Vaistininko užrašai

Vaistinėje apsilankė vienos vaistų ir papildų firmos atstovas. Kaip ir visi kiti, jis labai norėjo matyti savo papildus kuo arčiau pirkėjų akių, tačiau, juk vaistinė – ne guminė, o ir demonstracinių lentynų skaičius ribotas. Taigi, žodis po žodžio, išsakėme vienas kitam pastabas ?

Atstovas (A) – Laba diena, kaip sekasi?
Vaistininkas (V) – Puikiai.
A. – O kaip su mūsų produktais? Nematau lentynose.
V. – Štai čia xxxx, o čia xxx, kiti – stalčiuje. Ką dar norite pamatyti?
A. – Na, būtų gerai, kad iš stalčiaus padėtumėte ten, kur labiau matoma.
V. – Nebūtinai perkama geriau tas, kas labiau matoma.
A. – O jūs nepamirštate pasiūlyti? Nes čia labai geri produktai.
V. – Visi jūs taip sakote. O pats ar tikite tuo, ką sakote? Ar naudojate tuos labai gerus produktus?
A. – Na, naudoju kelis.
V. – Ir ką pajutote?
A. – Nervai susitvarkė, ir šiaip geriau.
V. – O gali būti, kad ne nuo papildų?
A. – Nežinau
V. – Tada ir nespėliokime. Mano nuomonė apie papildus yra kitokia, todėl dėl jūsų aš dirbti kitaip nepradėsiu. Pas mane ateina pastovūs klientai, kurie tiki mano žodžiais ir pasitiki manim, todėl jų neapgaudinėsiu ir nesuteiksiu jiems vilties, kad nuo xxx, ar kito xxx jie pasveiks ir problemų neliks.
A. – Tai ką, jūs jiems neparduodate papildų, jeigu jie prašo ??
V. – Žinoma, kad parduodu. Jei žmogus nusprendė, kad jam reikia, kokia gali būti kalba? Tačiau nematau prasmės siūlyti menkos vertės ir abejotino veiksmingumo gaminį ir dar garantuoti, kad jis veiks efektyviai. Jūs, manau, taip pat norite gauti patikimą informaciją apie kokią nors jus dominančią prekę ir tikitės, kad taip ir bus, jūsų neapgaus. Man taip pat klientai yra svarbūs ir aš visai nenoriu, kad kitą kartą atėję į vaistinę, jie kaltų mane prie sienos už tai, kad jiems vis dar blogai. Skaityti toliau »

Dalis medikų mano, kad mobiliojo telefono skleidžiamos radijo bangos yra kenksmingos, ypatingai vaikams. Daugelyje nepriklausomų tyrimų buvo nustatyta, kad šios bangos padidina riziką susirgti smegenų vėžiu. Populiarioje spaudoje pasirodo nemažai straipsnių šia tema. 2011 m. pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad dažnas naudojimasis mobiliuoju telefonu padidina riziką susirgti vėžiu. Kai kurie gydytojai mano, kad mobiliųjų telefonų naudojimas yra pavojingesnis nei rūkymas.

Bet šį kartą ne apie draudimus, norėjau šiaip pagąsdinti jus ? Pakalbėkime apie situacijas. Na, kad ir vaistinėje.

Ateina senučiukė į vaistinę. Perka vaistus, bet neturi nuolaidų kortelės. Pasiūlau įsigyti. Padedu užpildyti anketą. Pildau amžių: gimimo metai 1926. Kai priartėju prie grafos – telefono numeris (mobilus arba laidinis), paklausiu, ar įrašyti telefoną, jeigu tokį turi (visgi 91 metai). O ji sau ramiausiai padiktuoja mobiliojo numerį ? ir sako:

– Dabar be šio aparato nei žingsnio.

Galvoju, o kaip seniau išsivertė be jo? Bet, matyt, laikai tokie – naujųjų technologijų atėjo.

Viskas gerai su tais aparatais, tik su naudotojais ne visada būna gerai. Kartais, kai daugiau žmonių susirenka vaistinėje ir kuris nors klientas pradeda šnekėtis telefonu, tai mes visi likusieji būname priversti klausytis pokalbio kartu. Nes dažnu atveju per triukšmą nepavyksta susišnekėti su pirkėjais. Tada kantriai laukiame, kol baigsis pokalbis, tada padėkojame, kad jau baigė ir mes toliau galime bendrauti ?

Būna ir kitaip. Pradedu šnekėtis su pirkėju, o jam suskamba telefonas. Skambučių būna visokių: ir svarbių, ir nelabai, todėl negaliu teisti žmonių dėl jų elgesio. Kiekvienas elgiasi pagal savo išprusimą. Vakar atėjusiai moteriškei (~65m) suskambo telefonas, kai ji ruošėsi pirkti. Ji atsiliepė ir tiek įsijautė į pokalbį, kad užsimiršo ir laike, ir erdvėje. Aš stovėjau prieš ją, stebėjau ir prievartiniu būdu klausiausi, kaip ji tauškia: apie viską – vaikus, anūkus, politiką, televizijos laidas, kainas (nes pasisakė, kad vaistinėje dabar stovi), sodą, orą ir t.t. ir pan. Man nusibodo klausytis svetimų tauškalų, taigi, paėjau į šalį. Praėjo 5 minutės, ji vis dar šaukė į ragelį, neužleisdama savo pozicijų nuo kasos. Galvoju, kai ji baigs kalbėti, aš iš karto neprieisiu, duosiu ramiai pagalvoti, ko jai reikia, o, pagaliau, padėti susiprasti, kad taip elgtis yra nemandagu. Ir ką sau manote. Ji baigė pokalbį ir pradėjo šaukti (iš karto net nesusigaudžiau, kad man, galvojau, kad ji vis dar kažkam šneka):

Skaityti toliau »

Du politikai vaikšto sostinės gatvėmis. Vienas sako:

– Pažvelk į šias kainas: kelnės – 4€, švarkas – 5€, o kostiumas – 7€. Štai kaip sėkmingai mūsų valstybė juda į priekį.

– Klausyk, čia juk cheminės valyklos vitrina, – sako kitas.

Čia tik anekdotas, bet kas žino, ar jis nesukurtas, remiantis tikrais įvykiais ? Nes valdžios mąstymas daugeliu klausimu yra panašus.

Apie aukštas vaistų kainas jau prirašyta tiek, kad net neįdomu skaityti, bet dar kartelį trumpai paliesiu šią aktualiją. Didžioji diskusija vyksta dėl kompensuojamų vaistų kainų, bet didžiąją vaistinės pirkinių krepšelio dalį sudaro ne kompensuojami, o, atvirkščiai, nereceptiniai vaistai nuo įvairių skausmų, peršalimų ir uždegimų, taip pat papildai. Apie tai šį kartą ir pakalbėsiu.

Kas liečia papildus, žinoma, galima nepirkti, bet daugelis senjorų nelabai ir supranta, kad perka papildus, nes daktarai užrašo ant lapuko, ką nusipirkti papildomai, o gydytojo žodis yra šventas daugeliui. O ir įsitikinimas, kad jei nesugersi, kas liepta ar rekomenduota, vis dar yra gajus. Taigi, kur link aš suku? Ogi niekur. Nes kiekvienu atveju ką pirkti, o ko ne – sprendžia pacientas. Aš tik galiu profesionaliai paaiškinti, kas parašyta, kur yra vaistas, kur – papildas, o kur- medicinos prietaisas ir ką, galų gale, yra geriausiai pasirinkti. Taip susidarysite optimalų pirkinių krepšelį. Deja, ne visada tai pavyks. Nes vaistinių darbuotojai, kaip žinia, turi būti ne tik puikūs specialistai, bet ir geri pardavėjai, kuriems „rekomenduojama“ įsiūlyti kuo didesnį pirkinių krepšelį, kuris įtakoja ir didesnę algą. O pirkdami daug ir ne visai reikalingų prekių, tikrai nesumažinsite minėtų prekių kainų. Nes tai rinkos dėsnis – yra paklausa, bus ir pasiūla, jei perka už tokią kainą, pirks ir už didesnę, nes prekė turi paklausą. Kodėl nelaikyti aukštų vaistų kainų ir kartas nuo karto dar šiek tiek jas kilstelėti, jei žmonės, nors ir bambėdami, bet perka? Galiausiai, tuos pabambėjimus girdime tik mes, dirbantys vaistinėse, o į viešumą iki karštų diskusijų dažniausiai iškyla tik kompensuojamų vaistų problema. Ir tie nuolat TV ir spaudos reklamose šmėžuojantys nereceptiniai vaistai ir stebuklingi papildai nuo visų ligų ir toliau nesustojamai brangsta. Ir vis tiek juos perka. O kaip nepirks, jei garsus aktorius ar aktorė, o dar geriau gydytojas taip įtikinamai pasakoja apie staiga išnykusius skausmus? Dabar intensyviai per visas įmanomas priemones reklamuojamas gelis sąnariams Flexiseq. Atsiradęs rinkoje jis jau anksčiau, bet dabar, matyt, reikia vėl priminti apie šį stebuklą. Ir patikėkite, reklama veikia puikiai! Tik kaina nereali. Kaip ir daugelio kitų. Ilgą laiką laikėme tik vieną egzempliorių, taip sakant, dėl kvapo. Nes kol neturėjom, žmonės triukšmavo, kad negali nusipirkti. O dabar triukšmauja, kad negali įpirkti ? Sako:

– Duokite man tą stebuklą.

– Prašau, 29€ ir…centų.

– ???!!!

– Bet gi stebuklai neįkainuojami ?

– Tai pasilikite tą stebuklą sau! Jau visai, žiūriu, sąžinės neturite!

Sąžinės aš dar tikrai nepraradau, ją prarado kiti. Tie, kurie tokią kainą nustatė. Žinote, kai girdžiu ką nors dūsaujant, kad gyvenimas yra sunkus, visada paklausiu: „Palyginus su kuo?“
Skaityti toliau »

Po paskutinių įvykių Lietuvoje, kurie, tikriausiai, palietė kiekvieno normalaus žmogaus širdį, neišeina daugiau galvoti apie nieką, išskyrus mirties bausmę išgamoms. Prieš visa tai nublanko aukštos vaistų kainos, nesibaigiantys klientų priekaištai, apgailėtinai maži atlyginimai, darbuotojų nevertinimas ir t.t.

Ši tragiškai pasibaigusi istorija apie jauną merginą vėl visus sugrąžino į diskusijas apie mirties bausmę. Visą savaitę, kol vyko merginos paieška, pagrindinė tema apie tai buvo ir vaistinėje. Dabar, kai jau paaiškėjo visa baisi atomazga, kalbos pasisuko kitos temos link. Tos kalbos visada suaktyvėja po kažkokio tragiško įvykio, vėliau – nuslopsta, o po metų kitų, žiūrėk, ir vėl sušmėžuoja.

Mirties bausmė buvo taikoma beveik kiekvienoje valstybėje iki XX a. vidurio. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius dauguma valstybių jos atsisakė. Lietuvoje paskutinis mirties nuosprendis įvykdytas 1995 metais, o nuo 1996 m. liepos 25d. mirties bausmė nevykdoma. Ar tai yra gerai, ar blogai – nuomonės išsiskiria. Teigiama, kad mirties bausmė atgrasina potencialius žudikus, tačiau yra manančiųjų, kad ji nebūtinai privers nusikaltėlius negalvoti apie naujus nusikaltimus. Čia viskas priklauso nuo pačios asmenybės. Nes juk naujasis vaiko apsaugos įstatymas nebūtinai apsaugos vaikus nuo smurto, kurių tėvai yra degradai ir neišsilavinę žmonės. Tokie, greičiausiai net ir nežinos, kad, apskritai, yra toks įstatymas ir toliau gyvens pagal savo susikurtas taisykles.

Kiti mąsto:

Nuo pat savo egzistavimo pradžios žmonija turėjo mirties bausmę, tai kodėl turėtumėme jos atsisakyti mūsų laikais?

Skaityti toliau »

(arba mes niekada nežinome, ko norime)

Pradėsiu nuo dialogo vaistinėje:

– Man reikia šampūno, nesvarbu kokio, nes netikėtai guldo į ligoninę, tai reikia turėti. Nedidelį flakoną, prašau.
– Galiu pasiūlyti neblogą ir nebrangų, keli eurai tekainuoja, be parabenų, skandinaviškas produktas už prieinamą kainą.
– Tokio pigaus tai man nereikia, nežinia iš ko jis ten pagamintas…
– Tada pirkite brangesnį, už 5 eurus. Taip pat geras.
– Kažkokia negirdėta firma. Ne, nenoriu. Ką dar turite?
– Tada rekomenduoju itališką, žinomo gamintojo, tiesa, kaina apie 15 eurų.
– Tai kad čia nedaug to šampūno.
– Tai jūs sakėte, kad jums daug ir nereikia, nes tik laikinai…
– Tai jeigu jau atėjau į vaistinę, tai norėčiau gero, o jei geras, tai norėčiau daugiau.
– Gerai, tada sukonkretinkite savo norus ir bandysim parinkti geriausią variantą ?
– Taigi aš jums pasakiau, ko noriu.
– Tada rekomenduoju šį, už 4 eurus, nei per didelė, nei per maža talpa, jei nepatiks – negaila bus atiduoti ar palikti kitiems, ne pats pigiausias ir ne pats prasčiausias.
– Gal ir neblogas variantas. Bet aš dar užeisiu į parduotuvę, gal ten ką rasiu tinkamo…

Tikrai nepikta dėl tokių pirkėjų. Atvirkščiai, mes prie tokių pripratę:

„Klausykite, negalite pasakyti, nuo ko tie vaistai ir kaip juos naudoti, nes pirkau xxx vaistinėje, tai man nepasakė, o ir žmonių buvo daug, tai nepatogu buvo trukdyti.“

Ir atvirkščiai:

Moteriškę, kuri perka vaistus, konsultuoju jau beveik 10 minučių. Bet iškyla vis naujų klausimų, todėl susidaro pirkėjų eilutė. Kas kantriai laukia, kas kankina mobiliuosius – išmaniuosius, kas netekęs kantrybės palieka vaistinę, o kas bando įsiterpti į konsultaciją su savo patarimais. Pagaliau klientė išeina, o pasipiktinusi moteriškė, kuri stovėjo už jos, taria:

Šiaip jau konsultacija turėtų būti mokama

ir tada, nenusileisdama buvusiai klientei, mane tardo ne ką trumpiau?

Dažnas į vaistinę užsuka tik pasižvalgyti. Kiti – nusipirkti, kas reikalinga, o dar kiti – nusipirkti, kas visiškai nereikalinga:
(Po reklaminio laikraštuko pavartymo)

– Kažin man reikia tų tablečių, kaip manote?
– Na, iš jūsų klausimo suprantu, kad jums tikrai nereikia tų papildų.
– Bet gi nežinai, žmogau, kada gali jų prireikti. Koks jų galiojimas?
– 2020 metai liepos mėn.
– Aaa, tada gerai, pirksiu. Jei negersiu, tai lai stovi, vis tiek galiojimas ilgas…

Skaityti toliau »

Darbas vaistinėje – tai nenutrūkstamas bendravimas su žmonėmis, o žmonės – neišsemiamas išminties, patirties ir įvairių situacijų (juokingų ir nelabai) lobynas ?

Taigi, pratęsiu pasakojimus, kurių nerasite jokiame knygų lobyne.

Apie juoką

Žmogaus linksmumas – nuostabiausias bruožas. F. Dostojevskis

Neseniai praūžė Valentino diena. Atėjo pagyvenusi moteriškė į vaistinę (~85 metų) ir sako man:

– Tai su šventėmis!

Klausiu jos:

– Kokiomis?

– Tai ką, nežinote? Pilnas kioskas širdelių prikimštas. Tik gaila, kad visos popierinės, o taip norėtųsi tikros…

Apsipirkusi, ta pati moteriškė, artėdama prie durų pamatė kitą senjorę, bandančią įeiti į vaistinę su nemažu krepšiu. Tada staigiai pribėgo prie durų, jas atidarė ir sako:

– Palauk, mergaite, tuoj tau padėsiu atidaryti tas duris, neskubėk, dar prispaus…

Apie tikslą

Didieji protai turi tikslus, likusieji – norus. V. Irvingas

Užsuka pastovus pirkėjas, garbingas senjoras, į vaistinę. Klausiu, kaip jis gyvena. O jis – šypsodamasis iki ausų taria:

– Puikiai, šviežių bulvių, tikriausiai, sulauksiu ?

Apie klaidas

Jeigu tu perki tai, ko tau nereikia, tai greitai teks parduoti tai, kas tau būtina. B. Franklinas

– Ką šiandien nupiginote?

– O kuo jūs skundžiatės?

– Šiandien – niekuo. Bet nežinia, kaip bus rytoj. Dabar visi taip serga gripu, gal man reikėtų nusipirkti ką nors prieš gripą? Gal ir nuo kosulio reikėtų kažko.. O ką dabar daugiausiai žmonės perka? O jūs turite mėnesio laikraštuką? Aš pažiūrėsiu, gal ką rasiu naudingo. O gal jūs man ką galėtumėte pasiūlyti? Jūs, specialistai, vis tiek geriau išmanote, ko reikia ligoniui.

Žinoma, kad išmanome: ligoniui reikia vaistų, o žmogui – sveiko proto.

Skaityti toliau »

Užteko vieną dieną per TV žinias pakalbėti Sveikatos apsaugos ministrui apie numatomus veiksmus, kurie padarys tvarką farmacininkų veikoje, kaip į vaistines pasipylė nepatenkintų žmonių minios. Na, ne minios, bet kai keturi žmonės iš eilės pasako, kad vaistų kainos kyla į neregėtas aukštumas, galima teigti, kad tai minia, o ne vienas užklydėlis. Gal visa tai susiję su pilnėjančiu mėnuliu, o gal – su tikra realybe, tiksliai nepasakysiu. Aišku viena, žmonės dar stipriau pradėjo reikšti nepasitenkinimą farmacininkų savivale. Ir kaip tyčia, tą dieną ir mane nemaloniai nustebino vieno papildo nenormaliai pakilusi kaina. Šimtus milijonus kartų sau pasakiau: nesakyk pirkėjui garsiai kainos, kol jos nepamatei kompiuterio ekrane! Nes kainos šiais stebuklų laikais turi neįtikėtiną savybę: jos nesuprantamai padidėja per naktį ? Žinoma, nieko tokio, jei kartais pirma pasakai kainą ir ji pakitusi tik keliais centais, žmogus dėl to tikrai nepriekaištaus. Bet šį kartą – kitaip. Papildas, kurį pastoviai perka viena pastovi klientė, per naktį sugebėjo pabrangti 2,60€!!! Nors prie pastovaus kainų kilimo mes esame pripratę, nes su tuo susiduriame beveik kasdien, šis pokytis mane, tiesą sakant, šokiravo. Nelabai norisi grįžti į tuos laikus, kai dar gyvenome „prie lito“, bet įdomu būtų pamatyti pirkėjo reakciją, kai vieną dieną jis perka už 20,89 Lt, o atėjęs po kelių mėnesių išgirsta: 29,87 Lt. Džiaugiuosi, kad jau išmokau kantriai sulaukti pasirodančios kainos ekrane, nors daugelį jų žinau atmintinai ?

Na negalima taip elgtis su žmonėmis. Taip, mes, vaistininkai ar jų padėjėjai, esame farmacininkai, o šis žodis šiandien apibūdinamas ne pačiais gražiausiais epitetais, bet mes esame tie patys paprasti žmonės, kaip ir mūsų pirkėjai. Ir taip pat, kaip ir jie, ieškome būdų, kaip pigiau įsigyti vieną ar kitą prekę. Mes taip pat, kaip ir dauguma, laukiame nuolaidų, laimingų valandų, laimingų dienų ir laimingų sekundžių, kad sutaupyti tuos kelis eurus. Mes esame tokie patys žmonės, kaip ir tie, kurie ateina pas mus į vaistines, su tokiais pačiais varganais lietuviškais atlyginimais ? Todėl nepykite ant mūsų, nešaukite ir nekalkite prie sienos, kai išgirsite, kad jūsų mėgstama prekė „šiek tiek“ pabrango. Nes ne mes per naktį nusprendėme, kad ji verta daugiau ? Ir paaiškinti, kodėl taip įvyko, nelabai yra kuo. Nes kelios dėžutės yra gautos seniai, sena kaina, tai lyg ir suprantama, kad turėtų būti parduotos taip pat dar sena kaina. Deja, taip įvyksta labai retai. Čia kaip su tais degalais:

Kuras brangs, bet sukauptus resursus dar parduosime sena kaina.

Skaityti toliau »