Vaistininko užrašai

Šiandieną man laisvadienis! Negaliu patikėti, kad kartais pasitaiko ir tokių dienų. Per daug nemąstant nutariu eiti pasižvalgyti, sužinoti, kuo žmonės kvėpuoja, kokios kainos parduotuvėse, kokios nuotaikos ore sklando 🕵️‍♂️ Užeinu į vieną prekybos centrą (ne maisto prekių aukštą). Pirkėjų nėra, tokių kaip aš žioplinėtojų, irgi nesimato – visi normalūs žmonės tokiu metu darbuose sėdi, o ne po parduotuves vaikštinėja. Na, bet norint neiškristi iš gyvenimo ritmo, kartas nuo karto privalai kažkokiu būdu susipažinti su naujovėmis, nepakanka tik kitų klausytis ir portalų naujienomis maitintis.

Užeinu į avalynės parduotuvę. Nei man reikia tų batų, nei ką, bet negi tik į vaistų dėžutes per dienų dienas žiūrėsi 😆 Pardavėja įsmeigusi žvilgsnį į mobilaus telefono ekraną, tyliai kikena. Man ramiai vaikštinėjant po salę, iš už lentynų išnyra kita. Mano žvilgsnis nebyliai pasako, kad pirkti nieko nežadu, todėl jos ramiai lieka prie savo “darbų”. Nespėjus palikti šios parduotuvės, pamatau nešinas batų dėžutėmis dar dvi darbuotojas. Oho, pamanau sau. Ar ne per daug prabangos batų parduotuvei turėti tiek darbuotojų? Na, bet batai – ne vaistai, reikia parinkti batų dydį, spalvą, galbūt, net modelį. O vaistai – pyst plest įkišai ranką į stalčių, pamakalavai, ir greituoju būdu ką nors vis tiek ištraukei 🤭(čia ne mano filosofija, čia valdžios ir krautuvininkų blaivus mąstymas). Taigi, nenoriu trukdyti toms keturioms merginoms, todėl pėdinu iš batų parduotuvės toliau.

Optikos salonas. Noriu susipažinti su paskutiniu mados šauksmu, o gal ne tik susipažinti, bet nusipirkti, pavyzdžiui, akinius nuo saulės naujam sezonui 🕶 Kartu su manimi dairosi dar vienas žmogutis, o kitas kalbasi su specialiste (gal specialistė, gal pardavėja, ką ten suprasi, juk tik vaistinėje būtina nuo pradžios iki galo identifikuoti darbuotoją, ant jo krūtinės matomiausioj vietoj uždėjus visą įmanomą informaciją apie jį. Gerai, kad dar šeiminės padėties nereikalauja nurodyti). Trys lankytojai, trys darbuotojos. Iš jų – užimta tik viena. Ar gi ne puiku? Man net šiek tiek pavydu. Džiaugiuosi, kad paskui mane įkyriai niekas nesekioja, todėl ramiai apžiūriu ekspoziciją ir tyliai pasišalinu.

Prabangių prekių parduotuvė. Nesvarbu, kad mano atlyginimas yra lygiai toks pats, koks parašytas ant striukės etiketės. Man ant kaktos juk neparašyta, kad aš vaistininkas, dirbantis tinklinėje vaistinėje vienu etatu 🤐 Prekybos salė nemaža savo plotu, todėl labai į akis niekam ir nekrentu. Juk ne pirkti atėjau, o pasigrožėti 👕👔🧥👗👞👡 Šioje vietoje taip lengvai darbuotojų suskaičiuoti nepavyksta. Kur tik beeisi, kur tik pasisuksi, visur jų pilna – viena rūbelius lanksto nelygiai padėtus, kita rankines surikiuoja pagal fengšui, trečia – į matavimosi kabiną kažkam reikiamą dydį neša, ketvirta – telefonu kitam mieste ieško reikiamos prekės, penkta – deda džinsus pagal atspalvius, šešta, septinta…O, Dieve, kiek jų daug 😮 Bet čia ne vaistinė, čia lankosi aukštuomenė su savo įgeidžiais ir norais. Kiekvienos ypatos apšokinėjimui reikia daugiau ir aptarnaujančio personalo. Eilėje čia niekas nenori laukti…Laikas –  💶 Apsukau garbės ratą ir nusliūkinau toliau.

…kurį praradus joks draudimas to praradimo nekompensuos. Tai koks gi tas turtas 🧐

Vakar šventėme Tarptautinę vaikų gynimo dieną 👶👧🏻👩🏾🧕👩🏻‍🦱👨‍🦰🧒🏻👳🏽‍♀️, o kadangi savo įrašą taip pat dariau vakar, tebūnie jis bus apie vaikus – didelius ir mažus, jaunus ir senus. Juk nepriklausomai nuo amžiaus, mes visi buvome, esame ir būsime kažkieno vaikai. Apie vaikus galvoji nuolat – tai nesibaigiantis minčių budėjimas prie jų. Jis prasideda supant lopšį ir niekada nesibaigia. Net ir išėjus į Ten… Bet šiandien esame Čia, todėl džiaukimės ir juoku džiuginkime kitus. Taip, kaip mane prajuokino septynerių metų pyplys, pabrėždamas savo amžiaus svarbą. Seneliui pasiūlius konkretų skanėstą (gal pagal kainą, gal pagal dydį), mažasis reikšmingai tarė: “Esu pakankamai senas, kad išsirinkčiau pats!” Va taip.

Viena radijo stotis transliuodavo vaikų pasisakymus viena ar kita tema. Vairuojant automobilį ir klausantis muzikos, tarp dainų įsiterpdavo vaikiški balsai su visai nevaikiška nuomone 🤓 Kai kurie jų vis dar išlikę atmintyje:

“Tėtis vežė mane į polikliniką, todėl pavėlavo į darbą. O po to mama prasėdėjo su manim tris dienas namuose.”

“Žmogus per avariją labai nukenčia ir netenka daug kraujo. Tada reikia apsikeisti kraujais ir tampi kraujo broliais arba kraujo sesėmis.”

“Jeigu per tavo gimtadienį atneša kokį nors daiktą ir tu jį jau turi, tai nelabai jau ir didelis siurprizas. Bet vis tiek siurprizas.”

“Tėtis prisigėrė, vežė mane į Kauną. Ir kai jis kalbėjo, jam pynėsi liežuvis.”

Tokie vaikiški paatviravimai puikiai nuteikdavo visai likusiai dienai. Šiuo metu jų, tikriausiai, jau netransliuoja, nes vis dar klausausi tos pačios radijo stoties, tačiau vaikų balsų nebegirdžiu 😕

Ir dar viena įdomybė, patekusi į mano rankas – pradinėse klasėse besimokančių vaikų surašyti skubūs ir labai svarbūs klausimai, kuriuos jie išsakė ponui Dievui 😇:

“Ar užteks vaikystės visam mano gyvenimui?”

1 klasė

“Žmonės taip kenčia žemėje. Nejaugi tavo pragare dar blogiau?”

4 klasė

”Ar aš galėčiau tau kuo nors padėti?”

2 klasė

”Gėlės tau geriau pavyko nei žmogus.”

4 klasė

“Rūpestis darbuotoju visada buvo, yra ir bus mūsų prioritetas”,- mėgsta dažnai ir skambiai pareikšti viena  iš tinklinių vaistinių generalinių krautuvininkių. “Atnaujinome nemokamą psichologinę liniją įmonės darbuotojams”,- su pasididžiavimu, lyg įteikdama didelę dovaną darbuotojams, pareiškia ji, primindama apie dar vieną privilegiją – visą parą galiojančiu draudimu nuo nelaimingų atsitikimų (beje, iš kurio įmonė taip pat turi naudos, tik garsiai apie tai jau nešneka 🤫). Ta pati “rūpestinga” darbdavė, kalbėdama vienoje televizijos laidoje (LRT) apie pasiruošimą ekstremalioms situacijoms, patikino, kad karinės grėsmės akivaizdoje kliautųsi pandemijos pamokomis: “Mums lygiai taip pat reikėtų ir darbuotojus mobilizuoti, ir tiekimo grandinėmis rūpintis, ir su pacientų nerimu dorotis.” Mums tai KAM? JAI ar MUMS, VAISTINIŲ DARBUOTOJAMS reikėtų mobilizuotis ir su pacientų nerimu dorotis? Mobilizacija mums taip pat ne svetima, nes atostogų ir ligų atvejais patys privalome susirasti sau pamainą ir tinkamai mobilizuotis 🤪 Net ir tiekimo grandine rūpinamės MES, vežiodami trūkstamus ir “deficitinius” vaistus iš vieno filialo į kitą, arba žmogui tiesiai į namus. 😎

“Vaistinė neužsidarytų net kritiniu atveju. Jei bomba ant kažkurios vaistinės nukristų, tai ta vaistinė ir neveiktų, bet veiktų kita vaistinė – už kampo, už dviejų gatvių.”

Kaip viskas paprasta. Gal todėl ir vaistinių tokia galybė – ant kiekvieno kampo po kelias. Pragmatiškas krautuvininkių požiūris – vieną susprogdins, už kampo kita pinigus neš. O pagal šiandienos vaistinių plėtrą – už to kampo gal net trys bus dar veikiančios 🤭 Žinoma, paprasta jai kalbėti apie žmogaus gyvybę, juk visi darbuotojai apdrausti nuo nelaimingų atsitikimų. O sprogimo laime tai juk nepavadinsi. Dar visai neseniai, praėjusį rudenį vaistinių darbuotojams buvo pranešta “džiugi žinia”, kad ši “šaunioji” krautuvininkė  pateko į Verslo žinių rengiamą Metų CEO rinkimų turą, todėl reikėtų ją palaikyti ir atiduoti savo balsą sekančiame ture. Va tokių ištikimų darbuotojų pagalba ir išrenkami tie verslo lyderiai 🐋🦈 Ačiū dievui, šį kartą pritrūko jai balsų, nors labai jau gerų dalykų apie save pripasakojo (kiek įvairių motyvavimo priemonių darbuotojams dovanojo, tiek nefinansinių (turbūt turėjo galvoje nemokamas psichologo ir draudimo paslaugas), tiek ir didesnį darbo užmokestį. Matyt, ne visiška tiesa skambėjo jos lūpose (🤥🤥🤥), kitaip –  balsų būtų daugiau pririnkusi. 

Bala nematė tų krautuvininkų. Juk, vis dėlto, didžiąją darbo laiko dalį praleidžiame ne su jais:

– Man lyno.

– Bet čia juk vaistinė, o ne žuvies parduotuvė 😃

– Tai neturėsite?

– Žiūrint ką gydysite 🤔

– Nosį.

– Hmmm. Olynth?

– Lynto, lynto

– Gal turite asilo sėklidžių ištraukos? Kažkur skaičiau, kad veiksminga nuo skausmo.

– Na, pataikėte į XXI amžiaus vaistinę, tai tokių delikatesų neturime. Tikriausiai aptikote senovės raštus, kaip gilioje senovėje žmonės vadavosi nuo įvairių negalavimų 🤓

– Taip, dar sužinojau, kad iš žvirblio mėšlo buvo gaminama miltelių migla, skirta negaluojančioms akims…

– Hmm…, kadangi vargina tik skausmas, o su akimis viskas gerai, tai todėl paprašėte tik asilo sėklidžių? Ką gi, pabandykite su savo pageidavimu nueiti į veterinarijos vaistinę, bent nuotaiką kažkam pakelsite 😃

– Žinokite, kad seniau vaistai buvo tikrai geresni. Dabar perki perki, leidi pinigus, o kaip skauda, taip skauda…

Na, ir aš skaičiau, kad senovėje žmonės visokių vaistų susigalvodavo. Pavyzdžiui, gali tikėti, gali ir netikėti, kad iš žmogaus kaukolės gamino miltelius, kurie nervų ligas gydė 💀

Kažkada, kai dar buvau vaikas, miške atsisėdau ant skruzdėlyno. Galvoju, o, koks fainas kalniukas, kodėl gi man čia neįsitaisius? Pasijusiu kaip soste besėdint 👑 Tačiau geras jausmas ir laimė truko neilgai 🐜🐜🐜 Iš kur turėjau žinoti, kad į svetimą teritoriją brautis nevalia 😬 Tas jausmas liko neužmirštas praėjus net keturiasdešimčiai metų! Bet tik neseniai perskaičiau, kad senovės Indijoje buvo naudojamos didžiosios skruzdėlės – jas dėdavo ant žaizdos kraštų. O kai šios imdavo žaizdą valgyti, nusukdavo joms galvas – mat išsiskirianti skruzdžių rūgštis dezinfekuodavo žaizdą 🙄 Anksčiau skruzdės gydydavo odos žaizdas, o dabar skruzdžių rūgšties spiritas nekuriems asmenims gydo sielos žaizdas. Kas žino, ką iš skruzdžių darys ateinančios amžių gyventojai?  

– Jeigu tuojau pat neužgesinsite, tai sudegsiu!

– Skrandis dega?

– Ne, venos.

Pasirodo, koks tas žmogus degus daiktas – skrandis dega, venos dega, žandai dega, kojos rankos dega, subinė – ir ta dega, kai į dilgėles įkrenti arba ant skruzdėlyno atsisėdi 😎

– Girdėjau, kad vaistinės jau prekiauja kanapėmis 🌱Turite?

– Arbatos Neuro su kanapių lapais turime.

– O suktinių? Arbata iš lapų juk nesvaigins  😤

Sveikatos apsaugos ministerija vėl siūlo keisti kompensuojamųjų vaistų kainodarą. To reikėjo tikėtis, nes, matyt, neseniai įvesta tvarka vyresnio amžiaus žmonėms kompensuoti visą vaisto kainą, smarkiai vožtelėjo pačiai valstybei per kišenę, todėl dabar vėl ieškoma taupymo būdų. Nauji pakeitimai palies ir vyresnius nei 75-erių pacientus bei gaunančius mažas pajamas ligonius, todėl sakyti, kad nauja tvarka bus gera, negaliu 🙁 Kaip ir negaliu teigti, kad bus blogai. Tačiau žinant, kad valstybei visada labiau rūpi jos pačios finansiniai interesai nei paprasto žmogaus, šis pasikeitimas tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti patrauklus. Norima įvesti krepšelį, kuriame per kalendorinius metus būtų apskaitomos pacientų sumokamos priemokos už mažiausią priemoką turinčius kompensuojamuosius vaistus. Kai būtų pasiekta 45 eurų riba, įsijungtų valstybės padengimas šioms priemokoms – pacientams nebereikėtų mokėti priemokų už vaistus su mažiausia priemoka. Pacientai ir toliau galės pirkti vaistus su didesnėmis priemokomis, tačiau tuo atveju išlaidos nebus skaičiuojamos į minėtą krepšelį.

Atrodo, visai neseniai A. Veryga (buvęs ministras) buvo kalamas prie kryžiaus dėl privalomo pigiausio vaisto  brukimo. Oi, kiek daug kraujo jam buvo nuleista, kiek kritikos strėlių paleista dėl tokio vaisto skyrimo. Bet atėjo nauja valdžia ir paskelbė, kad dabar jau pigiausias vaistas neprivalomas, galima rinktis ir kitą, su  priemoka. Tik nepadarė taip, kad tame sąraše būtų platesnis vaistų gamintojų pasirinkimas, anaiptol, jie nuolat kaitaliojo tą sąrašą – tai išimdami, tai vėl įdėdami vieną ar kitą vaistą, taip vėl versdami ligonius blaškytis tarp vieno ar kito pasirinkimo. Vieną periodą stebuklingai kintančiame sąraše pasirodo Betalok Zok (dažnai rašomas vaistas nuo širdies ir kraujagyslių ligų) 25 mg, žiūrėk, po metų – jau jis pakeistas Betalok Zok 50mg. Tada trumpam pasirodo Betalok Zok 100 mg, o po kurio laiko vėl lieka tik 25 mg. Tai kas čia per žaidimas? Kas per manipuliacijos? Kieno užsakymu tai vyksta? Mes apie tokius artėjančius stebuklus dažnai sužinome iš vaistų atstovų. Pavyzdžiui, gauni žinutę ar laišką, kad X vaistas po mėnesio bus išmestas iš sąrašo, o kito gamintojo Y vaistas bus įtrauktas į sąrašą, todėl skubėkite išsiparduoti X vaistą ir užsisakyti Y vaistą. Tada supratingi gydytojai skuba savo ligonius gelbėti ir puola išrašinėti kiek tik įmanoma  didžiausią leistiną kiekį vaistų, kad kuo ilgiau gydymas būtų nekeičiamas ir stabilus. Argi tai normalu? Būna ir taip, kad gydytojai ne visada operatyviai sužino apie artėjančius pakeitimus, tuomet, kaip įprastai,  rašo tą patį vaistą. Ir tada, ligonis, tik atėjęs į vaistinę sužino, kad, pavyzdžiui, jo nuolat vartojamas  Betalok 50 mg jau nekompensuojamas, todėl siūlomas kito gamintojo to pačio stiprumo vaistas. Pasipiktinusiam ligoniui patariama kitą kartą prašyti gydytojo, kad rašytų 25 mg stiprumo, nes dabar jau ŠIS stiprumas yra TAME sąraše. Tik vietoje 2 tab. per dieną reikės gerti jau 4 tabletes, jei nenori keisti gamintojo. Kitaip – imk dabar esantį TAME sąraše kito gamintojo 50 mg stiprumo vaistą. Deja, garantijų, kad po kelių mėnesių bus ta pati tvarka, niekas neduoda, todėl kylanti nepasitenkinimo banga 🌊 smogia visu stiprumu tiek vaistinių darbuotojams, tiek gydytojams. Tik ne teisės aktų kūrėjams…

Kai žmonėms pradedamos plauti smegenys tam tikromis temomis, netrunka pasirodyti straipsnis, kuris patvirtina arba paneigia tas brukamas tiesas. Tuomet rašoma – mitas tai, ar tiesa.

Taigi, jau ne vienus metus krautuvininkai spaudžia įstatymų ir teisės aktų rengėją – sveikatos apsaugos ministeriją, kad jiems (tai yra, jų valdomoms vaistinėms) būtų suteikta kuo daugiau teisių, funkcijų ir galimybių. Viskas būtų ne taip ir blogai, jeigu nuo naujai išreikalautų funkcijų pagerėtų ne tik krautuvininkų finansinė padėtis, bet ir žmonių, kurie ir atliks tas papildomas funkcijas. Beje, šiems žmonėms (vaistinių darbuotojams) svarbu ne tik finansai, bet kartu ir geros (bent jau normalios) darbo sąlygos bei psichologinė būsena. Deja, krautuvininkų supratimu, kad būti darbiniu arkliu, nebūtina turėti uodegą ir karčius 🐴🦄

Taigi, pabandysiu eilinį kartą nupūsti miglą nuo akių 🌬

Teigiama, kad “Šiandien Lietuvoje trūksta apie 200 vaistininkų, o ateityje jų poreikis tik augs”. Nemanau, kad jų trūksta. Besižarstantiems tokiais teiginiais, greičiausiai trūksta blaivaus proto.

Teigiama, kad “Vaistininkams siūlomi atlyginimai, lyginant su pernai metais, kilo apie 20 proc.” Galbūt taip, jei skaičiuosime vidutinį įmonės atlyginimą, įtraukiant generalinius direktorius ir direktorienes, neužmirštant paminėti ir regiono vadovų, kurių algos smarkiai lenkia vaistinių darbuotojų algas ir taip iškreipia tikrąją realybę.

Teigiama, kad “Didžiausias vaistininkų poreikis yra regionuose, tačiau net ir dideliuose miestuose nėra paprasta rasti vaistininkų.” Ir taip, ir ne. Poreikis yra, nes begalinis krautuvininkų noras šalia konkurento įsteigti savą tašką niekaip nedingsta. Jeigu nugalėtų sveikas protas ir šioks toks valstybės reguliavimas, neturėtume vienu adresu 4 vaistinių, kurioms reikia 4-8 darbuotojų. Normaliam pasaulyje šalia poliklinikos užtektų vienos vaistinės su keliais darbuotojais. Bet čia juk Lietuva, čia kitos taisyklės (tiksliau, jų nebuvimas).

Teigiama, kad “Vaistininkų trūkumas augs ir toliau, nes didelė dalis šiuo metu dirbančių vaistininkų artėja prie pensinio amžiaus ribos”. Bet, kiek žinau, mokymo įstaigos nenustojo rengti farmacijos specialistų 🤓 O ir vaistinėse jaunų veidų tikrai ne mažiau nei artėjančiųjų prie pensijos.

Teigiama, kad “Vaistininkų trūksta ir kituose sektoriuose: vaistų gamintojų atstovybėse, valstybinėse įstaigose, Sveikatos apsaugos ministerijoje, Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje, Valstybinėje ligonių kasoje bei valstybinėse ligoninėse“. Nesuprantu, ar šie duomenys paimti iš lempos, ar tik šiaip, dėl įvairovės, kad bangas sukelti dėl švento reikalo?

Teigiama, kad “Vaistininkų trūkumą lemia tai, jog ilgus metus vaistininkystės studijoms buvo skiriamas labai mažas valstybės finansuojamų studijų krepšelis.” Mitas. Visi, kurie norėjo tapti farmacininkais, jais ir tapo. Nereikia ieškoti kaltų ten, kur jų nėra 😎

– Man rykštelių.

Hmmm, galvoju, Verbų sekmadienis lyg ir praėjo… Kokių čia dar rykštelių prireikė vaistinėje? O ir kokiam tikslui 🤔 Šventinto tai tikrai nieko neturime 😇 

– Tai kokių rykštelių jums reikia? Nuo ko?

– Kad geriau būtų!

Ir vėl man visokios gauruotos mintys lenda į galvą ⛓🧜‍♀️🧚‍♀️ Bet juk žmogus į vaistinę atėjo, o ne į  kokį sex shopą, todėl klausinėju toliau:

– Kam geriau?

– Man.

Paslapties šydas apgaubia mano klientą 😎, taigi, nežinau, kaip čia prie jo geriau priėjus 🧐

– Tai gal galite įvardinti, kokiai organizmo būklei? Kuo skundžiatės? Kokia savijauta?

– Nu, kad nelakstyčiau.

– Ar į tualetą, ar pas kitus?

– Į tualetą, į tualetą… Yra tokios rykštelės, atrodo, su spanguolėmis…

– Tai jūs, tikriausiai, apie Care Lady tabletes kalbate?

– Taip, taip, apie šitas.

Kaip jau visiems žinoma, vaistinė yra ta vieta, kurioje galima gauti visas įmanomas paslaugas ir nelabai čia kuo jau mus galima nustebinti:

– Man reikia detalių.

– Jeigu sakote, kad jums, vadinasi, automobilį galime atmesti? Tai kokią detalę reikia jums keisti?

– Ne man. Manęs tik paprašė nupirkti.

– Tai gal jums į autoservisą, vis dėlto?

– Ne, sakė vaistinėje yra. Na, ne detalės gal, bet kažkas panašaus…

– Detralex?

– Atspėjote!

– 😮🙄 Bet čia juk vaistinė ir tikrai ne ta vieta, kur žaistume žaidimą TAIP IR NE.

– Svarbu, kad yra laimėtojas 🎉

Smagu dirbti ne tik man, bet ir kolegoms bei kolegėms. Neseniai viena jų pasidalino savo patirtimi:

– Ar Viagrai būtinas objektas?

– O tai kaip jūs galvojate?

– Tai aš galvoju jus pakviesti šašlykų į kavinę. Pabaliavosim, pašoksim 🕺

– Ačiū labai, bet ne. Gal susiraskite kitą objektą…

– O gaila…

Dar vienas įrašas į vaistininko terminų žodyną:

– Duokite man herbalo.

Kadangi net nežinau, nuo ko pradėti, tai užpilu klausimais kokio, kam, su kuo, kada, kaip….

– Na jūs čia ir užsivedėte. Man gi reikia Verdin Gastro arbatos.

– O kodėl herbalio?

– Nes taip įspūdingiau! O ką, jūs nežinote, ką reiškia žodis HERBA?

– Herba ir herbalas – tai ne visai panašiai skamba 🤭