Vaistininko užrašai

Prieš veliantis į tokias diskusijas, noriu pabrėžti, kad neturiu nuomonės šiuo klausimu. Jeigu be jokių išvedžiojimų reikėtų atsakyti į kelis klausimus, tai mano atsakymai būtų konkretūs:

Ar Lietuvai reikia naujų vaistinių?

Mano atsakymas – ne.

Ar norėčiau dirbti valstybinėje vaistinėje?

Mano atsakymas – taip 😀

Bet mano šiandienos rašinys – ne apie tai, ar reikia, ar nereikia. Labiau norėčiau pasigilinti į įvairių suinteresuotų grupių išsakytus argumentus su užslėptais  ir nebūtinai kilniais tikslais 🤨

“Ar mums tikrai reikia dar daugiau vaistinių ir dar valstybinių?”, – perskaičiau viename interneto portale. 

Tikriausiai, reikėtų atsakyti Ne, nes Lietuva ir taip turi vos ne tankiausią vaistinių tinklą tarp visų Europos Sąjungos šalių. Tačiau šis rodiklis, deja, neužtikrina atokiose Lietuvos vietose gyvenančių piliečių aprūpinimo vaistais. O jie taip pat serga. Serga ne tik sezoninėmis ligomis. Neaplenkia jų ir lėtinės, ūmios ar sunkios ligos. Ir kai staiga ar planuotai prireikia įsigyti tam tikrų vaistų, jie negali taip kaip didesniuose miestuose rinktis, į kokią vaistinę jiems keliauti ir kurį pavadinimą pasirinkti – BENU, Camelia, EURO, Gintarinė, Apotheca, Apotheka (taip taip, skiriasi viena raidė, bet tinklas jau kitas), Norfa… O gal kokią privačią individualią užsilikusią dar pavyks aptikti. Nemažai dar Lietuvoje yra tokių vietų, kur ši problema išlikusi. Didieji vaistinių tinklai viską kruopščiai apskaičiuoja, kur jiems apsimoka steigti naują vaistinę. Jei vieta buvo pasirinkta netinkamai ir vaistinė neneša planuoto pelno, ji, paprasčiausiai, yra uždaroma. Ir vėl desperatiškai ieškoma naujos vietos. Bet na nauja vieta tikrai nebus kažkokiame užkampyje. Ir tada supranti, kad tie vaistinių šūkiai “Mes rūpinamės jumis!”, “Jūs mums svarbiausi!”, “Jūsų sveikata mums svarbu” staiga netenka prasmės. Nes šiems verslo rykliams rūpi tik jūsų perkamoji galia 💶, o ten, kur jos nėra, nėra ir ryklių 🦈

“Didžiausia grėsmė išlikimui iškiltų toms vaistinėms, kurios šiuo metu veikia sveikatos priežiūros įstaigose ar prie jų”, – baiminasi vaistinių tinklams atstovaujanti suinteresuota grupė. O kai tie patys didieji tinklai kūrėsi šalia gydymo įstaigų, nors ten jau veikė privati nedidelė vaistinė, ar tuomet jie kėlė šį klausimą? Nė velnio. Jeigu šiems tinklams nors kiek būtų rūpėję kitos vaistinės išlikimas, ar dabar matytume šalia poliklinikos, ligoninės ar klinikų penkias – šešias vaistines? Kaip čia tada išeina? Kažkada įžengdami į jau užimtą zoną jie senbuviams grėsmės nekėlė, o dabar atsiradusi valstybinė vaistinė jau grasins jų išlikimui 🤔

Išvada būtų tokia: jeigu pacientų užtenka šešioms vaistinėms, tai septinta didelės įtakos nepadarys. Na, nebent ji pasiūlys labai geras kainas 😉 Beje, nereikėtų pamiršti ir nesenos istorijos, kai Gintarinė vaistinė, užsibuvusi vienoje Vilniaus poliklinikoje ir pasibaigus nuomos terminui buvo išprašoma lauk, tai padaryti atsisakė ištisus metus (nuoroda į straipsnį). Miesto savivaldybei prireikė kreiptis į teismą, kad iškeldintų šį verslo objektą. Toks elgesys puikiai įrodo, kad nei vienam rinkos dalyviui nerūpi kitų grėsmės, o apie sąžinei vietos iš viso nebelieka.

Nesvarbu, kad vaistų einamuoju momentu nereikia, visi keliai vis tiek veda į vaistinę 🙂 Daugelis nuolatinių klientų aplanko mus tik tam, kad įsitikintų, jog viskas mums gerai ir virusas mūsų nepaguldė. Taigi, ir kalbos dažnai pasisuka apie namus, vaikus, anūkus, gyvūnus, gyvenimą, ir labai retai – apie sveikatą.

Apie svajones

“Svajos ir sapnai… Tai ne man. Jie tik vaikams.” (Senjoras ~80 metų)

“Dabar labiausiai norėčiau jus nušauti.” (Pasipiktinęs vyras, negavęs reikiamų vaistų)

Apie valdžią

“Kaip jie man visi nusibodo – giriasi, dalina pažadus, meluoja ar gerokai pagražina tikrovę  – paprasčiau sakant, bezda per šilką.” (Senjoras ~70 metų)

“Tuos melagius tai tik tankiomis šukomis peršukuoti! Bet ir tai, klausimas, ar padės…” (~50 metų vyras)

“Tigrai dryžių juk nekeičia. Taip ir mūsų politikai – niekada nepasikeis.”  (~65 metų moteris)

“Melavo vienas šuo kadais,

Dabar meluoja jie šimtais.

Pasikeitė pasaulis visas,

Šunų visuos kampuos privisus.” (Nežinomas poetas)

Apie sveikatą

“Be klizmutės, be ricinos, be pagalbos medicinos 😊 Sureguliavau savo mitybą, tai ir viduriai susitvarkė, nereikia nei vaistų.” (~70 metų moteris)

“Kadangi vaistas – augalinis, poveikis bus ne toks greitas”,- įspėju klientę. “Tai nieko tokio, iki kol sukaks 100 metų, gal suveiks?”,- nenusiminusi tarė ji 😆

“Man anglinių tablečių…”

“O man kokių nors vaistų, kad smegenis praplėstų…”

“Cinarizino aktyvaus norėčiau…” (o tai reiškia, kad vaisto gamintojas yra Actavis 🙂)

“Gubedolienės ekstrakto…” (gudobelės ex.)

“Sauskelnių Tena mendis” (Tena Medium)

“Kiek kainuoja gemanotagenas?

Niekam, turbūt, nekyla klausimas, kurioje vietoje nuskambėjo šios unikalios frazės 🙂 Kad jos nenugultų tolimoj atminties kertelėj ir nebūtų užmirštos, po ranka visada turiu rašiklį, o kišenėje – popieriaus skiautę. Kol klientas dėsto savo auksines mintis, aš paslapčia jas užsirašinėju. Gal ir negražu taip elgtis, tačiau manau, kad šie išsireiškimai turi likti ateinančioms kartoms.

– Duokite man lipton.

– Vaistinė neprekiauja Lipton. Gal galiu kitų arbatų pasiūlyti? 

– Sakau gi, kad lipton man reikia! Ar neaiškiai pasakiau?!

– Tai ką jūs su ta Lipton darysite? Ką gydysite?

– Ką ką, kojas tepsiu.

– 🤔

Kaip paaiškėjo vėliau, lipton – tai Lioton (gelis kraujotakai gerinti, venoms, sumušimams).

– Turit Korvalolio?

– Taip. Kiek norėsite?

– O kiek kainuoja?

– 2,86 Eur.

– Jūs gal iš proto išsikraustėte! “Starka” pigiau, daugiau pas jus neateisiu.

Ir išbėgo klientas, spiegdamas kaip greitosios pagalbos automobilis 😮

Vaistinė – kaip indikatorius, patikimai ir greitai nustato ir pateikia mums informaciją, kuo žmonės šiuo metu gyvena, kaip jaučiasi ir dėl ko nerimauja.

Jeigu suaktyvėja priešparazitinių vaistų pardavimai, nesunku nuspėti apie darželiuose ir mokyklose siaučiančias utėles.

Jeigu be sustojimo varstomos vaistinės durys bei populiariųjų vaistų viršūnėje atsiranda tokie vaistai, kaip TheraFlu, Fervex ar Gripex, lauk gripo bangos.

Kada pasipila apsividuriavę ir vemiantys ligoniai, tampa aišku, kad kažkur tūno viruso židiniai. Ne korona 😀, kitokie, bet ne ką prastesniais pavadinimais, kaip antai – Roto, Noro ir kiti.

Jaučiame ir pirmuosius pavasario ženklus, kurie pasireiškia čiauduliu ir ašarojimu 😊

Taigi, apie suintensyvėjusias infekcijas ir ateinančius susirgimus, greičiau nei TV, mums praneša patys ligoniai 😷

Tačiau nelauktas ir neprašytas COVID-19 mums visiems tapo naujiena, neaprašyta jokiuose vadovėliuose ar ligų žinynuose – su labai įvairia simptomatika, kuri būdinga ir kitoms ligoms. Iš pradžių bijojome tik stipriai kosinčių ir karščiuojančių pacientų, vėliau gi, jau saugojomės ir praradusių gebėjimą uosti ir skanauti, taip pat sloguojančių, viduriuojančių ir visaip kitaip negaluojančių. Žodžiu, visi, kurie jautėsi kažkaip kitaip, neįprastai, galėjo sau paslapčia įtarti viruso tūnojimą savo organizme.

Dabar, kai karantino sąlygos švelnėja, atsirado nauja – išvarginta privalomos izoliacijos, žmonių grupė. Pagrindiniai negalavimai, kuriais skundžiasi vaistinės lankytojai – psichologinė/emocinė būsena, svorio padidėjimas, nemiga, akių problemos.

Nerimas, nemiga ir spalvotosios tabletės

Kaip niekada, žmonės pradėjo vartoti daug raminančių preparatų. Staiga pasikeitęs gyvenimas, pablogėjusi finansinė padėtis, galų gale priverstinis užsidarymas namuose ilgam laikui, pasėjo chaosą žmonių galvose. Nesugebėdami kontroliuoti savo emocijų, pilni baimių jie kreipiasi į gydytojus, prašydami tik vieno – recepto  stebuklingai piliulei. Tačiau ši piliulė problemos neišspręs, o ją tik atitolins. Konfliktai ir problemos išliks, tik jau nebetrukdys, nebejaudins. Tabletė veiks trumpai, vėliau reikės jau daugiau tablečių. Net nepastebėsi, kai malonus raminančių vaistų poveikis peraugs į potraukį, o gal net tikrą maniją. Tie vaistai perkelia žmones į tariamą rojų, kuriame nėra jokių problemų. Kasdienės raminamųjų dozės tampa įpročiu. Bandymai atprasti dažniausiai būna nesėkmingi, atsiranda labai nemalonių abstinencijos reiškinių. Nelaimėlis skundžiasi miego sutrikimais, jį kamuoja nerimas, baimė. Todėl jis vėl griebiasi šių vaistų, kad atsikratytų tų nemalonių reiškinių. Kokia išeitis iš užburto rato? Supratimas, kad šie vaistai neturėtų pakeisti nuodugnaus ir nuoširdaus pokalbio su gydytoju specialistu. Dažnas vizitą pas specialistą tolina, nes: “Man nereikia”, “Aš neturiu tam laiko”, “Nueisiu, bet ne dabar”…, bet pagrindinė priežastis, tikriausiai, “Nes gėda būti silpnam ir bejėgiam”. Beje, pokalbis yra vienas iš svarbiausių psichinių konfliktų sprendimo būdų. Raminamieji tik užmaskuoja tuos konfliktus, kurie tęsiasi toliau, tik žmogus jų nebejunta, todėl nebegali jų nagrinėti, analizuoti. O sugrįžimas į tikrovę atrodo toks nepakeliamas!

Karantino sąlygos laisvėja, viskas po truputį stoja į savo vietas, saulėtų dienų daugėja, gyvenimas gražėja 🙂

Pagaliau ir vaistinėse įsivyravo ramybė. Na, gal ne nuolatinė, bet bent jau chaosas ir masinė psichozė, kad pritrūksime būtinų vaistų, pamažu atsitraukė. Paracetamolio dabar jau niekam nereikia, pirštinių gaunam užtektinai, vienkartines kaukes galime priderinti ir prie striukės, ir prie batų. Įpratome (tiksliau, įpratinome) kalbėti per apsauginę sienelę, nekosėti ir nečiaudėti į akis. Vieniems tai – taps įpročiu, kiti gi, vėlei grįš prie senos elgsenos ir toliau dalinsis virusais su aplinkiniais 😕 Išgyvenom koroną, vadinasi ir visą kitą išgyvensim. Gyventojai vaistais apsirūpino keliems mėnesiams į priekį, todėl prekyba šiek tiek aprimusi, deja, ko nepasakysi apie valdžią. Jiems nė motais, kad planai, kurie buvo sudaryti pagal pirmojo ketvirčio apyvartą, šiandien yra nerealūs, todėl tie papildomi priedai prie algų (dėl COVID-19 situacijos) už kovo mėnesį turės kažkaip užkimšti  atsivėrusią skylę dėl neįvykdytų planų. Bet ne tai svarbiausia. Reikia džiaugtis, kad pagaliau žmonės tapo sveikesni ir dabar dažniau varsto kitų prekybos ir paslaugų įstaigų duris 🙂

Na, o mes, net ir sumažėjus žmonių srautui, dirbame įprastinius savo darbus, kurių tikrai apstu. Akcijos ir kainų etiketės niekur nedingo, dulkės savaime neišnyksta, ataskaitų nesumažėjo, pasenę vaistai taip pat savaime nesusinaikino, todėl neliūdime ir nenuobodžiaujame. O atsiradus laivai minutei, šviečiamės, giliname profesinesžinias ir skaitome visokias įdomybes, kuriomis vėliau dalinamės 🙂

Štai ir aš radau vieną įdomybę:

1770 metais Anglijos parlamentui buvo pateiktas tvirtinti eilinis įstatymo projektas, kuris buvo vienbalsiai priimtas įstatymu. Jis skelbė: “Kiekviena moteris, nežiūrint jos amžiaus, luomo, kilmės, kiekviena moteris, ar tai ištekėjusi, ar našlė, ar mergina, kuri nuo šio įstatymo patvirtinimo dienos, naudodamasi kvepalais, skaistalais, kremais, dirbtinėmis kasomis ir aukštakulniais batukais, lenks vedyboms kurį nors Jos Didenybės valdinį, bus baudžiama kaip apgavikė. Ypač reikia laikyti negaliojančiomis bet kokias piršlybas, jeigu pasipiršusio vyro jausmai buvo apsvaiginti kvepalų”.

Susirgimų COVID-19 Lietuvoje mažėja, karantino sąlygos švelnėja, vaistinėse padėtis gerėja (tiksliau, grįžta į senas vėžias), todėl pamirškime kuriam laikui ligas ir vaistus ir užmeskime akį į paprastas gyvenimo tiesas, kurias visi puikiai žinome, tačiau retai apie jas susimąstome. Trumpai atokvėpio minutei pasinerkite į žmogaus, kurio jau nėra šioje žemėje, įžvalgias mintis:

“Aš pasiekiau sėkmės piką verslo pasaulyje. Išskyrus darbą, mano gyvenime maža džiaugsmo. Galų gale, turtai – tai tik gyvenimo faktas, prie kurio aš pripratau. Tą minutę, kai aš sergantis guliu lovoje ir prisimenu visą savo gyvenimą, suprantu, kad pripažinimas ir visi turtai, kuriuos aš turiu, yra beprasmiai ir praradę aukščiausią prasmę prieš neišvengiamos mirties veidą.

Jūs galite pasamdyti žmogų vairuoti jūsų automobilį, pasamdyti kažką, kas jums uždirbtų pinigus. Bet jūs už jokius pinigus nerasite žmogaus, kuris sutiktų perimti jūsų ligą.

Yra labai daug materialių dalykų, kuriuos galite nusipirkti. Tačiau yra vienas daiktas, kurio negalima rasti ir nupirkti, kai jis yra prarastas – negalima nusipirkti gyvenimo…

Palepinkite save ir gerbkite kitus. Kuo senesni mes tampame, tuo labiau protingėjame ir palaipsniui suprantame, kad laikrodis, kuris kainuoja 30$ ir laikrodis, kuris kainuoja 300$, rodo vieną ir tą patį laiką. Ar mes nešiosime piniginę, kurios vertė 30$, ar 300$ – abi talpina tą pačią sumą pinigų. Ar mes važinėsime 150 000$ vertės automobiliu, ar 30 000$ – kelias ir atstumas – tas pats, ir mes pasiekiame tą patį kelionės tikslą.

– Jei sulauksiu šviežių bulvių, tai dar pagyvensiu…

– Tai kam čia jų laukti? Nuėjai į Maximą ir nusipirkai! Ir gyveni sau ramiai 🙂

 (Iš pokalbio vaistinėje)

Net ir grėsmingo viruso akivaizdoje gyventojai nepraranda humoro. Tai sveikintina. Tačiau ne visi į vaistinę ateina pakilios nuotaikos. Su tokiais yra du bendravimo būdai – arba negirdėti to, kas tave žeidžia, arba tokį išsišokėlį pastatyti į vietą. Kokią taktiką rinktis, priklauso nuo nuotaikos. Jeigu tai – dešimtas iš eilės išsakytas nepasitenkinimas, tikėtina, kad bendravimo tonas griežtės. Nors daug psichologijos paskaitų universitete neturėjome, pažinti žmogų išmokė darbas, kurio esmė – nuolatinis ir betarpiškas bendravimas su klientais.

Kai COVID-19 apraizgė Lietuvą ir vaistinėse (ir ne tik) įsivyravo chaosas, kai kurie darbdaviai nusprendė mums “padėti”, suorganizuodami psichologo konsultaciją telefonu. Psichologas telefonu pasiekiamas tik darbo dienomis ir darbo valandomis 🤔, todėl dirbantieji savaitgaliais ir vakarais turėtų išlikti stiprūs ir pajėgūs, kad atlaikytų nevaldomų pirkėjų gretas. Nežinau, kiek vaistinių darbuotojų pasinaudojo šia paslauga ir kiek ši paslauga buvo (ar yra) naudinga. Gerai pagalvojus, mūsų darbe streso ir konfliktinių situacijų yra užtektinai VISADA, nepriklausomai nuo siaučiančio viruso. Kol nebuvo Covid-19, buvo (ir tebėra) sezoninis gripas, tuberkuliozė ir daugelis kitų užkrečiamųjų ligų. Įtampą kėlė ir kelia narkomanai, vagys ir kiti panašaus plauko asmenys. Per daugelį metų teko išmokti guosti, barti, išklausyti, patarti, valdyti, linksminti, mokyti, tramdyti, gėdinti, gydyti daugelį – vaikus (ramius ir hyperaktyvius), paauglius (maištaujančius ir nieko nenorinčius girdėti), tėvelius (pagyvenusius ir jaunus, bet “viską” žinančius), ligonius (tikrus ir apsimetinėjančius), senjorus (išmintingus ir nepaklusnius), vagis (gudrius ir apsvaigusius), slaptus pirkėjus (subjektyvius ir objektyvius), vaistų firmų atstovus (įkyrius ir daug žadančius) ir taip toliau, ir panašiai. Kažin, ar psichologas geriau žinos, kaip turėčiau elgtis su apsvaigusiu narkomanu? Ar geriau už mus ras patį tinkamiausią atsakymo variantą negaunantiems reikiamų vaistų? Tikriausiai, ne vienas vaistininkas galėtų pačiam psichologui suteikti naudingų patarimų vienu ar kitu klausimu 😀 Kita vertus, pasidžiaukime, kad mumis rūpinasi. Tikiuosi, mūsų pastangos šiuo nelengvu visiems laikotarpiu bus įvertintos ir neapsiribos vien tik psichologo konsultacija 😎

 Kai kaukių dar nebuvo…

– Vis dar neturite?! Visur trimitavo, kad vaistinėse bus galima įsigyti! Nuo šiandien tik su kaukėm galima lauke rodytis, ką man daryti?!

– Užeikite rytoj, gal jau gausime.

– Aš jums policiją iškviesiu, nes jau nusibodo kasdien tą patį per tą patį girdėti!

Išėjo tas įpykęs klientas, o po keliolikos minučių, žiūriu, netoli vaistinės policijos automobilis įsuka. Na, galvoju, rimtai šnekėjo, nemelavo. Įkvėpiau oro ir pasiruošiau…bet policininkai nuskubėjo į kitą pusę 😀, o aš susikaupiau darbui. Gal reikėjo psichologui paskambinti 🤔