Vaistininko užrašai

Reklama vienodai veikia tuos, kurie išrašo vaistus, kurie juos vartoja ir kurie jais prekiauja. Visi jie priklausomi nuo reklamos.

Šį kartą mano straipsnis gimė iš reklaminių leidinių, kurie kas mėnesį tonomis išvežiojami po visas Lietuvos vaistines ir vėliau tonomis iškeliauja į konteinerius arba dūmais pro kaminus. Kai gauname šiuos laikraštukus, per daug dėmesio jiems neskiriu – tik tiek, kad žinočiau, kokios prekės bus populiarios einamą mėnesį ir ko vaistinėje reikėtų turėti daugiau 🤪 Pakeliui prigriebiu ir konkurentų informaciją, kad, reikalui esant, beieškant geriausios kainos, galėčiau klientą nukreipti teisingu keliu. Už tokį elgesį manęs valdžia tikrai nepaglostytų, bet aš, deja, gyvenime vadovaujuosi ne krautuvininkų filosofija ir visada stengiuosi pirkėją nukreipti teisinga linkme ⚖️

Taigi, apie tuos laikraštukus ir juose skleidžiamą informaciją.

Gintarinėje vaistinėje pasiskiepykite nuo gripo (su lojalumo kortele senjorams) 15,99€.

Tas pats ir Camelia vaistinėje: 

Skiepai nuo sezoninio gripo (su Senjoro arba Neįgaliųjų Mažų kainų kortelėmis) 14,99€.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu: tiek senjorai, tiek neįgalieji nuo gripo gali pasiskiepyti NEMOKAMAI savo poliklinikose, nes jie patenka į rizikos grupę, todėl nuo gripo  yra vakcinuojami nemokamai 😉

Jei mūsų krautuvininkai būtų nuoširdžios asmenybės, gautų bonusų vien už tai, kad paskelbtų: “Skiepų nuo gripo kaina su lojalumo kortele 15,99/ 14,99. Senjorus ir neįgalius asmenis skiepijame nemokamai!“

Na, bet jeigu neduota dievulio, vadinasi NEDUOTA 😕

Pavarčius tuos mėnesio leidinius, randu ir kitų įdomybių.

PADEDA SUVIRŠKINTI MAISTĄ (Mezym). Vartojamas tuomet, kai kasa nepakankamai gamina ir išskiria virškinimo fermentų ir tai sukelia virškinimo sutrikimų.

Ar tikrai visada žinome, kad mums nepakanka virškinimo fermentų? O gal tik dėka įkyrios reklamos mūsų skrandis jau negali pats atlikti savo prigimtinės funkcijos? Bet… Jei yra, kas padeda, tai reikia tik naudotis 😶 O tokių pagalbininkų apstu: vieni produktai padeda nusikakoti, kiti padeda kurį laiką iš viso nekakoti, vieni pilvo nebepūs, kiti padės to pilvo atsikratyti…

Vaistinė Camelia reklamuoja:

– Kur čia galiu palikti?- klausia senjoras, nešinas dviem maximiniais maišais “gėrybių” (ne miško) 💊💉💩

– O ką čia atnešėte?- nors man ir taip jau viskas aišku 🤦‍♂️🤦‍♀️

– Truputį sugedusių vaistų…

– Truputį?! Ar visų daugiabučio kaimynų?

– Koks skirtumas? Privalote priimti!

– Čia tik vaistai?

– O kas dar, jūsų manymu?

– Spėju, kad vaistų čia rasim nedaug…

– Kaip tai? 

– Va, prašau jums dvi dėžutės: į vieną dedate vaistus, į kitą – visą kitą turtą 🧻🦠

– Ką čia prisigalvojate? Nieko aš čia nerūšiuosiu.

– O aš jums tikriausiai panašus į rūšiuotoją?

– Tai bet čia vaistinės, o ne žmonių darbas.

– Mes, vadinasi, ne žmonės?

– Tai ką aš čia turiu rūšiuoti, nesuprantu?

Atsargiai praveriu vieną maišą, kuriame… O dieve, ko tik jame nėra… Na, gal vaistų ir silkės ausų 🤯

– Tai ką čia atnešėte? Matau tik maisto papildus ir namų šiukšles, kurių galite atsikratyti įprastu būdu.

– Jeigu nieko nepriimate, tai viską palieku prie durų. Aš čia pirmyn atgal nesinešiosiu…

Tai sistemos pūlinys, kurio neveikia nei Višnevskio ar Baneocino tepalai, nei jokios kitos priemonės. Tai, ką žmonės įsivaizduoja esant vaistais ir suneša naikinimui į vaistines, toli gražu neprimena NAIKINTINŲ VAISTŲ sąvokos. Šių šiukšlių nešimo į vaistines paūmėjimo negaliu susieti nei su mėnulio pilnatimi, nei su saulės užtemimu, nei su švarinimosi akcija “Darom”, nes procesas vyksta nenutrūkstamai. Jo svarbą suprantame visi – tiek mes, tiek gyventojai. Vieni atsakingai elgiasi ir nemeta vaistų į bendras šiukšles, kiti – pasiraitoję rankoves, atneštas “siuntas” sveria, registruoja, pakuoja ir perduoda estafetę kitiems. Visgi, su taromatais paprasčiau – jeigu tara netinkama grąžinimui, aparatas jos paprasčiausiai nepriima ir pinigų už ją neskaičiuoja. O ir su automatu nepasiginčysi, kodėl nepriima to ar ano. Mes tokių aparatų, deja, neturime 😢 Tiesa, turime vienoje Lietuvos vaistinėje tokį išmanųjį robotą, kuris “bando” atkartoti vaistininko darbą, bet ir jis atliekų nerūšiuoja. O galėtų. Beje, jeigu yra įvestos tam tikrų atliekų kvotos vienam žmogui per metus (pvz., padangų), tai gal ir vaistams reikėtų kažkokių normų? Jeigu būtų leidžiama pristatyti nemokamai 1 kilogramą vaistų per  metus, tikėtina, kad žmonės atsakingiau juos pirktų ir naudotų, taip pat pasistengtų bet kokio šlamšto į bendrą krūvą nemesti.

Saulėtas rudens rytas visais įmanomais ženklais rodė, jog laukia puiki diena 🤩 Tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila, net ir pati ryškiausia saulė negali uždengti mėnulio pilnaties ir kartu su ja besiartinančių pasekmių 🧟‍♂️

Į vaistinę apsiblaususiu veidu įžirgliavo pagyvenęs vyriškis. Jo nusiteikimas nieko gero nežadėjo.

– Ar jau prasidėjo Nelaimės valandos? – tarė jis įsakmiu tonu.

– Taip,- ramiu tonu atsakiau, o mintyse pagalvojau, kad į dangų įžengus mėnulio pilnačiai, Nelaimės valandų skaičius ženkliai viršija Laimės ⏳

– Tai ko neklausiat, kodėl Nelaimės?

– Nes ir taip žinau, kad Laime nepavadinsi nemažėjančios eilės, atšalusios kavos ir gurgiančio pilvo 😢

– Kas tiesa, tai tiesa. Seniau tokio bardako nebuvo. Visos parduotuvės turėjo normalias pietų pertraukas, o vaistinės – sanitarines valandėles. Dabar verslas diktuoja savo sąlygas. Kaip tam eilėraštyje – avinus skerdyklon veda, trata būgnai, odą būgnams duoda patys avinai…

– Tik su piniginiais ženklais 💶 gali nepaisyti kelio ženklų ⛔️❗️O kiek tų piniginių ženklų vaistininko algoj 😬

– Tai pala pala, ką aš čia norėjau nusipirkti? Aaaa, duokite geltonų miltelių žaizdai. Na tų, kse..ksi…žodžiu, seksiformo.

– Seniai jau nėra tų geltonų miltelių, nebent gamybinėje vaistinėje su gydytojo receptu.

– Tai tada baltų miltelių duokite kaip jie ten, streptocidas atrodo vardu.

– Ir šių reikia ieškoti gamybinėje su receptu.

– Joptvaim…Atėjo visokie verygos, dulkiai, ir padarė betvarkę! Prie ruso tokio balagano nebuvo! Šikom į degtukų dėžutes, myžom, atsiprašant, į grietinės stiklainiukus, nes majonezą tik komunistai ir spekuliantai valgė, o dabar, matai, jau taisykles visi nusistatė, netinkama tara jiems! Šikau ir tapšnojau ant jų tų taisyklių. Ir taip gamtą teršiame plastmase…

Gyvenimas – kaip supermarketas, imk viską, ko nori, bet nepamiršk – priekyje kasa. Už viską reikės sumokėti 💶 Tikra tiesa, kaip ir tai, kad nemokamai –  tik sūris pelėkautuose 🐭

Svarbu, kad viskas būtų pasakyta skambiomis frazėmis, tuomet į smulkmenas dėmesį jau nelabai kreipiame. Bet velnias slypi detalėse…

Vienas didžiųjų vaistinių tinklų (vaistinė Camelia) išplatino naujieną, kad Lietuvos paralimpiniam komitetui skyrė finansinę paramą ir kartu, šviesdami visuomenę, sieks mažinti žmonių su negalia patiriamą atskirtį. PAGIRTINA. Taip pat pristatė “naują” lojalumo programą žmonėms, turintiems negalią – numatyta didinti reikalingų prekių prieinamumą mažinant kainas žmonėms su negalia. Visi, kurie taps lojalumo programos nariais, vaistinėse gaus šias nuolaidas: iki 30 proc. maisto papildams, iki 25 proc. – kosmetikai, iki 20 proc. – nereceptiniams vaistams, iki 15 proc. – receptiniams vaistams ir iki 20 proc. kitam asortimentui. NIEKO NAUJA.

Beje, kiekvienas “patrauklus” pasiūlymas, kaip ir šis, turi išimčių – nuolaidos netaikomos prekėms, kurioms taikomos kitos akcijos, nuolaidos ar pasiūlymai. Akcija taikoma administracijos patvirtintam prekių sąrašui, kurį galima rasti vaistinėse. Nuolaidos netaikomos mineraliniam vandeniui, dovanų kuponams, kompensuojamiesiems vaistams ir med. prekėms, perkant su kompensuojamų vaistų receptu. Nuolaidos ir sąlygos administracijos sprendimu gali būti pakeistos.

Tik apie išimtis taip garsiai jau neskelbiama. Dažnu atveju, klientai apie nepriklausančias nuolaidas sužino tik vaistinėje, mokėdami už prekes. Taigi, kaip visada, visą nepasitenkinimą ir rūstybę tenka išjausti vaistinių darbuotojams 😢 Bet ir tai dar ne viskas. 

“Ir gėda, ir bėda”, taria vyriškis, pasislėpęs po masyviais geltonai žaliais polaroidiniais akiniais. “Tai kas nutiko?”, klausiu jo, bet jis kaip užsukamas mechaninis žaisliukas vis kartoja “Ir gėda, ir bėda, ir gėda, ir bėda, ir…”. Šiek tiek susinervinu, nes matau, kad nei gėdos, nei bėdos aš nepašalinsiu – niekaip nepavyksta užmegzti kontakto – nei akių 👁 (neleidžia veidrodiniai akiniai ), nei jokio kito 🦹🏼‍♀️ “Tai gal pirma apie bėdą?”, ieškau priėjimo. “Ne, pirma apie gėdą. Labai bijau, kad Onutė su manim neišsiskirtų.” “Ir ko jai skirtis?” “Ir gėda, ir bėda, ir gėda, ir bėda…” “Dešimtas hemorojaus lygis”, pagalvoju ir staiga suprantu, kad ne tik pagalvojau, bet ir garsiai ištariau 🤭 “Ne, ne, ne taip supratote, man ne hemorojus, man Viagros reikia. O, dieve, ir gėda, ir bėda…” “Gal jau gana tą mantrą kartoti?”, tariu ir apsidžiaugiu, kaip lengvai praslydau su ne kiekvienam suprantama savo pojūčių vertinimo skale 🤓 “Nei čia gėda, nei čia bėda, šiais laikais viskas išsprendžiama, tik va, recepto reikia”. “Parašė man gydytojas elektroninį”. “Puiku, tada jokių bėdų”. Vyriškis nusiperka ir išeina. Po kelių minučių girdžiu: “Ir gėda, ir bėda”. Pakeliu galvą ir prieš save veidrodiniuose akiniuose išvystu nustebusį savo žvilgsnį 🧐 “Nepaklausiau, per kiek laiko man suveiks?” Gavęs atsakymą, tyliai pasišalina. “Vienuoliktas hemorojaus lygis”, tariu mintyse, kai per langą pamatau vėl grįžtantį tą patį vyriškį. “Ir gėda, ir bėda, ir gėda, ir bėda”, jau nuo durų girdžiu spėjusią įgrįsti dainelę, bet giliai įkvepiu, suskaičiuoju iki septynių ir ramiai laukiu sekančio klausimo, kurį netrunku išgirsti: “O ar aš jos nesuplėšysiu?” “Ko? Onutės?” Dabar jau aš mintyse kartoju mantrą: “Suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos – keisti, ką galiu pakeisti ir išminties – tą skirtumą suprasti.” Ir pajuntu, kaip iš mano ramybės ateina gerumas ir ilgalaikė stiprybė 😇 Bet nuraminus savo mintis taip pat svarbu jas vėl sutelkti, todėl ramiai atsakau: “Turėkite drąsos pasikliauti savo protu.” Klientas patenkintas išeina. Kai skaitysite toliau, turbūt, galvosite: “nesąmonė, taip negali būti, čia jau per daug sutirštinta”, bet, deja, nieko neperdedu. Po kelių minučių vėl girdžiu: “Ir gėda, ir bėda, ir gėda, ir bėda, ir…” Aš žinau, kad kantrybė yra ypatingas bruožas. Pristigę jos, per valandą galime pridaryti tiek klaidų, kad joms ištaisyti prireiks savaičių, todėl įdėmiai klausau. “Ar man šie vaistai nepakenks odai? Girdėjau, kad nuo jų greičiau senėjama. Matote, kokia mano lygi ir graži oda?”, išdidžiai taria vyriškis ir pagaliau nusiima akinius, kad parodytų savo raukšlėtą veidą 😎

LAIKYKIS. LAIKYKIS TVIRTAI. ATSILAIKYK. KANTRYBĖJE GENIALUMAS 😜

Atsiverčiu populiarų savaitinį žurnaliuką ir skaitau:

“Sena ir įdomi mūsų vaistininkystės istorija. Aišku, nebūtų jos be iškilių vaistininkų. O kokia nūdiena?

Vargina progresuojančių sąnarių ligų skausmai, tad dažnai perku vaistinėse įvairių tepalų. Pastebėjau, kad paklausios, efektyvesnės prekės yra brangios. Tenka rinktis iš pigiausių, o nedidelė 50 g tūbelė greitai išsibaigia, todėl nusprendžiau pirkti 100 g pakuotę, tikėdamasi, kad ji dar bus ir pigesnė. Nuėjau į vaistinę. Iškart pamačiau lentynoje savo prekę. 50 g pakuotė kainavo 3,49, o 100 g – daugiau nei 9 eurus! Prie abiejų užrašas “Pigu”. Juodasis humoras?! Ar farmacininkai nusprendė pasityčioti patys iš savęs? Kiekvienas žmogus šiais laikais tiek aritmetikos dar moka… Gėda dėl tokių akibrokštų – juk tikslumas ir sąžiningumas visada buvo vaistininkų prioritetas.” Pensininkė N. Z.

Kokios mintys mane aplankė? NIEKUOMET NESVAIDYKITE PURVU. JŪS GALITE PATAIKYTI Į TAIKINĮ, BET JŪSŲ RANKOS VISADA BUS PURVINOS 😏 O jeigu rimčiau, tai liūdna, kai klientai, permokėję už pasirinktus vaistus pirmiausia kaltina vargšą vaistininką, kuris niekada nenustatinėja kainų ribų ir jokio patariamojo žodžio jų parinkimui, deja, neturi 🙁 Jau kam kam, bet vaistininkui ar jo padėjėjui, tikrai nereikia svetimų pinigų, juolab senjorų. Žinoma, apmaudu, kai atsiduri aprašytoje situacijoje, tačiau ji gali turėti ne vieną, o penkiasdešimt pilkų atspalvių 🌕🌔🌓🌒🌑 Visi žinome, kad velnias slypi detalėse, o vaistinėje – jų labai daug. Na, kad ir tokia maža (matoma tik įgudusiai akiai), bet reikšminga detalė – vaisto veikliosios medžiagos kiekis grame. Dvi identiškos pakuotės (dydis, spalva), tik procentiniai skaičiai, rodantys vaisto stiprumą, skiriasi (1% ir 5%). Ir, be abejo, kaina. Dažnas gamintojas pasiūlo kelias vaisto formas – kremą, tepalą. Tiesa, jų kainos dažnai būna vienodos, bet juk pasitaiko ir išimčių. Kaina gali skirtis ir dėl poveikio – kaitinančio, šaldančio ar neutralaus. Arba gamintojas pateiks naujieną ir mažom raidelėm kamputyje parašys Nauja formulė. Gal vaistas savo gydomosiomis savybėmis mažai kuo skirsis nuo savo pirmtako, bet kaina bus jau kita.

Kartais kainos skirtumą gali lemti ir vaisto kelionė iki prekystalio: vienas vaistas atvyko tiesiai iš gamintojo, kitas – lygiagretaus importo, leidžiančio pasiūlyti tuos pačius vaistus žemesne kaina, pagalba. Ne paslaptis, kad Lietuvoje vyksta vaistų perpakavimas. Tokias paslaugas siūlo ne viena, ir ne dvi įmonės. Ne visi pirkėjai domisi vaisto kilme. Labiau juos domina kaina, o ne ant pakuotės užklijuota informacija, skelbianti, kad vaistą Lietuvoje perpakavo X įmonė.

Ankstyvas ir saulėtas rudens rytas. Garuojanti kvapni rytinė kava, nepašildyta mikrobangų krosnelėje, o užpilta ką tik užvirintu vandeniu, nuteikia mane pozityviam dienos darbui vaistinėje. Netrukus prasiveria durys ir žengia pirmasis klientas. Po jo – dar vienas. Ir dar vienas.

Klientas Nr.1

– Man reikia pamatuoti promiles. Ar galite?

– Galiu pamatuoti kraujo spaudimą, kūno temperatūrą, deguonies įsotinimą kraujyje, patikrinti regėjimą, nustatyti odos būklę, paskiepyti, bet promilių nepamatuosiu.

– Tai laikas pagalvoti ir apie šitą paslaugą 😤

Klientas Nr. 2

– Narkotikų testų turite?

Klientas Nr. 3

– Vieną indelį mėšlui. Mat netiko degtukų dėžutėje! Farmacininkų biznis!

Mano trys pirmieji rugsėjo 1-osios klientai 🙃 Prisiminus posakį Atmink – geriausia dar priešaky, su nerimu laukiu kitų lankytojų. Sekantis labiau prajuokina nei suglumina, pasidalindamas savo rytiniais įspūdžiais:

– Labas rytas! Aš ką tik po pornografinės nuotraukos.

– 🤭

– Oi. Kaip aš pasakiau? Panoraminės nuotraukos?

Po teisybei, man visai nesvarbu, kokia buvo ta fotosesija, medicininė ar pramoginė, svarbiausia, neprarasti humoro jausmo, kuris dažnai yra neatsiejama mūsų darbo dalis 🤗 Kartais bandai į situaciją pažvelgti rimtu veidu, o klientas ima ir paverčia viską juokais. Bet pasitaiko ir taip, kad tavo pajuokavimai apie ligas ar gyvenimą lieka nesuprasti ir tada jau lauk bėdos, nepadės nei akcijos, nei asmeninės nuolaidos 🎁 “Man pirštelių geriamų”, sako klientas, o aš nežinau, į kurią vaistinės pusę pasiduoti ir kokį stalčių atidaryti… Bandau aiškintis, kas tai per piršteliai (tikriausiai, ne žuvų, nes jie valgomi, o ne geriami🤭), bet klientas tik kraipo galvą, nesuprasdamas, kas man neaišku. Kadangi tokio prašymo dar neturėjau (visada būna pirmas kartas), sunkiai sekasi susieti vaistą su piršteliu. “Reklaminiame leidinyje yra tie piršteliai, virškinimui jie”, sako klientas ir tada suprantu, kad geriamieji piršteliai todėl, nes jų įpakavimas yra pailgoje plonoje vienkartinėje pakuotėje, kurią atkirpus/nuplėšus, jos turinį gali įspausti tiesiai į burną.

– Pažiūrėkite, ar man parašė elektroninį receptą?

– Deja, bet ne.

– Tai ir puiku! Skrandis pailsės nuo vaistų 🤩 Geros jums dienos! 

Pasirodo, kai gydytojas neparašo recepto, ne visada būna blogai. Žinoma, tai vienetiniai atvejai, kai receptas neparašytas ir mes negauname velnių, kad jis neparašytas 🙂 Laimė! Kiekvienam ji – vis kitokia. Alkanam – jo duona. Ištroškusiam – vanduo. Skęstančiam – draugo ranka. Ieškantiems ligų – neišrašytas receptas 😃