Naršote "Mano dienoraštis"
Vas 6, 2020 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #64

Vaistininko dienoraštis

Eina narkomanas su drauge pro juvelyrinę parduotuvę.

Oi, koks žiedas su deimantu! Noriu!,-šaukia draugė.

Narkomanas paleidžia plytą į vitriną. Jai sudužus pasiima žiedą ir eina toliau. Praeina pro drabužių parduotuvę. Draugė:

– Oi, kokia graži odinė striukė su šponkėmis! Noriu!

Narkomanas paleidžia plytą į vitriną, griebia striukę. Eina toliau. Staiga draugė:

Oi, koks gražus mersedesas stovi! Noriu!

Narkomanas:

– Tu, ką, galvoji, kad aš plytas gimdau, ar ką???

Šiandien rašysiu apie vagis ir jų gaudytojus🕵️‍♂️

Parašyti šia tema paskatino neseniai stebėtas įvykis. Vieno Lietuvos didmiesčio prekybos centre akis į akį susidūriau su dviem įžūliais vagimis. Pagal išvaizdą – apie trisdešimties metų vyrai, kaip pasufleruoja mano akys, greičiausiai, narkomanai. O gal, šiaip, gyvenimo mėtyti ir vėtyti jaunuoliai. Nesvarbu. Įdomu tai, kaip jie sugebėjo niekieno netrukdomi vidury dienos išeiti iš parduotuvės, nešini penkiais alkoholio buteliais 🤭

Vagystė prekybos centre

Minėtas prekybos centras viduje (kalbu ne apie paradines centrų duris) turi dvi stiklines duris, kurių atsidarymas priklauso nuo to, ar tu įeini į parduotuvę, ar iš jos išeini: įeinant į centrą – durys atsidaro iš išorės, tačiau jeigu tu norėsi pro tas duris ir išeiti, jos paprasčiausiai neatsidarys. Ir atvirkščiai, išeinant – kitos stiklinės durys reaguoja tik į išeinančius žmones. Prie įėjimo durų yra apsaugos kambarėlis, kuriame turėtų sėdėti apsaugos darbuotojas (-jai). Sprendžiant iš to, kad tie vyrukai ramiai pasišalino iš parduotuvės nesumokėję už prekes, galima daryti išvadą: arba apsauga užsiėmė kitais reikalais, arba ten jos iš viso nėra (kaip vaistinėse – butaforinės stebėjimo kameros su užrašu JUS STEBI KAMERA, tai ten tik užrašas APSAUGA 🙂).

Taigi, man jau patekus į parduotuvę, sureaguoja sekančios durys ir aš sėkmingai keliauju apsipirkti. Tuo pačiu metu, kitoje durų pusėje tie “gudruoliai” vyrai (pasirodo, smegenys pažeistos ne galutinai) laukia įeinančių pirkėjų, kad jiems atsidarytų durys iš tos pusės iš kurios negali atsidaryti ir jie ramiai galėtų pasišalinti nesusimokėję. Žmonės dar bandė juos sustabdyti, bet jie tik padus pasipustė. Jiems bebėgant dar parduotuvės valytoja ar pagalbinė darbuotoja bandė kažkaip sureaguoti – nutaikius grėsmingą žvilgsnį stojo pieš juos, tikėdamasi apsaugos darbuotojų pagalbos. Deja…Taip ir liko paslaptis, kas tame apsaugos kambarėlyje gyvena 🤔 Žodžiu, šį kartą 1:0 ne prekybos centro naudai…

Skaityti toliau »
Sau 30, 2020 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #63

Vaistininko dienoraštis

Neseniai  mano akis užkliuvo už  “Maximos” reklaminio straipsnio viename Lietuvos dienraštyje. Žinoma, aš jį perskaičiau, nes labai jau suviliojo pati antraštė: “Maximos” darbuotojams premijos išaugo tris kartus: viršijo 10 mln. eurų. Na, galvoju, reikia pasigilinti į detales, kodėl čia dabar toks dosnus žingsnis žengtas ir kam taip plačiai apie jį skelbti reikėjo? Pradėjus skaityti, užplūdo dviprasmiški jausmai – jeigu tai tiesa, kaip smagu, kad sunkiai dirbantys darbuotojai neužmiršti ir pamaloninti premijomis. Kita mintis nubloškė mane į savą aplinką, kurioje vyrauja kiti rinkos dėsniai 😕

Smagu skaityti: “Vertiname savo darbuotojus ir už jų įdėtas papildomas pastangas sąžiningai atlyginame.” Svarbiausia, kad “galimybę savo pastangomis užsidirbti daugiau itin vertina patys darbuotojai, kuriems motyvacinė sistema leidžia ne tik gauti didesnį atlygį, bet ir skatina tobulėti bei kopti karjeros laiptais.”

Labai panašius pasiūlymus iš valdžios gauname ir vaistinėse – pasiimk papildomą darbo krūvį ir alga bus didesnė. Bet mes norime, kad mūsų alga būtų didesnė dirbant tuo pačiu, normaliu krūviu, nes darbas su žmonėmis yra varginantis ir sudėtingas, todėl produktyviai ir kokybiškai dirbti viršvalandžius pavyksta, deja, ne kiekvienam 😕 Manau, kad ir “Maximos” darbuotojai galimybę savo pastangomis užsidirbti daugiau turi tik aukodami savo savaitgalius ir šventines dienas, kurias mieliau leistų su savo šeimomis.

Skaityti toliau »
Sau 23, 2020 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #62

Vaistininko dienoraštis

Kiekvienas Lietuvos gyventojas per savo gyvenimą suvartoja ne vieną dešimtį tablečių, tikėdamas stebuklu ir kamuojamas baimės, vildamasis pasveikti ir būgštaudamas dėl pavojingų šalutinių poveikių, susirūpinęs dėl gąsdinančių pranešimų ir perspėjimų, blaškydamasis tarp tikėjimo ir abejonių.

Apie žmones…

Vieni džiaugiasi, kad, ačiū Dievui, dabar turime tokių vaistų, kurių mums būtų baisiausiai pavydėjusios ankstesnės kartos, o kiti perspėja, kad medikamentų padaryta žala yra viena iš dažniausių ligų priežasčių šiais laikais.

“Atsargiai, vaistai!”, “Saugokite nuo vaikų!” kadaise skaitydavom perspėjimus. Dabar, gi, atvirkščiai, matome reklamas ir skatinimus: “Vaistai jūsų sveikatai”, “Vaistai geram virškinimui”, “Vaistai, padėsiantys įveikti gripą” ir pan. 

Įvairūs “patarėjai” vaišina vartotojus  netikrumo ir abejonių karčiomis piliulėmis. 

Stambiomis antraštėmis spauda praneša apie vakar dar reklamuotų vaistų uždraudimą. Žmonėms bandoma aiškinti, kad vaistų sudėtyje rasta medžiagų, sukeliančių baisias ligas arba kad jų pašalinis poveikis yra stipresnis nei laukiamas terapinis efektas. Tai kuo jiems tikėti, ką galvoti, kaip elgtis?

Vieni reaguoja atsargiai, nepatikliai. Kiti – visai nevartoja gydytojo paskirtų vaistų ar vartoja juos ne taip 🙂

Tūkstančiai brangių vaistų išmetami į šiukšlių dėžes, dingsta naktinių spintelių stalčiukuose ar namų vaistinėlėse. Ką gi daryti?

Receptas – senas ir patikimas – aiškinamasis darbas. Jį turėti atlikti gydytojai ir, žinoma, mes, vaistinių darbuotojai. Kadangi gydytojai skundžiasi dideliais darbų krūviais, tą naštą ant savo pečių persikeliame mes. Nes mūsų ir krūviai maži, ir laisvo laiko turime nemažai 🤨 Deja, gydytojai dažnai informuoja pacientus nepakankamai, paviršutiniškai, paskubomis. Daug kas pasakoma pavėluotai ar apskritai nuslepiama.

Tačiau, kad gydymas būtų sėkmingas, nepakanka gero gydytojo ir gero vaistininko, reikalingas ir geras pacientas 😊 

Tai koks gi tas geras pacientas?

Skaityti toliau »
Sau 9, 2020 - Mano dienoraštis    0

Metų apžvalga

2019 metų apžvalga

Užbaigus senus metus ir pradėjus naujus, visada smalsu žvilgtelėti šiek tiek atgal ir prisiminti, kas gi buvo padaryta per praėjusius metus.

Naujas kompensuojamųjų vaistų kainynas

2019 m. sausio 7d. įsigaliojo naujas vaistų kainynas. Kaip tuomet teigė Valstybinės ligonių kasos specialistai,  vaistų prieinamumas pacientams toliau gerės, o priemokos vaistams per 1,5 metų ir taip jau perpus sumažėjo. Taigi, vaistų kainynas pasipildė 138 naujais vaistais, tačiau, nebūtinai gyventojams pavyko juos įsigyti 😮 Skelbti apie prieinamumą yra vieną, o vykdyti įsipareigojimus – visai kita. Praktika rodė, kad reikalingų vaistų, ypač esančių pigiausiųjų sąraše, vaistinėse nuolat trūko. Žmonės blaškėsi iš vienos vaistinės į kitą, tikėdamiesi stebuklo, deja ne vienam teko nusivilti ir keliauti atgal pas šeimos gydytoją, kad šis parinktų kitą – prieinamesnį – gydymą.

Priemokos

Valdininkų skaičiavimu, “vaistų priemokos ir toliau akivaizdžiai mažėjo, dėl ko išlošė ligonis.”

Tačiau niekas garsiai nekomentavo, kiek valstybė sutaupė sąskaita tų, kurie pirko vaistus už pilną kainą, nes nebuvo patenkinti ministro parinktais vaistais. Daug istorijų, liūdnų ir kurioziškų, galima buvo išgirsti per tuos metus ne vienoje vaistinėje ar gydytojo kabinete, kai žmogus negalėjo su nuolaida nusipirkti originalaus vaisto. Ministras, betobulindamas pirmojo karto paskyrimą, taip įsijautė, kad nuo vasaros jau ir mes, farmacininkai,  praradome galimybę padėti žmogui, kad ir su didesne priemoka, bet vis dėlto, įsigyti originalų vaistą. Buvo techniškai “patobulinta” e-sistema, kurioje likdavo tik pigieji generikai. Ir jeigu nei vieno iš jų tuo metu nebūdavo rinkoje, gyventojas (ne dėl savo kaltės) privalėdavo pirkti vaistą, neįtrauktą į kompensuojamųjų sąrašą už pilną kainą arba nutraukti gydymą (pvz., neturint lėšų, už ką pirkti) iki tol, kol išrašyti vaistai atsiras rinkoje. Jeigu nors vienas ligonis būtų SAM padavęs į teismą dėl tokios absurdiškos tvarkos, tokio bardako šiai dienai tikrai neturėtume 🤔

Privalomas pigiausias

Taigi, grįžtant prie pigiausio vaisto. Ministras mus įpareigojo “rūšiuoti” ligonius į laiminguosius ir nelabai. Ir piniginės storis čia negelbėjo.

Tiesiog, SAM trumpai ir aiškiai tarė:

“Šiuo metu generinių vaistų vartojimas lieka per mažas. Tad recepte pažymėtas prierašas “Pirmas paskyrimas” būtų tarsi nuoroda vaistininkui, kad pacientui reikia išduoti kainos konkursą laimėjusį atitinkamos grupės vaistą.”

Sužinojome, kad ir tarp vaistų vyksta grožio konkursai! Beje, metų bėgyje ši tvarka tai buvo atidedama, tai keičiama, kol teismas nusprendė, kad ministras viršijo savo įgaliojimus.

Tęsinio teks laukti jau šiais metais 😉

Vaistai prekybos centruose ir degalinėse

Po ilgų diskusijų buvo uždegta žalia šviesa prekybai nereceptiniais vaistais ne tik vaistinėse.

Nuomonių būta įvairių. Ir mes, farmacininkai, neturėjome vienos nuomonės, todėl su susidomėjimu laukėme,  pasiteisins ši naujovė, ar ne. Atsakymo dar teks palaukti, nes nėra tikslių duomenų apie gyventojų apsipirkimo pomėgius, tačiau ir čia galima įžvelgti vieną paradoksą – šiose neįprastose vaistų prekybos vietose pardavinėjantys vaistus žmonės NEGALI teikti jokios informacijos apie pasirinkto vaisto vartojimą ar kitas šio vaisto ypatybes. Vaistinėje nesuteikus tokios informacijos, gali būti lengvai nubaustas arba įspėtas. Beje, ir sąlygos prekybai nevienodos. Senus ar nereikalingus/nenaudojamus vaistus, galbūt įsigytus degalinėje, naikinimui žmonės neš į vaistines. O šių farmacinių atliekų tvarkymas atima nemažai laiko sąnaudų. Kaip ir temperatūros ir drėgmės matavimas vaistų laikymo vietoje bei parodymų registravimas žurnale. Abejoju, ar tai yra privaloma degalinės darbuotojams. Klausimas, kaip greitai vaistai būtų išimti iš prekybos vietos, paaiškėjus, kad jie atšaukiami iš rinkos? Ar degalinės vadybininkas ir parduotuvės kasininkas supažindintas su tokiais vis dažniau pasitaikančiais veiksmais? 

Susimąstyti verčia ir tai, kur šie prekybos taškai deda ar dar tik dės iš sąrašo išimtus (šis sąrašas taip pat turi savybę nuolat kisti) ar besibaigiančio galiojimo vaistus? Greičiausiai, pagal išankstinį susitarimą, jie sugrįš pas tiekėjus, o šie išparduos vaistinėms. Klausimas gyventojams: ar jūs norėtumėte įsigyti vaistinėje vaistą, kuris prieš tai metus ar daugiau gulėjo degalinės stalčiuje ar lentynoje nepatikrintomis laikymo sąlygomis? Temperatūrinio režimo griežtai turi laikytis visos vaistinės ir nors jas periodiškai tikrina prižiūrinčios institucijos, net ir ten visko pasitaiko, tai ką jau kalbėti apie tas vietas, kur be vaistų dar laikoma begalė kitų prekių (alyvos, tepalų, cigarečių ar anglies).

Kita vertus, nei aš, nei tuo labiau jūs, nesužinosime parduodamo vaisto priešistorės 🤔

Skaityti toliau »
Gru 12, 2019 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #61

Vaistininko dienoraštis

Sakoma, kad miego metu aplankantys vaizdiniai atspindi visa tai, kas slypi žmogaus pasąmoninėje dalyje. 

Sapnuose išryškėja mūsų baimės, vidiniai konfliktai, išnyra užgniaužtos nuoskaudos ir neišsipildę lūkesčiai. Taip pat atsiskleidžia giliausi troškimai bei svajonės. Ir tai, ką įvairiais būdais bandome ignoruoti ar nustumti į šalį realiame gyvenime, kažkokiu pavidalu iškyla sapnuose 🙂

Visos istorijos, nutikusios sapne, dažnai atrodo, kaip įvairių situacijų kratinys. Sapne viskas vyksta tikroviškai ir tik nubudus ir pabandžius viską sudėlioti į savas vietas, suvoki, kokių nesąmonių ten būta. Ir jeigu sapnas kažkuo tave užkabino ir bandai jį papasakoti, staiga supranti, kad tai padaryti nėra lengva, nes keistų situacijų dalyviai dažnai būna matyti pirmą kartą gyvenime arba iš viso nematyti, ir veiksmas kinta taip greitai, kad bepasakojant jau pats nesusigaudai, kurioje vietoje konkrečiai tu buvai, kas buvo šalia tavęs ir ką mes ten visi darėme 😃 Sapne viskas atrodo savaime suprantama ir pateisinama: jeigu ką tik šalia buvo tavo vaikai, o po akimirkos jau atsirado visai kita persona, tai nieko nuostabaus, įvykis nuo to nepasikeičia. Ir tik atsibudęs suvoki, kad jokios logikos ar tarpusavio sąsajų nėra, o ir ieškoti jų nereikia 🙃

Jeigu jaučiamės gerai, miegodami regime gražius vaizdinius. Kai išgyvename stresą, įtampą ar nerimą, dažniau aplanko nemalonūs, bauginantys sapnai. Šiandien aš jaučiuosi tiesiog puikiai, taigi, ir mano paskutinis sapnas nėra labai jau bauginantis, sakyčiau, daugiau linksmas.

Taigi, pabandysiu sudėlioti savo naktinę mozaiką 😉

Sapnuoju, kad aš ir didelė dalis mano kolegų išėjome, taip sakant, į gatves streikuoti 😡😤 Ir išėjome ne bet kaip, o ant kojūkų, su kuriais vaikšto cirko artistai, dar statybininkai ir visi kiti, kuriems reikia siekti aukštumų 😄 arba kad juos pastebėtų. Kad sapnuoju  kolegas, nieko ypatinga, bet kad mes išėjome streikuoti (!) ir dar ant kojūkų (!), tai jau ĮVYKIS. Aišku, realybėje tai, tikriausiai, niekada neįvyks, nes mes esame PER DAUG ramūs ir tolerantiški, tačiau tą jausmą patyriau bent jau sapne 🤯

Susirinko mūsų ne taip jau ir mažai, o dar visi tokie aukštaūgiai, su medinėmis ilgomis kojomis, rankose laikydami transporantus ir vėliavas. Vienos vėliavos buvo juodos – piratiškos, su kaukolėmis☠️ (gal tai reiškė nuodus?), kitos – su užrašu Vaistininko užrašai, dar kitos – kažkas panašaus į augalus:  🌸🌿🍁 , gal kokie homeopatai buvo prisijungę 🤔 Visi tokie pasipuošę, baltomis uniformomis: moterys – su trumpomis baltomis suknelėmis, panašiai, kaip med. seselės filmuose, tik vietoj kepuraitės su raudonu kryželiu – skrybėlaitė 👒 su gyvatėle 🐍, o vyrai – baltais marškiniais ir šortais, persirišę vieną akį juodu raiščiu (nelauk, Veryga, nieko gero). Keliaujame mes, tikriausiai, link Sveikatos apsaugos ministerijos, o gal Seimo, žinote, kaip tuose sapnuose – vieta keičiasi nuolat 😉 Galų gale, kokia ta vieta bebūtų, tikslas mūsų aiškus – IŠSIREIKALAUTI DARBO SĄLYGŲ IR ATLYGINIMŲ, KURIAIS GALĖTUME DIDŽIUOTIS GYVENDAMI LIETUVOJE. Mūsų rankose iš tolo švietė neoniniai (!) užrašai:

Skaityti toliau »
Lap 7, 2019 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #60

Vaistininko dienoraštis

Praėjo Vėlinės, pagerbėme išėjusiuosius. Kiekvienas mūsų nešioja savyje mažytes kapinaites, kuriose ilsisi tie, kuriuos mylėjome. Deja, supratimas, kad nuostabūs dalykai buvo šalia mūsų, ateina pernelyg vėlai 😕

MARKAS AURELIJUS rašė:

“Laikas yra tarsi veržli upė, nešanti visus įvykius; vos tik kas nors pasirodė, tuoj nunešamas; į jo vietą atplaukia kitas, bet ir tą tuojau nuneš srovė.”

Ką noriu tuo pasakyti? Esame įtraukti į besisukančių įvykių verpetą tokia jėga, kad nepastebime šalia mūsų esančių mažų stebuklų: šnarančių lapų po kojomis, besislapstančios už debesies saulės, nerūpestingai šokinėjančio žvirblio, briedžio, išbėgančio į kelią (😩), na, ir, žinoma, svarbiausio – šalia esančio žmogaus.

Mirusiųjų jėga

Kodėl lietuviai mirusiuosius myli labiau nei gyvuosius? Ar todėl, kad kapinės, kurios turėtų būti amžinojo poilsio vieta, tapo daugelio pasidemontravimo vieta? Kas daugiau žvakių uždegs, kieno paminklas didesnis, kieno kapavietė prabangesnė ar pati vieta išskirtinesnė… Bet žmogaus jau nebėra. Ir dalyvauti tokiose lenktynėse, kas turtingesnis, yra kvaila. Kodėl to gėlių darželio nesukasus po langais? Ir laiką, kurį praleidžiame lakstydami nuo vieno kapo prie kito, dovanotume esantiems šalia? Gražesnės gėlės ant kapo ir uždegtų žvakelių skaičius niekaip neatstos parodytos meilės ir dėmesio gyvam žmogui. 

Tikriausiai ne kartą teko girdėti: “Jis (ji) mirė, laidotuvės tada ir tada, būtinai reikia važiuoti”, “Privalau atiduoti paskutinę pagarbą, geras žmogus buvo…”, “Tu nevažiuosi?! Ką žmonės pagalvos?!” ir taip toliau, ir panašiai. O jeigu koks jubiliejus? Gyvojo, žinoma. Tada: “Neturiu laiko”, “Neturiu sveikatos”, “Neturiu pinigų”. Nesakau, kad pas visus taip, bet sutikite, pasitaiko, ir ne taip jau retai. Bet jūsų meilės, dėmesio ir pagarbos seneliams, tėvams, vaikams, anūkams, proanūkiams, vyrams ir žmonoms reikia ČIA ir DABAR 😊

Neatidėliokite rytdienai to, ką galite padaryti šiandien ir nereikės grąžyti rankų prie kapo ir prašyti Dievo atleidimo, kad per vėlai supratote, kiek mažai laiko skyrėte kažkada…

Politikų jėga

“Jeigu gamta turėtų tiek dėsnių, kiek valstybė įstatymų, pats Viešpats Dievas nepajėgtų jos valdyti”

, taikliai pasakė L. Bernė. Jeigu A. Veryga būtų išmintingas įstatymų leidėjas ir būtų pradėjęs ne nuo įstatymo leidybos, o nuo jo tinkamumo žmonėms tyrimo, šiandien teismas nebūtų jo pripažinęs viršijus savo kompetenciją. Kai tik buvo pasirašytas įstatymas dėl Pirmojo paskyrimo vaistų, visuomenėje kilo didelis pasipiktinimas tokia “išmone” ir savivale. Tačiau Lietuvos žmonės kantrūs, pakantūs ir nereiklūs, todėl visas jų nepasitenkinimas prasidėdavo ir pasibaigdavo vaistinėse. Ir dabar, teismui patvirtinus, kad ministras veikė ne pagal įstatymus, jis atšauna – “Dėl pacientų gerovės – nors ir į kalėjimą.” 

Bet, pasirodo, ne žmonių gerovė jam rūpi.  Užuot pripažinęs suklydęs ir anuliavęs savo ir savo prietelių sukurtą šedevrą, jis nusprendė rengti pataisas ir tokio lygio sprendimus, kurie neprieštarautų teismo nuomonei. Ar tai ne kvailas užsispyrimas įrodinėti savo kaip ministro galias? Visi supranta, kad buvo (ir dar vis yra) atimta iš žmogaus pasirinkimo laisvė 🤨 ir dabar, po teismo išaiškinimo labai tikisi, kad ta laisvė rinktis bus sugrąžinta, tačiau, žinant, kaip mūsų valstybėje vykdomas teisingumas, abejojančių netrūksta 🤔 Stebina ir tai, kad tvarka negali būti pakeista iš karto po teismo sprendimo, o reikia laukti, kol sueis kažkokie kvaili terminai. Vadinasi, vėl kenčia eiliniai Lietuvos piliečiai, kol “viršūnėlės” dėlioja sprendimus ir dabar jau laikosi įstatymais nustatytų terminų.

Skaityti toliau »
Spa 31, 2019 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #59

Mirtis laiko smėlio laikrodį

“Mirtis baisi, bet dar baisiau būtų suvokti, kad gyvensi amžinai ir niekada nemirsi” – A. Čechovas

Artėja Vėlinės, Visų Mirusiųjų Diena, todėl šį kartą – ne apie vaistus, ir ne apie tuos, kas tarp tų vaistų nuolat sukinėjasi.

Viename Lietuvos didmiestyje galima sutikti tokį keistą vyruką, kuris klausia praeivių:

“Ar tiki į pomirtinį gyvenimą?”

Tą klausimą girdėjau ne kartą, ir ne du (matyt, mėgstame vaikščioti tais pačiais keliais 😊), tačiau niekada nesustojau ilgesnei diskusijai. Tikriausiai, todėl, kad tas žmogus nekėlė man didelio pasitikėjimo, anaiptol, atrodė šiek tiek pamišęs 🤭

Bet gyvenimas nestovi vietoje, atvirkščiai, verčiasi į antrą pusę, todėl natūralu, kad mintys apie egzistencinius dalykus aplanko vis dažniau.

Kai buvau dar vaikas, mirtis nekėlė jokių emocijų – nei gerų, nei blogų. Tiesiog, kažkas kažkur gimė, kažkas išėjo ir mano pasaulyje tokiems natūraliems kitimams vietos tiesiog nebuvo. Giliai atminty išlikę tik pavieniai kadrai, kuriuose šmėsteli anų laikų laidojimo tradicijos. Ilgos dienos, dar ilgesnės naktys budint prie atšalusio kūno, kuris dažniausiai “ilsėdavosi” namuose (nesvarbu, ar mieste, ar kaime), eglučių šakomis iki pat buto nuklota laiptinė ir jos prieigos (tuomet girdėdavau tėvų spėliones, ką šį kartą pasiglemžė tamsioji jėga), o lauke – dūdoriai su čaižiai skambančiomis muzikinėmis lėkštėmis (patikėkite, tas kelių vyrukų ansamblis priversdavo krūptelėti ne vieną). Kai jau pasigirsta raudos, supranti, kad kalamos vinys į tą nelemtą dėžę. Iš čia, matyt, ir kilo dažnai gyvenime kartojamas posakis: “Dar vieną vinį įkalei į mano karstą” (suprask, gyvenimą sutrumpinai).

Dėl sportinio intereso net pagooglinau šį posakį, tai tiek sukaltų vinių radau!

…paskutinė vinis į socialdarbiečių karstą…

…paskutinė vinis į Meškuičių ligoninės karstą…

…paskutinė vinis į Lietuvos karstą…

…vinis į konservatorių karstą…

…dar viena vinis į Independence karstą…

Net graikų riaušininkai sukalė vinis į Graikijos vyriausybės karstą 😀

Skaityti toliau »
Puslapiai:«1234567...13»