Vaistininko užrašai

Po paskutinių įvykių Lietuvoje, kurie, tikriausiai, palietė kiekvieno normalaus žmogaus širdį, neišeina daugiau galvoti apie nieką, išskyrus mirties bausmę išgamoms. Prieš visa tai nublanko aukštos vaistų kainos, nesibaigiantys klientų priekaištai, apgailėtinai maži atlyginimai, darbuotojų nevertinimas ir t.t.

Ši tragiškai pasibaigusi istorija apie jauną merginą vėl visus sugrąžino į diskusijas apie mirties bausmę. Visą savaitę, kol vyko merginos paieška, pagrindinė tema apie tai buvo ir vaistinėje. Dabar, kai jau paaiškėjo visa baisi atomazga, kalbos pasisuko kitos temos link. Tos kalbos visada suaktyvėja po kažkokio tragiško įvykio, vėliau – nuslopsta, o po metų kitų, žiūrėk, ir vėl sušmėžuoja.

Mirties bausmė buvo taikoma beveik kiekvienoje valstybėje iki XX a. vidurio. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius dauguma valstybių jos atsisakė. Lietuvoje paskutinis mirties nuosprendis įvykdytas 1995 metais, o nuo 1996 m. liepos 25d. mirties bausmė nevykdoma. Ar tai yra gerai, ar blogai – nuomonės išsiskiria. Teigiama, kad mirties bausmė atgrasina potencialius žudikus, tačiau yra manančiųjų, kad ji nebūtinai privers nusikaltėlius negalvoti apie naujus nusikaltimus. Čia viskas priklauso nuo pačios asmenybės. Nes juk naujasis vaiko apsaugos įstatymas nebūtinai apsaugos vaikus nuo smurto, kurių tėvai yra degradai ir neišsilavinę žmonės. Tokie, greičiausiai net ir nežinos, kad, apskritai, yra toks įstatymas ir toliau gyvens pagal savo susikurtas taisykles.

Kiti mąsto:

Nuo pat savo egzistavimo pradžios žmonija turėjo mirties bausmę, tai kodėl turėtumėme jos atsisakyti mūsų laikais?

Skaityti toliau »

(arba mes niekada nežinome, ko norime)

Pradėsiu nuo dialogo vaistinėje:

– Man reikia šampūno, nesvarbu kokio, nes netikėtai guldo į ligoninę, tai reikia turėti. Nedidelį flakoną, prašau.
– Galiu pasiūlyti neblogą ir nebrangų, keli eurai tekainuoja, be parabenų, skandinaviškas produktas už prieinamą kainą.
– Tokio pigaus tai man nereikia, nežinia iš ko jis ten pagamintas…
– Tada pirkite brangesnį, už 5 eurus. Taip pat geras.
– Kažkokia negirdėta firma. Ne, nenoriu. Ką dar turite?
– Tada rekomenduoju itališką, žinomo gamintojo, tiesa, kaina apie 15 eurų.
– Tai kad čia nedaug to šampūno.
– Tai jūs sakėte, kad jums daug ir nereikia, nes tik laikinai…
– Tai jeigu jau atėjau į vaistinę, tai norėčiau gero, o jei geras, tai norėčiau daugiau.
– Gerai, tada sukonkretinkite savo norus ir bandysim parinkti geriausią variantą ?
– Taigi aš jums pasakiau, ko noriu.
– Tada rekomenduoju šį, už 4 eurus, nei per didelė, nei per maža talpa, jei nepatiks – negaila bus atiduoti ar palikti kitiems, ne pats pigiausias ir ne pats prasčiausias.
– Gal ir neblogas variantas. Bet aš dar užeisiu į parduotuvę, gal ten ką rasiu tinkamo…

Tikrai nepikta dėl tokių pirkėjų. Atvirkščiai, mes prie tokių pripratę:

„Klausykite, negalite pasakyti, nuo ko tie vaistai ir kaip juos naudoti, nes pirkau xxx vaistinėje, tai man nepasakė, o ir žmonių buvo daug, tai nepatogu buvo trukdyti.“

Ir atvirkščiai:

Moteriškę, kuri perka vaistus, konsultuoju jau beveik 10 minučių. Bet iškyla vis naujų klausimų, todėl susidaro pirkėjų eilutė. Kas kantriai laukia, kas kankina mobiliuosius – išmaniuosius, kas netekęs kantrybės palieka vaistinę, o kas bando įsiterpti į konsultaciją su savo patarimais. Pagaliau klientė išeina, o pasipiktinusi moteriškė, kuri stovėjo už jos, taria:

Šiaip jau konsultacija turėtų būti mokama

ir tada, nenusileisdama buvusiai klientei, mane tardo ne ką trumpiau?

Dažnas į vaistinę užsuka tik pasižvalgyti. Kiti – nusipirkti, kas reikalinga, o dar kiti – nusipirkti, kas visiškai nereikalinga:
(Po reklaminio laikraštuko pavartymo)

– Kažin man reikia tų tablečių, kaip manote?
– Na, iš jūsų klausimo suprantu, kad jums tikrai nereikia tų papildų.
– Bet gi nežinai, žmogau, kada gali jų prireikti. Koks jų galiojimas?
– 2020 metai liepos mėn.
– Aaa, tada gerai, pirksiu. Jei negersiu, tai lai stovi, vis tiek galiojimas ilgas…

Skaityti toliau »

Darbas vaistinėje – tai nenutrūkstamas bendravimas su žmonėmis, o žmonės – neišsemiamas išminties, patirties ir įvairių situacijų (juokingų ir nelabai) lobynas ?

Taigi, pratęsiu pasakojimus, kurių nerasite jokiame knygų lobyne.

Apie juoką

Žmogaus linksmumas – nuostabiausias bruožas. F. Dostojevskis

Neseniai praūžė Valentino diena. Atėjo pagyvenusi moteriškė į vaistinę (~85 metų) ir sako man:

– Tai su šventėmis!

Klausiu jos:

– Kokiomis?

– Tai ką, nežinote? Pilnas kioskas širdelių prikimštas. Tik gaila, kad visos popierinės, o taip norėtųsi tikros…

Apsipirkusi, ta pati moteriškė, artėdama prie durų pamatė kitą senjorę, bandančią įeiti į vaistinę su nemažu krepšiu. Tada staigiai pribėgo prie durų, jas atidarė ir sako:

– Palauk, mergaite, tuoj tau padėsiu atidaryti tas duris, neskubėk, dar prispaus…

Apie tikslą

Didieji protai turi tikslus, likusieji – norus. V. Irvingas

Užsuka pastovus pirkėjas, garbingas senjoras, į vaistinę. Klausiu, kaip jis gyvena. O jis – šypsodamasis iki ausų taria:

– Puikiai, šviežių bulvių, tikriausiai, sulauksiu ?

Apie klaidas

Jeigu tu perki tai, ko tau nereikia, tai greitai teks parduoti tai, kas tau būtina. B. Franklinas

– Ką šiandien nupiginote?

– O kuo jūs skundžiatės?

– Šiandien – niekuo. Bet nežinia, kaip bus rytoj. Dabar visi taip serga gripu, gal man reikėtų nusipirkti ką nors prieš gripą? Gal ir nuo kosulio reikėtų kažko.. O ką dabar daugiausiai žmonės perka? O jūs turite mėnesio laikraštuką? Aš pažiūrėsiu, gal ką rasiu naudingo. O gal jūs man ką galėtumėte pasiūlyti? Jūs, specialistai, vis tiek geriau išmanote, ko reikia ligoniui.

Žinoma, kad išmanome: ligoniui reikia vaistų, o žmogui – sveiko proto.

Skaityti toliau »

Užteko vieną dieną per TV žinias pakalbėti Sveikatos apsaugos ministrui apie numatomus veiksmus, kurie padarys tvarką farmacininkų veikoje, kaip į vaistines pasipylė nepatenkintų žmonių minios. Na, ne minios, bet kai keturi žmonės iš eilės pasako, kad vaistų kainos kyla į neregėtas aukštumas, galima teigti, kad tai minia, o ne vienas užklydėlis. Gal visa tai susiję su pilnėjančiu mėnuliu, o gal – su tikra realybe, tiksliai nepasakysiu. Aišku viena, žmonės dar stipriau pradėjo reikšti nepasitenkinimą farmacininkų savivale. Ir kaip tyčia, tą dieną ir mane nemaloniai nustebino vieno papildo nenormaliai pakilusi kaina. Šimtus milijonus kartų sau pasakiau: nesakyk pirkėjui garsiai kainos, kol jos nepamatei kompiuterio ekrane! Nes kainos šiais stebuklų laikais turi neįtikėtiną savybę: jos nesuprantamai padidėja per naktį ? Žinoma, nieko tokio, jei kartais pirma pasakai kainą ir ji pakitusi tik keliais centais, žmogus dėl to tikrai nepriekaištaus. Bet šį kartą – kitaip. Papildas, kurį pastoviai perka viena pastovi klientė, per naktį sugebėjo pabrangti 2,60€!!! Nors prie pastovaus kainų kilimo mes esame pripratę, nes su tuo susiduriame beveik kasdien, šis pokytis mane, tiesą sakant, šokiravo. Nelabai norisi grįžti į tuos laikus, kai dar gyvenome „prie lito“, bet įdomu būtų pamatyti pirkėjo reakciją, kai vieną dieną jis perka už 20,89 Lt, o atėjęs po kelių mėnesių išgirsta: 29,87 Lt. Džiaugiuosi, kad jau išmokau kantriai sulaukti pasirodančios kainos ekrane, nors daugelį jų žinau atmintinai ?

Na negalima taip elgtis su žmonėmis. Taip, mes, vaistininkai ar jų padėjėjai, esame farmacininkai, o šis žodis šiandien apibūdinamas ne pačiais gražiausiais epitetais, bet mes esame tie patys paprasti žmonės, kaip ir mūsų pirkėjai. Ir taip pat, kaip ir jie, ieškome būdų, kaip pigiau įsigyti vieną ar kitą prekę. Mes taip pat, kaip ir dauguma, laukiame nuolaidų, laimingų valandų, laimingų dienų ir laimingų sekundžių, kad sutaupyti tuos kelis eurus. Mes esame tokie patys žmonės, kaip ir tie, kurie ateina pas mus į vaistines, su tokiais pačiais varganais lietuviškais atlyginimais ? Todėl nepykite ant mūsų, nešaukite ir nekalkite prie sienos, kai išgirsite, kad jūsų mėgstama prekė „šiek tiek“ pabrango. Nes ne mes per naktį nusprendėme, kad ji verta daugiau ? Ir paaiškinti, kodėl taip įvyko, nelabai yra kuo. Nes kelios dėžutės yra gautos seniai, sena kaina, tai lyg ir suprantama, kad turėtų būti parduotos taip pat dar sena kaina. Deja, taip įvyksta labai retai. Čia kaip su tais degalais:

Kuras brangs, bet sukauptus resursus dar parduosime sena kaina.

Skaityti toliau »

Apie godumą

Žmogaus prigimtis yra tokia, kad, kai kas nors matuojama – kiekvienas nori ilgiausio gabalo, o kai sveriama – sunkiausio ?

Ateina klientė į vaistinę ir prašo vaisto, bet kad jis padėtų nuo visko. Ir dar, jis būtinai turi būti pigiausias. Nes:

Kaimynė išgėrė kažkokią tabletę ir jai nei sąnarių skauda, nei galvos, ir spaudimas susitvarkė, ir kraujotakos sutrikimai nekamuoja. Būtų ir nepanaudojusi, bet liko nuo vyro, amžiną jam atilsį.

Nežinau, ar čia godumas, ar taupumas, bet mįslę man užminė rimtą, dar dabar nesuprantu, kokį stebuklą jos ten abi gėrė ?

Apie dėkingumą

Beveik visi jaučia malonumą atsilyginti už mažas paslaugas, daug žmonių dėkingi už vidutiniškas paslaugas ir beveik niekas nedėkoja už didžiules geradarystes.

Atėjo savaitgalį į vaistinę senjoras ir klausia:

Ar negalėtumėte padaryti keletą kopijų? Tai laikai atėjo, apėjau visą kvartalą ir niekas man nepagelbėjo. Net jokios kontoros, suteikiančios tokias paslaugas neradau.

Padariau aš tas kelias kopijas (manau, savininkai didelių nuostolių nepatirs ?), įteikiau ir palinkėjau sėkmės. O jis, vis dar negalintis patikėti, kad kažkas jam sutiko pagelbėti, įnirtingai kišenėse ieškojo centų. Pasakiau, kad nieko neieškotų, nes aš tai dariau ne dėl naudos, o iš žmogiškumo. Tai jis taip nuoširdžiai dėkojo:

Kas daugiau tais senukais pasirūpins, jei ne tokia rimta jūsų organizacija! Jau buvau į neviltį įpuolęs, bet išgelbėjote, ir be vaistų.

Apie įpročius

Kai kurie žmonės nesugeba pasakyti „ne“. Todėl suserga.

Atėjo ~60 metų moteriškė nusipirkti kompensuojamų vaistų. Vaistai išrašyti 3 mėn. laikotarpiui. Kai atėjo laikas mokėti, pradėjo priekaištauti, kad labai brangu, kad aš visai neturiu gėdos tiek prašyti, kad aplink vien vagys ir uždarbiautojai. Bandžiau jai gražiai paaiškinti, kad perka trims mėnesiams ir jei padalinus vienam mėnesiui, tai ne tiek ir daug išeina. Ji dar labiau supyko. Tada paguodžiau, kad kiti šiuos vaistus perka be jokių kompensacijų, nes jiems gydytojai nerašo, tai ji visai pasiuto:

O ar žinote, kiek man dar papildų reikia kas mėnesį nusipirkti, aš išleidžiu dar tris kartus tiek, ką, jūs nežinote, kiek viskas dabar kainuoja?!

Žinau aš geriau nei bet kas, kiek DABAR viskas kainuoja. Tikrai DAUG. Klausimas yra kitas: Ar tikrai VISKO reikia?

Skaityti toliau »

Stovėjau vieną dieną Maximoje eilėje prie kasos ir stebėjau aplinką. Tuomet užplūdo gauruotos mintys: pradėjau ieškoti panašumų ir skirtumų tarp Maximos parduotuvės ir vaistinės. Aišku, Maxima tik todėl, kad aš tuo metu joje apsipirkinėjau, bet tie visi mano pastebėjimai, greičiausiai, tinka bet kokiam prekybos centrui. Taigi, mes visi dirbame su spec. apranga ir įsegtom tapatybės kortelėm (vardas, pavardė, pareigos). Eilės ilgis priklauso nuo paros laiko, kaip, beje, ir vaistinėje. Kasininko (-ės) nuotaika priklauso nuo išdirbtų valandų, žmonių kiekio, žmonių nuotaikos ir pačio nuotaikos, taip pat nuo mėnulio fazės ? Vaistinėje viskas taip pat.

Žmogus yra keistas sutvėrimas, jo nuotaika gali pasikeisti per sekundę. Pavyzdžiui, kažko negavo, kažkas brangiai kainavo, per daug piktai su juo šnekėta ir pan. Tada jis visą susikaupusį garą nuleidžia ant visiškai nekalto žmogaus (šiuo atveju – kasininko arba vaistininko). Dažniausiai kasininkas ir vaistininkas tyli, nes klientas visada teisus. Kainų nesutapimų (etiketėse) pasitaiko visur. Tai pražiopsojai, tai nepastebėjai, tai kaina taip dažnai kyla, kad nespėji su jos šuoliu šuoliuoti paskui.

Brangimas vyksta visur, tik vaistinėse šis procesas vyksta tyliai ramiai: apie jį nerašo spauda, nekalba televizija (atvirkščiai, skelbia, kad vaistai pinga), o apie maisto produktus ekonomistai šneka dažnai, nes pastoviai kinta supirkimo kainos, derliaus užderėjimas, oro įtaka (lietus, sausra). Todėl produktų brangimą mes priimame kaip neišvengiamybę, nes tai vyksta ne tik pas mus. Tačiau su vaistais yra kitaip. Vaistai ir taip yra pakankamai brangūs, o kai jų kainos vis dar nuolat kyla, žmones tai veda į pasiutimą. Tada vaistininkai tampa vagimis, aferistais, melagiais, korumpuotais verslininkais ir t.t. Džiugu, kad tai girdime ne kasdieną. Kasininkai parduotuvėse gal taip nelinčiuojami. Nors ir jiems tenka išklausyti nemažą dozę nepasitenkinimų. Bet tai yra darbo su žmonėmis dalis ?

Linksmoji dalis taip pat yra. Juk ne visi klientai yra nelaimingi ir neturtingi. Yra labai nuostabių pirkėjų, kurie savo puikia nuotaika ir humoru pakelia nuotaiką visai likusiai dienai. Ačiū jiems ? Kas liečia algas, tai jos tikrai skiriasi. Tik toli gražu nėra tokios, kad darbuotojai jaustųsi įvertinti ir pamaloninti. Čia jau – darbdavys yra teisus ir tik nuo jo vieno priklauso – gyvensi oriai, ar nelabai ? Panašumų tikrai daug. Net neturėčiau stebėtis, kodėl vaistinėje dažnai esame vadinami pardavėjais. Nes masinė vaistų ir papildų prekyba mus tokiais padarė.

Skaityti toliau »

Štai ir praėjo didžiosios metų šventės. Vieni jas pasitiko su trenksmais, kiti – ramioje aplinkoje, tačiau visiems – šventės praėjo. Taip ir sukasi gyvenimo ratas: Kalėdos, Naujieji, Velykos…Žinoma, įsimaišo ir viena kita ramesnė šventė ar žymėtina diena. Bet, kad ir kaip būtų gaila, viskas praeina. Ir tada supranti, kad didžiausias džiaugsmas yra laukime. Nes tada leki, skubi, perki, ieškai, nerviniesi, randi, džiaugiesi, juokiesi ir kai viso to siautulio nebelieka tavo dienotvarkėje, pajunti tuštumą. Todėl susigalvoji kokių nors svajonių vėl ir vėl. Ir lauki, kol jos išsipildys…arba ne.

Pavyzdžiui, vasarą, kai darbai per daug nespaudžia ir turi daugiau laisvo laiko, susimąstai, kur ir su kuo sutiksi Naujus metus. Ir tada šauna į galvą geniali mintis – trumpam pabėgti į kitą šalį. Užsisakai kelionę, rezervuoji bilietus (nes iš anksto – viskas pigiau) ir lauki ? Ir visą tą pusmetį vien tik pagalvojus apie tai, širdį užlieja nenusakomas džiaugsmas. Pagaliau ateina ilgai laukta kelionė ir tu net nepastebi, kaip ji greitai pasibaigia ? Tada vėl duodi sau kažkokių užduočių, kad tas geras jausmas vėl neapleistų tavęs kurį laiką. Pavyzdžiui, sugalvoji, kad tau reikia naujos piniginės. Prasideda jos paieška – žiūrinėji internete, tada keliauji po parduotuves, po prekybos centrus ir vis ieškai ieškai. Ir neskubi pirkti. Nes žinai, kad nusipirksi ir tuo pasidžiaugsi valandą, gal dieną, o po to viskas stosis į savo vietas. Bet jei nerasi tinkamos mėnesį? Tai kiekviena diena bus smagi, nes tu žinai, kad tas išsvajotas pirkinys dar laukia tavęs ? Tai gali būti ne tik piniginė. Tai gali būti bet kas, ko labai norisi.

Skaityti toliau »