Naršote "Mano dienoraštis"
Rgp 17, 2017 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #28

arklys

Ta diena, atrodė, visai neturėjo išsiskirti iš visų kitų, eilinių dienų. Tačiau…

Pradėsiu nuo žodžio reikšmės. Hipoterapija. Gal ir ne visi žino, kas tai yra, todėl skubu paaiškinti: hipoterapija – tai gydymas arklių pagalba. Oficialiai šis gydymo būdas imtas taikyti 1960 m. Austrijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje. Šiuo metu hipoterapija daugelyje šalių yra pripažintas ir iš valstybės biudžeto remiamas gydymo būdas. Jis labai tinka autizmu, Dauno sindromu, cerebriniu paralyžiumi sergantiems vaikams, kurie paprastai yra užsidarę savo pasaulyje, turi įvairių baimių. Būdamas prie žirgo toks vaikas nurimsta, atsipalaiduoja. Anksčiau niekuo nesidomėjęs vaikas pradeda su žirgais bendrauti. Žinoma, arklių terapija ligų neišgydys, tačiau tikrai pagerins gyvenimo kokybę.

Turintys dvasios negalias, kuriems sunku reikšti jausmus, tampa savarankiškesni, lengviau bendraujantys su juos supančiu pasauliu, nustoja bijoti didelių daiktų. Arkliai padeda pamatyti pasaulį vertikaliai – iš viršaus į apačią, todėl sėdėdamas arkliui ant nugaros, jautiesi pakylėtas ir nepriklausomas. Tai puikus laisvalaikio praleidimo būdas po įtempto, nervingo arba nejudraus sėdimo darbo. O kur dar buvimas gryname ore 😀

Taigi, vieną vasaros dieną aš ištrūkau iš miesto sumaišties, kad patekčiau į kaimą 😀 Atsipalaiduoti ir užsimiršti…

Skaityti toliau »

Lie 27, 2017 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #27

Sakoma, kad šventa vieta ilgai tuščia nebūna. Kai iš kiemo dingo katės, jame pradėjo šeimininkauti žiurkės ? Taip, taip, kartą net teko pastebėti, kaip žiurkė įkišusi galvą į šuns dubenį smaguriauja jo maistą! Dar sakoma: kai meilužė tampa žmona, meilužės vieta taip pat tampa tuščia (tik neilgam) ? Kai atsiranda įstatymas, visada atsiranda ir „apstatymas“. Kai valdžia pradeda priiminėti abejotinus įstatymus dėl alkoholio – staiga suklesti „bobutės“ ir kontrabandininkai. Taip visada buvo, taip yra ir taip bus.

Sveikatos apsaugos ministras nusprendė uždrausti gydytojams teikti kodavimo nuo alkoholio paslaugas, spaudoje pradėjo skelbtis „specialistai“, kurie žada išgydyti ne tik nuo alkoholio, bet ir daugelio kitų negandų.

Pažvelgus į Lietuvos dienraščiuose spausdinamus skelbimus, susidaro įspūdis, kad taikomi dvigubi standartai: kas leidžiama vieniems, tas gali būti draudžiama kitiems.

Na kad ir pastarųjų dienų skelbimai. Labai jau jie patraukė mano akį. Vadinasi, į juos pažvelgs ir kiti. O kiek atsiras susidomėjusių rimčiau? Ir kiek Lietuvos piliečių kišenes patuštins šie „gydytojai“, „aiškiaregiai“ ir panašūs į juos? Kas turėtų pasidomėti šiais „veikėjais“?

Aiškiaregė roksandraBioenergetikas Ilhamas

Jeigu LR leidžiami tokie gydymo metodai, tai kodėl turi būti draudžiami mūsų vietinių gydytojų atliekami kodavimai? Ministras teigia, kad žmonės mėto pinigus abejotiniems gydymams, tačiau nemano, kad kažkokio terapeuto Ilhamo, ar aiškiaregės Roksandros gydymas kainuoja taip pat nemažus pinigus. O tokiems veikėjams tik to ir reikia – valdžios tylėjimo ir žmonių tamsumo.

Deja, keistų draudimų tik daugėja. Norima uždrausti maisto papildus nusipirkti laisvai, jiems gali reikėti recepto. Keisčiau ir būti negali. Kad papildus žmonės vartoja nesaikingai, dideliais kiekiais ir be reikalo, niekam ne paslaptis. Ir tikrai reikia tuo klausimu šviesti savo piliečius. Tačiau ne kvailais sprendimais.

Skaityti toliau »

Lie 13, 2017 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #26

Mano darbo diena susideda iš tūkstančių mozaikų stikliukų. Ir visi jie tokie skirtingi! Vieni nugludinti, kiti – aštrūs, vieni – spalvoti, kiti – bespalviai. Bet visi ypatingi ? Todėl šiandien pabandysiu iš jų sudėlioti mozaiką. Suprantama, veiksmas vyksta tik vaistinėje, ir niekur kitur ?


– Laba diena! Čia pas jus turi būti išrašytas kibernetinis, ar kaip jis ten vadinasi, receptas.
– Na, duokit dokumentą, patikrinsime tą jūsų kibernetinį receptą. Kad tik kokio viruso kompiuteriui neužneštų ?


Perka senjora vaistus, staiga suskamba mobilus telefonas. Išsitraukia, pašneka su kažkuo, o po to sako:
– Seniau tai, va, laikai buvo… nei mobiliakų, nei kokių nors skaipų, dingai nuo visų ir pabučiuok į mėnulį! ?


Įeina vyresnio amžiaus klientė, sustoja prie reklaminių laikraštukų ir sako:
– Imt, neimt? Ai, būsiu sveikesnė, jei neskaitysiu.
(Ir išeina)


Ateina senjoras, nusiperka vaistų, bet vienos rūšies neturiu. Pasižiūriu kompiuteryje, kuri artimiausia vaistinė jų turi ir sakau:
– Netoli ta vaistinė, pasivaikščiodami ir nueisite. Oras puikus, judėjimas – sveikata ?
– Tai einame kartu ?


Vidutinio amžiaus moteris:
– Man, prašau, pleistro ir zelionkos.
Paduodu pleistro ir briliantinės žalumos.
– Ne tokio pleistro, sakau gi, su zelionka. Man nereikia to buteliuko.
Tada paduodu pleistrą su žalia marle.
– Jo, šito man ir reikia.


Skaityti toliau »

Lie 6, 2017 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #25

Kalbasi du draugai:

– Vakar buvau lavonas.

– Gerk ir toliau, esi nemirtingas.


Nesu aš alkoholikas, nemanau, kad, apskritai, turiu problemų dėl alkoholio, tačiau stebint mūsų Sveikatos apsaugos ministro A. Verygos gan keistus sprendimus dėl alkoholio vartojimo pažabojimo, darosi neramu. Vienas paskutiniųjų – kodavimo nuo alkoholio draudimas. Tikrai nesu gydytojų užtarėjas, gal greičiau nešališkas LR pilietis, kuriam svarbūs ne tik jo pačio, bet ir kitų tautiečių likimai. Nesakau, kad kodavimas labai efektyvus gydymo metodas, tačiau turiu puikių pavyzdžių – žmonių, kuriems padėjo, pasak Verygos, abejotina paslauga. Aš tikrai nereklamuoju šios paslaugos. Esu tik smarkiai prieš bet kokį kvailą draudimą. Jei šis metodas padėjo nors vienam žmogui – ir tai jau yra labai gerai. Tuo labiau, kad SAM tai nekainavo nei cento. Sergantis žmogus visada turi viltį pasveikti, todėl griebiasi šiaudo, nežiūrėdamas, ar tai pagrįsta mokslu. Yra daug pavyzdžių, kai vėžiu ar genetinėmis ligomis sergantys žmonės bando viską, kas tik jiems pasiūloma ir teikia vilties. O viltį atimti iš žmogaus, tai – atimti iš jo gyvenimą.

Su nuostaba stebiu vieno pažįstamo, praeityje buvusio visiško alkoholiko, sėkmingą sugrįžimą į gyvenimą. Žmogus, kuris nesugebėdavo atsispirti taurelei, nutarė pasekti kito nelaimėlio pavyzdžiu ir užsikodavo. Ir, o stebukle, jau keturi mėnesiai, kaip alkoholis jo nedomina ? Ir nesvarbu, kad keturi mėnesiai, nesvarbu, kad nežinia, kiek dar jų bus, ar nebus visai. Tačiau šeimai, kuri visada yra šalia, ir tie 4 mėnesiai yra labai svarbu.

Gražu buvo žiūrėti TV reportažą apie kažkurią Lietuvos savivaldybę, kurioje meras (ar seniūnas) nusprendė skirti finansavimą kodavimui keliems problemų turintiems savivaldybės gyventojams. O dar smagiau buvo klausytis tų žmonių ir jų artimųjų padėkos už sugrąžintą ramybę. Argi ne humaniškai pasielgė miestelio valdžia, neapsikentusi su nuolatiniu girtavimu? Ar tai nusikaltimas? Nusikaltimas yra leisti įstatymus, neįsigilinant į problemą ir neįsiklausant į specialistų rekomendacijas ir patarimus.

Skaityti toliau »

Bir 29, 2017 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #24

Būk pirmas, kai reikia klausytis, ir paskutinis, kai reikia kalbėti

Pasitaiko tokių atvejų, kai tenka pabūti tik liudininku tarp susiginčijusių klientų. Tuomet vadovaujuosi kita taisykle: didelis menas laiku pasakyti savo nuomonę, bet nemažas menas ir laiku patylėti. Nes kartais gali kliūti ir tau ?

Matau per langą, kaip į vaistinę bando patekti senyvas vyras. Sunkiai daro duris, todėl einu jam į pagalbą. Atidarau duris, o jis sako:

– Taip blogai jaučiuosi.

Esanti vaistinėje klientė, nepatenkinta, kad jai reikia laukti, kol aš padėsiu tam žmogui, todėl išrėžia:

– Tada namie reikia sėdėti, o ne lakstyti po vaistines!

– Patylėk, višta, čia ne tavo reikalas! Perki ir pirk.

O klientė nepėsčia:

– Užsičiaupk pats, senas krienas…

Senolis įsižeidžia:

– Na, žinai, man dar taip niekas nesakė.

Kažin kiek dar būtų trukęs tas jų pokalbis, jei ne mano priminimas, kad jie ne gatvėje, o vaistinėje. Ir kaltinti nereikia nei vieno, nes kalta – aplinka, kurioje gyvename, ir aplinkybės, kurios mus supa.

Kitas senolis pasakoja apie sąnarių problemas ir kaip jam daktarai išrašė aitvarą nešioti. O, sakau, tai dabar galėsite ne tik vaikščioti, bet ir skrajoti ? O jis rėžia:

– Taigi čia įtvaras!

Na, tada, sakau, užteks ir vaikščioti. Sakoma, visada reikia juokauti tik su protingais žmonėmis. Bet ne visada pavyksta tai suprasti iš pirmo žvilgsnio.

Skaityti toliau »

Geg 25, 2017 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #23

Aukštos pareigos yra kaip piramidė: ją pasiekia tik dviejų rūšių žmonės – šliužai ir ereliai.

Bendraudami savam draugų ir kolegų rate, priėjome išvadą, kad šiandieną nėra taip svarbu, pas ką dirbi. Svarbu, už kiek tu dirbi. Todėl pastaruoju metu yra labai suaktyvėjusi darbuotojų kaita vaistinėse. Farmacininkai ieško geresnių darbo sąlygų, o darbdaviai – pigesnės darbo jėgos ir šviežienos. Su nauja sutartimi kiekviena pusė tikisi maksimalios asmeninės naudos. Praėjus sutartam laiko tarpui, kai darbdavys įsipareigoja dėl tam tikrų garantijų, užlieja nusivylimo banga, kuriai atslūgus, vėl pasinešama į naujas paieškas.

Keista situacija: užuot pagerinus esamų darbuotojų sąlygas, į tai plačiai numojama ranka ir ieškoma kitų patiklių žmonių. Ratas sukasi nesustodamas, tačiau rezultatas nebūtinai būna teigiamas.

Per savo darbinę praktiką pakeičiau ne vieną vaistinę, teko dirbti skirtinguose tinkluose ir privačiose vaistinėse. Teko bendrauti ne su vienu regiono vadybininku, moterimis ir ne tik. O jų būta įvairių ? Laisvu nuo darbo metu tenka su kolegomis pasidalinti nuomonėmis apie šiuos veikėjus. Dauguma jų save laiko dievais, gal net aukščiau esančiais už pačius įmonės direktorius. Kai kurie veikia direktorių vardu, o kiti – tiesiog, daug sau leidžia. Prisimenu vieną regiono vadovą, kuris atvažiuodavo, atsistodavo vaistinės gale ir stebėdavo, ką pardavinėji žmonėms. O po 5-10 min. prieidavo ir reikalaudavo pasiaiškinti, kodėl nepasiūliau „reikalingų“ vaistų. Kai nusibodo man tie jo vizitai ir pamokslai kaip reikia dirbti, apsisukau ir išėjau. Kaip nekeista, jis palinkėjo man sėkmės ir jos neradus – sugrįžti atgal. Pasakiau jam:

Nežinau, kaip nutiks gyvenime, bet sugrįžimas atgal man reikštų profesinę mirtį ir tapimą eiline marionete.

Teko girdėti ir apie kitus psichologinius terorus. Kai viena kolegė tapo „netinkamu“ darbuotoju, regiono vadovė jai surengė egzaminą! Atrinko retus vaistus nuo sunkių ligų (kuriuos skiria tik gydytojas), padėjo prieš ją ir liepė išsamiai papasakoti apie kiekvieną – viską, kas surašyta dviejuose metruose anotacijos. Kadangi pasakojimas vadovo netenkino, šiai darbuotojai buvo sumažintas krūvis iki minimumo (0,25 etato) ir liepta pasiruošti sekančiam egzaminui po mėnesio. Kolegė pasirodė nepelnytai pažeminta, todėl nelaukusi sekančio egzamino, išėjo laimės ieškoti kitur.

Skaityti toliau »

Geg 11, 2017 - Mano dienoraštis    1

Dienoraštis #22

Žmogus turi penkis jutimus: regą, klausą, uoslę, skonį ir lytėjimą. Rega yra vienas svarbiausių jutimų. Didžioji dalis žinių apie išorinį pasaulį yra susiję su rega. Žmogus, netekęs regėjimo, praranda 80% savo jutimo galimybių. Neseniai teko patirti tik mažą dalelytę visų nepatogumų, su kuriais kasdieną susiduria neregiai. Tos kelios valandos visiškoje tamsoje priminė man, kokią neįkainuojamą dovaną turiu.

Taigi, pradėsiu nuo pradžių. Ir ta pradžia prasidėjo tikrai ne vaistinėje ?, o viename restorane. „Vakarienė tamsoje“ – skamba paslaptingai ir nekasdieniškai. Patys artimiausi žmonės pasistengė mane nustebinti, padovanodami šią vakarienę. Visus atvykusius prie staliukų palydėjo du jauni neregiai – vaikinas ir mergina. Jie dviese susodino visus svečius į savo vietas. Tuo metu mes, regintys, tikriausiai, pasijutome prasčiau nei mūsų palydovai. Nes tamsa – jų nuolatinis palydovas ir jie visai neblogai orientuojasi erdvėje, ko nepasakysi apie mus. Tiesą sakant, ėjau, kur akys nematė ir kur vedlys vedė ? Visiems saugiai pasiekus savo vietas, į mus kreipėsi akla mergina:

Visiems labas vakaras, ko dar nemačiau ?

Ji prisistatė trumpai papasakodama apie save ir palinkėjo mums visiems gerai praleisti vakarą. Tada gavome trumpą instruktažą, kaip turėtumėme elgtis vakarienės metu, kad nesužalotume savo kaimynų ir padavėjų, kurie, beje, vieninteliai tą vakarą buvo išskirtiniai, nes turėjo specialius akinius, skirtus matymui tamsoje.

Pirmiausiai, apsičiupinėjom savo įrankius, tada saugiai pasidėjom atneštas taures ir laukėme pirmojo patiekalo. Kai jį paskanavome, turėjome pasidalinti savo skonio ir kvapo jutimais, spėdami, ką turėjom savo lėkštėse. Nuomonių buvo įvairių, tačiau kad valgėme žuvį, nuspręsta vienbalsiai. Bet kokią? Tunas, silkė, skumbrė… Pataikėme tik su skumbre. Pasirodo, visi trys gabaliukai buvo skumbrės, tik pagaminti pagal skirtingą receptūrą: švelniai pamarinuota skumbrė, kepta skumbrė ir paštetas. Prie jų buvo vasabio padažas, riešutai, svogūnai ir keptas duonos džiūvėsis. Jį su pirštais užčiuopiau pirmiausiai. Visi skoniai nuostabūs ir visiškai skirtingi. Ar lėkštė tuščia, kiekvienas bandė sužinoti savais metodais. Kadangi buvo tamsu ir manęs niekas nematė, tik padavėjai, kurie davė tylos įžadus, sėkmingai viską kabinau pirštais ir šakute (peilio taip visą vakarą ir nepajudinau?). O kad lėkštė tuščia, sužinojau taip pat pirštų pagalba. Viena iš atrakcijų buvo bandymas susidaužti taurėmis. Visiškoje tamsoje tai padaryti ne taip ir paprasta, teko kliautis klausa.

Skaityti toliau »

Puslapiai:«1...6789101112131415»