Vaistininko užrašai

Apie meilę

Atėjo senjoras (apie 80 metų) į vaistinę. Kol jis perka vaistus, aplink jį sparną rėžia dvi senjorės (tarpusavyje nepažįstamos ir tikrai jaunesnės už jį). Bando juokauti, pakibinti jį. Tada jis sako:
– Ar žinote, kaip atskirti tikrą meilę nuo netikros?
Abi senjorės sutartinai linktelėjo, aš – taip pat 🙂 O jis tęsia:
– Tikra meilė, kai vyras sako savo žmonai: “Man patinka snaigutės tavo plaukuose!” O netikra meilė: “Kvaiša, kur tavo kepurė?!”

Apie alkoholį

Nusipirko klientė vaistus, bet nelabai nori išeiti iš vaistinės, todėl pasakoja apie savo dieną:
– Vakar buvau užsukusi pas siuvėją kelnių pataisytų pasiimti. Ten nepažiūrėjau, tik grįžusi namo pamačiau, kad klynas nesusiųstas, kiauras paliktas. Šiandien sugrįžau, bet nedirba, geria. Labai gera siuvėja, bet jau kai geria, tai geria, jokie klientai ir jokie klynai neegzistuoja…

Kitas klientas (~70-80 metų):
– Kaip gerai buvo anksčiau, jaunystėje – nusipirkai alaus ir gerai. O dabar, perki vaistus, pinigai – tie patys, o poveikio tokio jau nėra 😕

Apie išgyvenimus

Nusipirko senjorė vaistus ir atvirauja:
– Paskutinius pinigus atidaviau. Bet nieko, už savaitės gausiu pensiją. O dabar – ir ėdesio, ir vaistų nusipirkau, tai išgyvensiu…

– Geriau jau eiti į šunų prieglaudą, tai ten bent kažkas prisiglaudžia ir dar pabučiuoja 🙂
Skaityti toliau »

Neseniai teko apsilankyti gyvūnų prekių parduotuvėje. Joje buvo nemažai pirkėjų, taigi, teko šiek tiek palaukti eilėje. Kad žmonės iš didelės meilės užklysta į vaistines apiprekinti savo augintinius, jau žinojau 😀 O dabar teko iš arčiau stebėti ir paklausyti, kaip žmonės elgiasi čia, kur visos prekės – vien tik gyvūnams. Gal prie to pačio paprašo citramono?

Iki šio momento galvojau, kad tik vaistinėje žmonės pasakoja savas ir svetimas istorijas, ilgai renkasi, neapsisprendžia, dažnai nežino, ko nori ir stengiasi kuo ilgiau užtrukti. Suprantama, jiems trūksta bendravimo. Gal namie gyvena vieni, vaikai jau palikę namus, o gal ir Lietuvą… Kiti, likę vienu du – jau negirdi vienas kito kaip jaunystėje. O yra ir visai vienišų. Tada gyvenimo palydovais ir ištikimais klausytojais lieka namų augintiniai. Todėl, kai tiems augintiniams prireikia maisto, lesalo, vaistų, guolių, šiltų rūbų, batų ar žaislų, šeimininkai skuba tenkinti jų norų 😀

Pardavėja labai įdėmiai išklauso kiekvieną pirkėją, aptaria visas smulkmenas, supažindina su naujovėmis, pamoko, paaiškina, beveik kaip vaistinėje. O aš kantriai laukiu savo eilės, klausau ir puikiai viską girdžiu, nes nėra užrašo: PRAŠOME LAUKTI ČIA, todėl mes visi gražiai išsirikiavę vienas už kito.

– Man reikia šuneliui žaisliuko.
– Pažiūrėkite, kiek visokių turime.
– Gal šitą? Bet ne, spalva jam nepatiks. Tai va šitą. Bet gal ne, reikia didesnio, šitą dar nuris. O kokio amžiaus šunims skirti šie žaislai? Tai imu šitą, ir dar parodykite ant anos lentynos kur guli. Ne, šitas man negražus. O kaip jums šitas? Imsiu tuos… Tik jau kiniškų neduokite, dar numirs pragraužęs…

Su vienu pirkėju, tiksliau, pirkėja, baigta. Jeigu jūs dialogą perskaitėte per 30s, tai nereiškia, kad ta moteriškė taip greitai išsirinko 😀 Užtruko apie 10 min.

Sekantis pirkėjas:
– Praeitą kartą pirkau x maistą, bet mano katei netiko. Tai gal dabar kokį kitą parekomenduotumėte?
Skaityti toliau »

Žmonės – keisti sutvėrimai. Mes leidžiame, kad praeities problemos ir ateities rūpesčiai užgožtų dabartį, pasidarome pikti, nervingi, prarandame viltį. Kita vertus, nuolat įtikinėdami save, kad vieną gražią dieną bus geriau, atidėliojame pasitenkinimą, prioritetus ir laimę. Mes kuriame planus, o mūsų vaikai auga, mylimi žmonės, draugai miršta, svajonės dūžta…

Senais laikais, jei žmogus nespėdavo į diližaną, jis mielai sutikdavo dieną ar dvi palaukti kito. Dabar mes jaučiamės nusivylę, jei nespėjame praeiti pro sukamąsias duris 😀 Tokie jau mes esame…

Taigi, norėdami gyventi harmoningai nesikrimskite dėl smulkmenų, nes viskas ir tėra smulkmenos 😀 O kad gyvenimas gali būti rutina, kova, žaidimas, sapnas, šventė ir dar kažkas, supratau bendraujant su vaistinės lankytojais. Kadangi negeriu nei Neurozan, nei ginkmedžio preparatų, tai daugelį pastebėjimų stengiuosi iš karto užsirašyti. Kitaip – nebūtų tiek auksinių istorijų mano užrašuose.

Dabar ir šnekos labiau sukasi ne apie ligas, o apie gyvenimą. Turiu tokią vieną įdomią klientę, kuri ateina į vaistinę vieną kartą per savaitę. Ir vis ką nors įdomaus sušneka. Pastarąjį kartą prisiminė senus laikus:

– Seniai seniai, dar tarybiniais laikais tvarkiau butus ponams. Vienuose tokiuose namuose stovėjo baras per pusę kambario. Tai aš nusižiūrėdavau kokį pradarytą butelį, bet tik pradarytą, ir gurkštelėdavau gurkšnį kitą. Ir jaučiu, kad plečia smegeninę, taip gera pasidarydavo, kad net pamiršdavau, ko atėjau…

Kita nuolatinė klientė, visada ateidavusi su vyru, šį kartą atėjo viena. Klausiu, kodėl be palydos? O ji atkerta:
– Jėzau, aš jau 54 metai su tuo pačiu vyru gyvenu! Kad jūs žinotumėte, kaip jis man nusibodo!

Tačiau ir vyrų, panašiai mąstančių pasitaiko:
– Man duokite tik antibiotikų. Gydytoja parašė dar gerųjų bakterijų nusipirkti, bet ačiū, nereikia, namuose vieną bakteriją turiu, užteks ir tos 😀

Atsiranda ir savikritiškų, ne tik kitus peikiančių:

– Ką aš čia jums protą knisu, durnė būdama! Bet va, vis save durninu, o pažymėjimo neįgalumo dar neturiu 😀, sako, dar anksti. Matyt, mažai dar durninu.

arba:

– Parduokite tik vieną lapuką tablečių, pensijos dar negavau, o šiandien ubagų diena tokiems, kaip aš IKI parduotuvėje, tai dar ten pinigėlių reikės.

Ateina ir labai “protingų”:

Skaityti toliau »

Apie žmonių būdus, kaip ir apie dauguma pastatų, galima pasakyti, kad jie turi keletą fasadų: vieni jų – malonūs, kiti – nemalonūs. Deja, klientų nepasirinksi. Tačiau bendraujant su nelabai maloniais ir priešiškai nusiteikusiais, reikia tik teisingai paskirstyti ausų ir burnos darbą: kadangi turiu dvi ausis ir vieną burną, vadinasi turiu daugiau klausytis ir mažiau kalbėti 😀

Taigi, klausau jau kokią 20 minučių vaistinėje užtrukusios klientės. Pradėjo, žinoma, nuo vaistų, o baigė savo gyvenimiškais nuotykiais. Trumpa ištrauka iš ilgo pokalbio:

– Tai va, žinokite, dar kai ką jums papasakosiu. Stovėjau kurią tai dieną sustojime, laukiau autobuso. Matau, prie senolės artinasi pijokas. Pradėjo prie jos kabinėtis, tampyti už jos krepšio, reikalauti, kad jį atiduotų, neva krepšys yra jo. Aš taip supykau, kad nusprendžiau jį pamokyti. Žinot, ką aš jam padariau? Tuoj parodysiu. Tik įspėju, neišsigąskit.

Na, aš galvoju, kas čia dabar bus? Ar man jau po prekystaliu laikas pasislėpti, ar apsaugos pultelį griebt į rankas, gal kokį ginklą iš terbos išsitrauks ar kokių dujų papurkš 😀? Manęs lyg ir niekas jau neturėtų nustebinti, bet ką gali žinoti 😀

Išsitraukia ji telefoną ir spaudinėja mygtukus. Staiga pasigirsta policijos sirenų kaukimas, sakyčiau, gan garsus, o ji pradeda mane raminti:

– Nebijokit, čia ne policija. Aš telefone turiu šį garsą. O tas pijokas, vos išgirdęs sirenas, metė svetimą tašę ir pasipustė padus 😊

– Laba diena, ar Cardioace turite?
(Cardioace – papildas širdžiai)
– Taip, kurį norėsite: ar tą brangų, ar dar brangesnį 😀? Cardioace kainuoja 22€, o Cardioace Plus – 40€.
– Aišku, kad duokite tą brangesnį. Dovaną perku.
– Tai, tikriausiai, labai geram ar artimam žmogui perkate?
– Draugės jubiliejus, 75 metai.
– Tai labai gera draugė. Retai kas tokius brangius papildus draugams nuperka. Kiti prašo, kad parinkčiau ką nors pigiau, o jūs, net nemirktelėjusi pasakėte, kad brangesnius!
– Dar vazą pridėsiu prie vitaminų, negaila geram draugui.

Šiandien rašysiu ne apie vaistus ir jų vartojimą. Ne apie ligas ir jų simptomus. Ne apie atpigusius ar pabrangusius medikamentus.

Šiandien parašysiu apie telefoninius sukčius, šiek tiek kitokius nei įprastinius. Apie “aiškiareges” ir “sielos gydytojas” roksandras jau rašiau. Laimė, jas jau pradėjo gaudyti ir sodinti. Gal pagaliau ir kitiems sukčiams ateis galas?

Pirmą kartą “verslo” skambučio sulaukiau prieš gerą pusmetį. Tada skambino vyras. Kalbėjo pakeltu tonu (gal norėjo būti įtaigus), pasakojo apie akcijas, gyrėsi esąs didelis žinovas, siūlė investuoti. Nesulaukęs mano susidomėjimo, tiesiog reikalavo sutikti su jo pasiūlymu. Tuomet buvau darbe, todėl leistis į diskusijas negalėjau, o ir nenorėjau, todėl padėjau telefoną. Pasirodo, vyriškio būta įkyraus. Jis paskambino vėl, pasakiau, kad netrukdytų ir daugiau neskambintų šiuo numeriu, tačiau tai įspūdžio jam, matyt, nepadarė, todėl teko išjungti garsą. Vėliau pamačiau, kad skambino ne vieną kartą.

Antras kartas pasikartojo prieš kelis mėnesius. Vėl tas pats telefono numeris, ta pati daina, tik žmogus kitas, ramesnis ir taikesnis 😀 Atmečiau visus “verslo” pasiūlymus, įtikinti manęs jam nepavyko, todėl pokalbis buvo greitai užbaigtas.

Prieš mėnesį į vaistinę atėjo pagyvenusi klientė. Žodis po žodžio (ne paslaptis, kad žmonės kalba ne tik apie ligas, bet ir apie visus kitus svarbius reikalus) ir jos pasakojimas pakrypo apie tai, kaip jai kažkas skambino ir kažką siūlė, bet ji nesileido į jokias kalbas.

Supratau, kad šie rusakalbiai “verslininkai” pradėjo intensyvią nelegalią veiklą, mulkindami žmones.

Kaip žinia, blogas poelgis nemiršta, priešingai, jo vaisiai dauginasi, todėl prisiekiau sau, kad sekantį kartą, jei jis tik bus, mano taktika bus kitokia 🤨

Skaityti toliau »

Šiandien pakeverzosiu apie savo popietinę pamainą. Ji mažai kuo skiriasi nuo rytinės, nebent tuo, kad ateinu sotus ir tuomet nesiblaškau tarp mikrobangės, kriauklės, stalo ir klientų 😀 O su kavos atsigėrimu visada yra paprasčiau.

13.00 – 14.00

Perskaičiuoju pinigus kasoje, kad ramiai galėčiau pradėti darbą. Tada persimetu keliais žodžiais su kolegomis apie einamuosius reikalus ir laukiu pirmųjų klientų. Pirmasis papuola narkomanas. Ir iš karto su pretenzija, kodėl neturiu insulininių švirkštų.

– Kad mažiau čia lankytumeisi, todėl ir neturiu

atsakau ir vis tiek parduodu švirkštą, 2ml. Niekaip neišeina išvengti šių lankytojų.

Kol klientų neturiu, skaitau elektroninius laiškus, kuriuose gausu naujos informacijos ir nurodymų. Taigi, pakabinu naujus reklaminius plakatus, nuimu jau nebegaliojančius, papildau mėnesio žurnaliukų krūvelę. Jūs net neįsivaizduojate, kiek pinigų paleidžiama vėjais su tom reklamom! Dažną mėnesį ir išmetame ne vieną, nes žmonėms tiek nereikia.

14.00 – 15.00

Ateina klientė, bet ne vaistų pirkti. Prašo, kad perdėčiau SIM kortelę iš vieno telefono į kitą. Su užduotimi susitvarkau puikiai.
Tada pasirodo kita moteris (~70 metų):
– Gal turite latekso?
– O kokio latekso jūs ieškote?
– Nu tai šlapimui varyti.
– Tai gal Lasix?
– Nu tai taip!

Sekantis pirkėjas – vyras. Prašo pipirmėčių. Klausiu: ar arbatos, ar tinktūros norėtų. Sako:

– Ne, pleistro.

Na, kad nėra tokio pleistro, arba aš nežinau 😀 Bet pasiūlau jam pipirinį pleistrą. Pasirodo, tiesiai į dešimtuką 🙂

Kadangi turiu laisvo laiko, pradedu į pirkinių maišelius dėlioti reklamines skrajutes su vieno vaisto reklama. Nes reklama turi būtinai pasiekti vartotoją. Kitaip, kokia ji reklama? Pasijuntu tarsi laiškininkas. Gerai, kad dar į pašto dėžutes neprašo sumėtyti…
Skaityti toliau »

7.30

Prasideda mano darbo diena 😀 Atsirakinu ir pradedu susijunginėti techniką – kompiuterį, kasą ir visus telikus. Serialų per tuos telikus nerodo, bet reklaminių propagandinių vaizdo klipų – užtektinai. Jei kino filmą pažiūrėti per brangu, mielai kviečiame prie žydrųjų ekranų į vaistinę. Užsikaičiu kavos ir skaitinėju neperskaitytus laiškus apie perkainavimus, akcijas, naujienas ir visus kitus einamuosius reikalus. Jei kvailų laiškų nėra, rytas prasideda puikiai 😀

8.00

Durys atsidaro, žmonės dar miega. Nebent vienas kitas prabėgom prieš darbą užsuka kokį Theraflu ar Coldrex miltuką nusipirkti. Vis dar užsitęsusios žiemos atgarsiai…

9.00

Judesys darosi didesnis, miestas bunda, gatvės pagyvėja nuo automobilių triukšmo, žmonių juoko ir vaikų klegesio.

9.05 – 10.00

Antros darbo valandos istorijos:

Pagyvenusi senjorė perka, perka, perka ir dar vis perka, tada susivokia paklausti:
– Kiek dabar aš jau turiu jums mokėti? Nežinau, ar pinigų tiek turėsiu.
– 31€
– Aaaa, tai dar galiu kažką pirkti. Ką čia man dar galėtumėt pasiūlyti?

Vidutinio amžiaus vyras, bando mesti rūkyti.
– Ir kaip jums sekasi kovoti su rūkymu? – klausiu.
– Gerai , 1 cigaretė minus, raminančių 1 tabletė plius 😀

Bėgte įbėga į vaistinę ~70 metų senjorė ir rėkte išrėkia:
– Dabar pasakysiu labai negražiai: “Recepto neturiu. Duokit vaistų nuo skausmo arba jus nušausiu, nes labai jau skauda!”
Ir pabandyk tu jai neparduoti 😬

“Beviltiškas” klientas:
– Man taip skauda sąnarius, kad nežinau, ką ir pirkti. Niekas jau nepadeda – nei vaistai, nei alkoholis.

Vaistinė laikinai ištuštėja, todėl užsiimu naujo mėnesio akcijų spausdinimu, karpymu ir kaišiojimu į tam tikrą vietą 🙂 Prie to pačio ir dulkes pasivalau. Nesvarbu, kad algos man už tai nemoka.

10.00 – 11.00

– Kiek kainuoja 1tabl. Viagros?
– …
– Oho!!! Tada jau geriau pagerti eisiu!

Šitas žmogeliukas išėjo pagerti, tačiau įžengė kitas žmogeliukas ir nusipirko Viagros pakaitalą, pigesnį variantą. Atkirpau aš tą tabletę, jis pažiūrėjo ir sako:
– O negalite man tos tabletės apkirpti ratuku? Nes tie aštrūs kampai man kišenę išdraskys…

Vairuotojas atveža prekes, todėl pasiraitoju rankoves ir kimbu į sekantį darbą. Tarp bendravimo pertraukėlių, prekes sutvarkau ir vėl skaitau laiškus. O jie eina ir eina. Tai skubiai reikia perkainuoti prekes, tai atsispausdinti papildomą akciją, tai perkrauti kompiuterį, tai susipažinti su nauju ministro įsakymu, tai pranešimas apie slaptus pirkėjus, kurie tikrins mano kompetenciją darbe, tai…Jau noriu namo 😥 Bet dar tik vidurdienis! O su juo atbunda narkomanai.

11.00 – 12.00

Vaistinėje eilutė, bet narkomanams – nė motais!

– Man švirkštą vieną ir ampulę vandens! Greičiau!
– Į eilę stok!
– Aš neturiu laiko, manęs taksas laukia!
– Nematai eilės galo? Ar prieš tave nematomi žmonės stovi? Stoji į eilę ir lauki, o jei nėra laiko, tai eini lauk.
– Nu, bl…, užknisai, duodi švirkštą.
– Kai ateis tavo eilė…
Skaityti toliau »