Vaistininko užrašai

Į vaistines užsuka įvairaus amžiaus, įvairių charakterių ir visokių nuotaikų žmonės. Visi turi skirtingus tikslus, nevienodo storio piniginę ir problemų naštą ant pečių. Ir elgesys jų skiriasi.

Iš gausaus pirkėjų būrio ryškiai išsiskiria lietuviai, besidarbuojantys užsienyje ir trumpam sugrįžę į Lietuvą. Jie perka labai daug, niekada neklausinėdami kainų, nebijodami, kad piniginėje ar kortelėje pritrūks pinigų, dažnai nori įsigyti receptinių vaistų be receptų ?, kiti – atvirkščiai, receptais būna apsirūpinę iš anksto, ir ne vienu dviem, o penkiais. Dažnai kartu su jais šalia stovi ir giminaičiai, kuriems taip pat nuperkama tai, ko jiems reikia, nes patys nusipirkti jie neįstengia. Iš šių pirkėjų dažnai išgirsi:

Man kaina nesvarbu, duokite, jei tai yra geras produktas, ir, aplamai, viską, kas geriausia.

Su jais – kalba trumpa ir paprasta, nes jų nevaržo pinigų stygius.

Kita grupė – vidutinio amžiaus. Vieni jų – santūrūs ir inteligentiški žmonės. Visada pasisveikina, visada atsisveikina, dažnai klausia patarimo, kaip pasirinkti tai, ko reikia labiausiai. Dažnai prisiriša prie vienos vaistinės, neperka bet ko ir žino pinigo vertę.
Bet ne visi tokio amžiaus pirkėjai elgiasi ramiai. Yra tokių, kurie tikrina tavo žinias, bando įrodyti, kad esi neteisus, didžiuojasi, kad žino labai daug apie vieną ar kitą vaistą ir moko, kaip reikia dirbti. Tokiems geriau pritarti, tada abi pusės lieka patenkintos ?

Keturiasdešimtmečiai vyrukai, pirkdami vaistus ar papildus, mėgsta išsitraukti iš kišenės ne piniginę, o pluoštą banknotų – ne du tris, bet keliasdešimt. Gal nori padaryti įspūdį? Bet 5 euracenčius grąžos visada pasiims ?

Jei šnekėti apie senjorus, tai jų irgi būna visokių. Tie, kurie ramūs, nesiginčija ir matosi, kad tikrai sunkiai pragyvena (ne vieną jų jau pažįsti dešimtmetį), visada šypsosi ir nepriekaištauja, kad vaistai yra labai brangūs (nors jie iš tikrųjų yra laaaabai brangūs). Dažnai ir grąžos nepaima, dar priduria:

Skaityti toliau »

Nors orai nelepina ir ypatingai nedžiugina, linksmybių pas mus netrūksta. Visada labai prajuokina žodžiai – „ką galėčiau pas jus nusipirkti“ arba „ko čia man dar reikėtų, gal pasiūlykite ką nors“ .

Primenu, kad pas mus galėtumėte nusipirkti vaistų, papildų, med. prekių ir kosmetikos ? Nors daug kam reikia dar ir loterijos bilietų, nuolatinių transporto bilietų, baterijų, klijų ir kitų labai reikalingų daikčiukų.

Viena moteriškė papasakojo apie efektyvią priemonę nuo iššutimų ir pragulų. Kai senuose namuose kirvarpos išgrauždavo sienas, nubyrėję tinko gabaliukai buvo puiki priemonė kūdikiams ir gulintiems ligoniams nuo odos pažeidimų.

Kitas pirkėjas patikino, kad konjakas pagerina kraujotaką. O kryžiažodžių sprendimas apsaugo nuo Alzheimerio ligos.

Vyrukas, atėjęs pirkti vaistų kaimynui nuo prostatos, klausia, kaip naudoti ir, išgirdęs, kad reikia gerti 1 tab., sako:

Aišku, gerai, tada gersiu dvi.

O aš jam atsakau:

Gerai, gerkite dvi, bet kaimynui perduokite, kad gertų po vieną ?

Skaityti toliau »

Ir apie ką gi reikėtų parašyti tokią permainingą lietingą – saulėtą dieną?

Tikriausiai apie permainingą ramią – audringą dieną vaistinėje ?

Kai mėnesis artėdavo prie pabaigos ir ateidavo naujas, žmonių vaistinėje ženkliai sumažėdavo. Tačiau jau paskutinius tris mėnesius taip nėra. Ar tai reiškia, kad žmonės jau negyvena nuo algos iki algos (nuo pensijos iki pensijos ir pan.)? Ar tai reiškia gerėjantį mūsų žmonių gyvenimą? O gal gyvenimą skolon?

Negaliu atsakyti, kaip yra iš tikrųjų, tiesiog, konstatuoju faktines aplinkybes: žmonių yra daug visomis mėnesio dienomis ? Taigi, ir linksmų nutikimų nestinga.

Smagu matyti jau trečią mėnesį iš eilės į vaistinę užsukantį benamį alkoholiką. Vakarais matau jį stovintį prie prekybos centro ir prašantį pinigų. Pas mane jis ateina nusipirkti … ne spirito ? Jis perka sau vitaminus. Visus kartus atėjo su kvapeliu, su labai prasta prekine išvaizda, bet savo surinktus centus išleidžia savo sveikatai gerinti. Mane tai labai gerai nuteikia. Todėl kai toks žmogus prašo jūsų paaukoti jam pinigų, negalvokite apie jį vien tik blogai. Pasirodo, ne visada pinigai nueina vėjais ?

O štai kitas pokalbis su pagyvenusia senjore. Ji paprašė manęs pačių pigiausių kraujotaką gerinančių vaistų. Pasiūliau kelis variantus, bet įspėjau, kad reikės gerti 2-3 tabletes per dieną. Ji man sako, kad užteks ir vienos. Tada, sakau, geriau visai nepradėkite gerti, nes kai nuo 1 tabletės nebus poveikio, tada liks kaltas gydytojas ir vaistininkas, kad blogus vaistus pasiūlė. O ji man atkerta:

Nenoriu gerti tris kartus! Ir nereikia man tų vaistų, geriau jau alkoholio stikliuką paimsiu kasdien ir užteks toms mano kraujagyslėms.

Laisvoj šaly laisva valia. Va taip.

Skaityti toliau »

Daugelis straipsnių gimsta iš televizijos. Tai ir nesibaigiančios reklamos, ir laidos apie sveikatą, sveiką gyvenimo būdą, įvairias naujoves, skiepus, naujus gydymo metodus ir naujas mokslo hipotezes, kurias įdomu panagrinėti.

Šį kartą užkliuvo reportaže besiskundžiantys kaliniai. Jie reikalauja europinių standartų, geresnio maisto, įvairesnių prekių kalėjimo parduotuvėje, daugiau erdvės ir daugiau teisių, o to negavę, skundžiasi teismams, rašinėja raštus, klausinėdami, kokia patalpų, kuriose gyvena, temperatūra, kada darytas remontas ir kokios medžiagos naudotos. Kai ką domina ir tarakonų skaičius kameroje. Neteko pabuvoti tokioje kameroje, bet, manau, visi suprantame, kad tai ne sanatorija ir reikalauti to, ko nenusipelnei, yra amoralu. Nors tai ir ne sanatorija Palangoje ar Druskininkuose, psichologai ir psichoterapeutai kaliniams prieinami, kaip, deja, ne kiekvienam eiliniam nepasiturinčiam piliečiui. Ir televizija, ir garso aparatūra, ir kompiuteris yra dažnoje „palatoje“. Net ir mokytojai ateina pas tuos, kurie siekia mokslų. Tai nėra blogai, nes šaliai reikia išsilavinusių piliečių. Tik kyla klausimas, kam bus panaudotos įgytos žinios?

Mūsų kalėjimai perpildyti žmonių, kurie yra išlaikomi valstybės lėšomis. O kodėl nepriėmus įstatymų, kad savo išlaikymą turėtų garantuoti patys kaliniai? Pavyzdžiui, įrengti jiems didelę patalpą, pristatyti specialių dviračių ir liepti minti, kol visas kalėjimo patalpas aprūpintų energija ? Gal tada praeitų noras skųstis ir šokdinti valstybę. O dabar kaip čia gaunasi: apvagia ar sumuša tave, tavo artimą ar svetimą – negana, kad jau tampi nusikaltimo auka, bet dar ir iš savo kišenės turi jį išlaikyti tuos ilgus kalinimo metus.

Skaityti toliau »

Vakar vėlai vakare pažiūrėjau į dangų ir pamačiau pilnėjantį mėnulį. Po minutės pagalvojau: o gal jis nepilnėja, o atvirkščiai, plonėja? Tiek metų gyvenu ir niekada neiškilo toks klausimas ? Pažiūrėjau į kalendorių, kad patenkinčiau savo smalsumą. Pasirodo, pilnėja.

Protingas ėjimas – pabranginti tą vaistų grupę, kuri yra naudojama kasdien. Nors ir keliais ar keliolika euro centų, bet jei tų vaistų per dieną nuperkama daug, tai per kelis šimtus vaistinių išeina visai neblogas rezultatas.

Visų vaistų ir papildų kainų atsiminti neįmanoma. Kad jos pasikeitė, pamatome, kai mėnesio pradžioje spausdiname akcijines kainas. Kadangi etiketėje viena kaina būna perbraukta ir šalia parašyta akcijinė, tada ir sužinome, kad ta perbraukta jau gerokai didesnė, nei senoji lentynoje. Tada jau žinai, kad mėnesio gale, kai baigsis akcijos, reikės vėl iš naujo spausdinti naujas kainas, nes jos neatitinka tikrovės. Aišku, kol galioja nuolaida, žmonės perka, nes kaina – viliojanti. Pasibaigus akcijai, ta kaina atrodo labai jau bauginančiai ? Bet pamažu ir prie to priprantama.

Bėda, kai nesužiūrime ir nepakeičiame kainų. Tada, kai pirkėjas klausia, kiek kainuoja – žvilgteli ir pasakai. O kai jau besiruošiančiam pirkti nuskenuoji ir kompiuteryje pamatai, kad kaina skiriasi 1€, 2€ ir daugiau, tada nežinai, kaip suktis. Vieni būna tolerantiški ir nieko nesako, kiti – atsisako pirkti, treti – pyksta ir vadina apgavikais ir aferistais. Gerai, kad tų pirmųjų pasitaiko daugiau ?

O tų kasdienių prekių kainas žinom jau mintinai. Populiariausios – visos spiritinės tinktūros ir ekstraktai. Tikriausiai nebuvo nei dienos, kad niekas nenupirktų buteliuko šio gyvybės eleksyro ?

Taigi, klientui pasiteiravus, kiek kainuoja lašai, atberiu kaip žirnius mintinai žinomą kainą. Bet nepagalvoju, kad ji gali būti pasikeitusi. Laimė, žmogus nesureikšmino ir viskas baigėsi gerai. Bet kai buteliukas pabrangsta 5-15 centų, jautiesi kaltas, kai kasdieną perkanti lašus močiutė žiūri į tave, kaip į tautos priešą ir prašo dar kartą pakartoti kainą. Ir tas kaltės jausmas tavęs dar ilgai neapleidžia, nors, tikriausiai, kaina pakilo ne tik mūsų vaistinėje, bet ir kitose. Tiesiog, esi pirmas žmogus šioje ilgoje grandinėje, kuriam tenka priimti visą pyktį ir nesusipratimus.

Skaityti toliau »

Nesvarbu, kad nuo ankstaus ryto pliaupia lietus, vaistinėje vis tiek vyksta judesys. Smagu, kad mes reikalingi?, liūdna – kad dažnai perkama ne tai, kas tikrai reikalinga ? Bet taip buvo, yra ir bus.

Nepamirškime, kad gydantis vaistais visada reikia pasverti gydymo naudą ir riziką. Kartais būna taip, kad parėjęs namo, ligonis perskaito vaisto anotaciją, išsigąsta ir nesiryžta vaisto vartoti. O jeigu alkoholio gamintojai privalėtų ant kiekvieno butelio išvardinti visas mokslui žinomas jo vartojimo rizikas, gal pavyktų kiek sumažinti alkoholio vartojimo mastą ? ? Bet kaip tada elgtis su spiritinėm tinktūrom, ekstraktais ir kitais spiritiniais vaistais?

Turiu tokią moterėlę, kuri 2-3 kartus per savaitę nusiperka pora širdies lašų buteliukų ir valerijono tinktūros. Ateina jau su lengvu „kvapeliu“, atrodo ji – su kiekvienu kartu vis prasčiau ir bijau, kad lašų išgeria daugiau, nei nurodyta anotacijoje. Bet neparduoti aš neturiu teisės, o žmogus degraduoja…

Dėl to „daugiau“, tai pasakysiu, kad daugelis ligonių linkę savarankiškai dozes padidinti iki neleistinų. Kai bandai paaiškinti, kad tai yra nesaugu, atkerta – kuo daugiau jų (vaistų) naudoju, tuo man geriau veikia, o su viena tablete nėra čia ką žaisti. Va taip ?

Kiekvienas žmogus yra individas, asmenybė , o jo poelgiai kartais būna nesuprantami net jam pačiam ? Todėl stengiamės per daug nesistebėti tom įvairiom saviraiškos formom ?

…gyveno kartą žmogus, kuris naktį šlapindavosi į lovą. Gydytojas išrašė jam raminamųjų vaistų. Pacientas pas gydytoją daugiau nebesirodė. Po kiek laiko gydytojas, atsitiktinai sutikęs jį, paklausė, ar jis vis dar šlapinasi į lovą. „Taip,- patenkintas atsakė pacientas. Tik dabar manęs tai nebejaudina“.

Skelbiama, kad amerikiečiai sunaudoja labai daug raminamųjų/migdomųjų vaistų. Kartą paskaitoje apie vaistus buvo parodyta skaidrė: prie sudegusio namo stovi besišypsanti šeima. Lektorius paaiškino, kad žmonės iš tikrųjų šypsosi, nes sudegęs namas – tai ne pasaulio pabaiga. Tai – naujo gyvenimo pradžia. Ir pridūrė: bet tai ne lietuvių šeima, čia vienos iš Amerikos valstijų gyventojai. Nes Lietuvoje – nebent kaimynas šypsotųsi tokioj situacijoj (bet gal ir mes jau keičiamės?). O raminamųjų/migdomųjų vaistų lietuviai taip pat sunaudoja nemažai.

Skaityti toliau »