Vaistininko užrašai

Šiandien – neeilinė diena. Kodėl? Nes šiandien – ji dar yra, o sekančius keturis metus jos nebebus. Vėliau – vėl pasirodys, kaip ir vėl pranyks. Sunkiai paaiškinami dalykai, ypač mokyklinukams, kurie vasario 29 dieną švenčia savo gimtadienį ir nesupranta, kodėl tik kas ketveri metai ji yra pažymėta kalendoriuje? Ir kodėl kiti vaikai savo gimtadienius švenčia dieną, kurią jie yra gimę, o kai kuriems šią šventę reikia viena diena paankstinti arba pavėlinti? Vis dėlto, gimusieji šią unikalią dieną gali jaustis ypatingais ir nežemiškais, nes jų metai skaičiuojasi žymiai lėčiau.

Taigi, kodėl prireikė papildomos dienos kalendoriuje? Tikrai ne dėl to, kad nudirbtume visus nesuplanuotus darbus 😎 Papildoma diena pridedama tam, kad kalendorinius metus priartintų prie astronominių metų. 

Žemės metai – tai laikas, per kurį Žemė vieną kartą apskrieja aplink Saulę milžiniška, maždaug milijardo kilometrų ilgio apskritimo formos linija. Skriedama apie 30 kilometrų per sekundę (daugiau kaip 100 000 kilometrų per valandą) greičiu, Žemė apibėga aplink Saulę per tris šimtus šešiasdešimt penkias ir ketvirtį paros (365 paras ir 6 val.). Per ketverius metus iš tų papildomų 6 valandų susidaro viena para, todėl metai turi 366 dienas ir vadinami keliamaisiais metais. Per metus Žemėje, pakeisdami vienas kitą, praeina metų laikai: pavasaris, vasara, ruduo ir žiema.

Įdomus faktas – jei ne tokie metiniai paskaičiavimai, tai kiekvienais metais skirtumas tarp kalendorinių ir Saulės metų pradžios padidėtų 5 valandomis 48 minutėmis ir 56 sekundėmis. Ilgainiui dėl to pasikeistų metų laikų laikas. Pavyzdžiui, jei nustotume naudoti keliamųjų metų sistemą, po maždaug 700 metų Šiaurės pusrutulio vasara prasidėtų ne birželį, o gruodį.

Prasiveria vaistinės durys ir per visą vaistinę nuaidi tirada:

– Man išrašyti vaistai! Ką tik iš gydytojo. Kodas 441……

Ir senjorai visai nesvarbu, kad vaistinėje yra dar keli lankytojai, kuriems tikrai nebūtina girdėti tokią asmeninę informaciją. Nepagalvodami ištransliuojame tai, kas yra jautru ir asmeniška. Paskui nereikia stebėtis ir gūžčioti pečiais:

“Kas ir kaip galėjo pasinaudoti mano asmens kodu, jeigu pasas guli namie saugiai padėtas 🤔”.

Kadangi dirbu su kitais lankytojais, į savą (nuolatinę) klientę nekreipiu dėmesio, lai kantriai laukia savo eilės. Žinau, kad ji labai nerimastinga ir nuolat mėgsta “dalyvauti” svetimuose pokalbiuose bei patarinėti visais gyvenimo klausimais, tad šypteliu ir duodu suprasti, kad tuoj ją aptarnausiu. Kai vaistinė ištuštėja, vėl pasipila:

– 442…

– Gal duokite dokumentą.

– Nesinešioju aš tų dokumentų, dar pavogs. 44…, ne. 4431….Tai jūs gi mane žinote iki kaulų smegenų, kiekvieną dieną einu pas jus.

– Kad ir kas valandą. Bet tvarka yra tvarka.

– Tai kas gi čia atsitiks?

– Na, pavyzdžiui, kitą kartą ateis vyriškis, jūsų sūnus. Ir “jūsų prašymu” išpirks jūsų vaistus – Xanaxą ar Relanium. Ir išeis patenkintas. O jūs gal net ir sūnaus neturite… Tada man ne tik akis iškabinsite, bet ir paskutinius plaukus nupešite, kai iš mano lūpų išgirsite, kad jūsų vaistai jau išpirkti.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba savo posėdyje paskelbė “atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę.”

Taigi, šiandien gyvename NEPRIKLAUSOMOJOJE DEMOKRATINĖJE šalyje, tačiau dirbame  krautuvininkams priklausomose vaistinėse, kuriose taip trūksta demokratijos.

Jeigu krautuvininkai įsivaizduoja, kad laisvės suteikimas tolygus dykinėjimui, tai jie labai klysta. Laisvė – tai galimybė laisvai tvarkyti savo laiką. Būti laisvam – vadinasi, ne tuščiai leisti laiką, o pačiam spręsti, ką daryti ir ko nedaryti. 

Bet krautuvininkai žino – kuo daugiau laisvės bus vaistinėje, tuo mažiau pelno bus jų kišenėse. Todėl nesame laisvi tvarkyti savo laiką – net ir atidirbę savo pamainą, dažnu atveju esame priversti dar “šiek tiek” padirbėti už sergančią Grytutę ir atostogaujantį Jonuką. Pasitaiko ir taip, kad atostogaujančią Onutę atšaukia iš atostogų, nes labai skubus reikalas – taip jau nutiko, kad nėra kam dirbti, darbuotojus netikėtai užpuolė gripas. Taip, taip, ir mes kartais sergame, ir mes esame žmonės. Būna ir tokių atvejų, kai turinčiam nedarbingumą, skambinama ir įsakmiai prašoma sugrįžti į darbą ir ten pabaigti sirgti.

Tai lyja, tai sninga, tai saulė šviečia, tai žemė su dangumi maišosi… Tokia jau ta mūsų žiema. Orai permainingi kaip nuotaika. O nuotaikų, kaip žinia, būna įvairių. Ypač vaistinėje. Vieni šypsosi, kiti – liūdi, dar kiti – rėkia, ketvirti – iš viso nežinia ko nori. Tokia jau ta vaistinės kasdienybė.

Pažliugę ne tik už lango – balos nuo lietaus ir sniego pamažu kaupiasi ir vaistinės oficinoje. Negelbsti ir ant grindų pakloti kiliminiai takai – nešamas iš lauko vanduo nespėja susigerti. O mes nespėjame su šluota vaikščioti. Kai jau visai prastai pasidaro, kartais po kiliminiais takais padedame išardytas popierines dėžes, kad geriau vanduo susigertų. Taip ir sukamės. Bet kitiems taip neatrodo (kad kažką darome).

„Na ir šlapia čia pas jus, darykite ką nors, kol kas nors neišsitiesė.”

„Tai kur jūsų valytoja?”

Kur kur? Kur vištos daro pur pur. Valytoja atėjo, prisipylė kibirą vandens, pralėkė per 10 min. per vaistinę su tuo pačiu skuduru, nubėgdama pakeliui pašluostė stalus, tada –  už šiukšlių kibiro, ir tiek ją tematei. O tau dar visa diena prieš akis. Ir lietui ar sniegui nepasakysi – gal jau gana, palauk iki kito ryto. Kol vėl valytoja ateis. O gal ir iš viso neateis. Būna ir joms sunkių dienų, kai iki vaistinės taip ir neateina.

„Oho, kiek  prinešiau purvo! Atsiprašau. Bet, tikriausiai turite valytoją, tai išvalys.” 

Žinoma, kad išvalys, jei ne valytoja, tai… Įdomu, kaip didesnėse vaistinėse, kur ir žmonių daugiau ateina, ir darbuotojų daugiau dirba? Gal ir valytojos ten kelios pluša? O gal darbuotojai paeiliui su skuduru vaikšto? O gal šita laimė studentams tenka? Na, greičiausiai, kaip kortos krenta ♠️🃏Žinoma, galima užmerkti akis ir nieko nematyti. Nei balų, nei purvo. Bet klientai tai visada visur ir viską mato:

Mokslas apie juoką vadinamas gelotologija. Juoko poveikiu sveikatai susidomėta XX amžiuje, 70 – aisiais metais. Normanas Kazinsas, sergantis reta liga – kolagenoze, gydytojams pasakius, kad padėti neįmanoma, užsidarė kambaryje ir ištisas valandas žiūrėjo komedijas. Po mėnesio jis pradėjo judėti, o po kelių mėnesių grįžo į darbą. Ir iš tikrųjų, jeigu jau tokia didėlė juoko galia, kodėl gi mums visiems nepasijuokus, bent jau kol skaitysite šios dienos Vaistininko užrašus.

Nusipirkusi vaistus klientė klausia:

– O padidinamąjį stiklą turite? Tą, kitaip, lupa vadinamą?

– Ne, neturime.

– Kaip čia vaistinėje nėra lupos? – nusistebėjusi tarė. – Maniau, kad turėtų būti galimybė įsigyti.

Šį pokalbį atsiuntė vienas mano blogo skaitytojas, sakydamas, kad tik paskaitydavo apie žmonių norus ką nors keisto įsigyti vaistinėje, kol pats sulaukė pas jį atkeliavusių keistuolių. Kadangi kolegos kartas nuo karto man atsiunčia ar perpasakoja savo “patirtis”, patirtas bendraujant su įvairaus temperamento ir išsilavinimo klientais, kolegoms sutikus, mielai dalinuosi šiais pašnekesiais. Beje, dėl tos lupos – kai kuriose vaistinėse prie kasos būna padėtas tas storas stiklas “vienaakiams”, kurie mėgsta patyrinėti smulkius užrašus ant vaistų ar maisto papildų dėžučių ir rasti kažką tokio ypatingo, kad galėtų išdidžiai ištarti: Taip ir sakiau, kad čia šūd…, o ne vaistai…

Kaip ten sako liaudies išmintis – kur bebučiuosi, visur šikna 💩

– Man tokių baltų apvalių tablečių.

– Kokių, močiut? Negaliu visų jūsų tablečių žinoti.

– Nu kaip tu gali nežinoti? Taigi buvo tokios baltos, apvalios…

Ar žinojote, kad šešiamečiai vaikai per dieną juokiasi apytikriai 300 kartų, o suaugę – tik 15 kartų. Todėl juokimės, juokimės ir dar kartą.

– Tai prie RED3 man dar merga priklauso, – sako vyriškis, pirkdamas maisto papildus vyrams.

Beje, vaikinai paprastai juokiasi ilgiau nei merginos.

– Man reikia IMODIUM iš S raidės.

Mokslininkai tvirtina, jog žmonės, kurie net į problemą sugeba pažvelgti su šypsena, gyvena vidutiniškai aštuoneriais metais ilgiau nei nerimaujantys jų draugai. Kol ne vėlu, darykite išvadas.

– Prašau man duoti skrandį skystinančių.

– 🤔

– Kas neaišku?

– Gal vidurius laisvinančių?

– Ooo, TAIP, BŪTENT! Sakiau gi, SKYSTINANČIŲ!

Ir dar: maksimali juoko trukmė dažniausiai neviršija 40 sekundžių.

– Duokite man žuvies lašinių, – paprašė vaistinėje solidus vyriškis.

– Nuo mėsos ką nors.

– 🧐

– Yra raumenys, yra kaulai, o man reikia ko nors nuo mėsos.

– O nuo lašinių netiks?

Dar viena tema, kuri parodo, kad rinkimai nenumaldomai artėja. Šį kartą atsibudo du seimūnai, kurie kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministrą, prašydami išsiaiškinti savivaldybėse esančių vaistinių darbo poreikį šventiniu laikotarpiu, kai vaistų poreikis itin padidėja. Negana to, šie du veikėjai ragina sukurti vaistinių budėjimo sistemą, kuri padėtų šventiniu laikotarpiu užtikrinti vaistų prieinamumą 😮

Na, man įdomu, apie kokį prieinamumą jie kalba? Šiai dienai vaistinių turime daugiau nei pakankamai, o vertinant pagal gyventojų skaičių, jų turime daugiau nei bet kuri kita ES šalis. Galbūt, atsirado naujos vaistinės poreikis Seime? Kažkodėl visai nenustebčiau.

Pasak Seimo narių L. Jonausko ir O. Leiputės, šiuo metu visoje Lietuvoje veikiančios tik šešios budinčios vaistinės neužtikrina vaistų prieinamumo 🤭

Ar tokios mintys atėjo tuomet, kai kažkuris staiga suviduriavo, o šalia nepasitaikė nei vienos veikiančios vaistinės? O gal prie vaišių stalo per ilgai buvo pasėdėta? Istorija, žinoma, apie konkrečius faktus, nutyli. 

Galvokime, kad tokia netikėta mintis gimė grynai iš patriotiškų jausmų, na, kad ir dėl begalinio troškimo padaryti kažką naudinga Lietuvos žmonėms. Deja, bet viena kita naujai įsteigta budinti vaistinė naudos neatneš niekam, netgi krautuvininkams. Kitaip, tokias vaistines skaičiuotume dešimtimis. Bet, greičiausiai, čia kalta “intensyvi” darbotvarkė, kuri neleidžia pamatyti tikrųjų problemų – ne vaistinių mažai turime, bet vaistų reikalingų jose! 

Šių dviejų persidirbusių ir ryškiai pervargusių ponų teigimu,“Šventiniu laikotarpiu itin padidėja vaistų poreikis. Prie kai kurių didžiųjų miestų budinčių vaistinių nusidriekia ilgos žmonių eilės, žmonės skundžiasi, kad sunegalavę šventiniu laikotarpiu ir gyvenantys toli nuo budinčių vaistinių, neturi galimybių įsigyti jiems reikalingų vaistų.” 

Beje, mes dirbantys vaistinėse, kur kas dažniau girdime nepasitenkinimą dėl vaistų trūkumų, kompensavimo tvarkos ir pigiausių vaistų politikos. Taip pat mielai ponią Leiputę ir poną Jonauską supažindintume su savomis problemomis ir neišsprendžiamais rūpesčiais dėl darbo krūvių, kurie netikėtai atsiranda kolegų atostogų metu ar ligos atveju. Norėtume jiems papasakoti apie įtampą, kurią kasmet jaučiame, kai pas juos ir jų kolegas kasmet žygiuoja krautuvininkai su reikalavimais sumažinti mūsų atostogas ir padidinti darbo valandų skaičių. Dažnai tokiais atvejais šie garbūs ponai linksta į krautuvininkų pusę, nes verslui reikia padėti…

Bet jie transliuoja toliau:

“Ministerija kviečia spaudimą dėl vaistų pardavimo patiriančius vaistininkus pranešti apie tokius atvejus”, – praeitą savaitgalį per televiziją žinutę išplatino Sveikatos apsaugos ministerija (SAM).

Skaičiau ir mąsčiau: kažkur labai girdėta, matyta, skaityta. Ir tikrai, labai jau panašiai skamba policijos ar Specialiųjų tyrimų tarnybos kreipimasis į visuomenę: “Jeigu jums yra žinoma apie daromą ar rengiamą daryti nusikaltimą, prašome apie tai pranešti telefonu xxx arba internetu xxx puslapyje.” O nusikaltėliai kaip vaikščiojo šalia mūsų, taip ir toliau tebevaikšto.

Jau ne pirmus metus klesti krautuvininkų anarchija, psichologinis teroras, gąsdinimai, šantažas vaistinių darbuotojų atžvilgiu. Ir SAM tai yra puikiai žinoma. Apie tai rašoma spaudoje, internete, rodoma per TV. Apie nepakenčiamas darbo sąlygas nuolat primena Vaistinių darbuotojų Profesinės sąjunga, tačiau jokio postūmio nėra. Jo ir negali būti, nes mes esame per daug maži ir nereikšmingi lyginant su krautuvininkų klanu.

Dažni jų apsilankymai Seimo Sveikatos reikalų komitete pas p. A. Matulą ar pačioje SAM su tikslu ryklių naudai pakeisti vieną kitą teisės akto punktą, graudūs pavirkavimai dėl vaistininkų trūkumo, dėl per ilgų jų atostogų ar trumpų darbo valandų. Ir kaip galima pasitikėti valdininkais, kurie kartu su krautuvininkais švenčia šventes (A. Armonaitė dalyvavo Camelia vaistinių 30 – mečio šventėje  ir nuotaikingai pozavo kartu su Camelia valdžia, todėl nestebina jos požiūris – mažinti naštą verslui)? Po tokių glaudžių santykių, apie pokyčius galime tik pasvajoti. Ši valdžia akivaizdžiai ir demonstratyviai lenkia galvas prieš krautuvininkus, vieną dieną skelbdami visai Lietuvai, kad žmonės per daug ir neracionaliai naudoja vaistų, kitą – teigdami, kad tai – verslo subjektai, kuriems reikia leisti uždirbti. Tai kas, vis gi, yra prioritetas – žmonių sveikata ir jų piniginės turinys ar krautuvininkų kišenės, neturinčios dugno?

Taigi, sugrįškime prie pačio pirmo sakinio, kuriuo šiandien pradėjau Vaistininko užrašus.

– Laba diena, norėčiau jums pranešti apie mobingą, kurį nuolat patiriu darbe. 

– Prašome konkrečiau.

– Na, baigiu dirbti savo vaistinėje, o po to privalau perlėkti į kitą vaistinę, kur turiu vaduoti sergantį kolegą. Tada vėl iš ryto dirbti savo vaistinėje ir vėl lėkti į kitą vaistinę.

– Bet jums už tai sumoka?

– Taip, bet aš nenoriu savo laisvą nuo darbo laiką, kuris priklauso šeimai, aukoti darbui.

– Tai ir neaukokite. Ar jus su botagu verčia?

– Ne, bet patenku į “juodą sąrašą” , užsitraukiu darbdavio nemalonę ir atsistoju į pirmas gretas, kuriose stovintiems yra suteikiama pirmumo teisė į atleidimą. O aš turiu vaikų, banko paskolą ir negaliu rizikuoti darbo vieta.

– Bet jūs visada turite pasirinkimo teisę.