Vaistininko užrašai

Michelle Ress (Šaltinis)

Vaistininkai nuo seno buvo laikomi vaistų patikimumo garantais. Iš tiesų, tą reikia pripažinti. Mes daug metų studijuojam farmaciją, atliekame ne vieną praktiką ir tik tada gauname teisę dirbti savarankiškai. Apie vaistus, tikriausiai, nusimanome daugiau už pačius gydytojus (ne apie ligas). Mes esame ta paskutinė grandis, kuri, esant reikalui, gali padėti susirgusiajam susigaudyti perkamų medikamentų jūroje.

Skaityti toliau »

Nes faktas, kad vaistinėse vis dar rikiuojasi pirkėjų eilės, man kelia nemažą susirūpinimą Lietuvos ateitimi. Tai manęs visai nestebintų, jei vaistinių būtų tik keletas kiekvienam mieste. Bet dabar jų yra po 2-3 viename kvartale, kartais 100 metrų spinduliu. Ir visos jos nesiskundžia klientų gausa. Atrodo, kas čia tokio, tik džiaugtis reikėtų, kad biznis nestovi vietoje. Bet čia juk ne drabužiai ir ne automobilių dalys. Logiškai mąstant, tai juk net ne prekė. Na gerai, tegul ir prekė, bet vis tiek ne įprastinė, o specialios paskirties. Vadinasi, ją pirkti reikia ne tada, kai kažkas pareklamuoja, o tada, kai jos TIKRAI reikia!

Skaityti toliau »

Šią temą išprovokavo gana dažna akistata su narkomanais. Ne visada ji būna grėsminga, dažniau, sakyčiau, liūdna. Graudu žiūrėti į jaunus žmones, kurie degraduoja tavo akyse. Įprasta jų prekė – švirkštas ir ampulė injekcinio vandens arba fiziologinio tirpalo. Mano keli kolegos (netyčia tai pastebėjau ar išgirdau 🙂 ) atsisako parduoti švirkštų, sakydami, kad turi tik 10 ar 20 ml dydžio (narkomanams reikia kuo mažesnių, geriausia insulininių) arba, kad neturi vandens ampulių, nes pabaigė.

Kartais mane tai linksmai nuteikia toks kolegų bandymas pasipriešinti negeriems ketinimams, bet jei pamąsčius „giliau”, problema niekur nedingsta. Pirma, narkomanas nueis į kitą vaistinę, kol pasieks savo galutinį tikslą. Antra, kol jis tai padarys, gali jau blaiviai ir nemąstyti, todėl kyla grėsmė mano kolegoms. Trečia, gal jau geriau jis nusiperka tą švirkštą, negu naudojasi jau panaudotu, gal ŽIV infekuoto asmens.

Skaityti toliau »

Pirmiausiai, noriu pasidžiaugti, kad vaistinių darbuotojų profesinei sąjungai, o kartu ir mums visiems, pavyko vėl laimėti prieš didžiųjų tinklų savininkus, kurie siekė sutrumpinti musų atostogas ir prailginti savaitinį darbo laiką. Sveikatos ministerijos buvo nuspręsta, kad siekiant užtikrinti pacientų teisę gauti kokybišką farmacinę paslaugą bei apsaugoti pacientų sveikatą – nekeisti šiuo metu farmacijos specialistams nustatyto darbo laiko ir kasmetinių atostogų trukmės reglamentavimo. O tai reiškia, kad mes dirbsime taip, kaip ir dirbome 🙂

Skaityti toliau »

Šiuo metu vaistininko vaidmuo kinta. Jis privalo rūpintis ne tik didesniu vaistinių preparatų asortimentu, ne tik tiesiog parduoti preparatą, bet pagrindinis jo darbo tikslas – didinti ligonio medikamentinio gydymo efektyvumą ir saugumą.
Dabar nemažai kalbama apie farmacinės paslaugos teikimą vaistinėje. Dauguma norėtų ateiti ne tik nusipirkti vaistų, bet ir pasitarti apie savo ligą, vaistų vartojimą, galbūt net pasiskiepyti.

Farmacinės rūpybos paslaugos pacientams Lietuvoje kol kas dar nėra tiekiamos. Bet, manau, kad ši paslauga artėja.

Skaityti toliau »

Šiek tiek sugrįžau mintimis į praeitį ir nutariau tais prisiminimais pasidalinti su jumis, mano puslapio skaitytojai.

Senais senais laikais, kai dar nebuvo tinklinių vaistinių, joms vadovauti negalėjo žmogus, neturintis farmacinio išsilavinimo. Matyt, geras yra posakis: „kiekvienas tegul dirba darbą, kurį išmano ir moka geriausiai„. Visus reikalus, susijusius su vaistinės darbu, spręsdavo vaistinės vedėjas ar vedėja. Reklamų nebuvo, o ir reklamuoti nebuvo ką – vaistai buvo pigūs, daugelis iš jų buvo deficitiniai, be to, ir reklamos nereikėjo, nes žmonės į vaistines ėjo tik reikalo prispirti, o dabar daugelis eina „dūšios atverti”, pasiguosti, apie politiką ir valdžią pasišnekėti ir, be abejo, reklamuojamų produktų prisipirkti.

Skaityti toliau »

Norėčiau gražiai pabaigti straipsnių ir komentarų ciklą apie vaistininkų darbo ypatumus.

Skaityti toliau »