Vaistininko užrašai

B. Franklinas sakė:

“Būk mandagus su visais, draugiškas – su daugeliu, familiarus – su kai kuriais”.

Stengiuosi įsiklausyti į šiuos žodžius. Deja, patirtis yra žiaurus mokytojas, nes pirmiausia pasiunčia išbandymą, o tik po to pamoką…

Pasakysiu jums vieną tiesą: NĖ PATS VELNIAS NIEKO NEGALI PADARYTI ŽMOGUI, KOL ŠIS DAR SUGEBA JUOKTIS. Todėl, pasijuokime iš visos širdies, ir iš savęs, ir iš kitų 🤣

– Man prašau “jegermeisterio”

– Kad stipriaisiais gėrimais neprekiaujame, nebent salicilo rūgšties spiritu, bet jis netinkamas vartoti į vidų

– Ne gėrimo man reikia, o tablečių.

– Hmmm, ir kur man dabar surasti jums tas jegermeisterio tabletes? Pasakykite bent jau kokį negalavimą jomis gydotės?

– Kraują skystinu. Va gi, matau, už jūsų lentynoje stovi. Su akcija.

– Hjertemagnyl?

– Taip!

– 🙄

XXX

– Akumuliatorių turite?

– Nei kronų, nei baterijų, nei akumuliatorių neturime.

– Tai man ne automobiliui. Man telefonui.

– Jau sakiau, kad neprekiaujame tokiomis prekėmis.

– Kai paklausai tų reklamų, tai, atrodo, kad viskuo prekiaujate, net ir pačiu velniu, o kai ateini, tai nieko negausi…

XXX

– Ką čia man ta gydytoja parašė ant lapelio?

– Omega žuvų taukų.

– Nereikia man jokių taukų, aš riebią žuvų valgau 🐟

XXX

– Man reikia papildų akims, bet būtinai – mėlynakiams.

– Negirdėjau, kad dar ir tokių būna 🙃

– Mačiau reklamą – ant vienos dėžutės mėlyna akis, o ant kitos – žalia. Tai man duokite su ta mėlyna akimi.

– Jie skirtingi savo sudėtimi, o ne dėl akių spalvos. Ką tada rudaakiams daryti?

– Greitai ir tiems prigamins. Duokite tą su mėlyna akimi.

Vaikystėje rašiau laiškus Kalėdų Seniui. Pasakodavau, koks geras buvau visus metus ir kokios dovanos priklauso už tą mano gerumą 😊 Vėliau rašiau draugams, gyvenusiems Lietuvoje ir draugiškose Rytų bloko valstybėse. Kitataučių adresus rasdavome mokykloje taip vadintame Pionierių kambaryje arba laikraštyje panašiu pavadinimu, kurio dabar tiksliai ir neįvardinsiu (gal tai buvo Pionierius). Siunčiau atvirukus į Lenkiją (tuomet ji vadinosi Lenkijos Demokratinė Respublika), keliavo jie ir į Vokietiją (taip pat Demokratinę). Žodžiu, pažintys ir draugystės be atsako mezgėsi baltame popieriaus lape. Bet rašiau ne tik draugams. Buvo ir tėvams skirtų laiškų – sveikinimo atvirukų. O kai vasaros (ir rudens) metu mus, moksleivius išveždavo į kolūkio laukus padėti ūkiams vykdyti penkmečio planų, visus įspūdžius ir patirtis vėl išguldydavau popieriaus lape, kuris paštu nukeliaudavo pas kiemo draugus, laimingai išsisukusius nuo priverstinų darbų 🍎🥔🍓

Toliau eilė atėjo meilės laiškučiams bei atvirutėms 💝, kuriuos vėliau keitė laiškai – prašymai šeimos nariams kažką padaryti, kažko nepamiršti, kažką nupirkti… Dar buvo (ir yra) kelionių atvirukai, kuriuos VISADA išsiunčiu NAMAMS ir tėvams iš bet kurio pasaulio kampelio, kur bebūčiau, kokiomis aplinkybėmis bekeliaučiau. Ir nors popierių sparčiai keičia naujosios technologijos, ir šiandien randu nemažai progų pasiųsti linkėjimus įvairiomis progomis senoviniu būdu, t.y. rašant ant atviruko ir klijuojant pašto ženklą. Beje, ar žinote, kiek šiuo metu kainuoja pašto ženklas siunčiant laišką Lietuvoje? Jeigu kam įdomu – 1,2 EUR . Kiekvienoje valstybėje kainos ir tvarka  skiriasi, tad kartais, norint išsiųsti atvirlaiškį iš tolimojo Ekvadoro ar saulėtosios Australijos, tenka ir pavargti. Tačiau kaip smagu būna lenktyniauti su laiku ir spėlioti, kas pirma pasieks namus – tu ar tavo ranka rašyta atvirutė ✈️🛳🕺

Bet, o dangau! Niekada negalvojau, kad turint farmacininko išsilavinimą ir dirbant vaistinėje teks laiškus – palinkėjimus  rašyti klientams. Taigi, vienas vaistinių tinklas sugalvojo naują projektą – Palinkėjimai klientui. O jei sugalvojo vienas, tai, žiūrėk, netrukus ir kiti paseks iš paskos. Kas tai per projektas? Ogi projekte dalyvaujantys vaistinių darbuotojai ant atvirukų užrašys palinkėjimą klientui ir kartus su įsigytomis prekėmis įdės į pirkinių maišelį. Ooooo, kiek visko buvo dėta į tą pirkinių krepšelį 🫢 Ir laikraštukus, ir žurnaliukus apie sveikatą, ir 5 litų vertės kuponus, ir kremų mėginukus, ir vaikiškas žaidimų kortas, ir vaikiškas knygutes krovėm be paliovos. Net ir kuponus vištoms su nuolaida nusipirkti.

…Ošia šilas
Ošia pušys
Ošia senos mergos kūš…

Dainuodamas įlinguoja į vaistinę “šiltas” vyrukas ir paprašo uspaskicho, tada pasitrina pakaušį ir pasitaiso: Man uspaskino. Na, vis tiek nesuprantu, bet įtariu, ko jam reikia: 

– Ar Upsarino norėsite?

– Taip, žinoma!

Jaučiuosi kaip išgelbėjęs pusę pasaulio, bet džiaugsmą išblaško kitas pilietis:

– Duokite man Verygos! 

Ar apsėdo juos kas šiandieną 🤔 Ar vaistinė su Seimu supanašėjo (apsaugok, Viešpatie 😇). Klausiu, ko jam iš Verygos reikia, o jis atkerta:

– Kaip kam reikia? Aš jį geriu!

– Ir nuo ko, jei ne paslaptis? Gal ir kitiems parekomenduosiu…

– Nuo ko, nuo ko, nuo cukraus ligos!

Užtrunkame, kol paaiškėja, ko nori pirkėjas. Iš tikrųjų, koks skirtumas, ar veryga, ar forxiga 😄 abu – prieš cukrų 🍭

Keistuolis keičia keistuolį, tokia jau netradicinė vieta yra vaistinė, nėra ko stebėtis. Įlekia toks savimi pasitikintis, pačiame jėgų žydėjime jaunuolis. Bando vaizduoti save kaip pasiturintį, vietinės reikšmės mafiozą. Kalbėjimo stilius išduoda vieno iš kelių Lietuvos regionų kilmę: 

– Nui, labuks!

– Sveiki!

– Kuom nustebinsi?

– 🧐

Tada prieina prie savitarnoje stovinčio Išpardavimų staliuko ir sako:

– Nui, kuo gero šiandie šūdų lentynoje yr?

– Visko turime. Dar nemokamai pridėsiu tualetinio popieriaus ruloniuką dėl viso ko. Ir kvepalų mėginuku papurkšiu, jei ką nusipirksite iš tos šūdų lentynos.

Gerai, kad slaptas pirkėjas nestovėjo ir neužsirašinėjo mano bendravimo stiliaus su vietine fauna. Gerai, kad regiono vadovė turi svarbesnių reikalų nei vaistinių vizitavimo, tai irgi nieko nematė ir negirdėjo.Gerai, kad iš viso tuo metu nieko nebuvo vaistinėje, tik mudu abudu prie šūdų lentynos stovėjome. Kaip sakoma: jeigu niekas nematė, vadinasi, nieko ir nebuvo, arba jeigu prie kasos nieko nebuvo, tai ir vagystės nebuvo… 

Į vaistinę įžengia senas (ne amžiumi) klientas:

– Mačiau reklamą apie kažkokį vaistą ar papildą. Neatsimenu, bet kažkas tokio, kad “sąnariai šoktų ir dainuotų”. Nes dabar tik aš “dainuoju” iš skausmo 🤨 Nesuprantu, kodėl taip yra. Mano tėvai ilgaamžiai. Tėvukui jau devyniasdešimt pirmi, mamai – devyniasdešimt. Abu dar gyvulėlius apeina. Na, jiems paskauda, tai šen, tai ten, bet ne taip, kaip man. Trata visi sąnariai, galvos palenkti negaliu. Druskos nusėdę kakle, stubure, kojų, pirštų sąnariuose. Naktimis nemiegu. Nejaugi taip ir girgždėsiu iki smerties?

Taip skundėsi į vaistinę užsukęs ilgaamžių ir sveikų tėvų sūnus. Ko gero, šis žmogus taip ir girgždės iki senatvės, tik ji bus kur kas trumpesnė negu tėvelių, nes jau dabar sutrikusi jo kraujo apytaka – kankina aukštas kraujospūdis ir per anksti pasenusios, kalkėjančios kraujagyslės. Sunkių darbų nuvarginti tėvai yra sveikesni už šiek tiek daugiau nei pusę amžiaus pragyvenusį sūnų, kuris daug patogiau gyvena, geriau valgo, ir kurį vairuotojas kasdien vežioja į darbą. Taigi, kadangi dirbu ne batų ar maisto prekių parduotuvėje, visą savo esamą laiką skiriu klientui:

– Taip, jeigu ir toliau vesite tokį gyvenimo būdą, be abejo, “dainuosite” iš skausmo ir girgždėsite iki smerties. Judate mažai, o nejudantys sąnariai – kaip nesisukantys mašinų velenai, apsitraukia apnašomis… O  ir kiek vaistų naudojate – širdžiai, kraujagyslėm, aspirinas, raminantys, migdomieji. Ryte – ženšenio preparatai, pora puodelių stiprios kavos dėl budrumo. Prie viso to, dar gydotės kepenis, kurios jau nesugeba panaikinti neigiamo daugybės nuolat vartojamų vaistų poveikio. Ar žinote, kad galimybę judėti suteikia darnus sąnarių ir raumenų darbas. Jūsų nejudrus gyvenimo būdas  mažina sąnarių kraujotaką, o kartu ir kremzlės elastingumą. Nekokybiška mityba, antsvoris, amžius alina sąnarius, jie greičiau susidėvi. Metams bėgant gali sutrikti sąnarių funkcijos. Kai sąnario kremzlė labai suplonėja, ji trinasi į kaulą. Pirmasis kremzlės nykimo požymis – sąnarių sąstingis. Jūsų sąnariams svarbus fiziškai aktyvus laisvalaikis, visavertė mityba, svorio reguliavimas. Sąnariai – pati lanksčiausia ir labiausiai pažeidžiama žmogaus skeleto dalis. Siekiant išsaugoti sąnarius svarbu, kad kremzlinis audinys gautų pakankamai reikalingų medžiagų, saugančių sąnario kremzlės struktūrą 🙂 Noriu priminti ir…….

Deja, laukiantys eilėje klientai nutraukia mano paskaitą  pasipiktinusiais komentarais:

– Kiek dar čia šū…. malsite?

– Čia jums pašnekesių kambarys, ar ką?

– Mažiau ėsti reikia, tai ir sveikas būsi!

Ne veltui yra sakoma: Iš pradžių prašo, paskui, reikalauja ir pagaliau priverčia. Na, mano atveju, labiau tiktų ne priverčia, bet grasina.

– Aš labai blogai jaučiuosi. Duok greičiau širdies lašų! Bet pinigų aš neturiu…

Prieš mane stovėjo apgailėtinai atrodanti žmogysta, kurią kankino abstinencijos požymiai. Įlašinau į stiklinę su vandeniu keliasdešimt lašų ir padaviau, kad apsiramintų. Pačiupo ir nusliūkino į vaistinės kampą. Įsitaisė ant grindų ir pamažu pradėjo glebti. Nesuprasi, ar nuo dozės, ar šiaip, nurimo. Pasisiūliau iškviesti greitąją pagalbą, atsisakė. Sako, man taip būna. Pasnūduriavo keletą minučių ir tyliai pasišalino. Nei “ačiū”, nei “viso gero”. Tiesą sakant, geriau taip, nei su vitaminais kišenėje 😄

Po savaitės vėl pasirodo matyta fizionomija:

– Man laaabai blogai. Duok Relaniumo. Ne? Tada Clonazepamo. Kodėl? Tai ir Xanaxo neduosi?!

– Šiandien ir širdies lašų nemokamai neduosiu

– Šūdas tie tavo lašai. Aš metadoną naudoju. Man reikia ko nors rimčiau.

– Rimčiau tik reabilitacijoj ar priklausomybių centre. 

– Rytoj ten eisiu, o gyventi reikia šiandien.

– Nugalėti blogus įpročius ir priklausomybes taip pat reikia šiandien, o ne rytoj.

– Kokia čia priklausomybė? Man narkotikai kaip tik laisvę suteikia. Susileidžiu ir skrendu. Ar skridai kada nors ant skrendančio kilimo? Nuneša tave ten, kur tik užsimanai…

– Tai kokia čia metadono programa? Dieną – metadonas, o vakare – injekcija ir Aladino kelionė skraidančiu kilimu?

– Iliuzija, o ne programa 😇 Kažkas juk turi pasipinigauti. Gerai, duok tada tris insulininius švirkštus ir injekcinio vandens dėžutę. 

– Insulininių neturiu.

– Nu bl.. ir gaidynas čia 🐔

Pažėrė saują centų, pasigriebė 2 ml švirkštus, ampules ir nurūko. Nei “ačiū”, nei “viso gero”. Kai suskaičiavau centus ir supratau, kad trūksta, jo ir pėdos jau buvo ataušę.

Praėjo dar kelios dienos ir vėl pamačiau prieš akis išnyrant gyvenimo ir priklausomybių išvargintą veidą. Išsitraukia iš krepšio kavos pakelį ir primygtinai reikalauja, kad nupirkčiau už pusę kainos. Kai atsisakau, ištraukia Omega žuvų taukų. Irgi už pusę kainos. Sakau, gal iš manęs išnešei, atkerta, kad savam kieme nevagia. Pamanyk, atrado SAVO kiemą. Kai pareiškiu, kad vogtų prekių man nereikia, iškoneveikia ir išeina. Na, suprantama, kai vartoji narkotikus tiek metų, smegenys taip sunaikinamos, kad sunku įžvelgti asmenybę. O poreikis apkvaišti viską nusveria.

“Tik nedaugeliui lemta būti nepriklausomiems – tai stipriųjų privilegija”

F. Nyčė

Vaistinių darbuotojų profesinė sąjunga paviešino vaistinių darbuotojų apklausos rezultatus, kurie daugelį žmonių lengvai šokiravo. Vaistinių darbuotojai atvirai pasidalino savo išgyvenimais, kuriuos tenka patirti atliekant savo tiesioginį darbą. Tik 15 % apklausoje dalyvavusių specialistų atsakė, kad krautuvininkų taikomos poveikio priemonės nekeičia jų pasirinkto sprendimo konsultuojant klientus ir parduodant vaistus. Tačiau likusi apklaustųjų dalis daugiau ar mažiau pasisakė, kad krautuvininkai vaidina nemažą vaidmenį jų darbiniame gyvenime, t.y. 36 %  atsakė TAIP ir 49 % – IŠ DALIES TAIP. O tai reiškia, kad mokamas priedas prie atlyginimo (už parduodamas tam tikras prekes, aktyvūs lydintys pardavimai, asmeniniai pardavimų rodikliai ir pan. dalykai) keičia farmacininkų sprendimą aptarnaujant klientus. Ir tas sprendimas dažnai būna naudingas ne klientui, bet darbuotojui, na, ir žinoma, krautuvininkui. 

Taigi, kaip sakė filosofas, tik nedaugeliui lemta būti nepriklausomiems, todėl stipriems.

Kiekvienas parsiduoda už skirtingą kainą. Kad uždirbtum pragyvenimui, reikia dirbti. Kad praturtėtum, jau reikia sugalvoti kažką kita. Todėl krautuvininkai, pasitelkę savo išmonę bei darbuotojus, traukia pinigus iš svetimų kišenių neprievartaujant. 

Visi žinome, kas atsitinka žmonėms, kurie sustoja vidury kelio – juos suvažinėja. Todėl, arba, nors suvoki savo pareigą, bet jos nevykdai, arba ieškai teisybės, o po to – kito darbo 😂 Juokauju. Mes juk dabar įrašyti į Raudonąją knygą, todėl taip lengvai į kairę ir į dešinę mūsų jau nebemėto. Tačiau atsiranda kitokių poveikio priemonių, kurioms dažnas darbuotojas paklūsta. 

Aišku, gali nesiimti darbo, kuris tau nepatinka. Bet ką daryti tuomet, kai darbas patinka, tik nurodymai, kaip turi tą darbą atlikti, nepatinka?

Sako, kad laimė būna įvairi… Aš galvoju, kokia kvailystė. Laimė. Kada ji būna? Kai viskas idealu? Absoliučiai viskas? Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol supratau, kad laimė – tai ne absoliučiai viskas, o:

• Kai niekur neskauda…
• Kai sveiki vaikai…
• Kai jie užauga padoriais žmonėmis…
• Kai yra kam papasakoti savo sapną…
• Kai yra apie ką pamąstyti vienatvėje…
• Kai yra namai, į kuriuos norisi sugrįžti…
• Kai sieloje ramybė…
• Kai sulauki ryto…
• Kai tau skambina šiaip sau…

Laimės, iš tikrųjų, tiek daug. O mes jos vis laukiame ir laukiame, nežinodami, kad ji būna įvairi, ne tik gyvenimiška, bet ir profesinė laimė:

• Kai dirbi taip, kaip norisi ir tinka tau, net jei tai netinka niekam kitam…
• Kai tu nieko ypatingo nepadarei, bet tau ateina padėkoti…
• Kai ateini į darbą ir nepajunti, kad jau laikas namo…
• Kai tavęs neiškoneveikė, neapvogė, neapspjaudė ir neužkrėtė…
• Kai gali pasirinkti gerą knygą vietoje žlugdančio ir tuščio pokalbio…
• Kai gali tylėti, kai norisi, ir būti su savo tyla pasaulyje, kuriame visi visada turi ką pasakyti…
• Kai žinai, kad darbas nepasirūpins tavimi, kai sirgsi. Tai padarys tavo draugai ir tėvai…

Tikra laimė, kai vieną dieną suvoki, jog tiek gyvenime, tiek ir darbe reikia šiek tiek melo ir šiek tiek tiesos, kad galėtum išlaikyti pusiausvyrą.