Naršote "Mano dienoraštis"
Kov 15, 2018 - Mano dienoraštis    0

Gyvenimas yra gražus!

Stebuklų ir nepaprastų reiškinių nereikia ieškoti kažin kur. Tarp reiškinių, kuriuos matau kiekvieną dieną, yra tokių nesuprantamų, jog jie nustelbtų visokius stebuklus 😀

Reiškinys Nr.1

– Laba diena, man reikia Persil.
– Sveiki. O kam žadate jį naudoti?
– Tai kaip jūs nežinot? Šitiek reklamos apie jį leidžia!
– Tai gal tada ne vaistinėj reikėtų ieškoti. Nebent jums reikia Persen (raminantis vaistas).
– O tai čia ne tas pats?
– Tai gal nelabai tas pats tiktų skalbimui ir miegui 😀

Reiškinys Nr. 2

– Ar galėčiau nusipirkti Makroflex?
– Manyčiau, kad jums reikia į “Senukus” važiuoti.
– “Senukai” neprekiauja vaistais nuo šiki….!!!
– Tai jeigu jau apie tai eina kalba, gal norėjote Microlax klizmučių?
– Taip, taip.

Reiškinys Nr. 3

Kai klientas paprašė stiklinės šlangutės, ilgau negalėjau pataikyti, ko jis konkrečiai nori ir kam. Kai jau, atrodo, išklausinėjau apie viską, supratau, kad jam reikia indelio šlapimo tyrimui…

Reiškinys Nr. 4

– Atėjau karieso nusipirkti.
– ???
– Nu kaip jūs nesuprantate, vaistas toks kraujui skystinti.
– Xarelto?
– Nu taip, aš taip ir sakiau.
– Reikia recepto.
– Man gydytoja sakė, kad aš parodysiu jums savo gydytojo licenciją ir man duosite. Gydytojams receptų nereikia.
– Na, jeigu kažkada dirbote gydytoja, tai turėtumėte žinoti, kad vaistams reikalingos ne licencijos, o receptai 😀

Reiškinys Nr. 5

Ryte ateina išgėręs klientas ir klausia:
– Kaip jums atrodo, ar aš galiu šiandien toks eiti į darbą?
O aš mintyse galvoju: “Įdomu, kada buvai nors kartą į vaistinę blaivus užsukęs?”

Viskas yra puiku, nes visi mes esame žmonės, todėl klystame, painiojamės, užmirštame, juokiamės ir taisomės. Svarbu, į viską žvelgti su humoru. Niekada nesišaipau iš nusišnekėjimų, atvirkščiai, kantriai ir atidžiai aiškinuosi, ko vis dėlto tam mano klientui reikia. Juk tikrai neatėjo į vaistinę pirkti miltelių.

Skaityti toliau »

Kov 1, 2018 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #39

Nežinau, ar džiaugtis tuo šalčiu, sukausčiusiu Lietuvą, ar verkšlenti, kaip toje Lietuvoje šalta, tamsu ir nyku?

Iš vienos pusės, kuo šalčiau, tuo mažiau virusų siautėja aplinkui, iš kitos pusės – baisu pagalvoti, kaip jaučiasi benamiai ir žemiau skurdo ribos gyvenantys žmonės.

Todėl, nei verksiu, nei džiaugsiuosi, tiesiog pasiūlysiu jums atsitraukti nuo kasdienybės ir paklajoti po įvairias Lietuvos vaistines 😀

– Įsivaizduojate, nueinu į turgų nusipirkti svogūnų laiškų. 100g kainuoja 1€! O svarbiausiai, kad ne pirmos jaunystės tie svogūnai, gal net mano metų! (~70 metų moteris)


– Jums mokėti xxx, su nuolaida – dar mažiau xxx.
– Gerai nors tiek. Kaip sakoma, ubagui – kampelis, alkoholikui – lašelis 😀 (~80m. moteris)


Iš paskaitos:

Atlikti tyrimai nustatė, kad raudonoje pakuotėje esantys vaistai žmonėms atrodo pakankamai stiprūs. Vaistus, esančius rožinėse pakuotėse labai nenoriai perka vyrai. Žalia pakuotė žmonėms asocijuojasi su žoliniu pagrindu pagamintais vaistais.

Po tokių tyrimų, keli vaistų gamintojai pakeitė savo vaistų pakuotes, kurios (pagal tyrimą) būtų perkamos labiausiai.

Jei ant vaistų pakuotės nurodyta 25mg ir 100mg, nors vaistai yra visiškai skirtingos sudėties, pirkėjai mąsto, kad 25mg yra neefektyvu. Pavyzdys: 25mg deksketoprofeno atitinka 600mg ibuprofeno.

Patarimas:

Nesivadovaukite matematine išraiška, o pasikliaukite, ką jums sako vaistininkas 😀


Skaityti toliau »

Vas 8, 2018 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #38

– Tu degtinės įpylei?
– Žinoma, įpyliau.
– Ir sau, ir man?
– Ir sau, ir man 😀

Gal ir mano puslapį pradės cenzūruoti, kaip ir literatūros vadovėlius, skirtus šeštos klasės mokiniams 😀

Su tuo nauju Sveikatos ministro įstatymu dėl alkoholio vartojimo sugriežtinimo paskutiniu metu tiek kuriozų vyksta, kad užsimaniau ir aš šiuo klausimu pafilosofuoti.

Šnekuosi su pažįstamu praėjusį sekmadienį. Dalinamės įspūdžiais – kur buvome, ką matėme. Jis ir pasakoja:

Lankiausi vienoj kavinėj, pavalgiau, pasiėmiau paragauti naminio sidro (ne to, kur prekybos centruose pardavinėja), patiko, todėl išeidamas norėjau buteliuką nusipirkti į namus. O padavėja sako:

Jau po trijų (15 val.), sekmadienis, negaliu parduoti, gali Verygai paploti 😀, galiu įpilti vietoje išgerti.

Keistas įstatymas – kavinėj gali prisiliuobti iki žemės graibstymo ir keliauti namo, vietoj to, kad nusipirktum sekmadienį DIENOS metu vieną buteliuką, tada SAUGIAI keliautum namo, o namie jaukioje aplinkoje, nereklamuodamas gaminio ir nerodydamas “blogo” pavyzdžio doriems piliečiams, jaukioje aplinkoje jį išgurkšnotum.

Aš irgi pasakoju jam savo istoriją:

Man pasisekė geriau, bet tik per plauką. Susiruošiau aplankyti seniai matytus draugus, taip pat sekmadienį 😀 Važiavau ant pietų. Parduotuvėje prigriebiau vyno ir atsistojau į eilę. Man, eiliniam Lietuvos piliečiui, ne alkoholikui, net į galvą neatėjo dirsčioti į laikrodį, kad tuoj baigsis laimingos valandos. Ačiū pardavėjai, kuri už mane tai padarė ir pasikvietė be eilės, kad įmuštų mano vyną į kasą, nes po kelių minučių to jau padaryti negalės. Apsilankymas svečiuose buvo neplanuotas, kilo spontaniškai, todėl ir apie vyną pagalvojau paskutinę minutę. Bet aš juk gyvenu laisvoj šaly, tai kodėl turėčiau savo galvą apkrauti kvailais įstatymais, kurie man trukdo laisvai gyventi! Ir kuo pagaliau skiriasi šeštadienis nuo sekmadienio? Ar šeštadienį perkant vyną, alų ar degtinę 16 val. man negresia alkoholizmas? O moksleiviai, skaitydami mūsų klasikų kūrinius, bus pratinami prie alkoholio vartojimo? Gal pirma reikėtų apsaugoti ne būsimus šeštokus, o esamus mažamečius, kurie dar neina į mokyklą, bet nuo ryto iki vakaro netiesiogiai dalyvauja išgėrimų orgijose? Šių orgijų pagrindiniams dalyviams visiškai tas pats, ar 21 val., ar sekmadienio 16 val. – negaus parduotuvėje, gaus – kitur, bet negėrę neliks.

Skaityti toliau »

Sau 25, 2018 - Mano dienoraštis    2

Dienoraštis #37

Vakar per TV reportažą žurnalistai vėl šnekino žmones ir klausinėjo apie vaistus ir jų kainas, kainų sumažėjimą ir padidėjimą. Iš visų kalbintų tik vienas prisipažino, kad jo vaistai po sumažinto PVM atpigo, o visi kiti pašnekovai teigė, kad pabrango. Po nemažo šurmulio vėl pasigirdo kalbos apie vaistinių patikrinimus. Bet didžiausia problema yra ne PVM perskaičiavime, o tame, kad vieniems vaistams taikomas 5% PVM, o kitiems – 21%. Kadangi nemaža dalis žmonių perka nereceptinius vaistus, to žadėto atpigimo jie ir nepajuto. Tuo labiau, kad dabar peršalimo ligos užpuolė Lietuvos gyventojus ir jie perka nereceptinius vaistus nuo kosulio, gerklės skausmo ir temperatūros. Jie – neatpigo.

Šiaip jau, dirbant vaistinėje, matau labai įvairių situacijų, kurios verčia stebėtis šio įstatymo netobulumu.

Ateina ligonis, sergantis cukriniu diabetu, pirkti juostelių gliukozės kiekiui kraujyje nustatyti. Pagal SAM nustatytą normą, jis gali įsigyti tam tikrą kiekį nemokamų juostelių ar su nedidele priemoka. Tačiau daugeliui ligonių tų juostelių nepakanka ir jie priversti pirkti už pilną kainą. Kadangi tai ne vaistas, PVM išliko 21% ir juostelių kaina tebėra nemaža. Bet juk žmogus perka gyvybiškai svarbią prekę, tai kodėl tas lengvatinis sąrašas neapgalvotas, neišfiltruotas?

Žinoma, idealiausiai būtų suvienodinti PVM visiems vaistams ir med. prekėms, bet iš kurios kišenės paimti tų papildomų lėšų, jei jau visos jos tuščios arba beveik tuščios.

Dabar parduodi žmogui nereceptinį ibuprofeną, kurio kaina apie 2€ ir daugiau (10tabl.) ir matai ekrane 21%, o pagal receptą parduodant tą patį ibuprofeną, bet receptinį (30tab.) jau matai 5% ir kaina – 2,7€ (už 30 tab.!) Vaistas yra ne pats brangiausias, ne gyvybiškai svarbus, todėl čia tik šiaip palyginimas, bet geriau jau tų juostelių gliukozei matuoti kaina būtų mažesne nei ibuprofenas. O geriausiai – visi su 5% PVM 🙂

Citramonas tab. N100 – su 5%, o citramonas tab. N20 – su 21%. Nors ta didelė pakuotė ir taip buvo santykinai pigesnė, dabar dar daugiau atpigo, o mažoji pakuotė ir liko brangi. Skaityti toliau »

Sau 4, 2018 - Mano dienoraštis    2

Dienoraštis #36

Dideli darbai nepadaromi iš karto

Taip kažkada sakė Sofoklis. Taip norėtų šiandien pasakyti ir Sveikatos apsaugos ministras, turėdamas galvoje savo pažadą atpiginti vaistus. Tuo norėtume tikėti ir mes. Bet kol kas apie tai kalbėti dar anksti, nes viskas dar tik prasideda 😀

Nors praėjo dar tik kelios šių metų dienos, turiu jus nudžiuginti tam tikrų vaistų kainų sumažėjimu. Taip taip, sumažėjimu, jūs tikrai teisingai perskaitėte 😀 Tai palietė nekompensuojamus receptinius vaistus ir, žinoma, jūsų visų kišenes.

Smagu pamatyti (bene pirmą kartą) ne didėjančias, o mažėjančias vaistų kainas. Keistas dalykas – per kelias dienas nei iš vieno pirkėjo neišgirdau, kad vaistai atpigo. Matyt, jų kainos jau pakilę į tokias aukštumas, kad vienu ar dviem eurais sumažėjusi galutinė suma nelabai ką nors ir reiškia, nes mokėti reikia vis tiek nemažai. Kaip ten bebūtų, man vis tiek smagu.

Žinoma, šis kainų sumažėjimas negalioja daugeliui jūsų pamėgtų nereceptinių vaistų, kurių reklamos šmėžuoja visur ir todėl jų nuperkama daugiausiai. Tokiu atveju jums palankiau bus apsilankyti pas gydytoją ir išsirašyti receptą, pavyzdžiui omeprazoliui, kuris pastarosiomis dienomis atpigo (kompensuojamas receptinis), nei pirkti nereceptinį omeprazolį (kitu firminiu pavadinimu), kuris ir šiaip jau buvo brangesnis, o po receptinio atpigimo, dabar jau pasidarė visiškai nepatrauklus dėl savo kainos. Žodžiu, įdomūs dalykai radosi po dar įdomesnių sprendimų. Ir laimės tie, kurie pateks pas kantrų, išmintingą, geranorišką ir nesavanaudį vaistininką, nes tik vaistininkas žino, kad yra keli ar keliolika variantų, iš kurių vienas yra pats geriausias 🙂

Bet niekada nebūna gerai visiems. Vis dar nemažai nuperkama papildų. O jų kainų nekontroliuoja niekas. Todėl šių prekių mėgėjams, kaip ir anksčiau, teks ir vėl ploninti pinigines. Arba atsisakyti šių įpročių. Kalbant apie šių metų pirkimą, tai jis, praktiškai, nevyksta. Nes, pirma, baigėsi pinigai ir antra, paskutinėmis senų metų savaitėmis buvo tiek nupirkta papildų dovanoms, kad manau, dabar daugelis dar ilgai turės ką užkandžiauti pusryčiams, pietums ir vakarienei.

Skaityti toliau »

Gru 21, 2017 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #35

Įdomių ir keistų žmonių tenka sutikti savo darbe. Bet kuo toliau, tuo mažiau jais visais stebiuosi. Išmokau atsirinkti, kada ir kam galiu ką nors aštriau pasakyti (kai kuriems to reikia), pajuokauti ar pakalbėti apie gyvenimą ir mirtį (viena kolegė su netinkamu žmogumi pajuokavo apie mirtį, tai šis parašė skundą administracijai, o vadovai liepė pasiaiškinti), o su kai kuriais, žinau, geriau iš viso patylėti.

Žmogus, apskritai, keista būtybė, nes jam dažnai atrodo, kad kitur labiau šviečia saulė, žmonės geresni, pinigų daugiau mokama ir, šiaip, viskas geriau 😀

Jam atsibosta būti vaiku, todėl skuba užaugti, o vėliau trokšta sugrįžti į vaikystę. Praranda sveikatą uždirbdamas pinigus, kuriuos vėliau išleidžia, bandydamas ją susigrąžinti. Įnirtingai galvoja apie ateitį ir pamiršta dabartį. Gyvena taip, lyg niekuomet nemirtų ir miršta taip, tarsi niekuomet nebūtų gyvenęs… Ir skuba, skuba, skuba… Kur? Turbūt daugelis net nežino kur. Tiesiog taip įprasta.

Juokinga stebėti tas varžybas – kuris greičiau pribėgs prie kasos. Tada, jei tas pirmasis laimingasis ilgai kuičiasi (ieško recepto, nuolaidų kortelės, vaistų sąrašo ar pinigų), už jo stovintis antros vietos laimėtojas veržiasi užlįsti, sakydamas, kad jis greitai nusipirks tik vieną vaistą, o, be to, dar labai skuba, nes jo autobusas gali nuvažiuoti. Tada pirmasis, kad būtų tvirčiau, atkerta:

– O aš irgi skubu, manęs traukinys nelauks!

Kiti klientai stovi eilėje ir stebi, kuo užsibaigs šios varžybos. Tada aš klausiu:

– Gal yra eilėje laukiančių, kuriems lėktuvas tuoj pakils?

Nes čia jau būtų pirmumo teisė pagal svarbą 😀 Pasirodo, tiek užteko, kad vaistinėje įsivyrautų taika ir ramybė. Su skubančiais visada sudėtinga, nes jie įneša tokį chaosą, kad pats pradedi blaškytis, skubėti ir, žinoma, klysti. O mūsų klaidos, patys suprantate… Todėl svarbu kuo greičiau nuraminti skubančius ir pačiam nusiraminti.

Ateina ir išsigandę, ne tik skubantys. Ką turėčiau atsakyti pacientei, kuri perka geležies tabletes ir klausia:

– O aš kartais nesurūdysiu nuo tos geležies?

Galvojau, kad čia tik juokas. Bet pasirodo, ne. Todėl skubu patikinti, kad viskas bus gerai. Bet ji nerimsta:

– Čia visai nejuokinga, nes kai aš sprendžiau kryžiažodį, tai ten buvo klausimas – rūdijantis metalas, o atsakymas – geležis. Dabar suprantate, dėl ko aš jaudinuosi?

Skaityti toliau »

Lap 30, 2017 - Mano dienoraštis    0

Dienoraštis #34

Laisvė – tai sugebėjimas niekam nevergauti: nei aplinkybėms, nei būtinybei, nei atsitiktinumui, sugebėjimas neleisti likimui stovėti aukščiau už save.

– Seneka

Tai reiškia, kad neturiu vergauti nei ministrui, nei darbdaviui, nei tariamiems draugams, kurių po paskutinių įvykių ženkliai padaugėjo.

Gal ne visi žino, bet vaistinėje mes užsiimame ne tik vaistų ir med. prekių prekyba. Mes užsiimame ir kita papildoma veikla – gydome sužeistas sielas. Kaip tai darome? Tai žinoma tik mums vieniems ir jokie slapti pirkėjai čia nepadės 😀 Nes vaistininko profesija – visam gyvenimui. Jis – kaip leopardas – nekeičia savo kailio raštų. Šiuo metu aplinkybės sudėliojo sudėtingas darbo sąlygas. Bet ne pirmą kartą, todėl įveiksime ir tai. Gal dabar tik darbo diena praeina žymiai įvairiau. Na kad ir:

– Labai atsiprašau, ar parduosite man kokių nors vaistų? Nes dabar bijau jau ko nors ir paprašyti…

xxxx

– Girdėjau, kad dabar ir anglies tablečių be recepto neparduodate.

xxxx

– Jeigu ir karpoms gydyti priemonės dabar jau su receptais, tai galiu jums gerą liaudišką patarimą duoti: karpą reikia patrinti į prakaituotą arklį. Žinokite, tikrai padeda. Man padėjo, todėl ir kitiems pasakykite, nes gal žmonėms bėda…

xxxx

– Širdies lašų, aišku, irgi neparduosite? Nereceptinis? Bet juk su spiritu. Nesuprantu aš tų lietuviškų įstatymų. O jiems, gal, kaip ir alkoholiui, galioja pardavimo valandos? Nes tada jau viskas labai paprasta, o taip dabar nebūna.

Skaityti toliau »

Puslapiai:«12345678910»