Naršote "Mano dienoraštis"
Gru 29, 2016 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #13

Diena veja dieną, šventės veja šventes. Didžiosios metų šventės jau liko prisiminimuose, o dabar galvos pramuštos nuo minčių, kur ir su kuo sutikti Naujus metus. Vieni rankose laiko bilietus į tolimus ir nelabai tolimus kraštus, kiti – jau vaikštinėja šiltųjų vandenų pakrantėmis, dar kiti – leidžia laiką ten, kur yra tikra žiema, kurios visai nejusti Lietuvoje ? Nežinia, kaip bus su tuo sniegu artimiausiomis dienomis, bet tikiu, kad daugelis liks čia, kur tik tris mėnesius būna vasara, o likusius – ruduo ? (nesinori tikėti, kad už lango gruodžio mėn.).

Jeigu tikėsime senolių spėjimais, tai – sniegas Naujųjų metų dieną pranašauja prastą orą visus metus. O jei Naujųjų naktis bus šalta ir žvaigždėta – lauk geros vasaros. O ką pranašauja ilga eilė vaistinėje prieš šventes? Gal, kad kitais metais žmonėms jau nereikės tiek daug vaistų? Ar kad jie sirgs mažiau? O gal tai reiškia apsirūpinimą vaistais tik šventiniam laikotarpiui? O gal bijoma, kad nuo sausio mėnesio vaistai brangs? Dėl to pergyventi neverta, nes vaistai brangsta kasdien, ištisus metus ir tai jau neturėtų stebinti. Bet ką aš čia apie tas kainas! Juk šventė ant nosies. Tik ji praeis labai greitai, kaip greitai praeina ir visi kiti savaitgaliai ?

Taigi, sustokite akimirkai ir pagalvokite, ar visus sau duotus pažadus įvykdėte šiais metais? Ar viskas ėjosi taip puikiai, kaip buvote suplanavę? Ar neteks senų pažadų perkelti į Naujuosius metus? Sėkmės sulauks visi, kurie gražiai gyveno, dažnai juokavo ir daug mylėjo. Nes gyvenimą sudaro ne didelės aukos ir pareigos, bet maži dalykai. Pavyzdžiui, nuolat dalijama šypsena ? ar laiku ištartas padrąsinantis žodis. Nepamirškite ir savęs. Jūsų laime niekas nepasirūpins geriau, negu jūs pats. Nes niekas nežino jūsų troškimų, niekas kitas jūsų taip gerai nepažįsta. Ir, svarbiausia, kitiems net nepriklauso rūpintis, kad būtumėte laimingi. Tuo turite pasirūpinti patys!

O jaunimui Naujų metų naktį linkiu ne tik taures kilnoti, bet ir sužinoti apie savo likimą: susėskite prie stalo. Po puodeliais padėkite raktą, žiedą, vandens taurelę ir pinigą. Puodelius sumaišykite. Po to visi susirinkusieji pasirinkite paeiliui po lėkštę. Tas, kuris atras žiedą, ateinančiais metais sukurs šeimą, kas vandenį – gaus girtuoklį vyrą ar žmoną, kas raktą – šeimininkaus savo namuose, o kas pinigą – bus turtingas ? ? ?

Pačių geriausių, pačių nuostabiausių, pačių sėkmingiausių ateinančių metų jums linki vaistininkai!!!

Gru 22, 2016 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #12

Artėja šventės. Žiemos šventės. Bet už lango žiemos nejusti ? Net nežinau, apie ką turėčiau jums parašyti…

Ligos šiuo metu turėtų likti nuošalyje. Problemos, susijusios su ligomis ir didėjančios vaistų kainos šiuo šventiniu laikotarpiu taip pat turėtų mūsų nejaudinti. Apie tai kalbėsimės kitais metais ? Tuo labiau, kad dabar visi sukasi kaip voverės rate, stengdamiesi nupirkti savo mylimiausiems žmonėms pačias geriausias dovanas ir kuo labiau juos nustebinti. Manau, kad ir mano užrašuose nelabai liks laiko apsilankyti. Tad, šiandien kviečiu atsipalaiduoti ir keliolikai minučių atitrūkti nuo gyvenimo realijų.

Ar jūs pastebėjote, kad vienintelis laikas, kada mes norime tapti vyresniais, yra tuomet, kai esame vaikai?

– Kiek tau metų?

– Man ketveri su puse!

Niekada nepasakysite, kad jums trisdešimt šešeri su puse ? Jeigu yra ketveri su puse, tai reiškia, kad greitai bus penkeri! Štai kas yra svarbiausia. Pasiekėte paauglystę ir niekas nesugrąžins jūsų atgal! Pasiekėte tam tikrą skaičių arba net šiek tiek daugiau!

– Kiek tau metų?

– Aš artėju prie šešiolikos!

Tau gali būti tik 13, bet gi tu artėji prie 16!

Ir pagaliau labiausiai laukiama diena tavo gyvenime – tau 21. Vien pasakymas, kad tau dvidešimt vieni, skamba lyg vyktų ilgai laukta ceremonija.

Bet kai pasiekiame 30. Ooooo… Kas čia nutinka? „Trisdešimt“ skamba visai nemaloniai. Kas pasikeitė? Suėjo 21, persivertė per 30, judam link 40…Oho! Spaudžiam stabdžius, bet vis tiek slystame pirmyn. Kol tai suvokiame, pasiekiame 50. Bet palaukit!!! Reikia kai ką suspėti iki 60. Tačiau nesame tikri, kad tai pavyks. Pakartokime iš naujo: tapome 21, persivertėme per 30, nuslydome iki 40, pasiekėme 50 ir sulaukėme 60. Esame sukaupę savyje tokį pagreitį, kad atsitrenkiame į 70! Po to, diena iš dienos, diena iš dienos…ir pragyvenome iki šios dienos ?

Skaityti toliau »

Gru 8, 2016 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #11

Nepamenu, ar kada teko pirkti salotų, kurios kainavo daugiau nei 5 litus už vienetą (o ne kokį nors kilogramą). Dabar, kai jau už viską atsiskaitome eurais, vis rečiau verčiame kainas į praeities valiutą. Ir tie skaičiai dažnai akių per daug nebado, nes jie yra maži. Kol nekonvertuoji… Vaistinėje – panašiai, kaip ir visur kitur. Kažkada pabandžiau prisiminti vaistų nuo peršalimo kainas. Labai populiaru peršalus pirkti miltukus (TheraFlu, Coldrex, Fervex ir kt.) vienetais. Kartais taip atrodo pigiau, kartais galvojama, kad greitai pasveiksiu ir daugiau nebereikės, o kartais kišenėje yra tik „smulkmė“? Todėl perkant kelis miltukus ta kaina ir neatrodo „žudanti“: 60-70 cnt su akcija ir 80-90 cnt be nuolaidų. Padėjai tuos centus ant prekystalio ir jau po valandos kitos pamiršai, kad juos aplamai turėjai. O ir kišenė palengvėjo. Kitą dieną – vėl tas pats. Ir tik tada, kai liga nė nebando trauktis, o tik dar labiau paūmėja, supranti, kiek daug, pasirodo, kainuoja sirgti. Visus miltukus peršalimui gydyti rekomenduojama gerti 4 kartus per dieną ir gydymą tęsti apie 4 dienas. Aritmetiškai tai atrodytų taip: 4×4=16×0.85=13.60€≈46.96 lt. Kada tiek mokėjote senais gerais laikais? O kur dar žolelių arbatos, vitaminas C, lašai į nosį? Susidaro visai solidi suma. Bet nėra ko gręžiotis atgalios. Sakoma: vakar yra istorija, šiandien – šventė, o rytojus – dovana. Tad nueikime į vaistinę ir „pasidarykime“ sau kalėdinę dovaną – nusipirkime vitaminų, nes šiandien jie kainuoja 20€, o rytoj, galbūt, kainuos jau 25€ ? Žinoma, kad juokauju… Jūs taip pat juokitės, nes juokas palengvina stresą, stiprina imuninę sistemą, žemina kraujo spaudimą. Nes besijuokiantis žmogus yra patrauklus ir atrodo jaunesnis. Be to, juokas – natūralus vaistas ir nieko nekainuoja.

Skaityti toliau »

Lap 4, 2016 - Mano dienoraštis    2

Kažkur anapus…

Mirtis anapus

Nors pagrindinė mirusiųjų lankymo diena jau praėjo, tačiau mintys apie žmogaus laikinumą šioje žemėje niekur nedingsta. Taip jau būna, kad niūrios ir liūdnos mintys dažniausiai aplanko tamsiais rudens vakarais, o jeigu nesimiega, tai – ir naktimis. Sakoma, kai tik žmogus gimė, nuo tos akimirkos jis pradeda mirti. Kuo žmogus eina į vyresnį amžių, tuo dažniau jį aplanko mintys apie mirtį. Kai buvau vaikas, apie mirtį retkarčiais irgi pagalvodavau. Bet tada buvo baisu ne todėl, kad aš kažkada mirsiu, bet kad mirs mano tėvai. Ir tada įsikniaubdavau į pagalvę ir duodavau laisvę ašaroms. Bet tas periodas praėjo, aš užaugau, o vis dar pasitaikančios mintys apie mirtį priverčia dažniau džiaugtis šia diena (būtent, ne rytdiena). Ir susimąstyti: o kas po to?

Kodėl žmones taip jaudina mirtis? Gal apie ją pradedame galvoti, kai netenkame tų, kuriuos mylime? O gal dėl to, kad susiduriame su žmogaus gyvenimo ribotumu? O gal bijome nežinomybės?
Labai paprastai mirtį apibūdina judaizmas: mirtis – natūrali žmogaus gyvenimo pabaiga. Joje nėra nieko tragiško. Galvoti apie mirtį yra beprasmiška. Galvoti reikia apie gyvenimą.

Hinduizmas teigia, kad žmogaus gyvenimą po mirties lemia jo ankstesnio gyvenimo elgesys ir jo pasekmės – karma. Siela pereina daugelį gyvenimų, ne tik žmogaus, bet ir gyvulių bei augalų. Gyvenimas atgimimų rate iškyla vis nauja forma. Mirtis yra pats svarbiausias gyvenimo įvykis, nes tai perėjimo į naują egzistavimo būdą etapas. Hinduistui mirtis yra šventė, o ne liūdnas įvykis.

Skaityti toliau »

Spa 27, 2016 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #10

Metas, kai sukame laikrodžio rodykles atgal, nebyliai primena apie artėjantį rudenį. O parduotuvėse, kai žvakės užleidžia vietą naujametiniams niekučiams, supranti, kad jau ir žiema – ne už kalnų ? Nors Kalėdų seniui dar anksti su dovanom bėgioti, bet aš su džiaugsmu atiduosiu dovaną vienos linksmos istorijos kūrėjai net nelaukiant Kalėdų. Kaip ir buvo žadėta, knyga apie sveikatą iškeliauja pas daugiausiai skaitytojų balsų surinkusios istorijos savininkę – Jurgitą.


Apie vaistus.

Prieš kelis mėnesius rašiau apie pasikeitusį valstybinį kompensuojamų vaistų kainyną. Gal ir nedaug laiko praėjo, kad galima būtų daryti kažkokias išvadas, tačiau didelio klientų nepasitenkinimo dėl padidėjusių vaistų kainų nesulaukėme. Gal dėl to, kad jos labai ir nepakilo, arba žmonės priprato ir jų tokie dalykai jau nestebina. Labiau nepatenkinti tie ligoniai, kurių vaistų iš viso neliko tame sąraše. Tiksliau, vaistai su ta veikliąja medžiaga sąraše liko, bet išimti brangiausi analogai. Tai reiškia, kad žmogus rinkdavosi originalų vaistą ir už jį sutikdavo daugiau primokėti. Kai šių vaistų neliko, jie pabandė pakeisti generiniais ir už juos mokėjo mažiau arba visai nemokėjo. Vieni taip ir liko prie naujovių, o iš kitų sulaukėme nusiskundimų dėl pasireiškiančių pašalinių poveikių. Tikiu, kad daugelis iš jų to neišsigalvojo. Šie klientai pasirinko kitą kelią – įsigyti anksčiau vartotus originalus už pilną kainą. Dėl šios pacientų grupės iš tiesų liūdna. Iš jų valstybė atėmė pasirinkimo laisvę. Na, bet jei valstybė iš to sutaupys, gal visiems mums bus tik geriau ?

Iš R. Šilansko anekdotų:

Ateina vyras į vaistinę. – Prašau duoti acetilsalicilo rūgšties. – Jums aspirino? – Na taip, niekaip negaliu įsiminti šio žodžio.


Apie elektroninius receptus.

O jų vis daugėja. Jau po truputį apsiprantame su šia sistema ir jei viskas būtų dar paprasčiau sukurta IT specialistų, manau, ir gydytojai tuo būtų patenkinti. Mažiau juos trukdytume dėl neįskaitomai ar neteisingai parašytų receptų.
Iš R. Šilansko anekdotų:

Vaistininkas moko jauną praktikantą. – Na, o šitų miltelių duodame, jei receptas parašytas visiškai neįskaitomai.

Skaityti toliau »

Rgs 29, 2016 - Mano dienoraštis    0

Kaip pasirinkti teisingai?

Kaip pasirinkti teisingai?

Tikriausiai, kiekvienas iš mūsų ne vieną kartą per dieną atsiduria pasirinkimo kryžkelėje. Nebūtinai vaistinėje ? Aš – ne išimtis. Rezultatas kartais priverčia nusišypsoti, kartais – supykti.

Na, pavyzdžiui, kartais per TV rodo kelias mėgstamas laidas ar filmą vienu metu. Norisi viena akim stebėti ir tą, ir aną, kad tik ko nors nepraleisti. O kadangi šiuolaikiniai televizoriai savo išmanumu nenusileidžia išmaniems telefonams ir kitiems prietaisams, aš vienu metu (bet tikrai nedažnai) „padalinu“ ekraną į du ar keturis kvadratus ir vienu metu matau, kas kur vyksta: kur pasibaigė reklama, kur ką nors jau spėjo nužudyti ar koks nors politikas eilinį kartą nusišnekėjo. Tik va, jei gali matyti kelias televizijas vienu metu, tai girdėti visko neišeina – turi pasirinkti, kas svarbiausia ?

O kartais dvejoju, kokį putojantį vyną pirkti – ar brangesnį, ar su akcija, ar skanesnį. Beje, galutinis rezultatas ne visada tenkina. Tenka ir gailėtis dėl vieno, ar kito pasirinkimo. Bet kažkodėl sekantį kartą vėl imi ir padarai tą pačią nesąmonę. Ne visiems, ir ne visada pavyksta pasimokyti iš klaidų. Nors, sakoma, kad klaidų nebūna, yra tik gyvenimo pamokos.

Žiūri žmonės per TV vaistų ar papildų reklamas ir ruošiasi kitą dieną aplankyti vaistinę. O kai ateina, nežino, kurį vaistą pirkti: ar tą, kurį ką tik reklamavo, ar tą, kurį parekomenduos vaistininkas. Jei esate linkęs leisti kitiems įgyvendinti jūsų ketinimus, paklausysite vaistininko. Ir didelė tikimybė, kad nepralošite. Bet neužilgo vėl sėdėsite prie televizoriaus ekrano ir žiūrėsite tas pačias vaistų reklamas ? Ir nežinia, ką pasirinksite sekantį kartą.
Arba, įžengęs ir nužvelgęs dvi darbuotojas (rašau apie moteris, nes jų šiuo metu yra daugiau dirbančių vaistinėse nei vyrų), suabejosite: „Pas kurią geriau eiti?“. Vieni pasirinks jaunystę, kiti – patirtį. Tačiau ne visada stereotipai suveikia teisingai – galite labai apsigauti.

Skaityti toliau »

Rgs 22, 2016 - Mano dienoraštis    0

Ką gali ir ko negali pakeisti

Sakoma, kad geriausia į svečius kviestis triukšmingą, apetitu nesiskundžiančią jaunesnių žmonių kompaniją. Prasta nuotaika išgaruos jau besiruošiant juos priimti ? Kai į vaistinę užsuka jauni žmonės, ji prisipildo gerų emocijų, smagaus triukšmo ir neišsenkančio optimizmo.

Kai turiu laiko, stebiu užsukančių į vaistinę žmonių elgseną. Tada bandau nuspėti, kaip viskas klostysis toliau. Nes iš pirmų žingsnių jau dažnai matyti, su kuo turėsi reikalų. Pavyzdžiui, kai įeina pagyvenęs vyriškis ir vietoj „labas“ išrėkia:

Ar man pritaikysite šiandien nuolaidą?!

supranti, kad reikia apsišarvuoti kantrybe. Kai pamatai tą patį, kasdieną užsukančio į vaistinę veidą, supranti, kad kalba bus ne apie vaistus, o apie gyvenimą. Pagal išvaizdą ir akių žvilgsnį lengvai atpažįsti ir vaistų firmų atstovus. Iš pirmo pasakyto sakinio nesunku atspėti, kada prieš tave stovi gydytojas (beje, dažnas gydytojas receptą sau pildo prie mano akių, retkarčiais pasitardamas, ką geriau išsirašyti). Bet kartais apie atėjusį žmogų negaliu pasakyti nieko. Bet ne tai svarbu.

Kaip jau kažkada rašiau, labiausiai laiko stoka skundžiasi senjorai. Tą laiko stoką puikiai pavaizduoja jų elgesys. Labai dažnai matau gana linksmą situaciją, kai prie įėjimo į vaistinę, dar lauke užverda kova – „kas pirmiau“. Vienu metu susikerta jaunuolio ir senjoro interesai. Kadangi jaunimas šiandien yra tikrai išauklėtas, jaunuolis įleidžia senolį (dažną – su lazdele, ar šiaip, sunkiau ir lėčiau judantį) ir skuba prie manęs. Reikėtų pamatyti, kaip tada atkunta senjoras! Bėgte bėga nuo durų iki kasos ir prieš pat jaunuolį užsiima eilę. Tada pasideda krepšius ir pradeda ieškoti: receptų, kompensuojamų vaistų knygutės, vaistų dėžučių pavyzdžių, raštelių, ko reikėtų nusipirkti vaistinėje ir parduotuvėje, nuolaidų kortelės, galų gale, pinigų. Tai tikrai užtrunka. O tuo metu, jaunuolis ir aš stebime situaciją ir , turbūt, tik dviese suprantame jos absurdiškumą. Nes tam jaunam žmogui reikia tik Citramono, o senoliui – visos vaistinės. Todėl, te nepyksta senjorai, stengiuosi tuo pačiu metu pakalbinti abu klientus: viena akim žiūriu į senolio receptus ir ramiai aptarnauju jaunimą. Vieni senjorai tolerantiški, nepyksta, kad jaunuolis pirmas nusipirko vaistų, o kitas meta piktą žvilgsnį, sakydamas, kad jis labai skuba. O kur mes nuskubėsime? Juk priekyje – tik mirtis ? Iš to skubėjimo, dažnas ir vaistų knygelę palieka, ir su savim turėtą lazdelę prisimena tik išėjęs į lauką. Ir šita tyli kova tarp jaunų ir nelabai jaunų vyksta kiekvieną dieną, tiksliau, ne kova – o jaunimo tolerancija. Nes dar neteko matyti, kad nors ir kaip skubėtų, jaunuolis neužbėgs už akių kitam, ko negalėčiau pasakyti apie mūsų senjorus.

Skaityti toliau »

Puslapiai:«1234567891011»