Vaistininko užrašai

Neseniai pažiūrėjau italų detektyvinį serialą, kuriame vieno kriminalistikos skyriaus komisaras nemalonius ir bjaurius gyvenimo įvykius vertina pagal savo sudarytą skalę – taip vadinamą hemorojaus skalę. Beje, visi tie nemalonūs įvykiai kažkodėl pradedami fiksuoti nuo  šeštojo lygio. Vėliau supratau, kad užtenka ir tiek. Skalė baigiasi ties dešimtuoju hemorojaus lygiu. Kaip žinia, šnekamojoje kalboje ištartas teiginys „Na, ir įsigijau hemorojų„ nebūtinai reiškia, kad jūs jį tikrai staiga atradot anoj vietoj 🤭 Kartais taip sakoma, kai užklumpa rūpesčiai ar nemalonumai. Nusikaltimo vietoje aptikus lavoną, komisaras tardavo: Dešimtas hemorojaus lygis. Ir visi skyriuje žinojo, kad lengva nebus. Jeigu uždarytas tabako kioskas, hemorojaus lygis nukrisdavo iki šešto. Pamažu visi skyriaus darbuotojai įsitraukė į šį smagų hemorojinių lygių nustatymą, todėl buvo pastatyta rašymo lenta, kurioje atsirasdavo vis daugiau įrašų, pvz., vienas seniausių skyriaus darbuotojų įrašė Senatvė, atmintis, nejudrumas – 8 hemorojaus lygis 📈

Bežiūrint filmą, nė nepajutau, kaip mintyse pradėjau ir aš dėlioti tuos hemorojinius lygius 🥼

“Dešimtas hemorojaus lygis – slapto pirkėjo ir regiono vadovo apsilankymas vaistinėje”, – daug nemąstant įvertinau aš. Prie šio lygio galėčiau pripliusuoti ir nuolatinius aukščiausios valdžios nurodymus ir mokymus, kaip turi dirbti. Gal tai galima būtų perkelti ir į aštuntą lygį, jei DIDIEJI MOKYTOJAI būtų farmacijos specialistai. Tačiau kai tave pardavinėti vaistus moko visi kiti, tik ne farmacininkai, lygis kyla iki aukščiausio 🎢 Tokiam pačiam hemorojui reikia priskirti ir privalomą vaistinėje turėti būtinąjį sąrašą bei pirmo paskyrimo vaistus, kurių tarpe – daugiau šlamšto nei vaistų 🤨 

– Man reikėtų kokių nors raminančių vaistų.

– Ar nuo streso, ar užmigti negalite?

– Nu suprantate, pas mane paskutiniu metu ranka kyla greičiau nei mintis galvoje 👊

Senjorų pašnekesiai:

– Nesuprantu, gyvenam mes čia ar vargstam?,- susimąstė į vaistinę užsukęs pagyvenęs klientas, kuris nebuvo įleistas į parduotuvę be vienkartinės kaukės.

– Ai, gyvenimas šioks ar kitoks, vis tiek  mirtį visada atneša,- “paguodė” kita klientė.

– Nėra ko čia sriūbauti! Gimsti tik vieną sykį ir senatvės dusyk nesulauksi, todėl gyvenkite ir neverkšlenkite 🤨,- prie pokalbio prisijungia kita lankytoja.

– Koks čia gyvenimas? Pensijos- mažos, vaistai – brangūs…O norisi ir kąsnį skanesnį turėti, ir pasaulio pamatyti.

– Na, jeigu tik tiek, tai imi gaublį į rankas ir keliauji po pasaulį nemokamai 😀

Vasara įsibėgėja, daugeliui atėjo ilgai lauktos atostogos, orai leidžia mėgautis atviromis erdvėmis, o aptramdytas virusas po truputį sugrąžina ir į uždaras erdves. Tiesa, vaistinės atviros buvo nuolat – ir įtampos pilnomis žiemos dienomis, ir šalto pavasario metu, todėl žmonių stygiumi nesiskundėme. Pastaruoju metu lankytojų vaistinėse ženkliai sumažėję, ir tai džiugina (aišku, ne visus). Nors, neseniai teko važiuoti vakare (po 22 val.) pro vieną budinčią vaistinę, tai nustebino nemenka eilutė pirkėjų – lauke laukė apie 8 žmonės, ir viduje kelis užfiksavau. Na, kaip tokiu metu, tai, sakyčiau nemažai, tačiau įvertinus laukiančiųjų amžių (~ 25 metai), gal ir nieko ypatingo. Ko jiems dienos metu su senjorais glaustytis ir laukti, kol kiekvienas išpasakos viso gyvenimo istoriją 🤦‍♀️🤦‍♂️ Aišku, dabar glaustytis netenka, nes reikia laikytis saugaus atstumo, kita vertus, kiekvienas savaip supranta tą saugų atstumą 🤭 Beje, ilgą laiką sunkiai sprendžiama problema vaistinėse buvo – konfidencialumo užtikrinimas. Vaistinės turėjo užklijuotas juostas Laukti čia, kurios nuo kasos buvo nutolusios kelis metrus. Vieni tų juostų nematydavo, kiti – ignoruodavo, tretiems viską girdėti buvo būtina, todėl ženklų niekas nepaisė. Dabar gi, dažna vaistinė vis dar laikosi karantino sąlygų ir įsileidžia tik po vieną lankytoją, kitose – patys lankytojai nesiveržia ir kantriai laukia už durų. Taigi, konfidencialumas garantuotas. Tačiau dabar išryškėjo kita problema – kai lankytojui niekas nelipa ant galvos ir nebaksnoja į petį (gi visi laukia už durų 😂), jis neskubėdamas, su atodūsiais ir kitomis išraiškos priemonėmis dalinasi savo vargais ir džiaugsmais. Ir kur jam skubėti, jeigu vaistinėje daugiau nieko nėra, išskyrus jį ir patį vaistininką? O ir vaistininkas , greičiausiai, neturi ką veikti, todėl jį reikia užimti ir neleisti nuobodžiauti. Ir nors už lango matosi, kaip ilgėja laukiančiųjų eilutė, lankytojo nenutrauksi – jie visi mums vienodai svarbūs. Tačiau ne visi tokie kantrūs. Vienas vyras, netekęs kantrybės įkiša galvą į vaistinę ir garsiai klausia:

…Buvo naktys  švento Jono,

Laužai degė paupy,

Buvo linksma ir malonu

Pirmą meilę prisimint…

Manoma, kad Joninių naktį žydi papartis. Liaudis, pripratusi prie įvairiausių gamtos apraiškų, pažindama savo aplinkos augmeniją, žinojo, jog visi augalai prasideda iš sėklos. Tačiau papartis – kitas reikalas 🙂 Augalas vešlus, žalias, augantis visur – ir miškuose, ir drėgnose pievose, žydi pačiu magiškiausiu metų laiku – Šv. Jono naktį. Jis žydi tik akimirką, tačiau net ir tą akimirką žmogaus dėmesį nuo šio stebuklingo reginio bando atitraukti įvairios baidyklės ar raganos. Matyt, joms visada tai pavyksta puikiai, nes žmogus taip ir neranda to paparčio žiedo…

Vidurvasaris – laikas, kai Saulė pasiekia aukščiausią padėtį zenite. Tada būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Šiaurės pusrutulyje vidurvasaris būna birželio 20-23 dienomis, Pietų pusrutulyje – gruodžio 20-23 dienomis. Daugelyje pasaulio kultūrų vidurvasaris pažymimas šventėmis ir apeigomis. Tikima, kad ta naktis yra stebuklinga, jos metu galima įgauti mistinių galių. Ką gi, tereikia sulaukti tos stebuklingos Joninių nakties ir surasti tą sunkiai surandamą paparčio žiedą 🌸🌼🌺🌿, simbolizuojantį didžiausių svajonių išsipildymą bei laimės ir išminties įsikūnijimą. O jį suradus belieka tik sugalvoti daug gerų norų, na, kad ir tokių žemiškų ir paprastų:

Vakcinų ar žmonių Lietuvoje yra per daug?,- iškilo man toks klausimas, perskaičius viename Lietuvos dienraštyje BNS pateiktą informaciją, kad išpilama vis daugiau vakcinų. Kaip teigia Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas, per savaitę išpilamų vakcinų nuo koronaviruso kiekiai pastaruoju metu išaugo tris ar keturis kartus. Skaitau ir negaliu patikėti 😮Ta pati ministerija, su Vyriausybe priešakyje trimituoja, kad reikia kuo greičiau ir kuo platesniu mastu išplėtoti vakcinaciją vaistinėse, nes vakcinavimo tempai kelia nerimą. Ir kone tą pačią dieną skaitau, kad vakcinos išpilamos, nes neatvyksta skiepijimuisi žmonės 🤦‍♂️🤦‍♀️

Balandžio mėnesį per savaitę buvo išpilamų 10-20 vakcinų dozių, gegužę – 50-60, o per pirmą birželio savaitę – 239 dozės! Pasak ministerijos atstovo, išaugę išpilamų vakcinų kiekiai yra susiję su masine vakcinacija ir plačiu vakcinų prieinamumu. Tai jeigu klerkai užsimojo vakcinaciją papildomai perkelti dar ir į vaistines, kiek nepanaudotų vakcinų dozių išpilsime tuomet?

Leiskite paklausti “protingų” ponių ir ponų, bergždžiai metus laiko trinančių užpakalius, kaip jų manymu vaistinės išgelbės tautą, perimdamos skiepijimo centrų funkcijas? Į vakcinacijos centrus kviečiami tūkstančiai gyventojų, deja ir tai nepadeda sunaudoti visų paruoštų dozių, tačiau vaistinės sugebės per dieną paskiepyti visus norinčius (?!), nes, pasirodo, tik joms pavyks įkalbėti, prisikviesti gyventojus masinei vakcinacijai (gal krautuvininkai mus įpareigos eiti į gatves ir už rankos vestis į vaistinę skiepyti?). Nes vaistinės žymiai geriau pasiruošę nei poliklinikos ar dideli centrai –  pas mus paskiepytieji galės glaudžiai susėdę šalia vienas kito po skiepo 15 min praleisti vaistinės patalpoje kartu su kitais pirkėjais ir darbuotojais 🤭 ir taip pasidalinti vieni su kitais vargais, džiaugsmais ir rūpesčiais, o gal ir bakterijomis bei virusais 🦠

Šiandienos temą išprovokavo paskutiniai įvykiai, nutikę vienoje Lietuvos gydymo įstaigoje – katorgoje.

Taigi, tikriausiai supratote, kad šį tą parašysiu apie mobingą. Ką reiškia šis nelabai lietuviškas žodis🤔

Galimi keli apibūdinimo variantai, kaip, pavyzdžiui:

Emocionalus linčo teismas

arba

Tyčinė sisteminė žmogaus priespauda

arba

Psichologinis kanibalizmas

arba

Planingas ir nuoseklus procesas, turintis konkretų tikslą – neetiškais ir neatsakingais veiksmais kelti asmeniui nuolatinį stresą, tikintis, kad asmuo bus išstumtas iš organizacijos.

Trumpiau sakant – priversti darbuotoją palikti savo darbo vietą.

Kartais mobingo priežastis gali būti perdėtas drąsumas, skundai, pastovi kritika, bendro darbo ignoravimas, iššaukiantis elgesys. Darbdaviui patinka verslūs, aktyvūs žmonės, siekiantys aukštų rezultatų. Tačiau viskam yra ribos ir, kai darbuotojas per daug išsišoka, darbdavys pradeda jausti trukdymą nusistovėjusiai tvarkai. Idealas nereikalingas kaip apendiksas –  jį reikia pašalinti. Aktyvus kolegos nuomonės reiškimas labai greitai užrūstino mūsų bendrą darbdavį. Jeigu iš pradžių dar buvo bandoma atsižvelgti į išsakytas kolegos pastabas dėl netinkamų darbo sąlygų bei nugvelbtos atlyginimo dalies, tai ilgainiui tie jo pastebėjimai jiems tapo kaip rakštis subinėj. Ir ne tik pastebėjimai. Rakštimi tapo ir jis pats.

Sakoma, kad dažniausios aukos – išsiskiriantys iš kolektyvo, aktyvūs darbuotojai. Tai pirmaujantys, savimi pasitikintys, kūrybingi, darbštūs, sąžiningi bei siekiantys pasižymėti savo kompetencijomis darbe darbuotojai, dažniausiai darboholikai, tačiau nesugebantys spręsti konfliktų, dažnai matydami tik vieną sprendimo būdą tokiu atveju – problemos ignoravimą. 

Su kolega buvo šiek tiek kitaip. Savęs auka jis nelaikė ir problemos neignoravo, atvirkščiai, visus probleminius klausimus kėlė į viršų. Iš pradžių tai nepatiko regiono vadovui, o vėliau – ir visoms kitoms aukščiau stovinčioms viršūnėlėms. Kadangi Lietuva – vienas didelis kaimas, giminystės ar intymūs ryšiai organizacijose – dažnas reiškinys,  o sugebėjimas įtikti vadovams (pabūti rudnosiukais) dažno vadybininko siekiamybė. Net neabejoju, kad  regioninis atstovas puikiai atliko šį vaidmenį, nes ką daugiau gali nuveikti iš “Senukų” į farmacijos verslą atėjęs vadybininkas 😎 Galiu tik pasidžiaugti, kad šiandien kolega dirba naujoje puikioje vietoje 🤓

Tokios įmonės, kurioje tenka patirti ne pačių geriausių emocijų, kultūrai būdingos apkalbos, intrigos, nepagarba vieni kitiems ir nuolatinė kova dėl vietos kolektyve. O kai tokie rudnosiukai žino, kad nesulauks jokios atsakomybės už savo veiksmus, nes visi surišti vienais saitais su vadovybe,savo galias rodo tiems, kurie atlieka patį svarbiausią ir atsakingiausią darbą. Važinėti su darbiniu automobiliu laisvu grafiku, lankant pavaldžias vaistines ir stovėti pirmoje fronto linijoje prieš ne visada gerai nusiteikusius klientus bei klausytis rudnosiukų priekaištų, kad blogai dirbi yra ne vienas ir tas pats.

Daugiau nei prieš du metus Lietuvoje (ir ne tik) siautė tymų sukėlėjas 🦠 Jau tada sveikatos apsaugos ministerija nedrąsiai pradėjo diskutuoti apie galimybę skiepytis ne tik gydymo įstaigose, bet ir vaistinėse. Atseit, tokia idėja padėtų kelti bendrą visuomenės imuniteto lygį. Po mėnesio seime buvo registruotas siūlymas suteikti teisę vaistininkams atlikti ligų valdymo ir profilaktikos programas, biocheminius tyrimus ir skiepijimą. Buvo pateikta ir statistika: 18 ES šalių vaistinėse nustatomas gliukozės kiekis kraujyje, 17 – vykdomas cholesterolio nustatymas, 13-oje vykdoma vakcinacija. Nebuvo įvardintos tik šalys, bet net neabejoju, kad tose šalyse sveikatos apsaugos lygis yra nepalyginamai aukštesnis, o darbuotojų sąlygos teikti papildomas paslaugas vaistinėse ženkliai skiriasi nuo Lietuvos 😎

Net nedrįstu galvoti, kad kažkur Skandinavijos šalyse farmacijos specialistai vaistinėje dirba po vieną ar dviese, o patalpų plotas tokio dydžio, kad norint persirengti, pirma reikia uždaryti spintos ar/ir patalpos duris, kad normaliai galėtum atlikti judesius ištiestomis rankomis. Žinoma, ir Lietuvoje ne visos vaistinės yra kišenės dydžio, bet dauguma – taip. Tikriausiai, ir apmokėjimas už papildomai suteiktas paslaugas svetur yra aiškus ir nežeidžiantis. Lietuvoje, greičiausiai, šis klausimas, kaip ir daugelis kitų, liks kaboti ore. Nes kitose šalyse įprasta praktika yra tiksliai įvardinti visas pareigas ir atsakomybes bei apmokėjimą už jas. Pas mus, gi, dažnai bandoma gudrauti, kartais imtis net šantažo, kad priversti darbuotoją atlikti kuo daugiau už kuo mažiau. Priedai, procentai ir visos kitos mažos gudrybės, kurių pavidalu įvardijamas  KONKURENCINGAS ATLYGINIMAS, kuris nebūtinai bus KONKURENCINGAS – papildomos paslaugos lengva ranka bus įrašomos į pareigybes, kurias tu privalai atlikti pagal savo kompetenciją ir jau įskaičiuotos į bendrą sutartą algą. Viskas labai paprasta – nepatinka, gali keliauti kitur, į tavo vietą rikiuojasi eilė.

Juk kai sudarinėjau sutartį su darbdaviu, tikėjau, kad įstatymu numatyta tvarka man priklausys ir apmokamos atostogos. Tačiau atėjus išsvajotų atostogų metui, nebuvo lengva ištrūkti.

Reikėjo surasti sau pamainą, nes personalo skyrius, pasirodo, neįgalus tą atlikti (ką iš viso ten veikia tos mergšės?). Jau rašant prašymą atostogoms, turi nurodyti, kas ir kokiu krūviu tave pavaduos, kitaip, prašymo niekas nevizuos. Kai nepavyko surasti,  kas mane pakeičia (atvirai sakant, nelabai ir ieškojau, nes mano pareigybėse to nenumatyta), spjoviau į tą reikalą ir pareiškiau – “Ne mano darbas ieškoti žmonių, aš išeinu atostogų nuo xx.xx.xx, raktai ten ir ten, grįšiu tada ir tada. Jei netinka, tada susitiksime darbo ginčų komisijoje”. Žinoma, kad pavaduojančius žmones surado, o jie buvo piktai nusiteikę, nes nesugebėjo pasipriešinti toms varnoms, sėdinčioms ofise ir pasirašė ant “šiek tiek padidinto krūvio” ir DIDESNĖS ALGOS. O kai mano kolega susiruošė atostogų, teko ir man padirbėti dvigubu krūviu. Ar buvo sumokėta dvigubai? Gal juokaujate 🤭 Tokia darbdavių savivalė Vyriausybei neatrodo ydinga. Tai ką čia dar keisti?