Vaistininko užrašai

Kas paneigs, jog gyvenimas yra nesąžiningas, bet vis dėlto, labai geras 🙂 Su nesąžiningumu susiduriame gana dažnai ir gana įvairiose vietose. Kadangi didžiąją savo laiko dalį praleidžiu vaistinėje, čia pirmiausia ir pamatau visas suktumo užuomazgas. O kiek dar jų pripasakoja klientai, kurie nesąžiningo  elgesio apraiškas patiria kitose vaistinėse ir ateina pasiguosti…

Kaip žinia, visi vaistinių tinklai garsiai skelbia apie aukštą aptarnavimo lygį ir nuolatinį rūpinimąsi savo klientais. Tačiau savo lozunguose minėdami sąžiningumą ir atsakingumą, deja, ne visada būna nuoširdūs.

Na, kad ir toks pavyzdys, nepuošiantis nei darbdavio, nei darbuotojo. Moteris norėjo nusipirkti vieną lapelį receptinių vaistų nuo aukšto kraujo spaudimo. Kadangi dabar atostogų metas, atostogauja ir jos šeimos gydytoja. Tai lyg ir neturėtų būti kliūtis likti be svarbių vaistų. Juolab, kad ir sveikatos apsaugos ministerija numatė tokius atvejus, todėl įpareigojo vaistines parduoti minimalų kiekį receptinių vaistų (žinoma, ne psichotropų ir antibiotikų), prieš tai įsitikinus, jog žmogus vartoja tuos vaistus nuolat. Tai nesunkiai leidžia padaryti e-sveikatos sistema, kurioje išlieka visi ligonio gydymosi etapai ir vaistų paskyrimai. Svarbu tik, kad ta sistema reikiamu momentu nesušlubuotų (kaip dažnai būna). Tačiau net ir nepavykus prisijungti, kiekvienas dėmesingas vaistininkas pirmiausia stos į žmogaus, o ne biurokratų pusę ir parduos tas nelemtas 10 tablečių.  Beliks tik užregistruoti pirkėjo duomenis, kaip mus įpareigojo dar A. Veryga. Tačiau net ir labai gerą idėją galima lengvai nužudyti, kaip ir labai gerą teisės aktą blogai pritaikyti 🤨 Neminėsiu vaistinių tinklo, nes nežinau, ar tai darbuotojo, ar administracijos “dėka” buvo taip gražiai “sužaista”. Kaip pasiguodė klientė, vaistininkė vaisto parduoti nesutiko, pareiškusi, kad reikalingas receptas. Tačiau pasiūlė sandėrį: “Jeigu pirksite papildų pakuotę, tada jums parduosiu ir vaistų”. Va taip! Ir moteriškė nusipirko ir vaistus, ir papildus. Taigi, krautuvininkų šūkis “MES PADEDAME ŽMONĖMS BŪTI SVEIKESNIAIS IR GYVENTI GERESNĮ GYVENIMĄ” visiškai sutampa su veiksmais.

Kitas vaistinių tinklas didelėmis raidėmis rašo, jog “RŪPINDAMIESI JŪSŲ GYVENIMO KOKYBE IR SVEIKATA, TOLIAU TAIKOME JUMS NUOLAIDAS”. Tačiau atėjus į vaistinę paaiškėja, kad nuolaidos galioja tik turintiems lojalumo kortelę (ne visi pamato smulkiomis raidelėmis surašytą netrumpą informaciją skelbimo apačioje). Bet jeigu žmogus neturi tos stebuklingos kortelės, ar šio vaistinių tinklo administracijai jau neberūpi to žmogaus sveikata ir jo gyvenimo kokybė 🧐

Asmens gebėjimas būti gailestingu ir atleisti nuoskaudas, kurias sukėlė kiti žmonės, – perskaičiau šio žodžio reikšmės išaiškinimą. Sakoma, kad gailestingumas gali pasireikšti įvairiais būdais, nesvarbu, ar tai būtų materialios priemonės (prieglobstis, maitinimas, davimas gerti, aprengimas), ar dvasinės priemonės (mokymas, geras patarimas, paguoda).

Taigi, vaistinėje mes žarstome gailestingumą į kairę, ir į dešinę, nes jis – viena iš daugelio kitų gerų emocijų mūsų darbe. Žinoma, ne visada ta emocija turi laimingą pabaigą.

Vaistinė – tai tokia įstaiga, kurioje dažniau tenka užjausti, pagailėti, suprasti nei pasidžiaugti. Sako, reikia mokytis iš svetimų klaidų, bet kad ne visada pavyksta ir iš savų pasimokyti 🤭

Vis gailėjau tokios močiutės, beveik kasdien užsukančios į vaistinę šio bei to nusipirkti ar tik pasižvalgyti. Gailėjau, nes ji pasirodė tokia tyra, gera ir neturinti pinigų. Gailėjau metus, du, vis nuolaidas pačias geriausias suveikdavau, prastų terminų vaistus už kelis centus parduodavau, kartais – atiduodavau. Kol vieną dieną nepagavau jos vagiančios skanėstų, laikomų prie kasos. Tuomet supratau, kad amžini hematogenų ir gliukozių trūkumai – tai ne tik vaikų ir narkomanų darbas. Ir mano gailestingumo lygis šiek sumažėjo.

Bet tada atsirado kitas gailesčio vertas objektas. Toks suvargęs, tris dienas nevalgęs ir dar daugiau dienų nesiprausęs, nenusakomo amžiaus vyras… Nedrąsiai įžengė į vaistinę ir paprašė centų. Pasakė, kad reikia transporto bilietui (tada dar buvo popieriniai), nes namo negali grįžti. Nejau paliksi žmogų bėdoje? Daviau. Kitą kartą jis vėl pasirodė, bet jau drąsesnis buvo, todėl paprašė ne centų. Kiek? Kiek galiu. Tąkart sakė, kad labai alkanas. Daviau. Kiek galėjau 🙂 Bet kai atėjo trečią kartą, jau neklausiau, kam ir kiek jam reikia šį kartą, o pasiūliau susirasti darbą. “Neturiu sveikatos, negaliu sunkiai dirbti”,- atsakė jis, o mano gailestingumas išgaravo kaip kamparas. Iki sekančio karto. 

Kodėl klientai moja ranka, kai jiems pasiūlai eiti pas gydytoją?

Vidutinio amžiaus moteriškė, kuriai kažkada buvo nustatyta depresija, geria kelių rūšių antidepresantus. Pati nieko bendra su medicina neturinti, ji vartoja viską, ką jai paskiria šeimos gydytoja. Pas psichiatrą ji apsilankė tik kartą, kai reikėjo patvirtinti diagnozę. Vaistus pacientė vartoja seniai, daugiau nei dešimtmetį. Kai paklausiu, ar padeda, atsako “Ką aš žinau? Gal padeda. Nors nesijaučiu gerai, bet kas žino, kaip būtų, jei visai negerčiau…” Anksčiau vaistus rašė kompensuojamų vaistų pase (popierinėje knygelėje), dabar jau antri metai rašomi elektroniniai receptai. Naujovė (e-receptas) sunkiai skynėsi kelią, tačiau pastaruoju metu, atrodo, įsitvirtino stipriai. Netikėtai užklupusi pandemija tą tik patvirtino. Patogu ir saugu gydytojams, pacientams. Bet ar sveika? Taigi, minėtoji depresuota pacientė skambina telefonu dėl vaistų rašymo. Atsiliepia gydytojos seselė:

– Laba diena, man baigiasi vaistai.

– Sakykite vardą, pavardę, pažiūrėsiu.

– A. Š.

– Tai matau, kad čia jums buvo anksčiau išrašyti trys vaistai. Kokių dabar reikia?

– ??? Aš juk ne gydytoja, nežinau.

– Tai sakykite, ar visus tris rašyti, ar kažkurių neimsite? Ir kuriam laikotarpiui – mėnesiui ar trims?

– Tai gal man reikėtų apsilankyti pas gydytoją?

– O tai blogai jaučiatės?

Va taip pas mus gydomi ligoniai. Nuo depresijos. Keisti klausimai. Kiek žinau, depresija – rimta liga, reikalaujanti nuolatinio stebėjimo. Tikiu, kad ne visi ligoniai susiduria su tokiu abejingumu: nereikia nei susitikti su pacientu, nei apie jo būklę (pablogėjusią ar stabilizavusią) pasikalbėti… Ir vaistus ligonis pats sau pasikoreguoja – susimažina, pasididina… Žodžiu, pats sau gydytojas. Ir ši moteris pasisakė, kad vienus vaistus nusprendė nutraukti pati, todėl šį kartą išrašyti tik du. Beje, ne vienas klientas, užsukęs į vaistinę, pasidalina savo įspūdžiais, patirtais gydytojo kabinete – dažnas girdi klausimą  “Tai ką jums išrašyti?” Dabar, kai ne taip paprasta patekti pas šeimos gydytoją fiziškai, receptus rašo ne gydytojai, bet seselės. Puiku, kad jos nuima nemažą krūvį nuo gydytojo, tačiau nėra gerai, kai ligonio savijautos stebėjimas visiškai persikelia į elektroninę erdvę:

– Man 500 anglies tablečių.

– Ar tikrai jums reikia tiek daug? 

– Taip, taip, reikia. Ne man. Arkliui.

😀

– Man myžiaus.

Va čia tai jau bus, mintyse pagalvojau. Viską perkračiau galvoje, ką galėčiau tokiam atvejui pasiūlyti, bet ką čia siūlysi, jei niekas neaišku 🤔, todėl bandau tikslintis:

– Nuo miežio?

– Ne. Ar aš sakiau, kad nuo miežio?

– Ne, bet galvojau, kad pataikysiu. Indelį šlapimo tyrimams?

– Ne.

Matau, kaip pirkėjas kaifuoja nuo mano spėlionių ir džiaugiasi ekspromtu susikurta pramoga, todėl bandau jo nenuvilti – protų mūšis tai protų mūšis 🤯 Be to, ir žmonių vaistinėje daugiau nėra, taigi, žaidžiame toliau:

– Anyžių arbatos? Saldainių su anyžiais?

– Net nepanašu.

Bandau prisiminti visas pakuotes, ant kurių nupaišytas sysiojantis žmogeliukas. Bet niekas nepakliūva po akim 😕, todėl šaudau toliau:

– Šlapimą varančių preparatų? Problemos su šlapimo takais?

– Ne, su šiuo reikalu viskas gerai. Greičiau jau su virškinimu problemos.

– Hmm, tai gal Mezymo?

– Bingo! Pagaliau pataikėt!

Negaliu patikėti tuo, ką girdžiu 😮, bet nutariu įtraukti šį naujadarą į savo užrašus…

Dešimtas hemorojaus lygis…

Neseniai pažiūrėjau italų detektyvinį serialą, kuriame vieno kriminalistikos skyriaus komisaras nemalonius ir bjaurius gyvenimo įvykius vertina pagal savo sudarytą skalę – taip vadinamą hemorojaus skalę. Beje, visi tie nemalonūs įvykiai kažkodėl pradedami fiksuoti nuo  šeštojo lygio. Vėliau supratau, kad užtenka ir tiek. Skalė baigiasi ties dešimtuoju hemorojaus lygiu. Kaip žinia, šnekamojoje kalboje ištartas teiginys „Na, ir įsigijau hemorojų„ nebūtinai reiškia, kad jūs jį tikrai staiga atradot anoj vietoj 🤭 Kartais taip sakoma, kai užklumpa rūpesčiai ar nemalonumai. Nusikaltimo vietoje aptikus lavoną, komisaras tardavo: Dešimtas hemorojaus lygis. Ir visi skyriuje žinojo, kad lengva nebus. Jeigu uždarytas tabako kioskas, hemorojaus lygis nukrisdavo iki šešto. Pamažu visi skyriaus darbuotojai įsitraukė į šį smagų hemorojinių lygių nustatymą, todėl buvo pastatyta rašymo lenta, kurioje atsirasdavo vis daugiau įrašų, pvz., vienas seniausių skyriaus darbuotojų įrašė Senatvė, atmintis, nejudrumas – 8 hemorojaus lygis 📈

Bežiūrint filmą, nė nepajutau, kaip mintyse pradėjau ir aš dėlioti tuos hemorojinius lygius 🥼

“Dešimtas hemorojaus lygis – slapto pirkėjo ir regiono vadovo apsilankymas vaistinėje”, – daug nemąstant įvertinau aš. Prie šio lygio galėčiau pripliusuoti ir nuolatinius aukščiausios valdžios nurodymus ir mokymus, kaip turi dirbti. Gal tai galima būtų perkelti ir į aštuntą lygį, jei DIDIEJI MOKYTOJAI būtų farmacijos specialistai. Tačiau kai tave pardavinėti vaistus moko visi kiti, tik ne farmacininkai, lygis kyla iki aukščiausio 🎢 Tokiam pačiam hemorojui reikia priskirti ir privalomą vaistinėje turėti būtinąjį sąrašą bei pirmo paskyrimo vaistus, kurių tarpe – daugiau šlamšto nei vaistų 🤨 

– Man reikėtų kokių nors raminančių vaistų.

– Ar nuo streso, ar užmigti negalite?

– Nu suprantate, pas mane paskutiniu metu ranka kyla greičiau nei mintis galvoje 👊

Senjorų pašnekesiai:

– Nesuprantu, gyvenam mes čia ar vargstam?,- susimąstė į vaistinę užsukęs pagyvenęs klientas, kuris nebuvo įleistas į parduotuvę be vienkartinės kaukės.

– Ai, gyvenimas šioks ar kitoks, vis tiek  mirtį visada atneša,- “paguodė” kita klientė.

– Nėra ko čia sriūbauti! Gimsti tik vieną sykį ir senatvės dusyk nesulauksi, todėl gyvenkite ir neverkšlenkite 🤨,- prie pokalbio prisijungia kita lankytoja.

– Koks čia gyvenimas? Pensijos- mažos, vaistai – brangūs…O norisi ir kąsnį skanesnį turėti, ir pasaulio pamatyti.

– Na, jeigu tik tiek, tai imi gaublį į rankas ir keliauji po pasaulį nemokamai 😀

Vasara įsibėgėja, daugeliui atėjo ilgai lauktos atostogos, orai leidžia mėgautis atviromis erdvėmis, o aptramdytas virusas po truputį sugrąžina ir į uždaras erdves. Tiesa, vaistinės atviros buvo nuolat – ir įtampos pilnomis žiemos dienomis, ir šalto pavasario metu, todėl žmonių stygiumi nesiskundėme. Pastaruoju metu lankytojų vaistinėse ženkliai sumažėję, ir tai džiugina (aišku, ne visus). Nors, neseniai teko važiuoti vakare (po 22 val.) pro vieną budinčią vaistinę, tai nustebino nemenka eilutė pirkėjų – lauke laukė apie 8 žmonės, ir viduje kelis užfiksavau. Na, kaip tokiu metu, tai, sakyčiau nemažai, tačiau įvertinus laukiančiųjų amžių (~ 25 metai), gal ir nieko ypatingo. Ko jiems dienos metu su senjorais glaustytis ir laukti, kol kiekvienas išpasakos viso gyvenimo istoriją 🤦‍♀️🤦‍♂️ Aišku, dabar glaustytis netenka, nes reikia laikytis saugaus atstumo, kita vertus, kiekvienas savaip supranta tą saugų atstumą 🤭 Beje, ilgą laiką sunkiai sprendžiama problema vaistinėse buvo – konfidencialumo užtikrinimas. Vaistinės turėjo užklijuotas juostas Laukti čia, kurios nuo kasos buvo nutolusios kelis metrus. Vieni tų juostų nematydavo, kiti – ignoruodavo, tretiems viską girdėti buvo būtina, todėl ženklų niekas nepaisė. Dabar gi, dažna vaistinė vis dar laikosi karantino sąlygų ir įsileidžia tik po vieną lankytoją, kitose – patys lankytojai nesiveržia ir kantriai laukia už durų. Taigi, konfidencialumas garantuotas. Tačiau dabar išryškėjo kita problema – kai lankytojui niekas nelipa ant galvos ir nebaksnoja į petį (gi visi laukia už durų 😂), jis neskubėdamas, su atodūsiais ir kitomis išraiškos priemonėmis dalinasi savo vargais ir džiaugsmais. Ir kur jam skubėti, jeigu vaistinėje daugiau nieko nėra, išskyrus jį ir patį vaistininką? O ir vaistininkas , greičiausiai, neturi ką veikti, todėl jį reikia užimti ir neleisti nuobodžiauti. Ir nors už lango matosi, kaip ilgėja laukiančiųjų eilutė, lankytojo nenutrauksi – jie visi mums vienodai svarbūs. Tačiau ne visi tokie kantrūs. Vienas vyras, netekęs kantrybės įkiša galvą į vaistinę ir garsiai klausia: