Vaistininko užrašai

Žmonėms labiausiai patinka istorijos apie žmones

Laimingiausi žmonės būna gegužės mėnesį. Žiema jau seniai pasitraukė su savo gripais ir peršalimais. Nuo šilto saulės alsavimo viskas pražysta, visur tvyro švelnumas. Jauni juokiasi net be priežasties, seni daužo vienas kitam per sulinkusias nugaras ir sveikina su sėkmingai įveikta dar viena žiema 🌨

Vaistinėje, beje, visais metų laikais ir šypsenos 😀, ir surauktų antakių netrūksta 🤨

Žmogus yra toks, koks pats save sukuria

– Man kempinės!

– O kam naudosite? Ką planuojate plauti ar valyti?

– Ar jūs nesuprantate? Čia rimtai klausiate?

– Na, juokas ir šypsena dar niekam nepakenkė.

– TAI TURITE AR NETURITE?

– Jei kempinės, tai neturime. Jei Islandinės kerpenos, tai – štai, prašome 🙂

– Taip, ta pati…

Gyvenimas nenumatė padaryti iš mūsų tobulybės. Tobulybių vieta muziejuje

– Nuo peršalimo reikia ko nors.

– Suaugusiam ar vaikui?

– Suaugusiam. Ir duokite tabletėmis. Gal Coldrex.

– 12 ar 24 tab.?

– 12. Kad metams užtektų.

– ? 🤭

– Gersiu po 1 tab. į mėnesį. Ir neaiškinkite, kad turiu gerti kitaip, vis tiek neklausysiu

Žodžiai nevirsta žmogumi. Žmogus virsta žodžiais

– Tokią cekavą kaimynę turiu – nenueina nuo savo durų akutės, visus ateinančius ir įeinančius stebi. Tai vieną kartą neapsikentęs priėjau prie jos durų ir tariau: “By…s tau į akį, pi…ė už ausies!” Baigėsi visi sekiojimai.

Dauguma žmonių panašūs į dešreles – kuo juos prikimši, tą jie ir turės viduje

Senjoras skundžiasi užsitęsusiais kojų skausmais, bėdavoja, kad niekas jau nepadeda – nei tabletės, nei tepalai. Laukiančiųjų eilutė ilgėja, nepatenkintų daugėja. Vienam klientui akivaizdžiai kantrybė baigiasi, nes visi išgirstame: “Iš senos šiknos naujų kojų neištrauksi!”

1. Būk dėmesingas savo mintims – jos tampa žodžiais 💤

Vienas iš nemaloniausių vaistinės lankytojų – slaptas pirkėjas. Įsivaizduojantis esąs “pasaulio bamba”, jis eina vertinti profesionalų atliekamą darbą 😳 Negavęs tik jį vieną tenkinančio atsakymo, jis skuba pas “savo darbdavį” su ataskaita. Paradoksas, bet nuo tos ataskaitos priklausys, ar patikrintos vaistinės darbuotojai gaus papildomą priedą prie algos, ar bus nulinčiuoti ir skaudžiai nuplakti (ačiū dievui, tik žodžiais). Mintyse tokius “agentus” nulinčiuoju ir aš. Kas jie, pagaliau, tokie, kad objektyviai neįvertinę esamos situacijos, gali į ataskaitą įrašyti, jog aš nepasakiau Laba diena? Nesvarbu, kad pasitikau įėjusį klientą žvilgsniu ir pasisveikinau galvos linktelėjimu. Na, ir lojalumo kortelės nepasiūliau įsigyti, nes nuolat girdint iš klientų atsiliepimus  apie tai, kad ta kortelė nieko verta, neišdrįsau įrodinėti atvirkščiai. Tuomet mintyse pagalvojau “Tikrinimo rezultatai nebus geri”. 

Netrukus išgirdau regiono vadovo žodžius: “Rezultatai netenkina”.

2. Būk dėmesingas savo žodžiams – jie tampa veiksmais.

Dabar pasakiau sau garsiai: “Geriau būti teisingam, negu nelaimingam”. Ir dirbau toliau taip, kaip liepė mano sąžinė. Neįrodinėjau, kokia nuostabi vaistinės nuolaidų kortelė… Nes ji – visiškai nenuostabi, pirmiausia todėl, kad turi daug sąlygų. Tos sąlygos dažniausiai yra nenaudingos klientui, bet pelningos krautuvininkui. Žmogus perka vaistą, tu vis brauki brauki tą kortelę, bet nuolaidos kaip nėra, taip nėra. Tada raudonuodamas teisiniesi, kad tam vaistui nėra, nes…, o tam irgi ne 20%, o tik 5%, nes… Ir dar nuolaidos negalioja, nes per mažas krepšelis… Tai kodėl turiu tokį niekam tikusį daiktą, dėl kurio vėliau teks raudonuoti, brukti žmonėms? Mano supratimas apie rūpestingumą prieštaravo mano tiesioginės valdžios politikai, todėl jų vizitai į vaistinę padažnėjo, priekaištų mano atžvilgiu daugėjo. Bet juk laimingas gyvenimas susideda iš teisingų poelgių. 

3. Būk dėmesingas savo veiksmams – jie tampa įpročiais.

Dirbti nuoširdžiai tapo įpročiu. Nesumeluosiu, bet taip dirbau visada. Todėl esu pirmas juodajame sąraše žmogus, kurio valdžia norėtų atsikratyti. Nežiūrint į tai, nepuolu “ilginti” pirkinių kvito, nebruku asmeninių pasiūlymų, kai jų nereikia, nepuolu girti reitinginių prekių ir išlieku ištikimas Hipokratui – PIRMIAUSIA NEPAKENK. Reikia tik įprasti gerai dirbti, ir jau nebus galima be to gyventi. Tūkstančiu žodžiu nenuveiksi tiek, kiek vienu geru darbu. Užuot pasakojęs, koks “geras”, efektyvus, inovatyvus, kokybiškas ir nebrangus yra X maisto papildas, verčiau pasakysiu: “Jis nepateisins Jūsų lūkesčių, tiesiog, NEPIRKITE”.

Žmogaus prigimtis yra gūdi laukinė giria ir niekam neduota jos iki galo pažinti. Net ir Mama nežino tamsiausių savo vaiko paslapčių. Nežiūrint į tai, ji nuolat dalina patarimus savo vaikams. Kartais su humoru, kartais – rimtai. Bet visada – prasmingai 🙂🙃

Dukrai

Vasaros dieną kavinukėje sėdėjo dvi moterys. Jos gėrė atšaldytą arbatą. Viena iš jų – jaunamartė, kita – jos Motina. Moterys kalbėjosi apie vedybas, įsipareigojimus. Senoji pasuko ledukus savo stiklinėje, ramiai pažvelgė į dukrą ir tarė: 

“Nepamiršk savo draugių. Kuo vyresnė tu būsi, tuo svarbesnėmis jos taps. Nesvarbu, kiek stipriai mylėsi savo vyrą ar vaikus, tau vis tiek reikės draugių. Nepamiršk lankytis su jomis pamėgtose vietose dabar ir vėliau, veikti su jomis tai, ką buvote pamėgusios. Tau reikės kitų moterų draugijos. Moterims visada jos reikia.”

Jaunajai tai pasirodė keista. 

“Aš esu ką tik ištekėjusi, ką tik įžengiau į vedusiųjų pasaulį, aš jauna subrendusi moteris, o ne mergaitė, kuriai reikia draugių, mes puikiai sutariame, turėsime šeimą, tai padarys mano gyvenimą pilnaverčiu.”

Bet ji išklausė Motinos ir saugojo ryšius metams bėgant. Kai nemažai metų jau buvo užkloję vieni kitus, ji žinojo:

• Draugės pasaugo mūsų vaikus ir paslaptis 🤱🏻
• Draugės padeda suruošti vaikų vestuves 🎉
• Draugės juokiasi kartu ir tam nereikia ypatingos priežasties 😁
• Draugės duoda patarimus, kartais mes juos priimame, kartais ne 🤔
• Draugės ne visada sako, kad esi teisi, bet, paprastai, tai daro sąžiningai ⚖️
• Draugės ne visada pritaria tavo pasirinkimams, bet jos vis tiek tave myli ❤️
• Draugės padeda surinkti likučius ko nors netekus 🧩
• Draugės išklauso, kai vaikai užgauna širdį 💔
• Draugės išklauso, kai prarandi darbą ar brangų žmogų 🤷‍♀️

Laikas praeina. Gyvenimas prabėga. Atstumai išskiria. Vaikai užauga. Karjeros baigiasi. Darbai ateina ir nueina. Kolegos pamiršta palankumą. Meilė ištuštėja. Bet draugės yra čia, nesvarbu, kiek mylių tarp jūsų.

Sūnui

Sūnau, atmink, kad aš tave labai myliu, ir mano visi įkyrūs patarimai – tai tik mano meilės įrodymas.

Nesitikėk, kad tavo žmona elgsis su tavimi taip, kaip aš. Taip niekada nenutiks – ji tavęs nepagimdė 🤰

Visada pats plauk savo kojines. Vietoj tavęs tai galės padaryti tik skalbimo mašina 🧺

Niekada nesakyk savo žmonai  “Mano mama daro kitaip” 🙅🏻‍♂️, o frazę “Pas mamą šitas buvo skaniau”, užmiršk amžiams 🤐

Nesiskųsk man dėl savo žmonos. Tu pats ją išsirinkai 👩🏻‍🦰

...Eilinę dieną rojuj
Tu klupdamas eini
Ieškodamas rytojaus...

‎

...Eilinę dieną rojuj
Su ta pačia viltim
Kur skausmas nesustoja
O tu norėtum pasakyt
Kad tik išsilaikyt ant kojų...

‎

skamba Nedos dainos žodžiai mano galvoje laisvą minutę, kai neturiu lankytojų. Kažkas ieško rytojaus, kažkam reikia pagalbos šiandieną, dar kitam tos pagalbos reikėjo jau vakar, kiti – iš viso nesulaukė 🙃

Taigi, eilinė diena rojuj. Kartais užduodu sau klausimą: ar mano darbas vaistinėje yra man Dievo siųstas išbandymas, ar likimo dovana? Pastaruoju metu labiau krypstu į pirmą variantą. 

“Vaistininke, kas man yra? Aš karštai bezdu. Gal kokių vaistų pasiūlysite?”, – nuskamba pagalbos šauksmas vaistinėje.

Išklausius keletą koučerių paskaitų, kurių tema “Farmacinė rinkodara” ar “Pardavimų formulė”, pirmiausia, turėtume susikurti strategiją ir bandyti ją įgyvendinti. O vadovaujantis krautuvininkų reikalavimu pirkimo kvitą pritempti iki 20 €, į pirkinių krepšelį turėtume įmesti vaistažolių arbatos, piliulių virškinimui gerinti, gerųjų bakterijų, kelis vnt. vienkartinių kelnaičių, drėgnų servetėlių, kvepalų buteliuką (gera proga pagerinti jų pardavimus), šaldantį kremą ir vienkartinių kaukių. Pasiekus reikiamą sumą galėtume lengviau atsikvėpti.

Nesinaudojant koučerio ir mentoriaus A. Vietrino įkaltomis tiesomis apie pardavimų strategiją, belieka ramiai ištarti.:

“Bezdėkite sau į sveikatą, kol tas jūsų bezdėjimas netrukdo kitiems🤭 Tikriausiai, čili pipiriukų užvalgėte, tai garas eina 😤 viskas praeina, praeis ir tai.”

Praėjus vienoms šventėms dažnas pradeda laukti naujų. Todėl ne iš vieno vaistinės lankytojo tenka išgirsti: Na, va, praėjo Velykos, dabar lauksime Kalėdų 🙂

Apie vienų švenčių pabaigą byloja faktas, kad žmonės nustojo vaistinėje prašyti dažų kiaušiniams marginti, bei įrodinėti, kad tokia prekė turėtų rasti vietą lentynose 🙄:

– Tai jūs neturite dažų kiaušiniams marginti?! Kokia nesąmonė! Plaukams dažų tai, tikriausiai, turite… Gerai, tada duokite jodo, margancovkės (kalio permanganato) ir zelionkos (brilijantinės žalumos).

Kuo gi panašus didžiųjų švenčių laukimas vaistinėje? Ogi neblėstančia žmonių fantazija ir aštriu humoru. Kai vienas lankytojas paprašė dažų, o kitas – krienų miltelių 😲, aš prisiminiau kitą pernykštį senjorą – humoristą 👴🏻 Pagalvojau, kad nors ir ne tas metų laikas, ne tos šventės, šio mielo dieduko juokeliai turėtų būti (kol dar nepamiršti) suarchyvuoti Vaistininko užrašuose.

Šaltą ir snieguotą gruodžio mėn. rytą į vaistinę įžengė senjoras. Nusipurtė apsnigtą kepurę, patrepsėjo batais ir pamatęs pažliugusio sniego balutes nusistebėjo: Čia aš tiek prinešiau? Negali būti… Mano batai tai švarūs.

Apsidžiaugęs, kad jo batai švarūs, nužingsniavo gilyn į savitarną. Ten palikęs dar daugiau pėdučių 👣, atėjo prie kasos:

– Kūčiukų gal turite?

– 🥴

– Nu tų, su aguonom. Kur užmerkti reikia.

– Aš žinau, kas yra kūčiukai, bet čia juk vaistinė 🥼

– Ar nusikaltimas, kad paklausiau?

– Žinoma, kad ne. Bet patariu geriau nueiti į parduotuvę. Ten bus jums prikepę 🍪

– O tai gal turėsite tų laužomų?

– Kalėdaičių?! 😬

– Ar nusikaltimas, kad …

– Kūčiukų klausimu – į parduotuvę, kalėdaičių – į bažnyčią. Mes dar neprikepėm. Nors ką gali žinoti, gal krautuvininkai lieps ir kūčiukus kepti, ne tik žmones vakcinuoti 👨🏻‍🍳👩‍🍳

Sveikatos apsaugos ministerija su partneriais organizuoja nemokamų seminarų ciklą, kurio metu gyventojams pristatomi racionalaus vaistų vartojimo principai. Gal ir protingas žingsnis žengtas, tik ar tai nors kiek paveiks žmonių sąmonę ir privers juos, prieš perkant vaistus, šiek tiek susimąstyti?

Nerealieji

Ne paslaptis, kad kiekvienais metais yra sunaikinamos tonos vaistų, kurie kasdieną maišais velkami į vaistines. O kiek jų nuteka kanalizacijos vamzdžiais, galime tik paspėlioti.

Lietuviai visada pasižymėjo praktiškumu, todėl nenuostabu, kad esant viliojančiam pasiūlymui įsigyti du ar tris preparatus už vieno kainą, atsispirti sunku, o gal ir visai neįmanoma.

Lietuviai pasižymi ir taupumu. Todėl artimam žmogui išėjus Anapilin, jo nesunaudoti vaistai dažnai būna suvartojami tų pačių artimųjų.

Lietuviai – draugiška tauta, todėl nesibodi vaistais pasidalinti su kaimynais ir gerais draugais.

O ir savigyda jiems tikrai ne – svetima. Todėl belaukdami savo eilės vaistinėje, jie dažnai savo planuojamą pirkinių krepšelį jau mintyse pradeda pildyti neplanuotais pirkiniais, kuriuos perka priešais eilėje stovintys kiti žmonės. Na ir kaip nepirkti, kai “tas vaistininkas taip gražiai ir įtikinamai sako, kad vaistai padės ir ligonis tikrai pasveiks? Jeigu anas pasveiks, vadinasi, ir man reikia turėti tų stebuklingų piliulių, o gal ir man rytoj jau raižys pilvą ar kamuos nemiga” tyliai pamąsto ne vienas lankytojas. Ir perka, perka, perka…

Lietuviai – išradinga tauta. Dar nesirgdami ir nejausdami ligos simptomų, jie sugeba užbėgti įvykiams  (ir ligoms) už akių ir iš anksto apsirūpinti gydytojų receptais, kad prieš atostogas ar emigraciją prisipirktų antibiotikų ar nervus raminančių tralialiuškių. 

Ir kas pasakys, kad tai neracionalu. Turėti visada ir visko. O jeigu karas? O jeigu maras? O jeigu nauja korona? O jeigu…

Vienintelė problema?

Panašu, kad apie vaistininkų trūkumą kalbėsime įvairiose medijose dar keletą mėnesių. O tiksliau – iki įstatymu nustatyto termino, t.y. iki liepos 1 d. Liūdniausia tai, kad šiuose pasisakymuose yra daug netiesos, kuri kiekvieną kartą veda į pasiutimą. Nuolat virkauja krautuvininkai, jiems tą daryti padeda K. N. Gagė, tam pritaria ir Lietuvos farmacijos darbuotojų profesinė sąjunga, prie jų prisijungia ir universitetų bei kolegijos dekanai ir dėstytojai. Visi įvardina vieną ir vienintelę problemą – vaistininkų trūkumą.

Kitu kampu

Bet kodėl visi šie veikėjai į susidariusią situaciją nepažvelgia kitu kampu, farmacijos specialistų, dirbančių vaistinėse, akimis? Kodėl per keliolika metų nei vienas iš jų nepasiūlė papildyti Farmacijos įstatymą sakiniu, jog vaistinėje jos darbo metu turi dirbti ne mažiau kaip du farmacijos specialistai. Tuomet dabar nereikėtų aimanuoti, kad šimtai farmakotechnikų liks be darbo, vaistinės – be specialistų, o žmonės – be vaistų. Kodėl žongliruojama faktu, kad kaimų ir mažų miestelių vaistinės užsidarys, nes nebus kam dirbti? Kolegija ir toliau ruošia farmakotechnikus, kurie gali komandoje dirbti su vaistininku, tai paskirstykime žmogiškuosius resursus taip,  kad visiems sukurtume darbo vietas.

Gal krautuvininkai nežino, kad kaimo ar miestelio vaistinėje darbo yra ne ką mažiau nei miesto vaistinėje – kas mėnesį pagal planogramas prekes sudėlioti, naujas kainas atspausdinti, popierizmą sutvarkyti, likučius sužiūrėti ir dulkes pasivalyti – tai darbai, kurie nepriklauso nuo vietovės ar vaistinės dydžio. Taigi, darbų užtenka keliems žmonėms. Tik tokioje vaistinėje dabar visą dieną dirba vienas darbuotojas, retai – du. Todėl, kad tas darbuotojas sutinka dirbti vienas, nes nori užsidirbti daugiau pinigų. Ne paslaptis, kad dirbant daugiau nei etatu, alga šiek tiek priartėja prie protingos.