Vaistininko užrašai

Vienintelė problema?

Panašu, kad apie vaistininkų trūkumą kalbėsime įvairiose medijose dar keletą mėnesių. O tiksliau – iki įstatymu nustatyto termino, t.y. iki liepos 1 d. Liūdniausia tai, kad šiuose pasisakymuose yra daug netiesos, kuri kiekvieną kartą veda į pasiutimą. Nuolat virkauja krautuvininkai, jiems tą daryti padeda K. N. Gagė, tam pritaria ir Lietuvos farmacijos darbuotojų profesinė sąjunga, prie jų prisijungia ir universitetų bei kolegijos dekanai ir dėstytojai. Visi įvardina vieną ir vienintelę problemą – vaistininkų trūkumą.

Kitu kampu

Bet kodėl visi šie veikėjai į susidariusią situaciją nepažvelgia kitu kampu, farmacijos specialistų, dirbančių vaistinėse, akimis? Kodėl per keliolika metų nei vienas iš jų nepasiūlė papildyti Farmacijos įstatymą sakiniu, jog vaistinėje jos darbo metu turi dirbti ne mažiau kaip du farmacijos specialistai. Tuomet dabar nereikėtų aimanuoti, kad šimtai farmakotechnikų liks be darbo, vaistinės – be specialistų, o žmonės – be vaistų. Kodėl žongliruojama faktu, kad kaimų ir mažų miestelių vaistinės užsidarys, nes nebus kam dirbti? Kolegija ir toliau ruošia farmakotechnikus, kurie gali komandoje dirbti su vaistininku, tai paskirstykime žmogiškuosius resursus taip,  kad visiems sukurtume darbo vietas.

Gal krautuvininkai nežino, kad kaimo ar miestelio vaistinėje darbo yra ne ką mažiau nei miesto vaistinėje – kas mėnesį pagal planogramas prekes sudėlioti, naujas kainas atspausdinti, popierizmą sutvarkyti, likučius sužiūrėti ir dulkes pasivalyti – tai darbai, kurie nepriklauso nuo vietovės ar vaistinės dydžio. Taigi, darbų užtenka keliems žmonėms. Tik tokioje vaistinėje dabar visą dieną dirba vienas darbuotojas, retai – du. Todėl, kad tas darbuotojas sutinka dirbti vienas, nes nori užsidirbti daugiau pinigų. Ne paslaptis, kad dirbant daugiau nei etatu, alga šiek tiek priartėja prie protingos.

Žmogaus prigimtis yra gūdi laukinė giria ir niekam neduota jos iki galo pažinti.

Pilnatis

– Atėjau su tokiu skundu. Man per mėnulio pilnatį skauda dantis.

– Tik per pilnatį?

– Taip.

– Na, tada vartokite šiuos vaistus (paduodu skausmą mažinančias tabletes) du kartus per dieną mėnulio pilnaties metu 🌘 

Laikrodis

– Atėjau dėl laikrodžio. Jūs turite jį išjungti, nes jis man baigia suėsti elementus!

– Kokį laikrodį 🧐

– Kokį kokį…Praeitą kartą pas jus pirkau.

– Mes laikrodžiais dar kol kas neprekiaujame.

– Kaip neprekiaujate? Va.

Senjoras iš krepšio ištraukia kraujo spaudimo matavimo aparatą, kurio ekrane yra laikrodis ir reikalauja jį išjungti 😲

Erosas

– Man Eroso. Gydytoja paskyrė po tyrimų.

– 🙄 Negirdėtas pavadinimas, receptą gal turite ar gydytojos duotą lapelį kokį, kur užrašė?

– Nieko nedavė, pasakė, kad eičiau į vaistinę ir nusipirkčiau.

– Hmmm, tai kokie tyrimai, kokie rodikliai? 

– O man iš kur žinoti? Va, imkite tyrimo rezultatus.

– Na, matau, hemoglobinas labai žemas, ir lapelis reklaminis įdėtas FerroHemo, maisto papildas.

– Tai sakiau juk panašiai Eroso ar Hemoso, tas pats gi.

– Praktiškai, tas pats 🤭

Taip jau gavosi, kad įprasta mano rašymo diena sutapo su išskirtiniu laisvadieniu – Lietuvos valstybės atkūrimo diena ✌️ Šią dieną, prieš daugelį metų, buvo pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos Valstybė, ir ji atsižada nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis.

Tokią iškilmingą dieną visiems farmacijos specialistams LABAI LINKIU atsižadėti nuo visų ryšių,  jungiančių su krautuvininkais ir jų pakalikais, gyventi ir dirbti taip, kaip sako jūsų širdis, kaip šnibžda sąžinės balsas, kaip liepia įgimtos ar pačių išugdytos savybės, patvirtinančios jūsų, kaip TIKROJO VAISTININKO ar jo PADĖJĖJO prigimtį.

Krautuvininkų yra dešimtys, mūsų – tūkstančiai, todėl neleiskime jiems stoti mums skersai kelio, geriau jau mes drąsiai atsistokime prieš juos. Nebijokime išsakyti savo nuomonę, lūkesčius, nepasitenkinimą. Nelaukime, kol bus priimti tam tikri mums nepalankūs sprendimai, o darykime viską, kad jie NEBŪTŲ PRIIMTI. Paburnojimai ir pasidalijimai nuoskaudomis tarpusavyje niekaip neveikia storo krautuvininkų kailio. Su kiekvienais metais jų savivalė ir įtaka tik didėja. Neturime tvirtų, ryžtingų sveikatos apsaugos ministrų, seimūnų (ypač Sveikatos reikalų komitete), kuriems labiau rūpėtų vaistinės darbuotojas nei šmirinėjantys įvairaus plauko veikėjai, neva plušantys visų Lietuvos žmonių labui.

O pluša jie tikrai intensyviai. Neatsimenu atvejų, kai įstatymas buvo papildytas punktais (ar išleistas naujas teisės aktas), kurie gintų farmacijos specialistų teises, garantuotų palankias darbo sąlygas ir apsaugotų nuo krautuvininkų neteisėtų veiksmų. Atvirkščiai, vaistinėse atsiradęs naujų paslaugų teikimas ženkliai pablogino ir taip prastas darbo sąlygas, o išaugęs darbo krūvis “pasimetė” tarp visų kitų farmacininko pareigų. Bet ar įstatymų kūrėjams įdomu, kaip visas procesas vyksta vaistinėse? Nei jiems buvo įdomu prieš priimant įstatymą, nei dabar, kai viskas jau starto tiesiojoje. Eilinį kartą buvo patikėta krautuvininkų pažadais, kad VISKAS BUS GERAI. Bet dabar tik mes matome, kad GERAI NĖRA.

Na, po paskutinio Lietuvos vaistinių asociacijos (LVA) pirmininkės K. Gagės interviu LRT, privalau šią asociaciją pervadinti kitu vardu. Nuo šiol tebūnie ji vadinasi Lietuvos krautuvininkų asociacija (LKA), kuri nepailstamai rūpinasi tinklinių vaistinių gerove, bet nebūtinai jose dirbančių žmonių gerove 🥼

Krautuvininkai visada pasižymėjo gobšumu ir engimu, todėl ne kartą valdininkų kabinetuose ir uždaruose posėdžiuose įrodinėjo, kad Lietuvos vaistininkai PER DAUG GERAI GYVENA. O kadangi krautuvininkai vos suduria galą su galu, pats laikas ištiesti jiems pagalbos ranką. Pirmai pradžiai – būtų gerai sutrumpinti atostogų laiką bei prailginti darbo dieną. Šiuos pageidavimus privalu įteisinti įstatymu. Šios moters (K.G.) pasisakymai vaistinių ir vaistininkų atžvilgiu yra gana prieštaringi – vienu metu ji aukština vaistininko profesiją, kitą kartą per visas žiniasklaidos priemones šaukia, kad vaistininkai PER DAUG TURI. Tai kaip yra iš tikrųjų 🧐 

Galim vakcinuoti, vaistininkų pakanka

“Iš tiesų karantino metu paaštrėjusi sveikatos priežiūros įstaigų problema reikalauja staigių ir esminių sprendimų, o šalies vaistininkų pagalba gali būti greita išeitis. Siaučiant pandemijai vaistininkai pasiryžę tapti papildoma fronto linija ir prisiimti daugiau pareigų.” 

Iš tikrųjų, tai mūsų nuomonės niekas neklausė. Susirinko tinklinės tetulės ir už visus darniai nusprendė, kad reikia išnaudoti vaistininkų potencialą ir primesti jiems dar šiek tiek papildomų darbelių. Ir ką turime šiandieną? Vykdyti vakcinaciją priversti net ir tie, kurie nenorėjo to daryti. Sakysite, kad prievartos nebuvo? Užteko savanorių? Taip, savanorių buvo. Bet yra ir tokių, kurie neturėjo kito pasirinkimo (nenorėjo keisti darbo vietos, prarasti turimų pareigų ir pan.). Jie tiesiog buvo pastatyti prieš faktą – darai arba… Beje, kai reikėjo Sveikatos apsaugos ministerijoje pramušti šią naują paslaugą, buvo rėkiama Vaistinės pasiruošę, vaistininkai rankoves pasiraitoję, tik leiskite. Bet realybė kitokia. Dar ir dabar ne visos vaistinės pasiruošusios sklandiems skiepijimų darbams. Ne visose vaistinėse yra pakankamai specialistų. Todėl yra tokių vietų, kur eilutė žmonių laukia, kol vaistininkas paskiepys norintįjį ir vėliau sugrįš juos aptarnauti. Ar tai normalu? Ar taip planavo Sveikatos apsaugos ministerija? Ar tai kam nors rūpi dabar? Kai reikėjo šios paslaugos, K. Gagė tikino, kad užtikrinsim aukštos kokybės paslaugą ir sugebėsim. Net ir darbuotojų, sakė, kad užteks. O ką turim? Nei sąlygų tai atlikti, nei darbuotojų. Apie darbuotojų trūkumą prabilta tada, kai vakcinavimo paslauga sėkmingai įteisinta. Bet dabar atėjo kitas laikmetis…

Deficitiniai specialistai

Tokiais tampame tada, kai krautuvininkai vieną po kitos atidarinėja vaistines. Tokiais tampame ir tada, kai vis bandoma sustabdyti Farmacijos įstatymo vieno punkto įsigaliojimą, kai vaistinėse farmakotechnikai negalės dirbti savarankiškai – juos prižiūrės vaistininkas. Aš jau ir nebesuskaičiuoju, kiek kartų bandyta atidėti tą įsakymą. Kai jo įsigaliojimas kažkuriam laikotarpiui atidedamas, viskas nurimsta ir gagenimai baigiasi. Dabar gi, ratas apsisuko, ir vėl verda aistros – spauda mirga, televizija ir radijas – netyla. Artėja pasaulio pabaiga (liepos 1-oji), nebus kam dirbti, užsidarys šimtai vaistinių, žmonės liks be vaistų, REIKIA KAŽKĄ DARYTI.

Top pasiūlymas

“Vaistininkai galėtų atlikti tam tikrus su gydytojus suderintus veiksmus, pavyzdžiui, pamatuoti paciento kraujo spaudimą ir pagal sutartą gydymo algoritmą įvertinti jo būklę bei pratęsti jam reikalingų vaistinių preparatų receptus nustatytam laikotarpiui, kuris minėtų šalių atveju yra iki 6 mėnesių. Vaistinių siūlymas yra leisti vaistininkams be gydytojo recepto pacientams išduoti reikiamus receptinius medikamentus skubiais, ūmiais, tačiau nesudėtingais atvejais, kuomet nuotolinė konsultacija ar vizitas pas gydytoją yra įmanomas tik po kelių dienų, o gydymą pacientui reikia pradėti čia ir dabar.”

Paprotino atsakingus asmenis K. Gagė. 

Ir po kiek laiko pasipylė kiti pasiūlymai – atostogas vaistininkams – nurėžti, darbo savaitę – prailginti, įstatymo galiojimą – atidėti. Tiesa, dar pareigų šiek tiek pridėti. Mat, pagal krautuvininkus Lietuvoje vaistininkai žymiai mažiau dirba ir žymiai daugiau atostogų turi. Tikriausiai, šios kalbos susiję su neseniai paskirtomis  milijoninėmis baudomis. Kažkaip juk reikia atstatyti balansą. O tai dažniausiai padaroma darbuotojų sąskaita. Nesvarbu, kad savo algomis negalime lygiuotis į kitas ES šalis. Kaip ir darbo sąlygomis – nemačiau kitų šalių vaistinėse dirbant po vieną specialistą. Lietuvoje net ir atostogų klausimas labai opus – ne visada pavyksta jas gauti tada, kai nori…Bet LKA labai mėgsta Lietuvai rodyti kitų Europos šalių pavyzdžius, žinoma, tik tuos, kurie naudingi krautuvininkams.

Vaistininkai taip pat turi savo  TOP pasiūlymą: įstatymo neatidėti, farmakotechnikus palikti kartu dirbti pamainoje su vaistininku, taip užtikrinant sklandų vaistinės darbą, pareigų pasiskirstymą. Tuomet, gal ir kavos nereikės dešimt kartų šildyti mikrobangų krosnelėje, ir normaliai papietauti pavyks, ir į tualetą ne bėgte ir paslapčia nueiti. Atostogas ir darbo valandas palikti ramybėje. Daugelis vaistininkų verčiasi per galvą, lakstydami iš vienos vaistinės į kitą, aukoja savaitgalius,norėdami gauti daugiau pinigų, nes vaistininko alga neleidžia padoriai gyventi. 

– Tai ką aš čia geriu, kad nė velnio nepadeda? Galite man paaiškinti?

– Taip, galiu. Geriate maisto papildus su gerosiomis bakterijomis, kad atstatytumėte žarnyno mikroflorą. Tikriausiai šalia antibiotikų jums rekomendavo.

– Tai kad aš tų antibiotikų net nenusipirkau, nes nei viena vaistinė neturėjo. Spjoviau ir daugiau neieškojau, pamaniau, kad vienus gavau, tai ir užteks.

– Geriau jau būtumėte šitų negavęs…

– Aš ir žiūriu, ko niekaip nepasveikstu. Nu ir bardakas su ta vaistų sistema 😤

Ant bangos

Na, tikrai, ne viskas gerai pas mus, ir su sveikatos sistema, ir su vaistų trūkumu, ir su žmonių supratimu, ir su maisto papildų neprotingu reklamavimu, įkyriu brukimu ir, galiausiai, besaikiu pirkimu. Kadangi dabar nuolat susiduriame su vaistų tiekimo sutrikimais, labai populiarūs patapo maisto papildai. Negalima sakyti, kad jie ir anksčiau nebuvo populiarūs, tačiau nuolat mirganti prieš akis reklama daro savo. Žiūri kokį filmą ar diskusijų laidą per TV ir visai negalvoji apie ligas ir sveikatą. Bet tik šast prieš tavo valią jau sukasi filmukas apie stebuklingą piliulę, kuri padės palaikyti gerą regėjimą ar žarnyno mikroflorą. Po apsilankymo poliklinikoje, žiūrėk, jau kišenės prikimštos šlamšto apie atminties išgelbėjimą arba normalų cukraus kiekio palaikymą kraujyje. Grįžęs pasitikrini pašto dėžutę (gal kas sveikinimo atvirutę įmetė 💌) ir pamatai, kad ten visokio plauko reklamų prigrūsta. O tarp jų – baltuoja vokas, kuriame “patrauklus” pasiūlymas – už labai gerą kainą įsigyti 3 pakuotes Omega žuvų taukų. Pirmą pakuotę gausi nemokamai, netgi iki namų atveš.

Kokybė

Koks kapsulių turinys, tikriausiai, ir patys siūlytojai  nežino. Kas patikrins, kiek toje kapsulėje yra Omega riebalų rūgščių? Ir kokia likusi (jei ne visa 🤭) sudėtis – saulėgrąžų, alyvuogių, rapsų ar palmių aliejus? Gal ten tik automobilių alyva? Bet kai mokėti nereikia, arba reikia, bet labai mažai, vadinasi PRIVALOMA TURĖTI. Mano mama kartą taip pat buvo paveikta įtaigios reklamos, todėl susigundė. Bet kai šis žaidimas įkyriai siūlant vis kitą pakuotę (“reikia pagerti nors tris mėnesius, pusę metų”, o vėliau – ir “gerai būtų metus”) šiek tiek užsitęsė, mama kreipėsi į mane pagalbos, sakydama:

“Paskambink jiems ir pasakyk, kad aš numiriau, kad daugiau nesiųstų man tų taukų.” 

Sunkūs laikai atėjo ne tik ligoniams, bet ir juos gydantiems asmenims – gydytojams ir vaistininkams. Juk dažnu atveju prie teigiamo rezultato prisidedame visi. Kad pasiekti teigiamą rezultatą, kartais prireikia vaistų. Atrodo, viskas aišku ir paprasta. Išrašė, atėjai į vaistinę, nusipirkai ir išėjai gydytis. Deja, nėra taip, kaip atrodo eiliniam mirtingajam.

Prekių yra, vaistų nėra

Šiandien vaistinių lentynos lūžta nuo prekių. Bet kai tik užmeti akį į gydytojo išrašytą receptą, supranti, kad nė velnio tu tose lentynose neturi 😫 Ten, kaip kokiame nesąmonių muziejuje gali rasti tik niekam tikusių maisto papildų ar kitokio šlamšto. Tik ne reikiamų vaistų. Pavyzdžiui, per pusę dienos gal 75 kartus teko konstatuoti faktą, kad reikiamų vaistų neturiu. Antibiotikų neturiu jau kelis mėnesius, kraujospūdžiui mažinti tablečių turiu tik tokių, kurios nieko nedomina, o kurias gydytojai skiria – nėra. Tepalų asortimentas ženkliai sumažėjęs, epilepsijos, depresijos ar diabeto įprastais vaistais gydyti neišeina, nes nuolat trinka tiekimas. Tenka suktis su tuo, ką dar turi, ir niekas nežino, kaip bus rytoj. Šiandien dar kažkaip sugebame vieną vaistą pakeisti kitu, nelabai mylimu. Tik kai elektroninis receptas jau išrašytas, ne taip lengva atlikti tuos keitimus – reikia ir gydytojo įsikišimo, kuris turi greitai priimti sprendimą, kaip  vieną vaistą keisti kitu. Kartais ne tik vaisto gamintoją keisti, bet ir patį gydymą. Jeigu seniau dar galėjai ligoniui nurodyti kitą vaistinę, kur jis galės nusipirkti reikiamų vaistų, tai šiandien to padaryti dažnai jau neišeina, nes ir kitos vaistinės susiduria su dideliu vaistų stygiumi. Atėjo laikai, kai jau nebesvarbu, kad originalų vaistą keiti generiniu. Dabar jau ir generinių ne visada turime.

Šindlerio sąrašas

Juokingiausia, kad klerkų sukurtame Būtinųjų vaistinėje turėti sąraše nurodyti vaistai taip pat ne visi ir visada pasiekiami. Šis sąrašas nuo naujų metų vėl pasikeitė, vieni gamintojai keitė kitus, atsirado nauji – nematyti, negirdėti. O tai reiškia, kad tuos išmestus iš sąrašo ir staiga tapusius nereikalingais vaistus reikės kažkur padėti. O kur? Didmenininkai priimti nenori, gyventojai jų ir taip nelabai kada norėjo. Teks laukti sąrašo atnaujinimo, nes gal vėl jie ten atsidurs? O gal teks į atliekas atiduoti, nes šie vaistai greičiau pasensta, nei jų kas nors užsimano 😲 Bet nepaisant to, pareigingi vaistininkai studijuoja NAUJĄ sąrašą ir žiūri, kaip vėl pripildyti lentynas niekam nežinomais vaistais. Paradoksas, bet net ir valdžios nurodytų privalomai turėti vaistų nėra rinkoje 🤭 Pernai tame sąraše buvo diabetui gydyti seniai žinomas vaistas, šiemet – jau jo nėra, bet įtrauktas kitas, nežinoma “naujiena”. Bandai užsakyti, nes nežinai, kada tikrintojai įvirs per duris, bet…ir jo nėra rinkoje. Naujai įtrauktas, privalomas turėti, o užsakyti nėra kur 🙄 Ir ką tie klerkai sau galvoja 🧐 Gal, kad mes veikti neturime ką, tik kasdieną tą sąrašą čiupinėti ir “gerų ” pigių vaistų ieškoti? Kam keisti vaistus, kai ir seni buvo geri? Ir kam įtraukti tokius, kurie tikriausiai kokioj tolimosios Indijos ar Kinijos gamykloje vis dar gaminami? Sakyčiau, visai racionalus vaistų paskirstymas… O paskui mokome savo piliečius, kaip racionaliai tuos vaistus naudoti…kurių nėra…

Sakoma, pradėk tada, kai nepasiruošęs, nes vis tiek nežinai, su kuo susidursi. Visko numatyti neįmanoma. Net ir kliūtys atsiranda tik ką nors pradėjus 🥊

Taigi, Vaistininko užrašų pradžia buvo lengva ir neįpareigojanti. Tai buvo kaip žaidimas į vienus vartus – patyriau, sužinojau, išgyvenau – apie tai ir parašiau. Nelaukiant grįžtamojo ryšio. Tiesiog kaip vieno žmogaus dienoraštis. Profesinio gyvenimo dienoraštis. Mąsčiau kaip mažas vaikas – pažaisiu šiek tiek ir padėsiu į šoną. Tačiau padėti neišėjo. Žaidimas užsitęsė. Tiesa, mintis, kad reikia viską baigti, buvo aplankiusi ne kartą. Visus kūrybininkus aplanko kūrybinė krizė 🤯 Neslėpsiu, aš taip pat – ne išimtis. Kai atrodydavo, kad jau VISKAS, IŠSISĖMIAU, į pašto dėžutę atskriedavo palaikymas,  padėka už tai, kad esu, kad kažką naudingo, prasmingo parašau, ir palinkėjimas – gyvuoti ilgai ilgai. Tuomet supratau, kad savotiškame kare esu ne vienas. Netikėtai atsiranda bendraminčių, pagalbininkų, dažnai net nežinančių, kad prieš juos tas eilinis rašytojas, kuris išgirdęs apie vyraujančias problemas, netrukus apie tai parašys savo užrašuose 😊

Ne kartą teko iš savo studentavimo laikų kolegų išgirsti:

„Tu skaitei Vaistininko užrašus? Ne? Nieko apie tai nežinai? Tai paskaityk. Kaip teisingai parašė! Ir kaip nebijo?! O kaip prajuokino. Kaip taikliai įgėlė! „

Tai išgirdus, kartais pasidaro nejauku, graužia sąžinė, kad negaliu prisipažinti, jog prieš juos TAS PATS ŽMOGUS, apie kurį ką tik pakalbėjo. Kartais linksma iš kitų lūpų išgirsti paties aprašytą situaciją. Užplūdę jausmai tik pasako, kad, visgi, einu teisingu keliu. Ir kad negaliu staiga sustoti. Nesustoti rašyti skatina ir krautuvininkų savivalė, godumas, nesiskaitymas ir mano profesijos menkinimas.