Vaistininko užrašai

Nauji metai, nauja valdžia, nauja ministrė, tik Lietuvos vaistinių asociacijos (LVA) pirmininkė K. N. Gagė ir jos kalbos vis dar tos pačios ir apie tą patį: koks yra didelis vaistininkų ir farmakotechnikų trūkumas, trukdantis suteikti pilnavertes vaistinių paslaugas šalyje. Kaip ir pernai ar užpernai, taip ir šiais metais ji nepailstamai deklaruoja, jog šiuo metu vaistinėse trūksta bent kelių šimtų vaistininkų (o vaistinių netrūksta 🤭?). Nepamiršta paminėti ir skaičių: galiojančias licencijas Lietuvoje turi 3662 vaistininkai ir 1001 farmakotechnikas, o per artimiausius 5-6 metus į pensiją turėtų išeiti apie 800 farmacininkų. Ir tuo pačiu, vėl prašo pagalbos iš Vyriausybės dėl farmacijos specialistų finansavimo.

Kur tikroji problema?

Tačiau, problema juk tikrai ne čia. Galbūt, jai nėra žinoma (nors labai tuo abejoju), kaip krautuvininkai nevertina savo esamų darbuotojų, kaip greitai linkę juos paleisti, kai jie rengiasi ieškoti geresnių darbo sąlygų, kaip juos išnaudoja, manipuliuoja ir bando įsprausti į kampą… Ne vietoje ir jos verkšlenimas dėl farmakotechnikų studijų sustabdymo (neva, kaip blogai, kad Lietuvoje farmakotechnikos specialistus rengusi Kauno kolegija nusprendė nebepriimti pirmakursių į 2024–2025 mokslo metų farmakotechnikos studijų programą, o jokia kita šalies aukštoji mokykla šių specialistų neruošia). Kokia prasmė juos rengti, jeigu vaistinės šimtams jų jau parodė duris anksčiau? Iš pradžių – reikia, po to – jau nebe, o dabar – vėl reikia. Nesąžininga reikalauti atnaujinti farmakotechnikos studijų programą tik tam, kad vaistininko padėjėjai ateitų porai valandų per dieną tam, kad padėliotų prekes į lentynas ar išvalytų dulkes. Juk staiga neįvyks stebuklas ir nebus taip, kad kiekvienoje vaistinėje, nepriklausomai nuo jos dydžio ir darbo valandų, dirbs komanda – vaistininkas ir jo padėjėjas. 

Valstybės dėmesys ne ten

Ar tikrai, kaip teigia LVA pirmininkė K.N.G., reikia didesnio valstybės dėmesio? Gal ir taip. Tik ne dėl studijų finansavimo, o dėl krautuvininkų savivalės sutramdymo. Valstybė turėtų labiau įsiklausyti ne į nuolat verkiančius komersantus, bet į paprastą Lietuvos pilietį, kuris eilę metų bando papasakoti apie pilkąją vaistininkystės pusę ir pagrindinius šio verslo autorius. 

Skambūs LVA pirmininkės žodžiai apie augančius vaistininkų atlyginimus ir profesijos prestižą – tai dar viena paslėpta veidmainystė. Kiek vaistininkų dirba vienu etatu? Vienetai. Ne tik dėl didesnio atlyginimo jie keliauja iš vienos vaistinės į kitą. Apstu atvejų, kai tiesiog esi priverstas dirbti daugiau nei tau norisi, nes reikia išleisti kolegas atostogų, pavaduoti ligos atveju ar laikinai papildomai padirbėti ką tik atidarytoje naujoje vaistinėje (nes pirma nusprendžiama atidaryti vaistinę, o tada jau ieškoti, kas joje dirbs). 

Tikriausiai girdėjote (o gal kas ir gyvai matėte) apie taip vadinamą gyvačių kerėtoją, kurio kaklą apsivijusi kobra 🐍 Gyvačių kerėtojai savo šnypščiančias šokėjas gaudo laukinėje gamtoje, pašalina geluonį ir išmoko judėti pagal dūdelę, taip džiugindami minias smalsuolių. Kodėl staiga prisiminiau šį reginį? Žinoma, kad tai susiję su mano naujametiniu sveikinimu vaistinių darbuotojams. 

Gyvatės „įkandimo“ stiprumas ir nuodų kiekis priklauso nuo jos rūšies. Kai kurios nuodingos gyvatės (tokios kaip karališkoji kobra) gali suleisti mirtiną dozę, kitos – tik įspėja. Žmogiškųjų kobrų taip pat esti įvairių: vienos – švelniai glosto, kitos – skaudžiai kerta.

Linkiu jums šiais 2025-aisiais pabūti tais drąsiais ir nepakartojamais gyvačių užkalbėtojais, kurių valiai paklustų visos krautuvininkų globojamos kobros – gličios, šliaužiančios, pavydžios ir skaudžiai geliančios. Nukenksminkite jas išplėšdami iš jų geluonį. Dauguma gyvačių vengia žmonių ir gelia tik tuomet, kai jaučia grėsmę. Pademonstruokite joms savo vidinę jėgą, protą ir stiprybę – tokią, kad vaistinėje ne jūs, o kobra jaustų grėsmę 😉

Visiems kitiems linkiu švęsti gyvenimą šokant savo gyvatės šokį. Spinduliuokite energiją ir skleiskite gerą nuotaiką – tebūnie šie metai skirti jūsų nuotykiams ir sėkmei! Su Naujais!

Lyja lyja lietus
Per krautuvininko pietus, 
Pacientai verkia,
Vaistininkai kenčia.
Rudnosiukai po stalu
Dalo pelną mūs visų…

Šiandien – antroji šv. Kalėdų diena ir, o stebukle, aš – nedirbu 🕺💃 Bet juk ketvirtadienis! Todėl atradau laisvą minutę tam, kad prisėsčiau prie kompiuterio ir į dienos šviesą paleisčiau  sveikinimus savo ištikimiems skaitytojams ir vaistinių lankytojams 😉

Taigi, su šventėmis, mielieji 🎄Linkiu jums puraus balto sniego (vis dėlto žiema), kuris bent akimirkai paslėptų liūdesį veiduose, linkiu jums saulės spindulių (nors ir žiema, saulės mums labai trūksta), kurie priverstų jus dažniau šypsotis, linkiu mažiau skausmo ir daugiau džiaugsmo, ir, be abejo, tikėjimo – nepamirškite, kad po nakties VISADA išaušta rytas 🌞

Vaistinė – ta vieta, kurioje galima išgirsti daug įvairių istorijų, skaudžių ir linksmų, tikroviškų ir išgalvotų, pagražintų ir niūrių. Per dieną apsilanko ne viena dešimtis, o kartais, ir keli šimtai žmonių, kurie linkę dalintis savo išgyvenimais, pasiekimais, nuotykiais ir nuopuoliais.

Turiu tokį vieną pageriantį klientą, kuris mėgsta pasipasakoti apie savo savijautą, dažniausiai, po daugiadienių. Jo kalbėjimo maniera labai išraiškinga, o žodžiai – irgi ne kasdieniai, tokie, sakyčiau, su polėkiu 😇 Todėl visai nenuostabu, jog sakinys po sakinio pradėjo rastis mano užrašų knygutėje. Artėja vienos šventės, po kurių seks kitos. Laukia daug laisvadienių, daug susibūrimų, daug linksmybių. Va, po tokių linksmybių vėl lauksiu savo nuolatinio kliento, kuris ir vėl su manimi dalinsis savo gyvenimo tiesomis: kas būna, kaip būna ir kas gali būti, jeigu…

– O jūs žinojote, kad net ir alkoholikams retkarčiais reikia pasigerti

– Viešpatie su viešpačiukais, nesuprantu, kaip čia taip atsitiko, kad vienu momentu pajutau, kaip grindys ėmė kilti, o lubos – leistis 🙄

– Taip gerai atsigėriau, kad skausmai, net ir tie, kurių nežinojau turįs, dingo

– Tokių žmonių kaip aš, praeitis tamsi, o ateitis – dar tamsesnė

– Ryte išgėriau, visa diena – laisva

– Bandyti mane pakeisti, tai tas pats, kaip iš rauginto agurko druską ištraukti

– Kažkada žmona man sakė: stiprus vyras padės, kai blogai, o silpnas – apsimes, kad jam dar blogiau. Neslėpsiu, ji buvo teisi – man buvo blogiau, todėl ji išėjo pas stipresnį

– Sėdėjau vakar su sėbrais prie baltai užtiesto stalo su alaus bokalu, stebėjau, kaip lyja ir laukiau kažko, ko nebus…

– Gyvenime tau pasisekė, jeigu konjakas, kurį tu geri, yra senesnis už moterį, su kuria miegi…

– Ten, kur baigiasi nesėkmių ruožas, prasideda kapinių tvora ♰. Aš dar noriu pagyventi.

– Kodėl blogi įpročiai žmogų užvaldo lengvai, o geri – sunkiai ir jame netvirtai užsilieka?

Ech, tas moterų plepumas, ech, tas vyrų nekantrumas 🤪

Vaistinės lankytojos visiškai nejaudino už jos nugaros ilgėjanti pirkėjų eilė, todėl ji, lyg niekur nieko, toliau tęsė savo pasakojimą, kurio pradžia siekė caro laikus, o pabaigos vis dar nebuvo matyti:

– Tai va, įsivaizduojate, kaip buvo tais laikais? Kur parašyta “Įeiti draudžiama”, mes vis tiek įsibraudavome per tvorą, nes reikėjo parsinešti kiaulienos gabaliuko, anties šlaunelės ar žirnių stiklainėlio. Per tvorą lipome ir kavos skardinėlės, ir tualetinio popieriaus ritinio.

– Ar dar ko nors norėsite?

– Ir dar, žinokite, per tas gamyklų tvoras vilkome ir cukrų, ir alkoholį. Griebėme nuotykinę, detektyvinę ir kitokią lengvąją bei sunkiąją literatūrą. Visa plati sovietinė šalis – vienos tvoros. Bet vaistų užteko. Nors ir nebuvo pasirinkimo, mums jo ir nereikėjo… Temperatūra – prašom tablečių, kosulys – va, jums mikstūra nuo kosulio, skauda ausį – palaukite, tuoj pagaminsim lašelių, vitaminų reikia – prašau, 10 miltelių, ką tik pagamintų vaistinėje…

– Suprantu, suprantu… Tai ar dar ko norėsite?

– Net nežinau dabar. Daviau vieną receptą, sakote, kad neturite tokių vaistų, duodu kitą – sakote, pasirinkite iš šitų penkių. Tai ką aš žinau, kuriuos man imti? Ir dar…

Matau, kad eilėje jau neramumai, žmonės piktai šurmuliuoja, garsiai trepsi, kosina, barškina raktais. Staiga pasigirsta vyriškas balsas iš eilės:

– Gal galima greičiau? Man ir sliekai visi mašinoje nudvės 🤨

Moteriškė nenusiteikusi lengvai nusileisti:

– Prie ko čia sliekai? Čia gi vaistinė! Parinkite man kraujo spaudimo aparatą, nes tas, kurį turiu, man nelabai patinka. Man atrodo, kad jis netiksliai rodo…

Eilėje pasigirsta dar vienas vyriškas balsas:

– Jūs čia vaistų atėjote nusipirkti ar pasikalbėti? Perkat greičiau ir leidžiate kitiems!

Šalia stovintis kitas  vyriškis pritaria:

– Jūs gi visiškai sveikas!

– Sveikas.

– Tai ko atėjote?

– Ligos lapelio.

Na, šis juokas, žinoma ne iš vaistinės. Čia gydytojų teritorija. Bet pas mus taip pat netrūksta panašių istorijų.

Pirštinės

– Laba diena, aš atėjau pas jus, bet ne vaistų pirkti.

– Tai ko atėjote?

– Atėjau tik patarimo.

– Na, puiku, klausau.

– Kaip manote, kuri pirštinių spalva man labiau tinka prie veido? Ką tik turguje buvau, paėmiau dvi spalvas, tai nežinau dabar, kurią sau pasilikti, o kurią grąžinti.

Kirminai

– Duokite ką nors nuo sukirmijusios galvos.

– Galėčiau šį bei tą pasiūlyti nuo kirminų, bet kai jie  – ne galvoje.

– Pas mane tai jie – galvoje.

– Tai paatviraukite, kas konkrečiai su jūsų galva yra negerai: ar ji svaigsta, ar smegenys sugraužtos taip, kad atmintis šlubuoja?

– Skauda, tik skauda, ir nieko daugiau.

– Na, tada dar ne viskas prarasta, išgydysime 😉

Smertis

– Man reikia ko nors nuo temperatūros.

– Ir kokia ta jūsų temperatūra? Ką skauda? Kokie negalavimai kankina?

– Temperatūra tai kambario, o negalavimai… Na, ką čia vardinsi, kai smertis subinę uosto…

Pavojinga zona

Vaistinė – padidintos grėsmės zona. Visomis prasmėmis. Pradedant neadekvačiais lankytojais, oro lašeliniu būdu platinamomis užkrečiamomis ligomis, kampe paliktais sudužusiais gyvsidabrio termometrais ir baigiant kobromis, slaptais pirkėjais bei kitais tikrintojais. Tų kitų tikrintojų – taip pat ne mažas ratas susidaro: Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, Valstybinė ligonių kasa, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Lietuvos metrologijos inspekcija. Galbūt, reikėtų paminėti ir Valstybinę mokesčių inspekciją, ir Valstybinę higienos inspekciją, ir dar ką nors valstybinio. Nuolat esame dėmesio centre. Savaime suprantama, nes nuo mūsų darbo kokybės priklauso ir žmonių sveikata, ir laikomų vaistų kokybė. Viskas būtų nuostabu, jei ne BET ir KODĖL.

Lygūs ir lygesni

BET o KODĖL tokio didelio dėmesio nesulaukia degalinės ir kaimo parduotuvės, kurios taip pat turi teisę prekiauti vaistais? Atrodo, lyg ir tais pačiais nereceptiniais vaistais prekiaujame, lyg ir vienodus pašalinius poveikius tie vaistai turi, net ir laikymo sąlygos jų vienodos. Na, gal tik kainos šiek tiek skiriasi, bet tai ne esmė, nes kaina neturi poveikio (bent jau tiesioginio) žmogaus sveikatai. Taigi, turėtume visi laikytis vienodų žaidimo taisyklių ir vienodų reikalavimų – juk parduodame VAISTUS, ne kokias bulves ar morkas. Ar tikrai manote, kad VAISTINĖ = PARDUOTUVĖ? Ir abu žaidėjai laikosi VIENODŲ REIKALAVIMŲ? Ir ar tie reikalavimai VISIEMS yra VIENODI?

Bendri reikalavimai

Vaistai turi būti laikomi gamintojo nurodytomis sąlygomis. Dažniausiai, iki +25 laipsnių temperatūroje. Kaip įrodyti, kad nepažeidi šių laikymo sąlygų? Turi termometrus, higrometrus (kurie ir drėgmę matuoja), turi registracijos žurnalą, kur tuos įrodymus fiksuoji. Prietaisus periodiškai atiduodi metrologinei patikrai. Svarbu, kad prie vaistų būtų pateikta būtina informacija gyventojams. Galų gale, svarbiausia yra tai, kad apie vaistą bet kokią informaciją turi suteikti farmacijos specialistas! 

Ar kaimo parduotuvė turi termometrus? Ar periodiškai atlieka jų metrologinę patikrą? Tebūnie, turi ir atlieka. O kaip su drėgmės matavimu? Ar jiems privaloma? O kaip su temperatūros registravimu kiekvieną dieną? Pasirodo, nieko jie neprivalo. Nei drėgmės matuoti, nei parodymų registruoti. Na, suprantama, vaistininkai turi daugiau laisvo laiko, todėl ir reikalavimai jiems daug griežtesni.

Eksperimentas

Vieną dieną, trūkus kantrybei ir besiliejant apmaudui, nuvykau į vieno kaimo parduotuvę nusipirkti ko nors nuo skausmo.

– Laba diena, ar turite kokių vaistų nuo skausmo?

– O ką jums skauda?