Naršote "Mano dienoraštis"
Geg 25, 2017 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #23

Aukštos pareigos yra kaip piramidė: ją pasiekia tik dviejų rūšių žmonės – šliužai ir ereliai.

Bendraudami savam draugų ir kolegų rate, priėjome išvadą, kad šiandieną nėra taip svarbu, pas ką dirbi. Svarbu, už kiek tu dirbi. Todėl pastaruoju metu yra labai suaktyvėjusi darbuotojų kaita vaistinėse. Farmacininkai ieško geresnių darbo sąlygų, o darbdaviai – pigesnės darbo jėgos ir šviežienos. Su nauja sutartimi kiekviena pusė tikisi maksimalios asmeninės naudos. Praėjus sutartam laiko tarpui, kai darbdavys įsipareigoja dėl tam tikrų garantijų, užlieja nusivylimo banga, kuriai atslūgus, vėl pasinešama į naujas paieškas.

Keista situacija: užuot pagerinus esamų darbuotojų sąlygas, į tai plačiai numojama ranka ir ieškoma kitų patiklių žmonių. Ratas sukasi nesustodamas, tačiau rezultatas nebūtinai būna teigiamas.

Per savo darbinę praktiką pakeičiau ne vieną vaistinę, teko dirbti skirtinguose tinkluose ir privačiose vaistinėse. Teko bendrauti ne su vienu regiono vadybininku, moterimis ir ne tik. O jų būta įvairių ? Laisvu nuo darbo metu tenka su kolegomis pasidalinti nuomonėmis apie šiuos veikėjus. Dauguma jų save laiko dievais, gal net aukščiau esančiais už pačius įmonės direktorius. Kai kurie veikia direktorių vardu, o kiti – tiesiog, daug sau leidžia. Prisimenu vieną regiono vadovą, kuris atvažiuodavo, atsistodavo vaistinės gale ir stebėdavo, ką pardavinėji žmonėms. O po 5-10 min. prieidavo ir reikalaudavo pasiaiškinti, kodėl nepasiūliau „reikalingų“ vaistų. Kai nusibodo man tie jo vizitai ir pamokslai kaip reikia dirbti, apsisukau ir išėjau. Kaip nekeista, jis palinkėjo man sėkmės ir jos neradus – sugrįžti atgal. Pasakiau jam:

Nežinau, kaip nutiks gyvenime, bet sugrįžimas atgal man reikštų profesinę mirtį ir tapimą eiline marionete.

Teko girdėti ir apie kitus psichologinius terorus. Kai viena kolegė tapo „netinkamu“ darbuotoju, regiono vadovė jai surengė egzaminą! Atrinko retus vaistus nuo sunkių ligų (kuriuos skiria tik gydytojas), padėjo prieš ją ir liepė išsamiai papasakoti apie kiekvieną – viską, kas surašyta dviejuose metruose anotacijos. Kadangi pasakojimas vadovo netenkino, šiai darbuotojai buvo sumažintas krūvis iki minimumo (0,25 etato) ir liepta pasiruošti sekančiam egzaminui po mėnesio. Kolegė pasirodė nepelnytai pažeminta, todėl nelaukusi sekančio egzamino, išėjo laimės ieškoti kitur.

Skaityti toliau »

Geg 11, 2017 - Mano dienoraštis    1

Dienoraštis #22

Žmogus turi penkis jutimus: regą, klausą, uoslę, skonį ir lytėjimą. Rega yra vienas svarbiausių jutimų. Didžioji dalis žinių apie išorinį pasaulį yra susiję su rega. Žmogus, netekęs regėjimo, praranda 80% savo jutimo galimybių. Neseniai teko patirti tik mažą dalelytę visų nepatogumų, su kuriais kasdieną susiduria neregiai. Tos kelios valandos visiškoje tamsoje priminė man, kokią neįkainuojamą dovaną turiu.

Taigi, pradėsiu nuo pradžių. Ir ta pradžia prasidėjo tikrai ne vaistinėje ?, o viename restorane. „Vakarienė tamsoje“ – skamba paslaptingai ir nekasdieniškai. Patys artimiausi žmonės pasistengė mane nustebinti, padovanodami šią vakarienę. Visus atvykusius prie staliukų palydėjo du jauni neregiai – vaikinas ir mergina. Jie dviese susodino visus svečius į savo vietas. Tuo metu mes, regintys, tikriausiai, pasijutome prasčiau nei mūsų palydovai. Nes tamsa – jų nuolatinis palydovas ir jie visai neblogai orientuojasi erdvėje, ko nepasakysi apie mus. Tiesą sakant, ėjau, kur akys nematė ir kur vedlys vedė ? Visiems saugiai pasiekus savo vietas, į mus kreipėsi akla mergina:

Visiems labas vakaras, ko dar nemačiau ?

Ji prisistatė trumpai papasakodama apie save ir palinkėjo mums visiems gerai praleisti vakarą. Tada gavome trumpą instruktažą, kaip turėtumėme elgtis vakarienės metu, kad nesužalotume savo kaimynų ir padavėjų, kurie, beje, vieninteliai tą vakarą buvo išskirtiniai, nes turėjo specialius akinius, skirtus matymui tamsoje.

Pirmiausiai, apsičiupinėjom savo įrankius, tada saugiai pasidėjom atneštas taures ir laukėme pirmojo patiekalo. Kai jį paskanavome, turėjome pasidalinti savo skonio ir kvapo jutimais, spėdami, ką turėjom savo lėkštėse. Nuomonių buvo įvairių, tačiau kad valgėme žuvį, nuspręsta vienbalsiai. Bet kokią? Tunas, silkė, skumbrė… Pataikėme tik su skumbre. Pasirodo, visi trys gabaliukai buvo skumbrės, tik pagaminti pagal skirtingą receptūrą: švelniai pamarinuota skumbrė, kepta skumbrė ir paštetas. Prie jų buvo vasabio padažas, riešutai, svogūnai ir keptas duonos džiūvėsis. Jį su pirštais užčiuopiau pirmiausiai. Visi skoniai nuostabūs ir visiškai skirtingi. Ar lėkštė tuščia, kiekvienas bandė sužinoti savais metodais. Kadangi buvo tamsu ir manęs niekas nematė, tik padavėjai, kurie davė tylos įžadus, sėkmingai viską kabinau pirštais ir šakute (peilio taip visą vakarą ir nepajudinau?). O kad lėkštė tuščia, sužinojau taip pat pirštų pagalba. Viena iš atrakcijų buvo bandymas susidaužti taurėmis. Visiškoje tamsoje tai padaryti ne taip ir paprasta, teko kliautis klausa.

Skaityti toliau »

Geg 4, 2017 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #21

– Nevaikščiokite basi po mišką, tai ir kojų grybelio neturėsite!

Čia vieno vaistinės kliento patarimas besikonsultuojantiems dėl kojų grybelio. Jis, žmogus, neištvėrė ilgų šnekų ir nusprendė pats suteikti farmacinę paslaugą ?

O ką iš tikrųjų reiškia ta farmacinė paslauga?

Jeigu mano konsultacija apie vaistus ir jų vartojimą pereina į buitinius dalykus, tai irgi bus farmacinė paslauga, kurią privalome suteikti, dirbdami vaistinėje? Dažnai pagalvoju, kad mano pacientams labiau reikalinga ne farmacinė, o psichologinė paslauga. Labai gaila, kad per ilgus studijų metus mes labai mažai turėjome psichologijos paskaitų. O mums, dirbantiems vaistinėje, dabar jos reikalingos kaip niekad. Labai šaunu būtų, kad vaistų atstovai mus pakviestų ne tik susipažinti su naujais vaistais ar priminti apie jau esančius rinkoje, bet ir kartas nuo karto pakviestų sudalyvauti seminaruose, kuriuose psichologai pasidalintų savo paslaptimis, o tada mes tas paslaptis pritaikytume realiame gyvenime.

Nors pas mus į vaistines užsuka tikrai įvairi publika (narkomanai, psichiniai ligoniai, kurtieji, aklieji, nebyliai, girti, apsvaigę, susinervinę, laimingi ir t.t.) ir, atrodo, jau niekas mūsų negali nustebinti, pasitaiko visko.

Dar prieš Velykas užsuko vienas toks iš matymo pažįstamas klientas (šiek tiek sutrikusios psichikos), padėjo ant prekystalio „Maximos“ akcijų žurnaliuką ir sako:

– Čia jums, pasiskaitykite. Ir, žinokite, jūsų valanda išmušė! Dabar turite tik mokėti pasiūlyti ir gerai uždirbsite. Nes dabar žmonės gavo pensijas. Tai atsigriebsite už kovo mėnesį. Gerų jums Šv.Velykų!

Ir išbėgo – taip pat bėgte kaip ir įbėgo. Nespėjau net sureaguoti?

Skaityti toliau »

Bal 27, 2017 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #20

Vaistinėje apsilankė vienos vaistų ir papildų firmos atstovas. Kaip ir visi kiti, jis labai norėjo matyti savo papildus kuo arčiau pirkėjų akių, tačiau, juk vaistinė – ne guminė, o ir demonstracinių lentynų skaičius ribotas. Taigi, žodis po žodžio, išsakėme vienas kitam pastabas ?

Atstovas (A) – Laba diena, kaip sekasi?
Vaistininkas (V) – Puikiai.
A. – O kaip su mūsų produktais? Nematau lentynose.
V. – Štai čia xxxx, o čia xxx, kiti – stalčiuje. Ką dar norite pamatyti?
A. – Na, būtų gerai, kad iš stalčiaus padėtumėte ten, kur labiau matoma.
V. – Nebūtinai perkama geriau tas, kas labiau matoma.
A. – O jūs nepamirštate pasiūlyti? Nes čia labai geri produktai.
V. – Visi jūs taip sakote. O pats ar tikite tuo, ką sakote? Ar naudojate tuos labai gerus produktus?
A. – Na, naudoju kelis.
V. – Ir ką pajutote?
A. – Nervai susitvarkė, ir šiaip geriau.
V. – O gali būti, kad ne nuo papildų?
A. – Nežinau
V. – Tada ir nespėliokime. Mano nuomonė apie papildus yra kitokia, todėl dėl jūsų aš dirbti kitaip nepradėsiu. Pas mane ateina pastovūs klientai, kurie tiki mano žodžiais ir pasitiki manim, todėl jų neapgaudinėsiu ir nesuteiksiu jiems vilties, kad nuo xxx, ar kito xxx jie pasveiks ir problemų neliks.
A. – Tai ką, jūs jiems neparduodate papildų, jeigu jie prašo ??
V. – Žinoma, kad parduodu. Jei žmogus nusprendė, kad jam reikia, kokia gali būti kalba? Tačiau nematau prasmės siūlyti menkos vertės ir abejotino veiksmingumo gaminį ir dar garantuoti, kad jis veiks efektyviai. Jūs, manau, taip pat norite gauti patikimą informaciją apie kokią nors jus dominančią prekę ir tikitės, kad taip ir bus, jūsų neapgaus. Man taip pat klientai yra svarbūs ir aš visai nenoriu, kad kitą kartą atėję į vaistinę, jie kaltų mane prie sienos už tai, kad jiems vis dar blogai. Skaityti toliau »

Bal 20, 2017 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #19

Dalis medikų mano, kad mobiliojo telefono skleidžiamos radijo bangos yra kenksmingos, ypatingai vaikams. Daugelyje nepriklausomų tyrimų buvo nustatyta, kad šios bangos padidina riziką susirgti smegenų vėžiu. Populiarioje spaudoje pasirodo nemažai straipsnių šia tema. 2011 m. pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad dažnas naudojimasis mobiliuoju telefonu padidina riziką susirgti vėžiu. Kai kurie gydytojai mano, kad mobiliųjų telefonų naudojimas yra pavojingesnis nei rūkymas.

Bet šį kartą ne apie draudimus, norėjau šiaip pagąsdinti jus ? Pakalbėkime apie situacijas. Na, kad ir vaistinėje.

Ateina senučiukė į vaistinę. Perka vaistus, bet neturi nuolaidų kortelės. Pasiūlau įsigyti. Padedu užpildyti anketą. Pildau amžių: gimimo metai 1926. Kai priartėju prie grafos – telefono numeris (mobilus arba laidinis), paklausiu, ar įrašyti telefoną, jeigu tokį turi (visgi 91 metai). O ji sau ramiausiai padiktuoja mobiliojo numerį ? ir sako:

– Dabar be šio aparato nei žingsnio.

Galvoju, o kaip seniau išsivertė be jo? Bet, matyt, laikai tokie – naujųjų technologijų atėjo.

Viskas gerai su tais aparatais, tik su naudotojais ne visada būna gerai. Kartais, kai daugiau žmonių susirenka vaistinėje ir kuris nors klientas pradeda šnekėtis telefonu, tai mes visi likusieji būname priversti klausytis pokalbio kartu. Nes dažnu atveju per triukšmą nepavyksta susišnekėti su pirkėjais. Tada kantriai laukiame, kol baigsis pokalbis, tada padėkojame, kad jau baigė ir mes toliau galime bendrauti ?

Būna ir kitaip. Pradedu šnekėtis su pirkėju, o jam suskamba telefonas. Skambučių būna visokių: ir svarbių, ir nelabai, todėl negaliu teisti žmonių dėl jų elgesio. Kiekvienas elgiasi pagal savo išprusimą. Vakar atėjusiai moteriškei (~65m) suskambo telefonas, kai ji ruošėsi pirkti. Ji atsiliepė ir tiek įsijautė į pokalbį, kad užsimiršo ir laike, ir erdvėje. Aš stovėjau prieš ją, stebėjau ir prievartiniu būdu klausiausi, kaip ji tauškia: apie viską – vaikus, anūkus, politiką, televizijos laidas, kainas (nes pasisakė, kad vaistinėje dabar stovi), sodą, orą ir t.t. ir pan. Man nusibodo klausytis svetimų tauškalų, taigi, paėjau į šalį. Praėjo 5 minutės, ji vis dar šaukė į ragelį, neužleisdama savo pozicijų nuo kasos. Galvoju, kai ji baigs kalbėti, aš iš karto neprieisiu, duosiu ramiai pagalvoti, ko jai reikia, o, pagaliau, padėti susiprasti, kad taip elgtis yra nemandagu. Ir ką sau manote. Ji baigė pokalbį ir pradėjo šaukti (iš karto net nesusigaudžiau, kad man, galvojau, kad ji vis dar kažkam šneka):

Skaityti toliau »

Bal 6, 2017 - Mano dienoraštis    0

Apie tai, kas nusibodę jau visiems

Du politikai vaikšto sostinės gatvėmis. Vienas sako:

– Pažvelk į šias kainas: kelnės – 4€, švarkas – 5€, o kostiumas – 7€. Štai kaip sėkmingai mūsų valstybė juda į priekį.

– Klausyk, čia juk cheminės valyklos vitrina, – sako kitas.

Čia tik anekdotas, bet kas žino, ar jis nesukurtas, remiantis tikrais įvykiais ? Nes valdžios mąstymas daugeliu klausimu yra panašus.

Apie aukštas vaistų kainas jau prirašyta tiek, kad net neįdomu skaityti, bet dar kartelį trumpai paliesiu šią aktualiją. Didžioji diskusija vyksta dėl kompensuojamų vaistų kainų, bet didžiąją vaistinės pirkinių krepšelio dalį sudaro ne kompensuojami, o, atvirkščiai, nereceptiniai vaistai nuo įvairių skausmų, peršalimų ir uždegimų, taip pat papildai. Apie tai šį kartą ir pakalbėsiu.

Kas liečia papildus, žinoma, galima nepirkti, bet daugelis senjorų nelabai ir supranta, kad perka papildus, nes daktarai užrašo ant lapuko, ką nusipirkti papildomai, o gydytojo žodis yra šventas daugeliui. O ir įsitikinimas, kad jei nesugersi, kas liepta ar rekomenduota, vis dar yra gajus. Taigi, kur link aš suku? Ogi niekur. Nes kiekvienu atveju ką pirkti, o ko ne – sprendžia pacientas. Aš tik galiu profesionaliai paaiškinti, kas parašyta, kur yra vaistas, kur – papildas, o kur- medicinos prietaisas ir ką, galų gale, yra geriausiai pasirinkti. Taip susidarysite optimalų pirkinių krepšelį. Deja, ne visada tai pavyks. Nes vaistinių darbuotojai, kaip žinia, turi būti ne tik puikūs specialistai, bet ir geri pardavėjai, kuriems „rekomenduojama“ įsiūlyti kuo didesnį pirkinių krepšelį, kuris įtakoja ir didesnę algą. O pirkdami daug ir ne visai reikalingų prekių, tikrai nesumažinsite minėtų prekių kainų. Nes tai rinkos dėsnis – yra paklausa, bus ir pasiūla, jei perka už tokią kainą, pirks ir už didesnę, nes prekė turi paklausą. Kodėl nelaikyti aukštų vaistų kainų ir kartas nuo karto dar šiek tiek jas kilstelėti, jei žmonės, nors ir bambėdami, bet perka? Galiausiai, tuos pabambėjimus girdime tik mes, dirbantys vaistinėse, o į viešumą iki karštų diskusijų dažniausiai iškyla tik kompensuojamų vaistų problema. Ir tie nuolat TV ir spaudos reklamose šmėžuojantys nereceptiniai vaistai ir stebuklingi papildai nuo visų ligų ir toliau nesustojamai brangsta. Ir vis tiek juos perka. O kaip nepirks, jei garsus aktorius ar aktorė, o dar geriau gydytojas taip įtikinamai pasakoja apie staiga išnykusius skausmus? Dabar intensyviai per visas įmanomas priemones reklamuojamas gelis sąnariams Flexiseq. Atsiradęs rinkoje jis jau anksčiau, bet dabar, matyt, reikia vėl priminti apie šį stebuklą. Ir patikėkite, reklama veikia puikiai! Tik kaina nereali. Kaip ir daugelio kitų. Ilgą laiką laikėme tik vieną egzempliorių, taip sakant, dėl kvapo. Nes kol neturėjom, žmonės triukšmavo, kad negali nusipirkti. O dabar triukšmauja, kad negali įpirkti ? Sako:

– Duokite man tą stebuklą.

– Prašau, 29€ ir…centų.

– ???!!!

– Bet gi stebuklai neįkainuojami ?

– Tai pasilikite tą stebuklą sau! Jau visai, žiūriu, sąžinės neturite!

Sąžinės aš dar tikrai nepraradau, ją prarado kiti. Tie, kurie tokią kainą nustatė. Žinote, kai girdžiu ką nors dūsaujant, kad gyvenimas yra sunkus, visada paklausiu: „Palyginus su kuo?
Skaityti toliau »

Kov 16, 2017 - Mano dienoraštis    1

Dienoraštis #18

Po paskutinių įvykių Lietuvoje, kurie, tikriausiai, palietė kiekvieno normalaus žmogaus širdį, neišeina daugiau galvoti apie nieką, išskyrus mirties bausmę išgamoms. Prieš visa tai nublanko aukštos vaistų kainos, nesibaigiantys klientų priekaištai, apgailėtinai maži atlyginimai, darbuotojų nevertinimas ir t.t.

Ši tragiškai pasibaigusi istorija apie jauną merginą vėl visus sugrąžino į diskusijas apie mirties bausmę. Visą savaitę, kol vyko merginos paieška, pagrindinė tema apie tai buvo ir vaistinėje. Dabar, kai jau paaiškėjo visa baisi atomazga, kalbos pasisuko kitos temos link. Tos kalbos visada suaktyvėja po kažkokio tragiško įvykio, vėliau – nuslopsta, o po metų kitų, žiūrėk, ir vėl sušmėžuoja.

Mirties bausmė buvo taikoma beveik kiekvienoje valstybėje iki XX a. vidurio. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius dauguma valstybių jos atsisakė. Lietuvoje paskutinis mirties nuosprendis įvykdytas 1995 metais, o nuo 1996 m. liepos 25d. mirties bausmė nevykdoma. Ar tai yra gerai, ar blogai – nuomonės išsiskiria. Teigiama, kad mirties bausmė atgrasina potencialius žudikus, tačiau yra manančiųjų, kad ji nebūtinai privers nusikaltėlius negalvoti apie naujus nusikaltimus. Čia viskas priklauso nuo pačios asmenybės. Nes juk naujasis vaiko apsaugos įstatymas nebūtinai apsaugos vaikus nuo smurto, kurių tėvai yra degradai ir neišsilavinę žmonės. Tokie, greičiausiai net ir nežinos, kad, apskritai, yra toks įstatymas ir toliau gyvens pagal savo susikurtas taisykles.

Kiti mąsto:

Nuo pat savo egzistavimo pradžios žmonija turėjo mirties bausmę, tai kodėl turėtumėme jos atsisakyti mūsų laikais?

Skaityti toliau »

Puslapiai:«1234567891011»