Vaistininko užrašai

“Ministerija kviečia spaudimą dėl vaistų pardavimo patiriančius vaistininkus pranešti apie tokius atvejus”, – praeitą savaitgalį per televiziją žinutę išplatino Sveikatos apsaugos ministerija (SAM).

Skaičiau ir mąsčiau: kažkur labai girdėta, matyta, skaityta. Ir tikrai, labai jau panašiai skamba policijos ar Specialiųjų tyrimų tarnybos kreipimasis į visuomenę: “Jeigu jums yra žinoma apie daromą ar rengiamą daryti nusikaltimą, prašome apie tai pranešti telefonu xxx arba internetu xxx puslapyje.” O nusikaltėliai kaip vaikščiojo šalia mūsų, taip ir toliau tebevaikšto.

Jau ne pirmus metus klesti krautuvininkų anarchija, psichologinis teroras, gąsdinimai, šantažas vaistinių darbuotojų atžvilgiu. Ir SAM tai yra puikiai žinoma. Apie tai rašoma spaudoje, internete, rodoma per TV. Apie nepakenčiamas darbo sąlygas nuolat primena Vaistinių darbuotojų Profesinės sąjunga, tačiau jokio postūmio nėra. Jo ir negali būti, nes mes esame per daug maži ir nereikšmingi lyginant su krautuvininkų klanu.

Dažni jų apsilankymai Seimo Sveikatos reikalų komitete pas p. A. Matulą ar pačioje SAM su tikslu ryklių naudai pakeisti vieną kitą teisės akto punktą, graudūs pavirkavimai dėl vaistininkų trūkumo, dėl per ilgų jų atostogų ar trumpų darbo valandų. Ir kaip galima pasitikėti valdininkais, kurie kartu su krautuvininkais švenčia šventes (A. Armonaitė dalyvavo Camelia vaistinių 30 – mečio šventėje  ir nuotaikingai pozavo kartu su Camelia valdžia, todėl nestebina jos požiūris – mažinti naštą verslui)? Po tokių glaudžių santykių, apie pokyčius galime tik pasvajoti. Ši valdžia akivaizdžiai ir demonstratyviai lenkia galvas prieš krautuvininkus, vieną dieną skelbdami visai Lietuvai, kad žmonės per daug ir neracionaliai naudoja vaistų, kitą – teigdami, kad tai – verslo subjektai, kuriems reikia leisti uždirbti. Tai kas, vis gi, yra prioritetas – žmonių sveikata ir jų piniginės turinys ar krautuvininkų kišenės, neturinčios dugno?

Taigi, sugrįškime prie pačio pirmo sakinio, kuriuo šiandien pradėjau Vaistininko užrašus.

– Laba diena, norėčiau jums pranešti apie mobingą, kurį nuolat patiriu darbe. 

– Prašome konkrečiau.

– Na, baigiu dirbti savo vaistinėje, o po to privalau perlėkti į kitą vaistinę, kur turiu vaduoti sergantį kolegą. Tada vėl iš ryto dirbti savo vaistinėje ir vėl lėkti į kitą vaistinę.

– Bet jums už tai sumoka?

– Taip, bet aš nenoriu savo laisvą nuo darbo laiką, kuris priklauso šeimai, aukoti darbui.

– Tai ir neaukokite. Ar jus su botagu verčia?

– Ne, bet patenku į “juodą sąrašą” , užsitraukiu darbdavio nemalonę ir atsistoju į pirmas gretas, kuriose stovintiems yra suteikiama pirmumo teisė į atleidimą. O aš turiu vaikų, banko paskolą ir negaliu rizikuoti darbo vieta.

– Bet jūs visada turite pasirinkimo teisę.

Kaip čia taip atsitiko, kad pastaruoju metu tiek negerovių išryškėjo vaistininkų darbe? Iš tikrųjų, tai labai džiaugiuosi, kad apie visas vaistininkų bei jų padėjėjų problemas dabar jau viešai kalbu ne tik aš, bet ir kiti mano kolegos. Neskaitant asmeninių buvusio SAM ministro A. Verygos interesų (artėja rinkimai), problemų išviešinimas jo Facebook paskyroje, galbūt, pasitarnaus ne tik eksministro tolimesnei politinei karjerai, bet ir geresniam vaistininkų darbo aplinkos sukūrimui.

Netikėtai dienos šviesą išvydę ir visuomenės teismui pateikti el. laiškai, sukurpti krautuvininkų ir jų pakalikų atskleidė, kokioje aplinkoje mums tenka dirbti, kokie užkulisiniai žaidimai organizuojami vaistinėse, siekiant vienintelio tikslo – pasipelnymo eilinių piliečių sąskaita. Išviešinti juodieji smulkiųjų niekšelių darbeliai atskleidė jų darbo metodus ir manipuliacijas, kurių vykdymui tyliai pasitelkiami samdomi vaistinių darbuotojai. Iškeltos problemos plačiai nuskambėjo ne tik internetinėje erdvėje, spaudoje, bet ir televizijoje. 

Deja, pasirodė pavienių kolegų komentarų, kuriuose teigiama, kad diskusijos nėra reikalingos, nes niekas neverčia pardavinėti tai, ko nenori, niekas nebaudžia už tai, kad kažko nepardavei, nei vieno neišmeta dėl to iš darbo ir t.t. Drįsčiau paprieštarauti, jog tema neaktuali ir neverta platesnių diskusijų.

Save laikau aukštos kvalifikacijos specialistu, todėl manau, kad ne krautuvininkų kompetencijoje nurodinėti, kam, kada ir kokiu atveju turiu siūlyti tam tikras vaistinės prekes. Taip, galbūt, šiandieną už savo netradicinį požiūrį į pardavimų skatinimą aš ir nebūsiu atleistas, tačiau nežinau, kas bus po metų, kitų. Nežinau, kokio gilumo įtūpstu mūsų seimūnai ir ministeriai lenksis prieš krautuvininkus, nežinau, kokias laisves priimant ir atleidžiant darbuotojus  jiems suteiks nauji teisės aktai ar senų papildymai/pataisymai. Todėl apie visus susidariusius pūlinius reikia šnekėti čia ir dabar. Beje, jau ir šiandien galėčiau papasakoti apie man žinomus atvejus, kai krautuvininkas susidorojo su savo darbuotoju. Darbuotojas atleistas “abipusiu” susitarimu, prieš tai savo parašu patvirtinant, kad neatskleis atleidimo aplinkybių (taip esą bus geriau abiem pusėms). Finale – graži pabaiga statistikai.

O susidorojimo būdų yra daug. Ne visi esame vienodai stiprūs psichologiškai. Ne visiems yra malonūs nuolatiniai vadybininkų – pakalikų ir rudnosiukų priekaištai dėl nevykdomų reikalavimų. Ne visiems malonu matyti prieš akis mosuojamus lapus, kuriuose atsispindi tavo ir kitų kolegų pardavimų ataskaitų rezultatai. Ne visų nervai atlaiko psichologinį terorą, mobingą, pakeltą balso toną, pagrūmojimą ar žeminimą, koks esi nevykęs, nes tu – negali, o kiti gali pasiekti puikių rezultatų. Kaip žinia – kokie rezultatai, tokia ir alga.

– Laba diena, ar turite kūčiukų ir plotkelių? – klausia dar prieš Kalėdas į vaistinę užėjęs senjoras. Tas pats, kuris, beje, lankėsi ir 2022-aisiais 🙃 Ir tada jam knietėjo vaistinėje gauti šių produktų.

– Ne, neturime,- atsakau jam, kaip ir praeitą kartą.

– O kada bus iškepti?- lyg niekur nieko klausia.

– Eikite į bažnyčią.

– To dar nebuvo!

Ir išėjo. Taip ir nesupratau, kas jį taip nustebino ar papiktino – kad vaistinė, o ne bažnyčia dalina šiuos gaminius, ar tai, kad bažnyčia jam ne prie širdies 🧐 Kaip ten bebūtų, senus metus užbaigiau su gera nuotaika, o Nauji taip pat prasidėjo linksmai:

– Labas! Man ką nors tokio…

Įdomu, ką žmonės turi omeny, kai sako: Man ką nors tokio? Skanaus? Saldaus? Efektingo? Belieka daryti mažą pauzę ir sulaukti konkrečiau suformuluoto prašymo. Taigi, stoviu, žiūriu ir bandau skaityti iš akių:

– Jums sloga, jūs peršalęs?

– Taip, atspėjote. Galvą kabina, kaulus griebia…

– Tai stipresnių cheminių, ar augalinių vaistų pageidaujate?

– Man reikia tokio, kad nereikėtų viskį gerti

– Gal Gripex tada? Peršalimo simptomams mažinti.

Vyras traukia telefoną ir kažkam skambina:

– Man bando įkišti Gripex”.

– Čia juk paracetamolis, o tu neturi temperatūros. Nusipirk čiulpinukų gerklei.

– Kad man neskauda gerklės.

– Vietoj viskio bus gerai.

Tada atsisuka į mane ir sako:

– Man Jox į gerklę pasipurkšti.

– Sakėte, kad jums neskauda gerklės.

– Nu ir kas, bet aš užtat tą purškalą gerai žinau.

– Man nuo kojos piršto bezdalo ką nors.

– Aha, taip ir jaučiu, kad nuo to jūsų bezdalo taip trenkia bakterijomis, dvokas net kvapą gniaužia.

***

– Nuėjau išsiimti sveikatos pažymą, nes kitaip vairuotojo teisės nustos galioti. Gydytojas liepė pasidaryti kraujo tyrimą, sako, reikia patikrinti cholesterolį. Tai jei per didelis, pažymėjimo neišduos? Kaimynas epilepsija serga, bet jam galima vairuoti, o aš dėl aukšto cholesterolio vairuoti negalėsiu 😳?

***

– Kiek jums metų? Noriu patikslinti vaisto dozę.

– Ai, kiekvienais metais vis kitaip…

***

– Gal turite ką nors nuo grybelio?

– Kurioje vietoje tas grybelis?

– Aš nežinau. Žinau tik, kad pelėsinis.

– Pelėsinis? Kodėl taip nusprendėte?

– Kaimynas sakė, kad jį užpuolė pelėsinis grybelis, o aš skaičiau, kad juo užsikrečiama.

– Tai ar kaimyną užpuolė, ar jo butą?

– Velniai jį žino! Bet aš tikrai nenoriu jį pasigauti. O ką galima profilaktiškai panaudoti?

***

– Man nuo revoliucijos ką nors.

– Prancūzijos didžiosios, socialistinės Rusijoje ar Ukrainos Oranžinės revoliucijos?

– Aš rimtai.

– O aš dar rimčiau. Tai nuo kokios?

– Pilve man revoliucija, ar nesuprantate?

***

– Ar galite man pamatuoti alkoholio koncentraciją?

– Kokiu būdu?

– Kaip suprast kokiu būdu? Alkotesteriu!

***

– Kritau ir susitrenkiau galvą, gal man smegenų sutrenkimas? – klausia vyras.

– Koks sutrenkimas? Kokios smegenys? Neįmanoma sutrenkti tą, ko neturi! – sako šalia vyro stovinti žmona.

– Na, gal aš ir neturiu smegenų, bet nors tu ir esi beširdė, aš tau vis tiek perku širdies darbą gerinančius lašus! Ir kam tau jų reikia, jei tu neturi širdies?– atsikerta vyras.

– O tu nors ir esi beprotis, aš tau nuperku papildų protinei veiklai gerinti! – ramiai taria žmona.

– O aš tau nuperku papildų akims, nors tu ir esi akla višta! – nenusileidžia vyras.

– O tau jokie kvepalai nepadės atsikratyti seno ožio kvapo! – piktdžiugiškai ištaria žmona.

– O tau nėra ko eiti į mišką grybauti, nes pas tave grybai auga ant kojų nagų!

– O tu vietoj žuvų taukų galėsi savo sužvejotas kilkes graužti!

– O tu…

– O tu…

– Na, gal jau gana? Aš manau, kad jums abiem neprošal pagerti ką nors nuo smegenų rūko 🤯

Va, taip. Artėja gražiausios metų šventės, bet gyvenimo rutina ima viršų. Kartą girdėjau linkint: “Venk triukšmingų ir agresyvių žmonių, jie žeidžia tavo dvasią.”  Deja, dirbant vaistinėje tokiems palinkėjimams išsipildyti nelemta 🥴 Tačiau aš galiu ramiai eiti per pasaulio triukšmą žinant, kad ramybė egzistuoja tik tyloje. Savo tiesas sakau ramiai ir aiškiai, bet ir kitus stengiuosi išklausyti – net ir tuos, kurie kalba nemokšiškai.

Nebūnu priešiškas, su visais stengiuosi palaikyti draugiškus santykius. Su džiaugsmu kuriu planus, su džiaugsmu juos ir įgyvendinu. Nelyginu savęs su niekuo – visada atsiras didesnis ar mažesnis už mane. Stengiuosi būti savimi, bet kartu ir priimu laiko patikrintus patarimus. Nesikremtu dėl nevykusios dienos ir neįvykdomų svajonių – tai sukelia nuovargį. Būnu atsargus, nes pasaulis pilnas klastos. Nepaisant visų klastų, varginančio triūso ir sudužusių svajonių, pasaulis yra gražus.

Artėjančių švenčių proga linkiu jums nenustoti svajoti, gyventi harmoningai, nesikrimsti dėl smulkmenų – VISKAS TĖRA SMULKMENOS 🤓

Per daugelį metų susidėliojau šiokį tokį vaizdą apie įvairios paskirties objektus, kuriuose žmonėms suteikiamos kažkokios paslaugos. Ir padariau išvadą – yra tik viena YPATINGOS PASKIRTIES VIETA, kurioje jūs gausite visas (na, gerai, beveik visas) pačias skubiausias, svarbiausias ir neatidėliotinas paslaugas. Koks tai objektas? Žinoma, kad VAISTINĖ.

Nugvelbę maisto papildų, du narkomanai blaškosi, norėdami sužinoti, kas tai per turtas, kiek jis kainuoja, ir kiek už jį galima būtų gauti. 

– Einam į vaistinę, pažiūrėsim ar paklausim, kiek kainuoja. Sužinosim realią kainą. Tada parduosim. 

Gatvėje kalbasi dvi senjorės, kurių vienai susvaigsta galva:

– Užsukime į vaistinę. Ten galima spaudimą pasimatuoti, o jei prireiks, ir pagalbą suteiks 🤓

Ankstus saulėtas rudens rytas. Tik ne visiems jis – saulėtas 🤪 Nes – ankstyvas, o parduotuvėje gėrimų niekas dar neparduoda. Todėl vienintelė galimybė pataisyti sveikatą – vaistinė. 

– Man reikia ko nors stipresnio, pavyzdžiui spirito ar gudobelės tinktūros…

Bet vaistinė teikia ir kitas būtinąsias paslaugas:

– Tai kur man dabar tą dokumentą atsišviesti?

– Einam į vaistinę. Man praeitą kartą ten atšvietė ir net pinigų nepaėmė ☺️

Kalbasi du vyrai: 

– Tai kiek aš tau skolingas už praeitą kartą?

– 10 eurų.

– Bet pas mane tik 100 vienoje vietoje!

– Tai užeikime į vaistinę, ten pasmulkins 😁

Į vaistinę įžengia be perstojo kosinti moteris:

– Man nuo kosulio KĄ NORS.

– Bet jūs taip negražiai kosinate, jums reikia pas gydytoją.

– Aš ką tik iš jo. Paklausė plaučius, sakė, nieko nėra, liepė eiti į vaistinę ir paprašyti KO NORS nuo kosulio…

– Mama, labai noriu į tualetą,- įnirtingai tampo moterį už rankos mažametis.

– Va, vaistinė šalia, užeikim. Ten geros tetos ir dėdės dirba, mus įleis į tualetą.

Karšta liepos mėn. diena. Kvėpuoti nėra kuo, temperatūra pakilusi virš 30 laipsnių. Žmonės, laukdami autobuso, žvalgosi kokio didesnio medelio, kad pasislėptų nuo saulės. Autobusas vėluoja, karštis kyla, o čia kaip tik  prieš akis sušmėžuoja užrašas „vaistinė„:

– Einam, Vytai, į vaistinę palaukti autobuso, nes jau neturiu jėgų stovėti 😔

Bet vasarą keičia ruduo, o rudenį žiema, tada ateina pavasaris, ir vėl vasara. Taigi, ar kausto ledinis šaltis, ar degina kaitri saulė, ar kaip iš kibiro pila lietus, o gal siaučia uraganinis vėjas, vaistinėje VISI ir VISADA ras užuovėją ne tik nuo oro išdaigų, bet ir nuo gyvenimo negandų:

– Ar galite man iškviesti taksi? Tiek prisipirkau visko turguje, kad nepatempiu krepšių, o telefoną namie pamiršau. Aš čia pasėdėsiu, kol taksi atvažiuos…

Netrukus pro akis pražygiuoja moksleiviai, pilnom rankom ir burnom gatvės maisto. Pamatę per langą vaistinėje stovintį vandens aparatą, visi suguža į vidų:

– Ar mes galime atsigerti vandens? O galima įsipilti į gertuvę?

Atsidūstu, nusišypsau ir tariu:

– Žinoma, kad galima. Juk geriau nei coca cola 😇

O mintyse pratęsiu – čia juk VAISTINĖ, čia viskas yra aukščiausiame lygyje 😉

Šio mano rašinėlio atsiradimą išprovokavo vaistinių lankytojai, kurie dėl visų savo negandų ir nuoskaudų įpratę kaltinti kitus. Mano atveju – vaistines ir juose dirbančius žmones. Tai jiems kainos netinka, tai – vaistų, kokių reikia, nėra, tai – kažkokio suš…. recepto iš jų reikalauja, tai – rusiškų vaistų vaistinė neturi, ir t.t. ir pan. Išrėkę savo nepasitenkinimą, jie dar mėgsta pasigirti, kad viską gaus ir viską jiems parduos KITI ir KITUR. Ir kaip jūs manote, kas gi TIE KITI? Ir KUR KITUR?

Turgus

Ne paslaptis, kad tokia stebuklinga vieta – turgus. Jeigu negavai vaistų vaistinėje, yra nemaža tikimybė, kad juos pavyks įsigyti turguje. Ir kainos prieinamos, ir asortimentas nemenkas, ir farmacinė paslauga bus suteikta – nespėsi išvardinti visų sveikatos problemų, kaip tavo rankose atsiras vaistai ir nuo skausmo, ir nuo uždegimo, ir miegui, ir net nuo kovido. Tik ne visi supranta, kad dažnai perka katę maiše. Kas gi patikrins tų įsigytų vaistų tapatybę ar kokybę? Kaip ir kur jie buvo gaminami, kaip ir iš kur gabenami, kaip ir kur laikomi – nėra taip svarbu. Svarbu tai, kad GAVAU. Tačiau nėra ko stebėtis žmonių naivumu ir patiklumu – juk yra tokių, kurie drąsiai vaišinasi sausainiais, paskanintais įmaišytomis narkotinėmis medžiagomis, musmirėmis, įsigytomis interneto platybėse ar Facebook grupėje pasidalintais nuo ligonio atlikusiais vaistais 🤯

Parduotuvės

Bet šį kartą norėčiau paminėti ne tik turgų. Yra ir daugiau įdomių vietelių, kuriose galima įsigyti vaistų. Skirtumas nuo turgaus – vaistai čia parduodami legaliai. Tai – mažmeninės prekybos įmonės, kuriose galioja kitos nei vaistinėse taisyklės. Ir tik todėl, kad vaistų asortimentas nedidelis. Tačiau vaistai juk tie patys, kokius laikome vaistinėse. Pardavinėja juos eilinės pardavėjos, neturinčios jokio supratimo apie vaistų sąveikas ar šalutinį poveikį. Įstatymas draudžia joms teikti bet kokius komentarus apie parduodamus vaistus, tačiau kas uždraus atokaus kaimo gūdumoje dirbančiai pardavėjai pasijusti vaistininke? O ir kaimo žmonės paprasti, vienas kitą pažįstantys, kaip broliai, ir sesės, kaip viena šeima, kuri įpratusi tartis bet kokiais klausimais ir drauge priimti sprendimą. Gaila man farmakotechnikų, kurių statusas pardavėjų atžvilgiu net menkesnis – jie negali vieni savarankiškai dirbti vaistinėje, ne taip, kaip degalinių ar parduotuvių darbuotojai, pardavinėjantys vaistus.

Na, nieko nepadarysi, juk Lietuvoje prastas vaistų prieinamumas, todėl verkiant reikėjo žengti šį žingsnį. Svarbu, kad žmonės laimingi būtų. Ir jeigu klerkai, leidę tokią prekybą, vis dar tiki, jog gelbėja žmoniją nuo perteklinio ir neracionalaus vaistų vartojimo, tai siūlau jiems dažniau apsilankyti ne vaistinėje, o kaimo parduotuvėje.

Farmacinė paslauga ir kiti ypatumai

Teko man apsilankyti tokiame taške vienoje kaimo parduotuvėlėje. Užėjau tikrai ne vaistų pirkti. Prireikė degtukų. Parduotuvėlė, prekiaujanti maisto ir kitomis smulkiomis pramoninėmis prekėmis, įrengta konteineryje. Lankiausi vasarą, todėl viduje buvo ganėtinai šilta. Maisto prekės sudėtos į vitrininius šaldytuvus, pardavėja vėsinasi ventiliatoriumi, viskas puiku. Bet mano žvilgsnis netikėtai užkliuvo už vaistų, išrikiuotų lentynėlėje šalia kasos. Taip gyvenime jau būna, kad batsiuviai pastebi visus batų trūkumus ir nešvarumus, stomatologai – nevalytus ir ėduonies pažeistus dantis, o vaistininkai – visur ir visada mato vaistus 🤓 Staiga užėjo begalinis noras ir man vieną kartelį pabūti vaistų pirkėju, todėl nusprendžiau pažaisti vaistinę. Buvo labai įdomu sužinoti, ar tik vaistinės laikosi teisės aktų reikalavimų, prekiaudamos vaistais, ar ir visi kiti vaistų rinkos dalyviai. Juolab, kad puikiai žinau, jog tokiame taške galiu prašyti tik konkretaus siūlomo vaisto ir nesileisti į ilgas diskusijas apie sveikatą. O mane aptarnaujantis asmuo privalo nieko neklausinėti, o tik paduoti tą vaistą, į kurį rodau pirštu.