Vaistininko užrašai

Ryte skambino TAS, kurio sveikatos pažyma pasibaigusi. Sako, kad girdėjo, jog vaistinėje galima prasitęsti. Bandžiau mandagiai paaiškinti, kad to nedarome, o jis: “Tai ką jūs iš viso ten darote?” 

Po pusryčių atėjo TAS, kuris vienu mauku išgeria litrą degtinės. Priėjęs tarė: “Oi, kaip man sunku” , o po to paprašė širdies lašų. Stipresnių.

Tada atėjo TAS, kurio jau seniai neturėjo būti tarp gyvųjų. Eilinį kartą nusipirko švirkštų ir…, vėl atsigulė į lovą laukti mirties.

Netrukus pasirodė TA, kurios niekas niekur niekada rimtai nemylėjo. Grakščiai nušuoliavo į savitarną, čiupo kelias pakuotes sargių ir išbėgo gelbėti to, kuris lovoje laukė mirties.

Prieš pietus atėjo TAS, kurį nuolat pagauna. Pasigyrė, kad apsirūpino džiūvėsiais, todėl dabar jam niekas nebaisu. Ir pasakė, kad greitai taps televizijos žvaigžde. Beje, tokių žvaigždžių ypač padaugėja per pilnatį.

Pietavau, kaip visada, draugiškai su VISAIS: prie vieno įsidėjau savo pietus į mikrobangę, prie kito – ji “pranešė’, kad laikas valgyti, prie trečio – sugebėjau pasidėti pietus ant stalo, prie ketvirto – smeigiau šakutę į kepsnį, ir, pagaliau, prie vienuolikto – nurijau jau atšalusį kąsnį.

Iš karto po pietų paskambino TA, kuriai visada įdomu, kas šiandieną dirba vaistinėje. Patenkinusi savo smalsumą, pažadėjo vakarop užsukti nusipirkti ko nors nuotaikai.

Kai pats esi labai punktualus, atsakingas ir patikimas, labai sunku susitaikyti ar prisitaikyti prie vėluojančių žmonių. Tie žmonės gali būti įvairūs – ir kolegos, ir vadovai, ir nuolatiniai klientai, ir atsitiktiniai užklydėliai.

Kartais jie sukelia pyktį, kartais – juoką, kartais – nuostabą. Kodėl nuostabą? Nes jie net nesupranta, kad kažką daro ne taip 🙄 Na, kad ir mano darbo kolegė: jai niekada nepavyksta į darbą atvykti laiku. Net ir dirbdama rytinėje pamainoje, ji nesugeba laiku atrakinti vaistinės. Jau nekalbu apie popietinę pamainą, kai ji turi keisti kitus kolegas. Kad vėlavimas nebūtų toks piktinantis, dažnu atveju, kad vėluos, ji įspėja žinute. Tik bėda ta, kad tą žinutę savo telefone dažnai perskaitau tada, kai kolegė jau fiziniu pavidalu išnyra prieš akis.  

Dirbant su tokiais kolegomis, visiškai negali planuoti savo asmeninio laiko po darbo – nežinai, kiek laiko teks kaskart laukti – 10 min. ar vieną valandą. Taip, taip, būna, kad ir valandą. Pasirodžiusi, nekaltai ištaria: “Atsiprašau, šiek tiek užtrukau.” Bandau jai nuimti rožinius akinius: “Tu neužtrukai. Tu pavėlavai. Ir ne šiek tiek, bet VALANDĄ.” “Tikrai? Bet iš namų išėjau tai laiku 🤔”. Iš namų – gal ir laiku. Bet kur tave nelabasis dar nunešė pakeliui?

Taip ir lieka neaišku, kokia ta vėlavimo priežastis? Greičiausiai, patologinė. Būna patologiniai melagiai, vagys (kleptomanai), vadinasi, yra ir patologiniai vėluotojai – užtrukėjai. Bandžiau šia tema paskaitinėti. Užtikau aprašytą tyrimą, kuris mane pralinksmino: žmonės, kurie buvo suskirstyti į dvi grupes pagal tam tikras asmenines savybes, vertino, kiek trunka minutė. Vienos grupės žmonėms atrodė, kad minutė praėjo po 58 sekundžių, o kitai grupei minutės pojūtis truko net 77 sekundes. Tai net 19 sekundžių skirtumas, kuris, sudėjus bent 30 minučių ar daugiau, ir tampa chroniško vėlavimo priežastimi 😂

“Žmogus – dvikojis primatas, priklausantis hominidų šeimai ir žinduolių klasei”, – randu Vikipedijoje.

“Žmogus yra socialinis gyvūnas, iš kitų rūšių išsiskiriantis išlavėjusiu abstrakčiu mąstymu”, – skaitau žodžio “Žmogus” apibūdinimą Vikižodyne.

Kas yra žmogus, kiekvienos srities specialistas aiškins skirtingai, o paprasto atsakymo, turbūt, niekada ir nesulauksime 🙄 O ir ką daryti su tuo žinojimu? Žmogaus paslaptis tebūnie kaip iššūkis, kuris skatins vis daugiau naujo sužinoti apie tą žmogų.

– Tos pailgos ružavos tabletės man labai padėjo. O baltos apvalios – visai neveikė.

– Rožinėm pailgom reikia recepto. Galiu pasiūlyti rožinių apvalių.

– Tai tos apvalios veiks kaip pailgos?

xxx

– Man reikia Viagros, bet tik ne mėlynos. Duokite baltas apvalias.

xxx

– Ne, šitų tai nenoriu. Seniau buvo tokia ryški rožinė tabletės spalva. Išgerdavau vieną ir iš karto užmigdavau. O čia tai iš viso neaišku kas. Tokios nešvarios, lyg brokuotos būtų.

– Jau seniai tik tokias gamina.

– Pasakų nesekite man čia. Gyvenam kaip šiknoj, tai ir vaistai – antrarūšiai…

xxx

– Parodyk, parodyk, kokią spalvą čia man duodi?

– Ne spalvą duodu, o tabletes. Tokias, kokios recepte parašytos.

– Nežinau, ko ten prirašyta, bet man reikia violetinių. Tų tamsesnių. Nes jos stipresnės.

xxx

– Neeee, aną kartą buvo kapsulės.

– Bet dabar parašyta tabletės.

– Man nesvarbu, kas parašyta! Duokite kapsules. Ir kad pusė kapsulės būtų raudonos spalvos, o kita pusė – balta.

xxx

– Pabaigiau trikampiukus.

– 🧐

– Nuo aukšto spaudimo. Tokios trikampės tabletės. Žinote, žinote, tikrai. Kas mėnesį perku.

– Rameval duok!

– Ar lašų norėsit?

– RAMEVAL sakau.

– Kapsulių ar lašų?

– MAN TRĄŠŲ NEREIKIA!

Aš tai žinau, kad jam trąšų nereikia, bet ar jis pats žino, kad ne į “Žalią stotelę” atėjo apsipirkti.

– Galite įsivaizduoti tokį dalyką, kai žmogus geria ir nepasigeria?

– Na, būna, kad geria vandenį ir nepasigeria. Arba pieną🥛

– Tai va, gėriau gėriau aš svečiuose, galvojau, atsipalaiduosiu nuo įtemptos dienos rūpesčių. Išgėriau puslitrį – ir nieko. Galvoju, oho, koks atsparus pasidariau. Dar šiek tiek išgėriau. Vis tiek – nieko. Pasiimu butelį, pavartau, ogi ten – bealkoholinis 🤯 Matot, prie ko Veryga privedė…

Galiu jam paprieštarauti, bet jis jau išėjo…

Įeina nenusakomo amžiaus vyriškis ir priėjęs prie manęs ištiesia popieriaus lapelį. Na, prie lapelių mes įpratę, tai per daug nenustembu. Bet kai pradedu skaityti, šypteliu: “4 pūslės alaus ir viena bonka degtinės…PIN 4782”. Klausiu, ar čia tikrai man tas lapelis skirtas? Sako: “Tai jeigu duodu, tai – taip”. Hmm, galvoju, ką čia jam dabar iškrėtus 🤪 Padedu ant prekystalio 4 pūsles natrio chlorido po 500 ml infuzijoms ir vieną bonkelę salicilo spirito. Pažiūrėjo į mane įtariu žvilgsniu ir klausia:

– Kam čia jai reikia tokių nesąmonių?

– O čia tikrai JOS surašytas raštelis?

Čiupo jis iš manęs tą savo lapelį, pradėjo skaityti garsiai, po kelių ištartų žodžių  – jau tyliai, o kai suprato, kad čia jo prekės, išgaravo iš vaistinės kaip kamparas. Iš to streso žmogus gal net svarbių vaistų neparneš namo 🙃 Gal ir nereikėjo taip juokauti… Bet, liaudies išmintis sako: Kartais, kai negaunate, ko norėjote, tampa geriausiu dalyku, koks tik galėjo nutikti.

– Gelbėkite mane!

– Nuo ko? Lyg ir niekas jūsų nesiveja.

– Nežinau, kas darosi – šonkauliai pakilę, nei nusiraugėt galiu, nei nusiperst 💩

Staiga suprantu, kad turiu suktis labai sparčiai, nes gali įvykti sprogimas tiesiog ČIA ir DABAR 🧨💣 💩💩💩

– Man sloga. Reikia Ospamokso.

– Tikrai nereikia.

– O aš sakau, kad reikia. Tai niekaip?

– Pirma, reikia recepto, antra – Ospamokso jums tikrai nereikia.

– Tai neduosit?

– Ne.

– Tai tada VISOGERO. IKI KITO SNARGLIO!

Dar tokio atsisveikinimo negirdėjau 🤧 Reiks įtraukti į mano Įdomybių sąrašą 🗒

Rytas (rytinė pamaina)

Aštunta valanda ryto. Saulė skaisčiai šviečia per langą, pranašaudama gerą dieną, kuri tik įgauna pagreitį. Ką gi, aš pasiruošęs gerų emocijų pliūpsniui. Bet… Į vaistinę įžengia dvi akiniuotos ir skrybėliuotos senjoritos, apie 70 metų.

– Man lengvesnio metoprololio ir sunkesnio prestarijaus. Einam su drauge sportuoti, pamiršau namie išgerti.

– Duokite asmens dokumentą, pažiūrėsiu, ką naudojate.

– Jūs nesupratote, ką aš jums pasakiau? Man vaistų reikia, kuriuos ryte pamiršau išgerti. Taip kad, GREIČIAU DUOKITE, NES AŠ NETURIU LAIKO ČIA SU JUMIS KALBĖTI. Treniruotė laukia 🤸‍♂️🏋️‍♀️

– Suprantu. Bet vaistai – ne saldainiai. Aš privalau patikrinti.

– Tai čia TOKIE reikalai rimti, kad reikia dokumento? Pasakysiu skaičius.

– Tai va, jums parašytas metoprololis – sunkesnis, o prestarium – lengvesnis. Matote, kaip svarbu yra viską sužiūrėti. Vaistų turite dar trims savaitėms.

– Žinau. Aš gi sakiau, kad pamiršau išgerti prieš sportą. O jei neišgersiu, galiu NUMIRTI.

– Tai jeigu jau mirti susiruošėte, gal neverta ir į sportus eiti?

Saulėta diena po truputį niaukiasi. Nuo reiklių klientų. Išėjus vieniems, juos keičia kiti. Vos tik puošniosios skrybėlaitės pradingsta tolumoje, kai vėl prasiveria durys. Pirma įeina jo EGO, o paskui – ir jis pats:

– Man Alotendino 10/5 mg, 10/10 mg, o gal 5 ir 10? Parašyta. Pažiūrėkite.

– Jūsų receptas įsigalios po penkių dienų.

– Nesek man čia pasakų, o greičiau duok!

– Tai leiskit pabaigt tą pasaką. Šiuo metu vaistų dar turite. Ateisite po penkių dienų ir nusipirksite savo vaistus.

– Tai bl.., na.. man dabar mirti, ar ką?!

Ir ko jie dabar šį rytą mirti visi susiruošė 🧐 Staiga pasijuntu kaip vaikščiojanti giltinė, besimojuojanti dalgiu. Išėjo vyriškis, paskui jį – jo EGO, likau tik aš, paskendęs giliuose apmąstymuose. Bet vaistinėj ilgai nepamąstysi. Jis vėl sugrįžo! Kaip Karlsonas iš Astridos Lindgren knygos. 

– Tai va, žiūrėk dabar. Matai? 20 diena. Vadinasi, ŠIANDIEN.

– Taip, išrašytas receptas šiandien, bet įsigalios tik po penkių dienų.

Išeina. Grįžta. Deja Vu (DĖ ŽAVU) DIEVAŽI 🤯

– Ėėėėėėėė, klausyk, kur čia dabar turiu kreiptis, kad man vaistų neduodi?

Belieka tik ištiesti ranką su paruoštais įvairių įstaigų telefonais. Tegul aiškinasi… 

Dar tik 8 val. 32 min., o aš jau noriu užrakinti vaistinę ir eiti namo. Dešimtas hemorojaus lygis 💩

Ir vėl prisiminiau Nedos dainos žodžius: “Eilinę dieną rojuj.” Ech, pagalvojau, ar rojaus džiaugsmus pajusime tik tuomet, kai iškeliausime Anapilin? Bet aš labai norėčiau jau šiandien gyventi lyg rojuje 😇 Deja, deja, deja. Jeigu namie laukia rojus, tai darbe – tikrai ne visuomet.

– Ko čia stovi toks nelaimingas? Susirūpinęs kažkoks. 

– Galvą skauda.

– Galvą? Skauda? O tai ką, ir jums būna, kad skauda? Aš galvojau, kad jums niekada nieko neskauda 😳

Ir kaip gi neskaudės tos galvos, jeigu jau nuo anksčiausio ryto pradedi šokti pasiutpolkę. Kainų. Šiaip ne taip užbaigiame vieną akcijų mėnesį, kaip nepastebimai ateina sekantis. Mėnesio gale išsivalom, išsišvarinam dulkes iškraustytose lentynose ir pamažu, pagal naują akcijų laikraštuką bei planogramas pradedame dėlioti sekančią mozaiką. Nelygu vaistinės dydis ir joje esančių darbuotojų skaičius, lentynas užpildome per kelias dienas (įskaitant savitarną).

Atlikę labai svarbią krautuvininkams misiją, šiek tiek leidžiame sau atsipūsti ir pasidžiaugti savo darbu. Gal net ne darbu, o savimi – kaip greitai įgudome visa tai padaryti 🤓

Šimtai etikečių su kainomis atspausdintos, sukarpytos ir sukaišiotos į savo vietas. Atrodo, mėnesiui bus ramu. Bet… Kaip ne diena, taip naujiena. Ateina nurodymas iš viršaus, kad reikia padaryti šiokių tokių korekcijų. O tai reiškia, kad vėl spausdinsi, vėl karpysi, vėl išiminėsi ir vėl įdėjinėsi. Kas to nedaro, nelabai ir supras, koks tai Sizifo darbas. Taigi, spausdinam, karpom, dėliojam loto. Tuo pačiu metu šypsomės vaistinės klientams ir,  vienoje rankoje laikydami receptą, o kitoje žirkles, suteikinėjame farmacinę paslaugą 🥳

Gegužės pirmąją švenčiame Tarptautinę darbo dieną. Šia diena siekiama atkreipti dėmesį į darbininkų teises, padėti bedarbiams įveikti skurdą, pasirūpinti darbininkų sauga ir sveikata.

Taigi, diena – svarbi, todėl ir laisva nuo darbo. Tik kažkodėl ne visiems. Keistoka, kai vieni dirba, kiti – poilsiauja, nors šventė – visų dirbančiųjų. Kadangi žmonės turi įprotį kiekvieną dieną lankytis parduotuvėse ir vaistinėse, matyt, mums nelemta turėti laisvadienių net ir per šventes. Kaip ir duonos kasdieninės reikia kasdien, taip ir pleistriukų ant pritrintų kojų prireikia būtent šventinėmis dienomis. Savaime suprantama, nes ką gi per laisvadienį daugiau veikti, jeigu ne vaikščioti 😀 Daug vaikščioti. 

Beje, sprendžiant iš lankytojų pageidavimų, supratau, kad vakar išgelbėjau daug gyvybių.

– Duokite man nuo gerklės skausmo ką nors. Oi ne, ne šitą.

– Tai sakykite, kokį?

– Man padeda tiktai Džoi.

– Jox?

– Taip.

xxx

– Man reikia raudono kopūsto.

– Čia ne daržovių parduotuvė, jeigu ką.

– Tai žinau, gi. Tai kokie ten vaistai yra su raudonais kopūstais? Ai, gal ir ne kopūstais. Gal ryžiais raudonais? 

– Cholesteroliui? Papildai?

– Na taip, taip.

– Tai gal su raudonosiomis mielėmis fermentuoti ryžių milteliai?

– Nesvarbu man ar kopūstai, ar ryžiai, ar mielės. Svarbu, kad padėtų.

xxx

– Man šefo.

Minutėlę sutrikau. Galvoju, gal patikrinimas koks netikėtas per darbo žmonių šventę. 

– Kokio šefo jums reikia? Ar kas nutiko?

– Taip, nutiko. Vaistai baigėsi.

– Tai prie ko čia šefas?

– Tai vaistai taip vadinasi. Nuo skausmo.

– ???

– Va, receptą turiu.

– Xefo?

– Sefo, sefo.