Vaistininko užrašai

Turbūt kiekvienas darbdavys savo darbuotojui pateikia rekomendacijas ir nurodymus, kaip reikia elgtis su klientais. Visi nurodymai, žinoma, prasideda nuo pasisveikinimo iki atsisveikinimo. Kokio ilgumo elgesio rekomendaciją gauna darbuotojas priklauso nuo darbdavio kūrybingumo. Išsilavinusiam piliečiui net nereikia sakyti, kad jis turi pasisveikinti ir atsisveikinti. Bet, dėl visa ko, mums apie tai kas rytą primena juodu ant balto surašyta mantra. Tačiau, kaip pasakė H. Ibsenas:

Tūkstančiu žodžių nenuveiksi tiek, kiek vienu geru darbu.

Todėl mes mažiau skaitome, ką mums liepia, o daugiau darome 😀

Bet smagiau darbuotis yra tada, kai yra grįžtamasis ryšys ir abipusis supratimas. Taigi, palinkėčiau savo ir ne tik savo klientams ne tik priekaištauti, bet ir mokėti pasidžiaugti, nors ir smulkmenomis.

Juokas – visai nebloga draugystės pradžia ir pati geriausia pabaiga. Todėl, kai šypsomės jums, nesakykite:

Kas čia jums taip linksma? Palaukite, sulauksite mano amžiaus, tada pažiūrėsite! Kai vietoj duonos reikės pirkti vaistus, tada ir pasijuoksite.

A. Diuma pasakė:

Niekada nevėlu nutilti, jeigu žinai, kad meluoji.

Nemažai vyresnio amžiaus pacientų, kai ateina laikas mokėti už vaistus, išgirdę mokėtiną sumą, sako:

Na, žinote, aš tiek niekada nemokėjau! Prieš kelis mėnesius man reikėjo primokėti tik eurą, o dabar moku tris!

Tai va, pasakysiu, vienas iš popierinės kompensuojamų vaistų knygelės privalumas – išlikę ankstesni mokėjimai. Ir kartais, kai jau labai noriu apginti vaistinės prestižą ir įrodyti, kad ji nėra brangininkė, susirandu seną mokėjimo kvitą, kuris prisegamas prie recepto ir parodau (ir įrodau), kad vaistai ne tik kad nepabrangę, bet dar ir atpigę. Tada seka pauzė, o po jos:

Nu gal, gal, bet man atrodo, kad buvo pigiau.

Tačiau, matydamas akivaizdų įrodymą žmogus aprimsta ir supranta, kad tik emocijų vedamas taip pratrūko, o tu supranti, kad ta vaistų kainų pasiutpolkė visus veda iš proto 😀
Skaityti toliau »

Kiekvieną kartą vis galvoju, kad dabar jau laikas parašyti apie kokį nors negalavimą ir jo gydymą, tačiau per savaitę vėl prisirenku dozę perliukų, o kadangi daugelis žmonių nusiteikę negatyviai ir be ligų, tai apie jas ir šį kartą dar nešnekėsiu.

Daugelis istorijų, išgirstų vaistinėje, atsiranda iš sudėtingo gyvenimo; tik žmonės sugeba jas perteikti taip, kad pabaigoje linksma tampa ir jiems, ir man 😀

Savaitės top’u pasirinkau vienos moteriškės pageidavimą:

– Man reikia tokio gero tepalo. Tiksliai nepamenu, bet kažkaip „gyvatės pėdutės“ vadinasi.

Juokinga buvo ne todėl, kad ne taip pavadino tą tepalą, kuris iš tikrųjų vadinasi „velnio letenėlės“. Juokinga buvo įsivaizduoti, kokios yra gyvatės pėdutės 😀

Ne ką prastesnis pokalbis buvo ir su sekančia pirkėja. Perka vaistus, tada klausia, nuo ko jie. Kai paaiškinu, kad kraujotakai gerinti, ji man sako:

– Man tai jie labai padeda, kai niežti.

– Nuo niežėjimo yra kiti vaistai.

– Nesvarbu, kad yra. Man šitie labai padeda.

Reikia tikėtis, kad ji nepaskelbs visam pasauliui, kokius puikius vaistus nuo niežėjimo jai parinko vaistinėje.

Laikykis. Laikykis tvirtai. Atsilaikyk. Kantrybėje genialumas.

Tokius žodžius tikriausiai mintyse kalbėjo inteligentiškas senjoras, kantriai sėdėdamas ir laukdamas, kol sena miela moterytė iš kaimo papasakos man apie savo bėdas, džiaugsmus ir rūpesčius.
Skaityti toliau »

… Netikėk, ką priešai suoks
Ką šnekės tau svetimi
Šis gyvenimas kitoks
Reikia būti savimi…

(„Rondo“, „Aukštumos“)

Šios dainos žodžiai, kažkodėl, pirmiausiai atėjo į galvą po mano mažo eksperimento. Niekam ne paslaptis, kad vaistinėse dažnai apsilanko įvairių vaistų ir maisto papildų firmų atstovai. Negaliu sakyti, kad mane jie džiugina. Pirmiausiai, atima nemažai laiko, antra – nieko naujo nepasako (kartais būna išimčių), o trečia – primygtinai reikalauja, kad pardavinėtum jų produktus, siūlytum kiekvienam užeinančiam, o įžūliausi atėjusiam klientui patys pradeda piršti savo prekę. Tada pasijunti lyg būtum stebėtojas.

Taigi, eikime prie esmės 😀 Šį kartą atstovas buvo ne iš pačių įkyriausių. Trumpai priminė apie savo produktus (gal jie visi galvoja, kad mes sergame Alzheimerio liga?), o tada išsitraukė naujų produktų pavyzdžius ir pasiūlė išbandyti ant savęs ar mano artimųjų. Esu visiškai prieš papildus pasisakantis žmogus, nes manau, kad tai vėjais paleisti pinigai, tačiau pasitaikė gera proga užtvirtinti savo nuomonę ir eilinį kartą įsitikinti, kad papildai neveikia taip, kaip daugelis iš mūsų tikisi. Kadangi turiu iš niekur atsiradusį vieno sąnario skausmą, išsirinkau papildą pagal savo indikaciją. Pasakiau, kad bandysiu ant savęs, nes tada būsiu puikus ir nešališkas prekės reklamuotojas, jei papildas man padės. Pagal atstovą ir prekės anotaciją, šis papildas turi padėti visiems, besiskundžiantiems sąnariais, o prie mano skausmo – ypač. Paklausus, ar tiki tuo, ką sako, šiek tiek pasimetė, bet dar kartą patvirtino savo žodžius. Tada dar paprašė užsakyti po vieną vienetą, kad turėtume vaistinėje. Atsakiau, kad pirma išbandysiu, o tada bus matyt 😀 Nes 18 eurų eksperimentams ne pas visus mėtosi kišenėje…

Skaityti toliau »

– Nepatogu klausti, bet ar gaunate bent 1000€ algos?

Netikėtai išpyškina man viena senjora. Išgirdusi atsakymą, palinguoja galvą ir taria:

– Važiuokite iš tos Lietuvos. Mums seniams sunku, mažos pensijos, bet viską mes jau turime užgyvenę. Ant duonos užteks, o skarmalų jau nereikia. Jums viskas dar prieš akis. Todėl nešvaistykite laiko veltui ir važiuokite ten, kur jus gerbs, mylės ir padoriai atlygins už jūsų darbus.

Yra tiesos jos žodžiuose, tačiau gera tik ten, kur mūsų nėra. Todėl dar šiek tiek pabūsiu čia, kur kiekviena diena – tarsi iššūkis. Niekur neišgirsiu tokių istorijų, kurias girdžiu čia kasdien 😀 Niekur nesutiksiu tokių nenuspėjamų žmonių kaip čia. Juk pinigai dar ne viskas. Nors už juos galima nusipirkti beveik viską, žmogaus širdies šilumos – ne.

Praėjusią savaitę buvo užsukus sena klientė. Ji tokia gana keista, apie 80 metų, kartais protingai šneka, kartais nelabai. Kartais žino, ko nori, kartais – aš turiu žinoti, ko jai reikia. Bet visada randame bendrą kalbą, gal todėl ji pas mus dažnai užsuka. Taigi, atėjo labai piktai nusiteikusi, nes norėjo išsikviesti taksi, bet kioskininkė jai nepaskolino telefono 😀 Širdo ant viso pasaulio ir stebėjosi, kodėl ji visą gyvenimą visais nelaimėliais pasirūpina, o kai jai prireikė tokios smulkmenos, jai niekas neištiesė pagalbos rankos. Tada nusipirko vaistų ir išėjo. Sugrįžo vėl po kelių minučių ir sako:

– Paprašiau vieno vyro, kad man iškviestų taksi, tai jis skambino skambino, bet visos operatorės buvo užimtos, tai negalėjo iškviesti. Gal jūs man iškviestumėte, aš jums telefoną padiktuosiu, nes turiu savo pastovią firmą.

Aš jai pasiūliau pereiti per gatvę ir iš karto sėsti į taksi, nes ten visa eilė išsirikiavusių laukia. Bet ji pasakė, kad jai ne į tą pusę važiuoti, taksi turės apsisukti, todėl kainuos 0,50 cnt, o gal ir visu euru brangiau! Ką gi, surinkau telefono numerį ir daviau jai pakalbėti su savo operatore 😀 Taksi ji užsisakė, padėkojo labai labai ir pažadėjo vakare pasimelsti už mane ir mano šeimą 😀 Tada staiga metėsi prie manęs, paprašė dar kartą mano telefono, pasiėmė servetėlę ir puolė valyti telefoną, išdidžiai pareikšdama, kad nėra ko man svetimom bakterijom kvėpuoti, ji švariai viską nuvalys. Nuvalė, grąžino ir dar kartą nusistebėjusi, kad vis dėlto yra gerų žmonių (šį kartą jau stebėjosi su džiaugsmu), nuskubėjo į taksi.

Skaityti toliau »

Ta diena, atrodė, visai neturėjo išsiskirti iš visų kitų, eilinių dienų. Tačiau…

Pradėsiu nuo žodžio reikšmės. Hipoterapija. Gal ir ne visi žino, kas tai yra, todėl skubu paaiškinti: hipoterapija – tai gydymas arklių pagalba. Oficialiai šis gydymo būdas imtas taikyti 1960 m. Austrijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje. Šiuo metu hipoterapija daugelyje šalių yra pripažintas ir iš valstybės biudžeto remiamas gydymo būdas. Jis labai tinka autizmu, Dauno sindromu, cerebriniu paralyžiumi sergantiems vaikams, kurie paprastai yra užsidarę savo pasaulyje, turi įvairių baimių. Būdamas prie žirgo toks vaikas nurimsta, atsipalaiduoja. Anksčiau niekuo nesidomėjęs vaikas pradeda su žirgais bendrauti. Žinoma, arklių terapija ligų neišgydys, tačiau tikrai pagerins gyvenimo kokybę.

Turintys dvasios negalias, kuriems sunku reikšti jausmus, tampa savarankiškesni, lengviau bendraujantys su juos supančiu pasauliu, nustoja bijoti didelių daiktų. Arkliai padeda pamatyti pasaulį vertikaliai – iš viršaus į apačią, todėl sėdėdamas arkliui ant nugaros, jautiesi pakylėtas ir nepriklausomas. Tai puikus laisvalaikio praleidimo būdas po įtempto, nervingo arba nejudraus sėdimo darbo. O kur dar buvimas gryname ore 😀

Taigi, vieną vasaros dieną aš ištrūkau iš miesto sumaišties, kad patekčiau į kaimą 😀 Atsipalaiduoti ir užsimiršti…

Skaityti toliau »

Sakoma, kad šventa vieta ilgai tuščia nebūna. Kai iš kiemo dingo katės, jame pradėjo šeimininkauti žiurkės ? Taip, taip, kartą net teko pastebėti, kaip žiurkė įkišusi galvą į šuns dubenį smaguriauja jo maistą! Dar sakoma: kai meilužė tampa žmona, meilužės vieta taip pat tampa tuščia (tik neilgam) ? Kai atsiranda įstatymas, visada atsiranda ir „apstatymas“. Kai valdžia pradeda priiminėti abejotinus įstatymus dėl alkoholio – staiga suklesti „bobutės“ ir kontrabandininkai. Taip visada buvo, taip yra ir taip bus.

Sveikatos apsaugos ministras nusprendė uždrausti gydytojams teikti kodavimo nuo alkoholio paslaugas, spaudoje pradėjo skelbtis „specialistai“, kurie žada išgydyti ne tik nuo alkoholio, bet ir daugelio kitų negandų.

Pažvelgus į Lietuvos dienraščiuose spausdinamus skelbimus, susidaro įspūdis, kad taikomi dvigubi standartai: kas leidžiama vieniems, tas gali būti draudžiama kitiems.

Na kad ir pastarųjų dienų skelbimai. Labai jau jie patraukė mano akį. Vadinasi, į juos pažvelgs ir kiti. O kiek atsiras susidomėjusių rimčiau? Ir kiek Lietuvos piliečių kišenes patuštins šie „gydytojai“, „aiškiaregiai“ ir panašūs į juos? Kas turėtų pasidomėti šiais „veikėjais“?

Jeigu LR leidžiami tokie gydymo metodai, tai kodėl turi būti draudžiami mūsų vietinių gydytojų atliekami kodavimai? Ministras teigia, kad žmonės mėto pinigus abejotiniems gydymams, tačiau nemano, kad kažkokio terapeuto Ilhamo, ar aiškiaregės Roksandros gydymas kainuoja taip pat nemažus pinigus. O tokiems veikėjams tik to ir reikia – valdžios tylėjimo ir žmonių tamsumo.

Deja, keistų draudimų tik daugėja. Norima uždrausti maisto papildus nusipirkti laisvai, jiems gali reikėti recepto. Keisčiau ir būti negali. Kad papildus žmonės vartoja nesaikingai, dideliais kiekiais ir be reikalo, niekam ne paslaptis. Ir tikrai reikia tuo klausimu šviesti savo piliečius. Tačiau ne kvailais sprendimais.

Skaityti toliau »

Mano darbo diena susideda iš tūkstančių mozaikų stikliukų. Ir visi jie tokie skirtingi! Vieni nugludinti, kiti – aštrūs, vieni – spalvoti, kiti – bespalviai. Bet visi ypatingi ? Todėl šiandien pabandysiu iš jų sudėlioti mozaiką. Suprantama, veiksmas vyksta tik vaistinėje, ir niekur kitur ?

– Laba diena! Čia pas jus turi būti išrašytas kibernetinis, ar kaip jis ten vadinasi, receptas.
– Na, duokit dokumentą, patikrinsime tą jūsų kibernetinį receptą. Kad tik kokio viruso kompiuteriui neužneštų ?

Perka senjora vaistus, staiga suskamba mobilus telefonas. Išsitraukia, pašneka su kažkuo, o po to sako:
– Seniau tai, va, laikai buvo… nei mobiliakų, nei kokių nors skaipų, dingai nuo visų ir pabučiuok į mėnulį! ?

Įeina vyresnio amžiaus klientė, sustoja prie reklaminių laikraštukų ir sako:
– Imt, neimt? Ai, būsiu sveikesnė, jei neskaitysiu.
(Ir išeina)

Ateina senjoras, nusiperka vaistų, bet vienos rūšies neturiu. Pasižiūriu kompiuteryje, kuri artimiausia vaistinė jų turi ir sakau:
– Netoli ta vaistinė, pasivaikščiodami ir nueisite. Oras puikus, judėjimas – sveikata ?
– Tai einame kartu ?

Vidutinio amžiaus moteris:
– Man, prašau, pleistro ir zelionkos.
Paduodu pleistro ir briliantinės žalumos.
– Ne tokio pleistro, sakau gi, su zelionka. Man nereikia to buteliuko.
Tada paduodu pleistrą su žalia marle.
– Jo, šito man ir reikia.

Skaityti toliau »