Vaistininko užrašai

Sakoma, moterys yra iš Veneros, o vyrai – iš Marso. Tai ką jie čia veikia Žemėje 🧐 Ogi, kovoja. Kartais, juokauja ar traukia vienas kitą per dantį. Kartais – priekaištauja. Kai kurie pokalbiai vyksta tiesiog laukiant eilėje, kai kurie būna skirti MUMS kaip pamokymai ar pastebėjimai (kartais nuskamba kaip klausimai ar palinkėjimai), dar kiti ištariami garsiai mąstant. Ir visai nesvarbu, kur tuo metu tas žmogus atsidūrė – poliklinikoje 💉, parduotuvėje 🧀, kavinėje 🍦, parke 🌳, ar vaistinėje 🥼 Mintys liejasi laisvai nepriklausomai nuo vietos, bet priklausomai nuo staiga atsiradusio noro jas kažkam išsakyti. Belieka rasti tik laisvą klausytoją – pritarėją.

“Visi vyrai nenaudėliai, kol kas nors neįrodys, jog yra kitaip. Maniškis neįrodė, jog yra kitaip. Na, ir laimingo jam kelio! Gyvenkime taip, kad galėtume pažvelgti bet kuriam vyrui į akis ir pasakyti, jog eitų velniop!”

“Moters nesuprasi: tai ji nepatenkinta, kad vyras myli vien tik save, tai ji nepatenkinta, kad jis myli kitą moterį…”

“Vyrai visada nori sėdėti ant dviejų kėdžių. Gerai, kad moterys laiku tas kėdes išstumdo 🙂”

“Moters nervų sistema labai jautri. Tylėk, neprieštarauk jai dėl smulkmenų, padėk visur ir visada. Ne veltui sakoma – nusileisk žmonai dėl mažų dalykų, ji nusileis tau dėl didelių.”

“Mano vyras – vieni planai ir viltys. Tokia jo psichologinė struktūra…”

“Kai man žmona pasakė: jei laiku negrįšiu namo, tai ji mane iš po žemių iškas, nutariau, kad pats laikas peržiūrėti testamentą ir įtraukti palaikų kremavimą.”

“Karantinas išmėtė mus po lovas, bet žmona įspėjo, kad jei negaliu daryti pinigų lovoje, tai geriau kad  neužsigulėčiau.”

“Kad vyras duotų šeimai daugiau pinigų, reikia su juo laiku išsiskirti. Ir dar: niekada neklausk vyro, už ką jis tave myli, nes kai tik jis apie tai susimąstys, paaiškės, kad mylėti tave nėra už ką 😮. O jeigu jis sako, kad tave myli, tai dar nereiškia, kad jis myli TIK TAVE.”

Šiandien sunku būtų rasti namus, kuriuose neauga gėlės. Žalia augalų spalva džiugina akį, ramina centrinę nervų sistemą, puošia interjerą. Spalvomis ir kvapais džiugina ir skintos gėlės, kuriomis puošiame namus. Augalai, pasodinti vazonėliuose, ar augantys lauke, yra natūraliausi oro grynintojai ir drėkintojai. Kambariniai augalai turi daug naudingų savybių, padedančių mūsų akims. Jie gerina patalpų oro kokybę, pašalindami lakiuosius organinius junginius. Taip pat palaiko oro drėgmę ir taip neleidžia išsausėti mūsų akims. Ką dar naudinga būtų žinoti apie šias grožybes?

Nematomas priešas

Prasta patalpų oro kokybė gali pasireikšti įvairiais sveikatos sutrikimais. Kartais ilgai tenka ieškoti ligos priežasties, o ji slypi visai šalia. Kai kurie organizmo sutrikimai juntami iš karto, kiti gali pasireikšti tik po kelių metų. Iškart juntami sutrikimai – tai akių, nosies bei gerklės patinimai, sudirginimai ar niežuliai. Taip pat, galvos skausmai, svaigimas bei nuovargis. Ilgainiui prastas patalpų oras gali sukelti rimtesnius sveikatos sutrikimus – alerginę astmą, širdies ligas, tam tikrus vėžinius susirgimus. Švarus ir grynas deguonis yra gyvybiškai svarbus kiekvienai funkcijai, organui, audiniui bei ląstelei mūsų kūne.

Augalų nauda

Garindami vandenį, augalai drėkina orą. Tai svarbu komforto sąlygoms sudaryti, ypač butuose, turinčiuose centrinį šildymą. Tiek fotosintezės, tiek kvėpavimo proceso metu, augalai išskiria vandens garus, kurie padidina drėgmę ore. Augalai išgarina apie 90% vandens, kurį pasiima. Jų aktyvumas priklauso nuo kambario drėgnumo – esant dideliam drėgnumui, augalai vandens beveik negarina, o sausomis dienomis gausiai prakaituoja. Taigi, kambarinės gėlės namuose iš tikrųjų naudingos. O kur dar jų gydomosios savybės 🦠 Prie naudingų augalų reikėtų priskirti alijošių, kuris medicinoje naudojamas kaip tonizuojanti priemonė. Jo lapų minkštimą pridėjus prie pažeistos odos, jis skatina gijimo procesą, todėl gydo nudegimus, veikia priešuždegimiškai. Alavijo sultys gerina virškinimą, apetitą, kelia imunitetą, didina hemoglobino kiekį kraujyje, padeda atsistatyti audiniams. Liaudies medicinoje alavijų sultys žinomos kaip vaistas nuo skrandžio opos, gastrito, faringito ir laringito.

Pradėkime nuo odės:

Nežinau, ką tai reikšti galėtų,
Kodėl taip nemėgsta storų?
Kiekvienas tik džiaugtis turėtų,
Kad mes vis dar turime jų.

Plonieji - pikčiurnos perkarę,
Klastingi, jų žvilgsniai pikti.
Ne veltui iš Cezario dvaro
Juos vijo storuliai pliki.

Ar žinot, ką Churchillis siūlė?
Pavalgyt, išgerti gerai!
To priesako laikos storuliai, 
Todėl ir linksmi jų veidai.

O sportas? Jis žmogų bjauroja,
Ir tas juk matyti gerai.
Pažvelgus į tuos, kur bėgioja
Kas rytą veidais iškreiptais.

Sumaniau suliesėt vieną sykį,
Visas dietas tada išbandžiau.
Ir tik, kai nuo jų ėmė pykint,
Supratau - likt storam bus geriau.

Tiesa, yra dietos specialios
Tiems, prie lovio kurie prileisti.
Tik blogai, kad nuo jų, po paraliais,
Ne rinkėjai - jie patys sveiki.

Skanios Parlamento dietos,
Mielai paragaučiau. Deja,
Tokiems kaip aš ten nėr vietos.
Tai kas man belieka?
Vien dieta storulių linksma!

Idealus svoris

Nustatant lieknumo idealą, anksčiau buvo svarbus normalus svoris. Jis buvo apskaičiuojamas iš ūgio centimetrų atėmus šimtą. Taigi, 170 cm ūgio žmogus turėjo sverti 70 kilogramų. O dar labiau pageidautinu buvo laikomas vadinamasis idealus svoris. Jis buvo apskaičiuojamas iš normalaus svorio atmetus 10%.

Tačiau pasirodė, kad šios normos nepagrįstos. Jos nesusietos su kūno konstitucija ir skeleto struktūra. O blogiausia, kad jos nesusietos su žmogaus amžiumi. Juk žmogui senstant, jo kūne susikaupia vis daugiau riebalų. Tai natūralus procesas. Todėl senesnis žmogus be žalos sveikatai gali būti šiek tiek sunkesnis už jaunesnį.

Norint nustatyti, koks svoris kokiame amžiuje yra sveikas, dabar naudojamas vadinamasis kūno masės indeksas (Body Mass Index – BMI). Jis apskaičiuojamas tokiu būdu (kaip pavyzdį galime paimti 170 cm ūgio ir 70 kg svorio žmogų): ūgis, išreikštas metrais, pakeliamas kvadratu (1,70 x 1,70 = 2,89). Iš gautojo skaičiaus dalijamas kūno svoris kilogramais (70 : 2,89). Rezultatas ir bus ieškomasis BMI. Šiuo atveju – 24,22. Optimalus svorio indeksas – nuo 18,5 iki 25. Jei indeksas mažesnis – žmogus per liesas, jei didesnis – turima antsvorio.

Kalorijos ir drausmė

Žmogus apkūnus gali būti, svarbu, kad jis nebūtų storas. Tiesiog, jam patartina stengtis sumažinti svorį. Tam yra daug būdų. Visiškai aišku tik viena: storėjama tik tada, kai gaunama daugiau kalorijų negu jų sunaudojama (neminiu tam tikrų vartojamų vaistų pašalinio poveikio). Todėl geriausias metodas sumažinti svorį – kuo mažiau kalorijų. Jeigu žmogus vartos mažai kaloringą mišrų maistą ir pasitenkins 1000 – 1500 kalorijomis per dieną, pakankamai judės, jo svoris pamažu, bet garantuotai mažės.

Nesižavėkite įvairiais “stebuklingais gydymo kursais”. Jie dažniausiai grindžiami vienpusiška netinkama mityba, todėl yra veikiau žalingi negu naudingi. Visuose “liesinančio gydymo kursuose” pirmosiomis dienomis svoris visada krenta gana smarkiai. Tačiau vėliau svorio mažėjimas labai sulėtėja. Daugelis žmonių tada viską meta, manydami, kad nebėra prasmės mažai valgyti. Tačiau tas pirmasis, didysis svorio mažėjimas įvyksta dėl vandens pasišalinimo iš organizmo. Taigi, tai nėra tikrasis svorio sumažėjimas. Pastarasis ima reikštis tik vėliau ir labai pamažu. Tam ištisus mėnesius reikia laikytis griežtos drausmės, nuosekliai laikytis tinkamo mitybos režimo.

Be kalorijų kiekio sumažinimo, labai svarbu yra fizinis judėjimas. Žinoma, stebuklų nėra ko laukti. Judėjimas kalorijų sunaudoja palyginti nedaug. Pusvalandis slidinėjimo sunaudoja 262 kalorijas, langų valymo – 55, dulkių šluostymo – 16 kalorijų 🤭, todėl reikia griebtis judresnių sporto rūšių.

Kiekvienas, kas pakankamai ilgai tenkinasi nekaloringa mityba, pamažu natūraliu būdu sumažina svorį. Kuriems pristinga geležinės valios, per trumpą laiką senąjį svorį susigrąžina 😕

Dabar labai daug apie tai rašoma, kalbama, reklamuojama. Vaistų sąveikos mechanizmai aprašyti vaistų anotacijose, šiuo klausimu dažnai pasisako įvairių sričių gydytojai, taip pat nuošalyje nelieka ir vaistininkai. Kad tai yra labai svarbu, supranta jau ne tik medikai, bet ir paprasti vaistų vartotojai. Ne vienas vaistų sąveikos ypatumus yra patyręs savo kailiu. Žmonės daugiau skaito medicininės literatūros, domisi naujienomis ir pasauliniais pasiekimais farmacijos srityje, todėl apie savo vartojamus vaistus nori žinoti viską – nuo teigiamo iki neigiamo jų poveikio.

Išdykėlės

Prieš daugelį metų (retais atvejais ir dabar), buvo paplitę “nokautuojantys lašeliai”. Skatinančios klientus kuo greičiau apšvarinti, taip vadinamos plaštakės jau įkaušusiems vyriokams nepastebimai įlašindavo į degtinę beskonių migdomųjų. Taip pamaloninti klientai kitą rytą viešbučio numeryje nubusdavo sunkia galva, bet smarkiai palengvėjusia pinigine 😮, nieko neprisimindami apie vakarykštį vakarą 🤭 Tačiau alkoholio ir migdomųjų derinys kartais gali būti lemtingas. Tarp jų yra sąveika, sustiprinanti jų veikimą.

Tykantys pavojai

Tokia pat sąveika galima ir vienu metu pavartojus du ar kelis vaistus. Taip atsitinka, kai pacientas lankosi ne pas vieną gydytoją (pvz., kai jį gydo kelių specialybių gydytojai). Pacientas dažnai nepasisako, kad gydosi ir pas kitą gydytoją. Tada gydytojas nežino, kokius vaistus jam prirašė kitas gydytojas. Ypač dažnai taip pasitaiko senesniems žmonėms. Beveik visiems jiems būdinga “polipatija” – daug ligų vienu metu. Tokiu atveju, reumatologas kažką išrašo nuo reumato, otolaringologas nuo vidurinės ausies uždegimo, o akių gydytojas tuo metu gydo nuo glaukomos. Tarp įvairių medikamentų galima sąveika, nuo kurios nukenčia pacientas. Žinoma, elektroninių receptų rašymas gali padėti išvengti klaidų, nes gydytojas, rašydamas savo vaistus, elektroninėje paciento kortelėje mato visus vartojamus vaistus, tačiau dėl laiko stokos nederina tarpusavyje visų vaistų ir neįspėja apie gresiančias komplikacijas. Beje, ne visada apie jas ir žino, o ir suderinti tarpusavyje tris, keturis ar dar daugiau preparatų nėra labai paprasta. Norint šį darbą atlikti nepriekaištingai, ligonio vizitui 20 esamų minučių tikrai neužtektų. Tiesa, neseniai atsirado galimybė elektroninėje sistemoje rašant receptus, patikrinti skiriamų vaistų sąveiką su kitais paciento vartojamais vaistais. Tačiau, kaip minėjau, ne visada gydytojas yra informuojamas apie VISUS ligonio vartojamus vaistus.

Klinikinis farmacininkas

JAV ir dalyje ES šalių sveikatos priežiūros centruose gydytojams į pagalbą ateina klinikiniai farmacininkai arba farmakologai – vaistininkai ar farmacijos srityje besispecializuojantys gydytojai, konsultuojantys kitų sričių gydytojus dėl tinkamiausių vaistų ir jų derinio skyrimo. Kai kuriais atvejais jie tiesiogiai dirba su pacientais. Prancūzijoje klinikiniai farmacininkai mato, kokie vaistai paskirti jų gydymo įstaigos pacientams ir, remdamiesi duomenų bazėmis, nuolat tikrina, ar paskirti vaistai yra tinkami ir ar jie dera vieni su kitais. Šis modelis kryptingai plėtojamas Jungtinėje Karalystėje bei Skandinavijos valstybėse.

Kai kuriose Lietuvos vaistinėse yra įdiegta vaistų suderinamumo programa. Gyventojai kviečiami į vaistines atsinešti vartojamus vaistus tam, kad patikrinti jų tarpusavio derėjimą. Tačiau vaistininkas, radęs nesuderinamumą tarp vartojamų vaistų, neturi kompetencijos ir žinių paskirti kita gydymą. Jis gali pasakyti pacientui, kad jo vaistai neigiamai sąveikauja tarpusavyje ar pranešti gydytojui apie netinkamai parinktą gydymą (kažin ar išdrįstume?), tačiau tuomet gydymo procesas sustotų ir ligoniui tektų viską pradėti nuo pradžių.

Taigi, vaistų derinimas turi prasidėti prieš juos išrašant, o ne atėjus pirkti.

Niekaip nenoriu susieti Lietuvoje minimų Žolinių ir šiandienos temos. Tiesiog, toks sutapimas, kad šią dieną rašau apie žolę ir kitas priklausomybes, kurios apsėda netikėtai, o apleidžia – ne visus ir ne visada 😏

Kanapės

Arba marihuana – labiausiai paplitusi uždrausta psichoaktyvioji medžiaga Lietuvoje ir Europoje. Kas dar nežino, tai – džiovintos viršutinės augalo dalys, primenančios sausą žolę (gal todėl ir vadinamos “žole”?). Spalva gali būti nuo žalios, gelsvai žalios iki pilkai rausvos. Marihuana rūkoma suktinėmis cigaretėmis.

Hašišas – kanapių derva, gaunama iš viršutinių augalo dalių: lapų ir žiedynų. Ji supresuojama į gumulėlius, kurių spalva gali būti nuo šviesiai rudos iki juodos. Gabalėliai primena gumą, odą ar kamštį. Labai retai hašišas vartojamas milteliais. Jis dažniausiai rūkomas pypke, sumaišytas su tabaku arba cigarete.

Apie pusę surūkyto preparato absorbuoja plaučiai. Pro plaučių audinį jis greitai patenka į kraują, todėl išvengiama skaidymosi kepenyse. Kanapės gerai tirpsta riebaluose ir greitai kraujo išnešiojamos į organus, turinčius riebalinio audinio: kepenis, smegenis, kiaušides, sėklides, antinksčius, riebalinį plaučių audinį. Tetrahidrokanabinolis (THK) patenka į placentą, motinos pieną, paveikia kepenų fermentus. THK kraujyje gali būti randamas net 20 valandų po vartojimo.

Nuolat vartojantys kanapes asmenys užsisklendžia savyje ir būna mieguisti. Ilgainiui silpsta dėmesys, atmintis, galimybė įsisąmoninti naują informaciją. Pasitaiko ir psichikos sutrikimų. Tokiais atvejais žmogus tampa pavojingas ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Didelės dozės gali sukelti galvos svaigimą, silpnumą ir nemalonių emocijų ar haliucinacijų. Reguliarus kanapių vartojimas stumia į apatiją, skatina fantazijas, vaikišką mąstymą, slopina norą tobulėti, trikdo gyvenimo ritmą. 

Pavojai. Po kurio laiko, vartojant kanapes, narkotinio apsvaigimo nebūna, todėl kyla noras jas maišyti su kitomis narkotinėmis medžiagomis. Gali formuotis priklausomybė, kuri pasireiškia įpročiu ar poreikiu kasdien surūkyti kelias kanapės suktines. Abstinencijos sindromas pasireiškia psichologiniu diskomfortu, dirglumu, nekantrumu, apetito praradimu, nemiga. Kai kuriuos asmenis kanapių rūkymas skatina vartoti kitus narkotikus. 

Priklausomybė nuo kanapių formuojasi lėčiau nei nuo kokaino, heroino ar amfetamino, tačiau atsiradus šiai priklausomybei, nutraukti vartojimą yra sunku kaip ir mesti rūkyti 😕

Narkotinės medžiagos

Amfetaminas, metamfetaminas, heroinas, ekstazis – narkotinės medžiagos, kurias draudžiama vartoti ir jomis disponuoti.

Amfetaminas – tai gelsvai balti arba šviesiai rudi milteliai, gali būti geriami (milteliais ir tabletėmis), įkvepiami, rūkomi, o tirpalai – švirkščiami į veną. Ši medžiaga veikia centrinę nervų sistemą panašiai kaip organizme gaminamas adrenalinas. Net nedidelės amfetamino dozės gali sukelti į psichozę panašių simptomų – kilti jaudulys, nerimas, baimė, panika, nepagrįstas įtarumas. Pasitaiko kliedesių, haliucinacijų. Paranoidinė psichozė – ne tik dėl narkotinio veikimo, bet ir nuolatinės nemigos rezultatas. Nesterilūs švirkštai vartotojams gali atnešti hepatitą B, C, ŽIV. Amfetamino vartojimas laipsniškai keičia charakterį (ir nebūtinai į gerą pusę 😄). Asmuo, vartojantis amfetaminą, ilgainiui praranda pasitikėjimą savimi, tampa nerimastingas, blogėja judesių koordinacija. Nutraukusieji amfetamino vartojimą nepatiria kaulų laužymo, tačiau būna labai išvargę, alkani, depresiški, sutrinka jų miegas. Tačiau potraukis vartoti amfetaminą išlieka ilgai. Be visų šių blogybių gresia perdozavimas. Tuomet atsiranda raumenų skausmai, padažnėjęs pulsas ir pakilusi kūno temperatūra. Galimi traukuliai ar koma, mirtis dėl smegenų kraujagyslių nepakankamumo, širdies veiklos sutrikimo. Mirtis dažniausiai ištinka, kai vartojamos amfetamino injekcijos.

Daugumai žmonių kirmėlės sukelia pasišlykštėjimą. Dar didesnį pasišlykštėjimą turėtų jausti žmogus, sužinojęs, kad kirmėlių yra jo kūne 😮

Askaridės, spalinės ir kaspinuočiai yra labiausiai paplitę mūsų platumose parazitai. Kai kurios kirmėlių rūšys, prieš tapdamos suaugusiais egzemplioriais ir galutinai įsikurdamos žarnyne, atlieka sudėtingą kelionę po visą žmogaus kūną. O žarnyne kirmėlės galų gale suranda “padengtą stalą”. Maistas čia joms jau gatavai suvirškintas, belieka tik ryti.

Spalinės

Vaikystėje, tikriausiai, daugumos iš mūsų žarnose prieglobstį buvo susiradusios spalinės. Tai pats dažniausias ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų parazitinis susirgimas. Požymis, kad jų yra, dažniausiai būna smarkus išangės niežėjimas, kuris labiausiai juntamas naktį. Todėl vaikai blogai išsimiega, būna pavargę, neturi apetito.

Tačiau pačios kirmėlės ne visada aptinkamos iš karto. Dažnai išmatose randamos baltos mažytės, tik 9 – 12 mm ilgio patelės. Tačiau ne visada. Jų buveinė – storoji žarna. Ją jos palieka tik naktį, kad padėtų savo kiaušinėlius ant išangės odos. Tai ir sukelia niežėjimą. Vaikai ima kasytis. Tada kirmėlaičių kiaušinėliai patenka į panages. O kai vaikas įsikiša pirštą į burną, tai praryja ir juos.

Apytaka prasideda plonojoje žarnoje, kur iš kiaušinėlių išsirita kirmėlaitės. Daug mažesni patinėliai ten ir lieka įsitaisę žarnos raukšlėse, laukdami patelių. Šios, po apvaisinimo, su žarnų turiniu keliauja į storąją žarną, patogiai įsitaiso ir ima dėti kiaušinėlius. Apytakos ciklas prasideda iš naujo.

Spalinės nesudaro tiesioginio pavojaus sveikatai, tačiau trikdo miegą ir apetitą. Be to, niekam nėra malonu žinoti, kad tavo viduriuose šeimininkauja šie parazitai 🙂

Askaridės

Askaridės į žmogaus žarnas patenka po ilgos nuotaikingos kelionės 😀

Viskas prasideda nuo kiaušinėlių, kuriuos deda askaridžių patelės. Anksčiau kaimo žmonės išviečių turinį naudodavo laukams tręšti (kartais, beje ir dabar). Jei tarp besinaudojančių išviete kas nors buvo apsikrėtęs tomis kirmėlėmis, tai jų kiaušinėliai patekdavo ant daržovių lapų, salotų ir vaisių. Jų rūpestingai nenuplovus ir valgant žalius, kirmėlių kiaušinėliai patekdavo į burną, o iš jos – į skrandį. Dabar žemdirbiai tręšimui naudoja fabrikuose gaminamas mineralines trąšas. Tačiau užkratas atsiranda kitoje vietoje. Išvykų į gamtą dalyviai ar, šiaip,  prispirti bėdos asmenys, gamtinius reikalus atlikinėja ne tam skirtose vietose, o automobilių stovėjimo aikštelėse, bromoje ar už krūmo parke. Tuomet kirmėlių kiaušinėliai patenka ant bėgiojančių šunų letenų, o iš ten – ant šunų šeimininkų rankų, o nuo ten ir į burną. Taip prasideda kirmėlės kelionė. Aplinkoje drėgnose ir pavėsingose vietose kiaušinėliai gali išgyventi kelerius metus. Žarnyne askaridės gali gyventi apie porą metų.

Kelionė tolima

Kai tik žmogus nuryja kirmėlės kiaušinėlius, skrandyje iš jų išsirita lervos. Iš ten jos patenka į plonąją žarną ir pragręžia jos sieneles. Kraujas perneša jas į kepenis, o iš ten į dešinįjį širdies skilvelį. Mažuoju kraujo apytakos ratu jos patenka į plaučių alveoles. Daugelio neaiškių trumpalaikių plaučių ligų (ypač vaikų) priežastis kaip tik ir yra tokios askaridžių kelionės. Bronchų ir trachėjos mažyčiai virpamieji plaukeliai gabena lervas aukštyn į ryklę. Ten yra didžioji jų persėdimo stotis. Per stemplę šie parazitai keliauja į skrandį ir plonąją žarną. Tai galutinė jų stotis. Per kelias savaites čia lervos tampa lytiškai subrendusiomis askaridėmis. Patelės vėl pradeda dėti kiaušinėlius. Kiekviena patelė per dieną padeda iki 200 000 kiaušinėlių. Apytakos ratas gali prasidėti iš naujo.