Vaistininko užrašai

Sakoma, kad geriausia į svečius kviestis triukšmingą, apetitu nesiskundžiančią jaunesnių žmonių kompaniją. Prasta nuotaika išgaruos jau besiruošiant juos priimti ? Kai į vaistinę užsuka jauni žmonės, ji prisipildo gerų emocijų, smagaus triukšmo ir neišsenkančio optimizmo.

Kai turiu laiko, stebiu užsukančių į vaistinę žmonių elgseną. Tada bandau nuspėti, kaip viskas klostysis toliau. Nes iš pirmų žingsnių jau dažnai matyti, su kuo turėsi reikalų. Pavyzdžiui, kai įeina pagyvenęs vyriškis ir vietoj „labas“ išrėkia:

Ar man pritaikysite šiandien nuolaidą?!

supranti, kad reikia apsišarvuoti kantrybe. Kai pamatai tą patį, kasdieną užsukančio į vaistinę veidą, supranti, kad kalba bus ne apie vaistus, o apie gyvenimą. Pagal išvaizdą ir akių žvilgsnį lengvai atpažįsti ir vaistų firmų atstovus. Iš pirmo pasakyto sakinio nesunku atspėti, kada prieš tave stovi gydytojas (beje, dažnas gydytojas receptą sau pildo prie mano akių, retkarčiais pasitardamas, ką geriau išsirašyti). Bet kartais apie atėjusį žmogų negaliu pasakyti nieko. Bet ne tai svarbu.

Kaip jau kažkada rašiau, labiausiai laiko stoka skundžiasi senjorai. Tą laiko stoką puikiai pavaizduoja jų elgesys. Labai dažnai matau gana linksmą situaciją, kai prie įėjimo į vaistinę, dar lauke užverda kova – „kas pirmiau“. Vienu metu susikerta jaunuolio ir senjoro interesai. Kadangi jaunimas šiandien yra tikrai išauklėtas, jaunuolis įleidžia senolį (dažną – su lazdele, ar šiaip, sunkiau ir lėčiau judantį) ir skuba prie manęs. Reikėtų pamatyti, kaip tada atkunta senjoras! Bėgte bėga nuo durų iki kasos ir prieš pat jaunuolį užsiima eilę. Tada pasideda krepšius ir pradeda ieškoti: receptų, kompensuojamų vaistų knygutės, vaistų dėžučių pavyzdžių, raštelių, ko reikėtų nusipirkti vaistinėje ir parduotuvėje, nuolaidų kortelės, galų gale, pinigų. Tai tikrai užtrunka. O tuo metu, jaunuolis ir aš stebime situaciją ir , turbūt, tik dviese suprantame jos absurdiškumą. Nes tam jaunam žmogui reikia tik Citramono, o senoliui – visos vaistinės. Todėl, te nepyksta senjorai, stengiuosi tuo pačiu metu pakalbinti abu klientus: viena akim žiūriu į senolio receptus ir ramiai aptarnauju jaunimą. Vieni senjorai tolerantiški, nepyksta, kad jaunuolis pirmas nusipirko vaistų, o kitas meta piktą žvilgsnį, sakydamas, kad jis labai skuba. O kur mes nuskubėsime? Juk priekyje – tik mirtis ? Iš to skubėjimo, dažnas ir vaistų knygelę palieka, ir su savim turėtą lazdelę prisimena tik išėjęs į lauką. Ir šita tyli kova tarp jaunų ir nelabai jaunų vyksta kiekvieną dieną, tiksliau, ne kova – o jaunimo tolerancija. Nes dar neteko matyti, kad nors ir kaip skubėtų, jaunuolis neužbėgs už akių kitam, ko negalėčiau pasakyti apie mūsų senjorus.

Skaityti toliau »

Po langais iš ryto
Obuolių prikrito.
Gelsta klevo lapas –
Rudenėli, labas!

Paskutinės gėlės
Liūdi vasarėlės.
Su rugsėju šnekas
Baltas smėlio takas.

O mažiesiems gera –
Sąsiuviniai šnara,
Šviečia pirmas lapas –
Mokyklėle, labas!

(Ramutė Skučaitė)

Rugsėjo mėnesį diena susilygina su naktimi. Padangę vis dažniau dengs debesys, negailėdami lietaus, mėnesio pabaigoje gali būti ir šalnų.

Skaityti toliau »

Į vaistines užsuka įvairaus amžiaus, įvairių charakterių ir visokių nuotaikų žmonės. Visi turi skirtingus tikslus, nevienodo storio piniginę ir problemų naštą ant pečių. Ir elgesys jų skiriasi.

Iš gausaus pirkėjų būrio ryškiai išsiskiria lietuviai, besidarbuojantys užsienyje ir trumpam sugrįžę į Lietuvą. Jie perka labai daug, niekada neklausinėdami kainų, nebijodami, kad piniginėje ar kortelėje pritrūks pinigų, dažnai nori įsigyti receptinių vaistų be receptų ?, kiti – atvirkščiai, receptais būna apsirūpinę iš anksto, ir ne vienu dviem, o penkiais. Dažnai kartu su jais šalia stovi ir giminaičiai, kuriems taip pat nuperkama tai, ko jiems reikia, nes patys nusipirkti jie neįstengia. Iš šių pirkėjų dažnai išgirsi:

Man kaina nesvarbu, duokite, jei tai yra geras produktas, ir, aplamai, viską, kas geriausia.

Su jais – kalba trumpa ir paprasta, nes jų nevaržo pinigų stygius.

Kita grupė – vidutinio amžiaus. Vieni jų – santūrūs ir inteligentiški žmonės. Visada pasisveikina, visada atsisveikina, dažnai klausia patarimo, kaip pasirinkti tai, ko reikia labiausiai. Dažnai prisiriša prie vienos vaistinės, neperka bet ko ir žino pinigo vertę.
Bet ne visi tokio amžiaus pirkėjai elgiasi ramiai. Yra tokių, kurie tikrina tavo žinias, bando įrodyti, kad esi neteisus, didžiuojasi, kad žino labai daug apie vieną ar kitą vaistą ir moko, kaip reikia dirbti. Tokiems geriau pritarti, tada abi pusės lieka patenkintos ?

Keturiasdešimtmečiai vyrukai, pirkdami vaistus ar papildus, mėgsta išsitraukti iš kišenės ne piniginę, o pluoštą banknotų – ne du tris, bet keliasdešimt. Gal nori padaryti įspūdį? Bet 5 euracenčius grąžos visada pasiims ?

Jei šnekėti apie senjorus, tai jų irgi būna visokių. Tie, kurie ramūs, nesiginčija ir matosi, kad tikrai sunkiai pragyvena (ne vieną jų jau pažįsti dešimtmetį), visada šypsosi ir nepriekaištauja, kad vaistai yra labai brangūs (nors jie iš tikrųjų yra laaaabai brangūs). Dažnai ir grąžos nepaima, dar priduria:

Skaityti toliau »

Nors orai nelepina ir ypatingai nedžiugina, linksmybių pas mus netrūksta. Visada labai prajuokina žodžiai – „ką galėčiau pas jus nusipirkti“ arba „ko čia man dar reikėtų, gal pasiūlykite ką nors“ .

Primenu, kad pas mus galėtumėte nusipirkti vaistų, papildų, med. prekių ir kosmetikos ? Nors daug kam reikia dar ir loterijos bilietų, nuolatinių transporto bilietų, baterijų, klijų ir kitų labai reikalingų daikčiukų.

Viena moteriškė papasakojo apie efektyvią priemonę nuo iššutimų ir pragulų. Kai senuose namuose kirvarpos išgrauždavo sienas, nubyrėję tinko gabaliukai buvo puiki priemonė kūdikiams ir gulintiems ligoniams nuo odos pažeidimų.

Kitas pirkėjas patikino, kad konjakas pagerina kraujotaką. O kryžiažodžių sprendimas apsaugo nuo Alzheimerio ligos.

Vyrukas, atėjęs pirkti vaistų kaimynui nuo prostatos, klausia, kaip naudoti ir, išgirdęs, kad reikia gerti 1 tab., sako:

Aišku, gerai, tada gersiu dvi.

O aš jam atsakau:

Gerai, gerkite dvi, bet kaimynui perduokite, kad gertų po vieną ?

Skaityti toliau »

Ir apie ką gi reikėtų parašyti tokią permainingą lietingą – saulėtą dieną?

Tikriausiai apie permainingą ramią – audringą dieną vaistinėje ?

Kai mėnesis artėdavo prie pabaigos ir ateidavo naujas, žmonių vaistinėje ženkliai sumažėdavo. Tačiau jau paskutinius tris mėnesius taip nėra. Ar tai reiškia, kad žmonės jau negyvena nuo algos iki algos (nuo pensijos iki pensijos ir pan.)? Ar tai reiškia gerėjantį mūsų žmonių gyvenimą? O gal gyvenimą skolon?

Negaliu atsakyti, kaip yra iš tikrųjų, tiesiog, konstatuoju faktines aplinkybes: žmonių yra daug visomis mėnesio dienomis ? Taigi, ir linksmų nutikimų nestinga.

Smagu matyti jau trečią mėnesį iš eilės į vaistinę užsukantį benamį alkoholiką. Vakarais matau jį stovintį prie prekybos centro ir prašantį pinigų. Pas mane jis ateina nusipirkti … ne spirito ? Jis perka sau vitaminus. Visus kartus atėjo su kvapeliu, su labai prasta prekine išvaizda, bet savo surinktus centus išleidžia savo sveikatai gerinti. Mane tai labai gerai nuteikia. Todėl kai toks žmogus prašo jūsų paaukoti jam pinigų, negalvokite apie jį vien tik blogai. Pasirodo, ne visada pinigai nueina vėjais ?

O štai kitas pokalbis su pagyvenusia senjore. Ji paprašė manęs pačių pigiausių kraujotaką gerinančių vaistų. Pasiūliau kelis variantus, bet įspėjau, kad reikės gerti 2-3 tabletes per dieną. Ji man sako, kad užteks ir vienos. Tada, sakau, geriau visai nepradėkite gerti, nes kai nuo 1 tabletės nebus poveikio, tada liks kaltas gydytojas ir vaistininkas, kad blogus vaistus pasiūlė. O ji man atkerta:

Nenoriu gerti tris kartus! Ir nereikia man tų vaistų, geriau jau alkoholio stikliuką paimsiu kasdien ir užteks toms mano kraujagyslėms.

Laisvoj šaly laisva valia. Va taip.

Skaityti toliau »

Daugelis straipsnių gimsta iš televizijos. Tai ir nesibaigiančios reklamos, ir laidos apie sveikatą, sveiką gyvenimo būdą, įvairias naujoves, skiepus, naujus gydymo metodus ir naujas mokslo hipotezes, kurias įdomu panagrinėti.

Šį kartą užkliuvo reportaže besiskundžiantys kaliniai. Jie reikalauja europinių standartų, geresnio maisto, įvairesnių prekių kalėjimo parduotuvėje, daugiau erdvės ir daugiau teisių, o to negavę, skundžiasi teismams, rašinėja raštus, klausinėdami, kokia patalpų, kuriose gyvena, temperatūra, kada darytas remontas ir kokios medžiagos naudotos. Kai ką domina ir tarakonų skaičius kameroje. Neteko pabuvoti tokioje kameroje, bet, manau, visi suprantame, kad tai ne sanatorija ir reikalauti to, ko nenusipelnei, yra amoralu. Nors tai ir ne sanatorija Palangoje ar Druskininkuose, psichologai ir psichoterapeutai kaliniams prieinami, kaip, deja, ne kiekvienam eiliniam nepasiturinčiam piliečiui. Ir televizija, ir garso aparatūra, ir kompiuteris yra dažnoje „palatoje“. Net ir mokytojai ateina pas tuos, kurie siekia mokslų. Tai nėra blogai, nes šaliai reikia išsilavinusių piliečių. Tik kyla klausimas, kam bus panaudotos įgytos žinios?

Mūsų kalėjimai perpildyti žmonių, kurie yra išlaikomi valstybės lėšomis. O kodėl nepriėmus įstatymų, kad savo išlaikymą turėtų garantuoti patys kaliniai? Pavyzdžiui, įrengti jiems didelę patalpą, pristatyti specialių dviračių ir liepti minti, kol visas kalėjimo patalpas aprūpintų energija ? Gal tada praeitų noras skųstis ir šokdinti valstybę. O dabar kaip čia gaunasi: apvagia ar sumuša tave, tavo artimą ar svetimą – negana, kad jau tampi nusikaltimo auka, bet dar ir iš savo kišenės turi jį išlaikyti tuos ilgus kalinimo metus.

Skaityti toliau »

Vakar vėlai vakare pažiūrėjau į dangų ir pamačiau pilnėjantį mėnulį. Po minutės pagalvojau: o gal jis nepilnėja, o atvirkščiai, plonėja? Tiek metų gyvenu ir niekada neiškilo toks klausimas ? Pažiūrėjau į kalendorių, kad patenkinčiau savo smalsumą. Pasirodo, pilnėja.