Vaistininko užrašai

Įdomių ir keistų žmonių tenka sutikti savo darbe. Bet kuo toliau, tuo mažiau jais visais stebiuosi. Išmokau atsirinkti, kada ir kam galiu ką nors aštriau pasakyti (kai kuriems to reikia), pajuokauti ar pakalbėti apie gyvenimą ir mirtį (viena kolegė su netinkamu žmogumi pajuokavo apie mirtį, tai šis parašė skundą administracijai, o vadovai liepė pasiaiškinti), o su kai kuriais, žinau, geriau iš viso patylėti.

Žmogus, apskritai, keista būtybė, nes jam dažnai atrodo, kad kitur labiau šviečia saulė, žmonės geresni, pinigų daugiau mokama ir, šiaip, viskas geriau 😀

Jam atsibosta būti vaiku, todėl skuba užaugti, o vėliau trokšta sugrįžti į vaikystę. Praranda sveikatą uždirbdamas pinigus, kuriuos vėliau išleidžia, bandydamas ją susigrąžinti. Įnirtingai galvoja apie ateitį ir pamiršta dabartį. Gyvena taip, lyg niekuomet nemirtų ir miršta taip, tarsi niekuomet nebūtų gyvenęs… Ir skuba, skuba, skuba… Kur? Turbūt daugelis net nežino kur. Tiesiog taip įprasta.

Juokinga stebėti tas varžybas – kuris greičiau pribėgs prie kasos. Tada, jei tas pirmasis laimingasis ilgai kuičiasi (ieško recepto, nuolaidų kortelės, vaistų sąrašo ar pinigų), už jo stovintis antros vietos laimėtojas veržiasi užlįsti, sakydamas, kad jis greitai nusipirks tik vieną vaistą, o, be to, dar labai skuba, nes jo autobusas gali nuvažiuoti. Tada pirmasis, kad būtų tvirčiau, atkerta:

– O aš irgi skubu, manęs traukinys nelauks!

Kiti klientai stovi eilėje ir stebi, kuo užsibaigs šios varžybos. Tada aš klausiu:

– Gal yra eilėje laukiančių, kuriems lėktuvas tuoj pakils?

Nes čia jau būtų pirmumo teisė pagal svarbą 😀 Pasirodo, tiek užteko, kad vaistinėje įsivyrautų taika ir ramybė. Su skubančiais visada sudėtinga, nes jie įneša tokį chaosą, kad pats pradedi blaškytis, skubėti ir, žinoma, klysti. O mūsų klaidos, patys suprantate… Todėl svarbu kuo greičiau nuraminti skubančius ir pačiam nusiraminti.

Ateina ir išsigandę, ne tik skubantys. Ką turėčiau atsakyti pacientei, kuri perka geležies tabletes ir klausia:

– O aš kartais nesurūdysiu nuo tos geležies?

Galvojau, kad čia tik juokas. Bet pasirodo, ne. Todėl skubu patikinti, kad viskas bus gerai. Bet ji nerimsta:

– Čia visai nejuokinga, nes kai aš sprendžiau kryžiažodį, tai ten buvo klausimas – rūdijantis metalas, o atsakymas – geležis. Dabar suprantate, dėl ko aš jaudinuosi?

Skaityti toliau »

Laisvė – tai sugebėjimas niekam nevergauti: nei aplinkybėms, nei būtinybei, nei atsitiktinumui, sugebėjimas neleisti likimui stovėti aukščiau už save.

– Seneka

Tai reiškia, kad neturiu vergauti nei ministrui, nei darbdaviui, nei tariamiems draugams, kurių po paskutinių įvykių ženkliai padaugėjo.

Gal ne visi žino, bet vaistinėje mes užsiimame ne tik vaistų ir med. prekių prekyba. Mes užsiimame ir kita papildoma veikla – gydome sužeistas sielas. Kaip tai darome? Tai žinoma tik mums vieniems ir jokie slapti pirkėjai čia nepadės 😀 Nes vaistininko profesija – visam gyvenimui. Jis – kaip leopardas – nekeičia savo kailio raštų. Šiuo metu aplinkybės sudėliojo sudėtingas darbo sąlygas. Bet ne pirmą kartą, todėl įveiksime ir tai. Gal dabar tik darbo diena praeina žymiai įvairiau. Na kad ir:

– Labai atsiprašau, ar parduosite man kokių nors vaistų? Nes dabar bijau jau ko nors ir paprašyti…

xxxx

– Girdėjau, kad dabar ir anglies tablečių be recepto neparduodate.

xxxx

– Jeigu ir karpoms gydyti priemonės dabar jau su receptais, tai galiu jums gerą liaudišką patarimą duoti: karpą reikia patrinti į prakaituotą arklį. Žinokite, tikrai padeda. Man padėjo, todėl ir kitiems pasakykite, nes gal žmonėms bėda…

xxxx

– Širdies lašų, aišku, irgi neparduosite? Nereceptinis? Bet juk su spiritu. Nesuprantu aš tų lietuviškų įstatymų. O jiems, gal, kaip ir alkoholiui, galioja pardavimo valandos? Nes tada jau viskas labai paprasta, o taip dabar nebūna.

Skaityti toliau »

Apie šventes

– Su artėjančiom šventėm! – tarė man pagyvenęs vyriškis, spalio 31 d. atėjęs į vaistinę.

Sekundę stabtelėjau mintyse, kad suprasčiau, kokias šventes jis turi galvoje. Kadangi artėjo visų šventųjų diena, nusprendžiau, kad su šia švente jis mane ir pasveikino. Bet toptelėjo dar viena mintis – prisiminiau Lietuvoje vis populiarėjantį Heloviną. Tad palinkėjau ir jam neliūdėti 😀 O jis toliau porina:

– Man reikia šitų vaistų diedukui, nes gal rytoj numirs.
– ?! Tai gal nepirkite visai? Nes kur tada dėsite tiek?
– Nieko tokio, kiti sugers. Dabar vaistai brangūs, tai dalinamės visi. Juk visų organai tokie patys: ir širdis, ir skrandis, ir sąnariai 🙂

Apie technologijas

Po kurio laiko užsuka užsienyje dirbantis lietuvis. Pasakoja apie savo odos problemas, klausia apie odos ligų gydytojus, kaip jam, neapsidraudusiam patekti pas tokį specialistą. Sakau, yra privačių klinikų, bandau nupasakoti, kaip iki vienos tokios nuvažiuoti. Klientas paprašo tikslaus adreso, kad galėtų su navigacijos pagalba nuvažiuoti. Galvoju, tuoj pažiūrėsiu tą adresą internete, nes klinikos pavadinimą tai žinau. Bet visai pamiršau, kad mes NETURIME TEISĖS į interneto prieigą 😩 Nesusilaikau ir garsiai nusikeikiu (lietuviškai) dėl tokių kvailų apribojimų, bet pažadu tuoj pat surasti pažadėtą svarbią informaciją. Tam interesantui labai keista, kad vaistinėje darbuotojai negali laisvai naudotis internetu, todėl išsigąsta dėl manęs ir sako:

Gal jūs padėkite tą savo telefoną, nes paskui pamatys kas nors, paskųs, tai turėsite nemalonumų. Sunku patikėti, kad čia tokie dalykai vyksta.

“Čia dar ne tokie dalykai vyksta, bet geriau net nežinokite”,-atsakau jam ir mikliai surandu tą adresą, kol manęs koks nors šnipas nesusekė…

Apie kovą su nelegalais

Per žinias girdėjau skalambijant, kad dabar bus kovojama su nelegaliai įvežamais vaistais. Apsidžiaugiau, kad užsidarys tie kioskai, kuriuose prekiaujama neaiškios kilmės ir kokybės vaistais, tame tarpe ir receptiniais, bet pasirodo, ne su tuo valdžia nusprendė kovoti. Ji sugalvojo riboti iš trečių šalių įvežamų vaistų kiekius, kuriuos žmonės įsiveža patys savo reikmėms. Nesvarbu, kad jie perka pigiau, nes neturi pinigų. Pagal LR įstatymus, jie privalės pirkti Lietuvoje lietuviškomis kainomis, nes valstybei taip geriau.

Apie kainas, meilę ir draugystę

O kad kainos vaistinėje nemažėja, o tik didėja, regis, daugelio jau nestebina. Nes sulaukti komentaro

Kodėl taip pigiai prašote? Juk atėjau į vaistinę, pasiruošiau daugiau išleisti

tenka vis dažniau.

Skaityti toliau »

Turbūt kiekvienas darbdavys savo darbuotojui pateikia rekomendacijas ir nurodymus, kaip reikia elgtis su klientais. Visi nurodymai, žinoma, prasideda nuo pasisveikinimo iki atsisveikinimo. Kokio ilgumo elgesio rekomendaciją gauna darbuotojas priklauso nuo darbdavio kūrybingumo. Išsilavinusiam piliečiui net nereikia sakyti, kad jis turi pasisveikinti ir atsisveikinti. Bet, dėl visa ko, mums apie tai kas rytą primena juodu ant balto surašyta mantra. Tačiau, kaip pasakė H. Ibsenas:

Tūkstančiu žodžių nenuveiksi tiek, kiek vienu geru darbu.

Todėl mes mažiau skaitome, ką mums liepia, o daugiau darome 😀

Bet smagiau darbuotis yra tada, kai yra grįžtamasis ryšys ir abipusis supratimas. Taigi, palinkėčiau savo ir ne tik savo klientams ne tik priekaištauti, bet ir mokėti pasidžiaugti, nors ir smulkmenomis.

Juokas – visai nebloga draugystės pradžia ir pati geriausia pabaiga. Todėl, kai šypsomės jums, nesakykite:

Kas čia jums taip linksma? Palaukite, sulauksite mano amžiaus, tada pažiūrėsite! Kai vietoj duonos reikės pirkti vaistus, tada ir pasijuoksite.

A. Diuma pasakė:

Niekada nevėlu nutilti, jeigu žinai, kad meluoji.

Nemažai vyresnio amžiaus pacientų, kai ateina laikas mokėti už vaistus, išgirdę mokėtiną sumą, sako:

Na, žinote, aš tiek niekada nemokėjau! Prieš kelis mėnesius man reikėjo primokėti tik eurą, o dabar moku tris!

Tai va, pasakysiu, vienas iš popierinės kompensuojamų vaistų knygelės privalumas – išlikę ankstesni mokėjimai. Ir kartais, kai jau labai noriu apginti vaistinės prestižą ir įrodyti, kad ji nėra brangininkė, susirandu seną mokėjimo kvitą, kuris prisegamas prie recepto ir parodau (ir įrodau), kad vaistai ne tik kad nepabrangę, bet dar ir atpigę. Tada seka pauzė, o po jos:

Nu gal, gal, bet man atrodo, kad buvo pigiau.

Tačiau, matydamas akivaizdų įrodymą žmogus aprimsta ir supranta, kad tik emocijų vedamas taip pratrūko, o tu supranti, kad ta vaistų kainų pasiutpolkė visus veda iš proto 😀
Skaityti toliau »

Kiekvieną kartą vis galvoju, kad dabar jau laikas parašyti apie kokį nors negalavimą ir jo gydymą, tačiau per savaitę vėl prisirenku dozę perliukų, o kadangi daugelis žmonių nusiteikę negatyviai ir be ligų, tai apie jas ir šį kartą dar nešnekėsiu.

Daugelis istorijų, išgirstų vaistinėje, atsiranda iš sudėtingo gyvenimo; tik žmonės sugeba jas perteikti taip, kad pabaigoje linksma tampa ir jiems, ir man 😀

Savaitės top’u pasirinkau vienos moteriškės pageidavimą:

– Man reikia tokio gero tepalo. Tiksliai nepamenu, bet kažkaip „gyvatės pėdutės“ vadinasi.

Juokinga buvo ne todėl, kad ne taip pavadino tą tepalą, kuris iš tikrųjų vadinasi „velnio letenėlės“. Juokinga buvo įsivaizduoti, kokios yra gyvatės pėdutės 😀

Ne ką prastesnis pokalbis buvo ir su sekančia pirkėja. Perka vaistus, tada klausia, nuo ko jie. Kai paaiškinu, kad kraujotakai gerinti, ji man sako:

– Man tai jie labai padeda, kai niežti.

– Nuo niežėjimo yra kiti vaistai.

– Nesvarbu, kad yra. Man šitie labai padeda.

Reikia tikėtis, kad ji nepaskelbs visam pasauliui, kokius puikius vaistus nuo niežėjimo jai parinko vaistinėje.

Laikykis. Laikykis tvirtai. Atsilaikyk. Kantrybėje genialumas.

Tokius žodžius tikriausiai mintyse kalbėjo inteligentiškas senjoras, kantriai sėdėdamas ir laukdamas, kol sena miela moterytė iš kaimo papasakos man apie savo bėdas, džiaugsmus ir rūpesčius.
Skaityti toliau »

… Netikėk, ką priešai suoks
Ką šnekės tau svetimi
Šis gyvenimas kitoks
Reikia būti savimi…

(„Rondo“, „Aukštumos“)

Šios dainos žodžiai, kažkodėl, pirmiausiai atėjo į galvą po mano mažo eksperimento. Niekam ne paslaptis, kad vaistinėse dažnai apsilanko įvairių vaistų ir maisto papildų firmų atstovai. Negaliu sakyti, kad mane jie džiugina. Pirmiausiai, atima nemažai laiko, antra – nieko naujo nepasako (kartais būna išimčių), o trečia – primygtinai reikalauja, kad pardavinėtum jų produktus, siūlytum kiekvienam užeinančiam, o įžūliausi atėjusiam klientui patys pradeda piršti savo prekę. Tada pasijunti lyg būtum stebėtojas.

Taigi, eikime prie esmės 😀 Šį kartą atstovas buvo ne iš pačių įkyriausių. Trumpai priminė apie savo produktus (gal jie visi galvoja, kad mes sergame Alzheimerio liga?), o tada išsitraukė naujų produktų pavyzdžius ir pasiūlė išbandyti ant savęs ar mano artimųjų. Esu visiškai prieš papildus pasisakantis žmogus, nes manau, kad tai vėjais paleisti pinigai, tačiau pasitaikė gera proga užtvirtinti savo nuomonę ir eilinį kartą įsitikinti, kad papildai neveikia taip, kaip daugelis iš mūsų tikisi. Kadangi turiu iš niekur atsiradusį vieno sąnario skausmą, išsirinkau papildą pagal savo indikaciją. Pasakiau, kad bandysiu ant savęs, nes tada būsiu puikus ir nešališkas prekės reklamuotojas, jei papildas man padės. Pagal atstovą ir prekės anotaciją, šis papildas turi padėti visiems, besiskundžiantiems sąnariais, o prie mano skausmo – ypač. Paklausus, ar tiki tuo, ką sako, šiek tiek pasimetė, bet dar kartą patvirtino savo žodžius. Tada dar paprašė užsakyti po vieną vienetą, kad turėtume vaistinėje. Atsakiau, kad pirma išbandysiu, o tada bus matyt 😀 Nes 18 eurų eksperimentams ne pas visus mėtosi kišenėje…

Skaityti toliau »

– Nepatogu klausti, bet ar gaunate bent 1000€ algos?

Netikėtai išpyškina man viena senjora. Išgirdusi atsakymą, palinguoja galvą ir taria:

– Važiuokite iš tos Lietuvos. Mums seniams sunku, mažos pensijos, bet viską mes jau turime užgyvenę. Ant duonos užteks, o skarmalų jau nereikia. Jums viskas dar prieš akis. Todėl nešvaistykite laiko veltui ir važiuokite ten, kur jus gerbs, mylės ir padoriai atlygins už jūsų darbus.

Yra tiesos jos žodžiuose, tačiau gera tik ten, kur mūsų nėra. Todėl dar šiek tiek pabūsiu čia, kur kiekviena diena – tarsi iššūkis. Niekur neišgirsiu tokių istorijų, kurias girdžiu čia kasdien 😀 Niekur nesutiksiu tokių nenuspėjamų žmonių kaip čia. Juk pinigai dar ne viskas. Nors už juos galima nusipirkti beveik viską, žmogaus širdies šilumos – ne.

Praėjusią savaitę buvo užsukus sena klientė. Ji tokia gana keista, apie 80 metų, kartais protingai šneka, kartais nelabai. Kartais žino, ko nori, kartais – aš turiu žinoti, ko jai reikia. Bet visada randame bendrą kalbą, gal todėl ji pas mus dažnai užsuka. Taigi, atėjo labai piktai nusiteikusi, nes norėjo išsikviesti taksi, bet kioskininkė jai nepaskolino telefono 😀 Širdo ant viso pasaulio ir stebėjosi, kodėl ji visą gyvenimą visais nelaimėliais pasirūpina, o kai jai prireikė tokios smulkmenos, jai niekas neištiesė pagalbos rankos. Tada nusipirko vaistų ir išėjo. Sugrįžo vėl po kelių minučių ir sako:

– Paprašiau vieno vyro, kad man iškviestų taksi, tai jis skambino skambino, bet visos operatorės buvo užimtos, tai negalėjo iškviesti. Gal jūs man iškviestumėte, aš jums telefoną padiktuosiu, nes turiu savo pastovią firmą.

Aš jai pasiūliau pereiti per gatvę ir iš karto sėsti į taksi, nes ten visa eilė išsirikiavusių laukia. Bet ji pasakė, kad jai ne į tą pusę važiuoti, taksi turės apsisukti, todėl kainuos 0,50 cnt, o gal ir visu euru brangiau! Ką gi, surinkau telefono numerį ir daviau jai pakalbėti su savo operatore 😀 Taksi ji užsisakė, padėkojo labai labai ir pažadėjo vakare pasimelsti už mane ir mano šeimą 😀 Tada staiga metėsi prie manęs, paprašė dar kartą mano telefono, pasiėmė servetėlę ir puolė valyti telefoną, išdidžiai pareikšdama, kad nėra ko man svetimom bakterijom kvėpuoti, ji švariai viską nuvalys. Nuvalė, grąžino ir dar kartą nusistebėjusi, kad vis dėlto yra gerų žmonių (šį kartą jau stebėjosi su džiaugsmu), nuskubėjo į taksi.

Skaityti toliau »