Vaistininko užrašai

– Man germanto!

– Hmmm 🧐 Tai jums ne į vaistinę, o į parduotuvę reikia, į sūrių skyrių.

– Tai neduosit?

– Kad, tikrai, fermentiniais sūriais neprekiaujame 😎 Gal aiškiau suformuluokite savo pageidavimą.

– Purškalo man reikia į nosį. Germanto purškalo.

– O gal vis dėlto ne germanto, o Rinogermina?

– Taip, taip, rinogermanto.

Pasigirsta vaistinės telefono skambutis:

– Vaistinė.

– Ar vekselino turite?

– Vazelino?

– Ne, vekselino.

– Tokio negirdėjau. Gal Vaksolio?

– VEKSELINOOOO!

– TOKIO NEŽINAU!

– Tai ką, jūs reklamų per televiziją nežiūrite? 

– Ne, man užtenka reklamų vaistinėje.

– Tai pažiūrėkite šiandien per televiziją ir užsakykite man jį. Aš ryt paskambinsiu.

Reklamų nežiūrėjau, apie ką ėjo šneka, taip ir nesupratau, skambučio kitą dieną taip pat nesulaukiau 😜

– Man magazino.

– Kokio magazino? Bitėms?

– Vaistų reikia MAN, o ne bitėms.

– Ir ką su tuo magazinu gydysite?

– Sąnarius.

– Tai jums tikriausiai reikia Nalgezino 😊

– Nalgezino, Nalgezino 😆

Žmonės išradingi, greitai sukuria naujus pavadinimus vaistams. Puiku, jeigu jiems lengviau prisiminti savo susikurtą naujadarą, tačiau nėra garantijų, kad jie tą naujadarą lengvai nusipirks vaistinėje. Mes irgi ne orakulai ar aiškiaregiai, todėl ne visada pateisiname pirkėjų lūkesčius. Juk paprašius Koroloko, ne kiekvienas vaistininkas supras, kad žmogui reikia Controloc. Arba įsigeidus ko nors refleksams, pasiūlyti vaistus nuo refliukso 🤓 Kaip tik nebuvo pravardžiuojamas sirupas nuo kosulio Paxeladin. Prašė ir Aladino, ir persiladino, ir: “nu kaip ten to pašalinto prezidento pavardė? Paksas, na va, tai man paksodino tada reikia.” 

Pradėsiu nuo anekdoto, o vėliau pereisiu prie realių gyvenimo situacijų. 

Medicinos egzaminas. Nekaip sekasi. Dėstytojas užduoda paskutinį klausimą:

– Jei atsakysi, išlaikei. Ar karvėms abortus daro?

Studentas galvojo, galvojo ir tarė:

– Galima, aš išeisiu ramiai pamąstyti ir po to atsakysiu?

– Na, eik.

Išėjo. Klausinėjo visų, niekas nežino. Apėmė neviltis, bet pamatė kažkokį narkomaną einantį. Išeities nėra, todėl paklausė:

– Klausyk, gal tu žinai, ar karvėms daro abortus?

Pažiūrėjo tasai į studentą ir tarė:

– Žiūriu, rimtai prisidirbai…

Keistuolių netrūksta ir realiame pasaulyje. Yra toks vienas įdomus klientas, besilankantis vaistinėse, greičiausiai ir visur kitur. Toks ekstravagantiškas, neeilinis vyras, pagyvenęs, bet nenusakomo amžiaus. Ne vienas kolega apie jį kalba, todėl supratau, kad jo pilna visur. Šis žmogus nėra įprastas klientas – jam rašomi vaistai nuo šizofrenijos. Todėl daugeliu atveju, keistas jo elgesys yra pateisinamas. Labiausiai žavi jo apranga, papuošalai, kepurė su lapės uodega ir jo palydovai – šunys. Jo transporto priemonė – dviratis, nesvarbu, žiema ar vasara už lango. Stebina jis nuolatos, nesvarbu, ar užeina į vaistinę, ar tik kai sustojęs prie lango, padaužo į jį,  pamojuoja 👋, parodo savo šunų kinkinį ir nudumia tik jam vienam žinoma kryptimi. Su savimi nešiojasi/vežiojasi tašę/kuprinę, kurioje dažną kartą turi įdomių daikčiukų. Kokių? Na, pavyzdžiui, ateina į vaistinę ir sako: “Pažiūrėkite, ką jums parodysiu”. Pradaro tašę, o ten višta. Kitą kartą – kalakučiukas. Kitose vietose parodė ir žąsį, šuniuką, kačiukų🦆🐕🐈 Na, kaip koks nors gyvūnų globėjas. Klausia kartą: “Turi feisbuką?”. “Neturiu, o ką?” “Noriu į draugus pakviesti tave” “Tai kad nėra laiko jokiom draugystėm, dirbti reikia”. “Gaila”. Jei kokioj vaistinėj atsiranda naujas veidas, tuoj pat pradeda rodyti dėmesį, pirkti šokoladus, net lašišą. Kartą vaistinėj paliko išrašytus vaistus, o kitą kartą atėjęs sako:

Kai verslas kuria psichologiškai saugią darbo aplinką, vidinė emocinė sveikata įmonėse tik gerėja. Tai lemia augantį darbuotojų įsitraukimą, didėjantį darbingumą,- rodo tarptautinės audito ir verslo konsultavimo bendrovės atlikti tyrimai. Saugumo ir emocinės sveikatos užtikrinimas pasaulyje tapo pagrindiniu verslo prioritetu. Ką gi, pažvelkime į vis gerėjančią emocinę savijautą.

Ankstyvas rytas, nuotaika puiki, ruošiuosi į darbą. Išvažiuoju į gatvę ir netikėtai stringu automobilių spūstyje. Negailestingai bėgančios minutės akivaizdžiai byloja apie tai, jog vaistinės laiku atrakinti nespėsiu. Ne aš pirmas, ne aš paskutinis… Juolab, kad ir situacijos pakeisti negaliu, todėl tiesiog keičiu požiūrį į ją. Dar labiau pasigarsinu muziką ir vėžlio žingsniu judu didžio tikslo link. Tikslas pasiektas 08:05, taigi, ne taip jau ir blogai (tikėjausi blogiau). Šiek tiek užtrunku, kol įparkuoju automobilį (globalinė problema), tada – signalizacija, chalatas, kaukė, pirštinės, kompiuteris, kasos aparatas, stacionarus kraujo spaudimo matavimo aparatas, pinigų tikrinimo aparatas (viską reikia sukaišioti į elektros lizdus). Dar reikėtų perskaičiuoti pinigus, kuriuos vakar kasoje paliko kolegė, bet nėra kada, nes dar reikia įsijungti virdulį – kavą šiandien gersiu esant prastai emocinei būsenai. “Bet ir miegate ilgai. Jau penkias minutes laukiu prie durų”,- taria pirmasis klientas. “Taip, leidau sau šiandieną ilgiau pamiegoti, kad vidinė emocinė sveikata būtų geresnė”,- burbtelėjau. “Man reikia galimybių paso, nes anas baigė galioti, negaliu į parduotuvę patekti”. Po galais, antra diena spausdintuvo kasetė vėluoja… Ką čia gražaus sukūrus 🤔 ”Kažkokie trikdžiai nuo ryto, nėra internetinio ryšio, negaliu prisijungti nei prie e-sveikatos, nei prie kitų svarbių puslapių”,- teisinuosi ir neraudonuoju, nes tie sutrikimai iš tikrųjų gana dažni. Kadangi šalia dar trys vaistinės, tikiuosi, kad klientas sėkmingai gaus naują galimybių pasą. O ir tempti iki paskutinės galiojimo dienos ar nakties kaip studentui, nereikėtų. Bet ką čia ir moralizuoti, dažnas iš mūsų toks…

Kol neatėjo kitas pirkėjas, skubu prie kavos puodelio. Bet kodėl nejaučiu kavos kvapo? Gal kovidas? Neeeee, pasirodo, kad vanduo užvirė, bet ant kavos jo niekas neužpylė 🤣 Vėl per naują kaičiu vandenį ir… ateina naujas pirkėjas, pareikšdamas, kad jam yra išrašyti penki receptai. Pradedu jungtis prie e-sveikatos ir įtemptai klausau, kada užvirs vanduo. Likimo pirštas – nėra ryšio su Registrų centru. Dabar man aišku, kodėl neraudonavau dėl galimybių paso – šeštas jausmas neapgavo 🤗 Skambinu kolegoms, skaitau administracijos laiškus ir suprantu, kad problema žinoma ir ją bandoma pašalinti. Taigi, penki receptai atkrenta ir mintyse aš jau mėgaujuosi aromatingos kavos gurkšniais. Bet kas gi čia dabar! Aš ir vėl negirdėjau, kaip užvirė vanduo! Emocinė įtampa pavojingai auga, todėl šį kartą stoviu prie virdulio ir laukiu to skambtelėjimo. Net jei ir ateis pirkėjas, manau, nesupyks, jei 20 sekundžių jam teks ramiai pasidairyti po vaistinę. Svarbu tik, kad jis nebūtų slaptasis pirkėjas, nes tada jau amen 😇 Šį kartą sėkmingai užplikau kavą ir jaučiu, kaip gerėja mano emocinė būsena. Bet tai dar nereiškia, kad kavą išgersiu skaniai ir ramiai. Staiga prisimenu, kad ryte neatlikau kasos darbų, t.y., neįdėjau pinigų į kasą ir nepadariau ataskaitos. Gerai, kad niekas nieko dar nepirko ir pinigų kasoje nepadaugėjo, todėl atlieku tai dabar. Pamažu pradedu įsivažiuoti į darbo ritmą: prekių tvarkymas, pirkėjų priekaištų išklausymas dėl e-receptų (sistema vis dar neveikia), dėl kai kurių vaistų tiekimo sutrikimo, dėl “pabrangusių” vaistų, dėl to, kad negali patekti pas specialistus ir net pas šeimos gydytojus. Tada jau kelintą kartą išgirstu gydytojų ir med. personalo priekaištus dėl to, kad atiminėjame iš jų duoną, siūlydami vakcinaciją vaistinėje 💉 Nei aš teikiau tokius siūlymus, nei aš juos palaikau. Jeigu vakcinacijos centrai ir poliklinikos lengvai susitvarko su norinčiųjų pasiskiepyti srautais (kiek žinau, dabar jie ženkliai sumažėję), tai tik sveikatos ministerija ir krautuvininkai gali paaiškinti gaunamą naudą. O mes, paskutinioji grandis, esame tik keistų sumanymų vykdytojai, kurie iš to negauna jokios naudos – nei pinigine išraiška, nei emocine sveikata. Anaiptol, stresas, kai viena ranka dedi prekes į krepšelį, o kita ranka – adatą duri (gal ir per vaizdžiai pasakiau, bet, manau supratote, ką iš viso norėjau pasakyti).

– Nuolaidų kortelę turite?

– Ne. Gal jūs turite paskolinti (klientas kreipiasi į šalia stovinčią senjorę)?

– Tai gal jums dar ir už prekes sumokėti?

🤭

– Man IA duokite?

– Kas čia per konspiraciniai vaistai?

– Ne konspiraciniai, o kontraceptiniai.

– Tai gal YAZ?

– Viena raidė čia ar ten, nieko nekeičia.

😶

– Vakar baseine pasigavau kažkokią zarazą…

– 😷😲

– Jau viskas gerai – šiandien iš buto vos išvariau…

🤣

– Kaip gerai atrodote!

– Padirbtumėte vaistinėje keletą mėnesių, ir jūs taip atrodytumėte.

– ?

– Nėra kada nei pavalgyti normaliai, nei atsigerti. Ir ant kojų visą dieną. O kiek nervinių ląstelių įtampa suėda…

– Taigi tiek vaistinių aplinkui. Pasidalinate tuo krūviu visi.

– Taip, žinoma – ateina pas mane klientas, pasiklausinėja kainų, tada eina į kitą vaistinę. Ten vėl to pačio paklausinėja. Tada – į trečią užsuka. Ten jau nusiperka. Bet dar pakeliui aplanko ir ketvirtą vaistinę – kad įsitikintų, jog nepralošė. Tuomet grįžta pas mane vėl – kad pasakytų kaip brangu pas mus, o tada dar kartą  lekia į sekančią – paklausti, kaip tuos vaistus vartoti, kur nusipirko trečioj vaistinėj. Taip ir dalinamės tais srautais. Beje, nuolatiniais ir nesibaigiančiais. Tame tarpe, kai vienas klientas klajoja kitur, aš turiu atklydėlį, kuris perka pas mane, bet  netrukus eis kainų lyginti pas kolegas…Taip kad, nei kojyčių, nei rankyčių, nei valgyt, nei gert. Belieka tik gerai atrodyti.

😎

– Man melagio reikia.

– Vaistinėje melagiai neparsidavinėja.

– Bet man sakė, kad nueičiau į vaistinę ir nupirkčiau melagio.

– Tai ką gydysite su tuo melagiu?

– Minėjo, kad nuo skausmo.

– Gal Mialdex?

– Nu gal. Bet sakė, lyg ir melagis.

👀

Yra  tokia vaikiška knygelė su labai gražiais piešinukais, kuriuose pavaizduoti įvairius darbus bedirbantys gyvūnėliai 😀 Prisiminiau šią knygą besvarstant – o ką gi aš dirbu visą darbo dieną 🧐 Kadangi kartais tenka dirbti ir po visą pilną dieną, t.y. nuo 8 iki 19 val., tai ir darbelių prisikaupia nemažai. Ar jie visi geri? Tikrai – NE. Juk visiems geras nebūsi 😇 Taigi, šiek tiek pakoreguosiu pavadinimą –  KĄ VAISTININKAI DIRBA VISĄ DIENĄ 😉 , ir pirmyn. Susumavus visą mano dienos triūsą, trumpa gerų ir blogų darbų ataskaita būtų tokia:

Priėmiau 162 žmones. Iš jų – pusė, kuriems reikėjo pagalbos. Kitą pusę galima suskirstyti į: atėjusius paplepėti apie šį bei tą ir tuos, kuriems reikėjo ne vaistų.

Kadangi nevedžiau smulkios statistikos (o ir niekam ji neįdomi), galimi nuokrypiai nuo tikrovės. Reikia įvertinti ir mano nuomonės objektyvumą/subjektyvumą, nes ne visada ji sutapo su klientų nuomone. Na, pavyzdžiui, pirkėjas reikalauja tepalo hemorojui gydyti, bet žada tepti nosies gleivinę. Aš jam sakau, kad toks naudojimo būdas netinkamas, o jis man rėžia, kad nemokyčiau jo, kaip jam gyventi. Todėl jį labiau laikau ne ligoniu, bet norinčiu pabendrauti įvairiomis temomis 🤭

Taigi, tai pusei, kuriai reikėjo pagalbos, jos nesuteikiau, maždaug ketvirtadaliui. Nes:

• Nepardaviau antibiotikų (neturėjo recepto)
• Nepardaviau Viagros (neturėjo recepto ir sukėlė įtarimą, kad su kažkuo eksperimentuos)
• Nepardaviau Xanaxo, Lorazepamo ir Lexotanilio (argi, jau pilnatis? Kažkodėl labai jau daug norinčių buvo nusipirkti raminančiųjų be recepto)
• Nepardaviau, ko prašė, nes pasisakau griežtai prieš savigydą ir kaimyno patarimus).

Vat ir nežinau, kurioje vietoje reikėtų padėti kablelį 🤔 Aš visada buvau tokios nuomonės, kad nereikia žmogui įkyrėti, bandant jo pirkinių krepšelį išplėsti iki begalybės. Tokia nuomonė susiformavo dėl kelių priežasčių. Viena jų – asmeninė patirtis, pavyzdžiui, pašte – bandant išsiųsti ar atsiimti siuntą, vargšės moterytės nesustodamos vardina daiktus, kurių man, galbūt, labai reikia. Daiktų man nereikia, nes aš atėjau su kitu tikslu, tačiau jas suprantu taip pat – joms privalu sušnekėti klientui kasdienę mantrą, nes gal aš visai ne eilinis, o koks nors slaptas pirkėjas, valdžios atsiųstas. Todėl vardan šventos ramybės, jos kantriai siūlo, o aš sukinėju galvą, bandydamas pasakyti, kad man nieko nereikia. Ir tas nuolatinis  ko nors brukimas kartais būna toks atstumiantis, kad visada pagalvoju, jog, tikriausiai ir vaistinėje žmogus jaučiasi panašiai. Kita priežastis – taip pat asmeninė. Nenoriu, kad  man kitose prekybos vietose kabintų makaronus ant ausų vien tam, kad įsiūlyti eilinį niekalą, taigi, ir vaistinėje nenoriu kabinti tų pačių makaronų tik todėl, kad mano valdžia to nori. Yra ir trečia priežastis – kai viena iš didžiųjų krautuvininkių savo darbuotojams Naujų metų sutikimo vakarėlyje pasakė, jog labai miela, kai degalinėje, užsipylus degalų, operatorius jai pasiūlo nusipirkti kavos puodelį ar bandelę, todėl ji mano, kad ir vaistinė gali apgaubti tokia šiluma klientą ir pasiūlyti jam kažką tooookiooo 🎁🛍💎, iš karto pakvipo pigia reklamine kampanija ir atšoko visa fantazija ką nors siūlyti. Bet yra daug mano kolegų, kurie TAME įžvelgia prasmę, todėl žaidžia krautuvininkų siūlomus žaidimus. Deja, ne visada jie būna su LAIMINGA PABAIGA:

– Tai va, atėjau 👴🏻

– Matau, kad atėjote. Klausau jūsų.

– Visur čia skelbiatės…

– Ir 🧐

– Kas IR?

– Koks klausimas konkrečiai jus domina? Arba, koks skelbimas sudomino? Mes daug skelbiamės – kad pigu, kad nemokamai, kad dovanų duodame, kad tik pas mus, kad mes viską galime…(Tik kartais paaiškėja, kad nieko negalime 🤭)

– Skelbiatės, kad darote.

– Ką darome?

– Dėl kovo 19-osios aš atėjau.

Bandau prisiminti, kas tai per diena 🤯, bet niekas nešauna galvą. Mintyse šuoliais prašoku pro paskutinius administracijos laiškus ir nurodymus – irgi nepadeda. Gal ką pražiopsojau, gal skola kokia žmogui užsilikusi. Bet, atsiprašau, šiandien spalis, o čia – kovas, ir dar konkreti diena – DEVYNIOLIKTA! Užmetu akį į internetą. Ir ką sau manote? KOVO 19 diena – šv. Juozapas švenčia savo vardadienį, dar – Pempės diena. Ir – Kliento diena. Hmm..Keista diena, dar keistesnis klientas. Niekas neaišku. Beveik dešimtas hemorojaus lygis 😲

– Tai ką mes turėtume padaryti tą kovo 19 – ąją, jei šiandien dar tik spalio trylikta?

– Ką, ką, skiepą. Nuo kovido – 19.

– Tai taip ir reikėjo sakyti, kad atėjote pasiskiepyti 🤬

– O kas čia neaišku? Kovas, kovidas, beveik tas pats.

– Mūsų vaistinė neskiepija.

– Tai ko skelbiatės?