Vaistininko užrašai

Vaistininkai nuo seno buvo laikomi vaistų patikimumo garantais. Ir visai pagrįstai. Jie daug metų studijuoja farmaciją, atlieka praktiką ir tik tada įgyja teisę dirbti savarankiškai. Apie vaistus jie nusimano panašiai kaip ir gydytojai. Esant reikalui, jeigu gydytojas neteisingai nurodė dozę ar miligramus, arba tarp dviejų vaistų yra sąveika (apie kurią vaistus paskyręs gydytojas nepagalvojo), vaistininkas, panaudodamas savo įgytas žinias, priima galutinį sprendimą. Tačiau kitas reikalas yra vaistininkų patarimai klientams, kurie renkasi be receptų išduodamus vaistus. Čia vaistininkams tikrai gali kilti konfliktų su sąžine ?

Kas studijavo šiuolaikinę farmakologiją, jos teoriją apie vaistų sąveiką, biotransformacijas ir farmakokinetiką, vaistus rekomenduoti turėtų visa tai blaiviai įvertinęs. Deja, taip elgiasi ne visi. Kai kuriems yra svarbiau ne kliento sveikata, o pinigų skambėjimas kasoje.

Bet daugelis iš jų priversti taip elgtis, nes kitaip – gale mėnesio neturės už ką prasimaitinti ar už būstą susimokėti. Tokia liūdna realybė yra Lietuvoje. Kai susitinki su kolegomis, tai taip ir girdi aplink sklindančias šnekas:

Aš tai 100€ prisiduriu iš reitingų

Pas mus tai pavyksta ir 400€, jei gerai prekyba einasi

O mūsų vaistinėj vidutiniškai galima 200-300€ pasidaryti

Kaip jums žodžių derinys: VAISTINĖ ir PASIDARIAU, PRISIDŪRIAU? Dar tada reikėtų pridėti: PAVYKO APGAUTI, IŠDURTI, ĮKIŠTI, PRAKIŠTI. Ir tegul nepyksta mano kolegos – kaip bebūtų gaila, tai vyksta. Bet už tai turėtume „padėkoti” sistemai ir verslininkams. Todėl ir vaistinių vitrinos tapo daugiau ar mažiau abejotinų preparatų reklamavimo vieta ir šiuo atžvilgiu nenusileidžia reklaminiams skelbimams iliustruotuose laikraščiuose.

Skaityti toliau »

Prabėgo tik viena savaitė, o apie žmonių nuotykius vaistinėje jau vėl galima rašyti nesustojant. Kartais atrodo, kad man dažniau tenka bendrauti ne ligų ir negalavimų temomis, bet išklausant keistas ir linksmas gyvenimo istorijas ? Kadangi rutinos nemėgstu, tokie pokyčiai – tik į gera. Svarbu yra tik mokėti atsiriboti nuo svetimų problemų ir nepradėti gyventi kitų gyvenimo. Bešališkai galiu vertinti tik tai, kas manęs betarpiškai neliečia ?

Važiuojant į darbą, kaip įprasta, junginėjau radijo stotis ir ieškojau kažko gerai nuteikiančio. Bespaudant mygtukus, išgirdau pagyvenusios moterytės balsą, kuri prisiskambino į eterį ir paprašė sugroti dainą:

Man labai patinka Oginskio Polonezas, prašau man jį sugroti. Žinokite, aš net savo artimųjų paprašiau, kad kai numirsiu – man jį užleistų…

Ir išgirdau tą muziką, kuri buvo tokia maloni mano ausims, jog trumpam užsimiršau, kad vairuoju, ir kad, aplamai, važiuoju į darbą ?

Na, o darbe pasijutau visai ne kaip vaistinėje. Įžengė senjoras ir tarė:

– Man reikia skruzdžių rūgšties bitėms.

– Kad mes turime tik skruzdžių spiritą žmonėms.

– Bet man nereikia spirito, aš jo pats turiu. Man reikia skruzdžių miltelių bitėms.

– Tai gal džiovintų skruzdžių susimalkit, bitėms tiks ?

– Hmm…bet jeigu jūs neturite, tai kur man tada nusipirkti?

– Tai gal jums reikėtų užeiti į specializuotą parduotuvę, kur prekiaujama „bičių reikalais„? Yra gi bitininkų parduotuvėlių.

– Gal ir gerai sakot, bet aš galvojau, kad vaistinėje tai viską gausiu.

– Bet čia juk ne veterinarinė vaistinė, o žmonių.

– O bitės dar geriau nei žmonės!

– Nežinau, neauginu, gal ir geriau. Todėl ir vaistų joms neturime ?

Tada kurį laiką dirbu pagal specialybę. Kai moteriškė jau apsipirko, ko jai reikėjo, taria:

Skaityti toliau »

Vieno Lietuvos dienraščio žurnalistė, atstovaujanti sveikatos puslapiui, pernai rašė:

Šiandien norėčiau būti ne žurnalistė, nors labai myliu savo darbą, o farmacininkė. Norėčiau dirbti, pavyzdžiui, BAYER farmacijos kompanijoje. Vartyčiau milijonus, jei ši bendrovė perka kitą už kone septyniasdešimt milijardų JAV dolerių. Vaizduočiau atliekanti kilnią misiją – gydanti žmones, nes šiandien, turbūt, nerastume nė vieno, nevartojusio vaistų…

O aš pagalvojau, kad visai mielai susikeisčiau su ja vietomis, nors taip pat labai myliu savo darbą ? Rašyčiau sau dabar apie vaistų kainas, akių dūmimą ir negražius farmacininkų susitarimus, tačiau… yra kaip yra. Gerai ten, kur mūsų nėra. Kaip kažkada sakė vienas vaistininkas: farmacija – gera specialybė, bet – ne Lietuvoje. Nors taip, tikriausiai, negalvoja kai kurie klientai, užsukantys į vaistinę. Neseniai vienas senjoras, mokėdamas už vaistus, tėškė:

Nu ir plėšiate! Jau tą farmacininkų gaują vieną kartą reikia sutvarkyti! Nieko, greitai vaistus galėsime pirkti ir degalinėse, tai gal jūsų apetitas sumažės, nes dabar nežinote, kur uždirbtus pinigus dėti!

Kai aš jam sakau:

Jūs manote, kad aš nežinau, kur man išleisti gautus savo 500€?

jis net nemirktelėjęs atšauna:

Papasakok kuriam nors kvailesniam, žinome mes, kiek jūs prisiplėšiant iš mūsų, senių. Už 500 čia nestovėtum.

Tie jo žodžiai ir tas paniekinamas žvilgsnis man dar dabar skamba ausyse ir stovi prieš akis. Kita vertus, gerai, kad atsiranda žmonių, kurie priverčia susimąstyti: ar tikrai verta stovėti už tuos 500 ir klausytis užgauliojimų? Bet tada pagalvoji, o kokia tuomet ilgų mokslo metų prasmė? Žinoma, dar yra laiko persikvalifikuoti ir žengti kita kryptim, tik vis stabdo tas kvailas tikėjimas, kad kažkada ir pas mus viskas pasikeis žmonių naudai. Vis viliesi, kad bus atrasta ta stebuklinga piliulė, kuri išgydys mūsų valdžią, verslininkus ir jiems dirbančius lobistus, bet tai jau liks ateities kartoms.

O dabar belieka tik išklausyti ir patarti, patarti ir parduoti, parduoti ir įsiūlyti/pasiūlyti, paguosti ar pabarti, pasijuokti ar įsižeisti ir t.t., ir panašiai ?

Kiekvieną rytą vos atmerkę akis jūs galite rinktis, ką sakyti: „Labas rytas, Dieve”, arba „O Dieve, vėl rytas” ? Ką pasirinksite, tą ir turėsite. Tikriausiai nuo šio požiūrio priklauso ir mano darbo diena. Ir mano reakcija į tam tikras situacijas.

Ką atsakyti moteriškei, kuri, nusipirkusi vaistų, pamato, kad vaistinėje yra kraujospūdžio aparatas ir klausia:

O, turite aparatą, ar galima pasimatuoti spaudimą? Tik aš palto tai nenusirengsiu, nes skubu, o be to, ir tingiu

O paskui dar žmonės stebisi, kodėl jiems aparatas rodo pieno riebumą. Kiekvienas turėtų žinoti, kad prieš matuojantis kraujo spaudimą, reikia bent 5-10 minučių ramiai pasėdėti, o ką jau kalbėti apie paltą arba matavimąsi stovint (nes taip greičiau). Aš jos paklausiau:

O gydytojas kabinete jums irgi matuoja per paltą? O kaip namie matuojatės?

O ji man:

Taigi ten tai aš būnu be palto!

Ir jokia čia farmacinė paslauga nepadės – jei žmogus žino geriau už tave, jis ir elgsis pagal save. Ji išėjo taip ir nepasimatavusi…

Skaityti toliau »

Šį kartą paliesiu šiuo metu labai populiarią temą – kur dar galime prekiauti nereceptiniais vaistais, neskaitant vaistinių.

Dar 2015 metais buvo svarstoma galimybė leisti nereceptiniais vaistais prekiauti parduotuvėse bei degalinėse. Šį projektą inicijavo Liberalų sąjūdis. Tada nebuvo lemta išsipildyti kažkieno svajonėms.

Jeigu pažvelgsime plačiau, kitose Europos Sąjungos valstybėse vaistai degalinėse parduodami, bet tai griežtai reglamentuota. Italijoje, Portugalijoje įrengti atskiri skyriai, kuriuose dirba specialistai. Vokietijoje degalinėse parduodami riboto sąrašo vaistai, tačiau pardavėjas turi baigti kursus ir išlaikyti egzaminą. Idėja pardavinėti vaistus degalinėse skaldo į dvi stovyklas ne tik medikus, farmacininkus, bet ir visuomenę. Vieni tam pritaria, kiti – ne, o likusieji – dvejoja. Jei man reikėtų atsakyti, kokiai stovyklai priklausau aš, tai šiandieną, tikriausiai, esu tarp neapsisprendusių. Ir priežasčių tam yra nemažai.

Pirmiausiai paminėsiu patį svarbiausią momentą – farmacinę paslaugą, kuri šiai dienai yra labai svarbi ir sėkmingai skinasi kelią, apimdama vis daugiau vaistinių. Jei trumpai apie farmacinę paslaugą, tai ji apima gydytojo išrašytų receptų kontrolę, vertinimą, nereceptinių vaistinių preparatų parinkimą, farmacinės informacijos apie vaistinius preparatus teikimą gyventojams, taip pat jų konsultavimą.

Taigi, net neabejoju, kad labai patogu atsiradus netikėtam skausmui ar sutrikus virškinimui užsukti į degalinę ir įsigyti norimą preparatą. Bet nusipirkus, pvz., virškinimo fermentų, ar vaistų pardavėjas įspės ligonį, kad šiuos vaistus reikia gerti valgio metu? Visiškai ne tas pats, kada geriami vaistai – po valgio, jo metu, ar prieš valgį. Beje, net ir nereceptiniai. Dėl galimų sąveikų su maisto produktais nerekomenduojama medikamentų užgerti kava, arbata, pienu ar vaisių sultimis. Ar visa tai bus pasakyta?
Arba, perkant vaistus nuo skausmo – ar patars (jei pirkėjas paklaus), kurį geriau pirkti – Ibuprom ar Ibumetin, o gal Nurofen ar Ibustar? Ar pardavėjas žinos, kad tai ta pati grupė vaistų ir, galvodamas apie naudą, nepasiūlys dviejų skirtingų firmų, bet tos pačios cheminės sudėties vaistų, sakydamas, kad išgerkite abiejų po vieną ir tikrai neskaudės? O kaip dėl vaisto kontraindikacijų? Nežiūrint į tai, kad tai nereceptinis vaistas, jis tikrai jų turi. Įdomu ir tai, kad Ibuprofeno tabletės, kurių pakuotėje yra daugiau nei 30, jau yra receptinis vaistas! Palikta labai plona gija tarp receptinio ir nereceptinio vaisto sąvokos. Toks populiarus Amerikoje aspirinas, kuris vartojamas viskam, kaip Anglijoje paracetamolis, taip pat turi eilę kontraindikacijų, o vaikams iki 12 metų iš viso nevartotinas. Bet apie tai žino tikrai ne kiekvienas. Daugelis nereceptinių vaistų nuo peršalimo yra sudėtiniai, todėl prieš vartojant juos, taip pat reikia nemažai išsiaiškinti apie ligonio gretutines ligas ir vartojamus vaistus. Paciento amžius irgi turi įtakos pasirenkant vaistą.

Skaityti toliau »

Kad mūsų Sveikatos ir Farmacijos sistemoje kažkas negerai, nujaučiau jau anksčiau. Tačiau šią savaitę pasirodęs straipsnis vieno mūsų didmiesčio dienraštyje mane dar labiau nuliūdino. Šiame straipsnyje vienas lietuvis farmacininkas, šiuo metu dirbantis savo vaistinėje Londone, labai niūromis spalvomis nutapė apgailėtiną Lietuvos vaistų pirkimo – pardavimo sistemą. Nelinksma dėl to, kad jo pasakojime yra daug tiesos, o gal net ir viskas. Šiandieną dirbti vaistinėje yra labai sudėtinga (beje, kaip ir daugelyje privačių įmonių, ypač kai reikia daug bendrauti su klientais) dėl daugelio sąlygų. Pirmiausiai, dėl pirkėjų nepasitenkinimo, kuris kyla dėl aukštų vaistų kainų, tada – dėl nesibaigiančių darbdavio nurodymų ką ir kaip pardavinėti. Toliau – vis didėjantys pardavimų planai, kuriuos sunku įvykdyti. O nuo jų priklauso daugelio darbuotojų atlyginimas. Kuo mažiau parduodi, tuo mažiau uždirbi ? O gyventi padoriai mes juk visi norime, ne tik mūsų darbdaviai. Dažnai manęs paklausia, kodėl aš pasirinkau tokią profesiją, nes paklausius įspūdžių iš darbo dienos, atrodo, kad tas darbas tikrai ne svajonių. Tada atsakau, kad kai reikėjo rinktis profesiją ir kai pradėjau dirbti šį darbą, viskas buvo kitaip. Vaistų kainos buvo labai mažos, žmonės pirko tik tai, ką parašydavo gydytojai, vitaminus gaminome patys, jie nebuvo įmantrūs, bet puikiai tiko ir vaikams, ir suaugusiems ir svarbiausiai – galėjo įpirkti kiekvienas. Jokių reklamų nebuvo ir žmonės vartojo tai, ko jiems tikrai reikėjo. Žinoma, buvo ir deficitinių prekių. Bet net ir šiais laikais turime deficitinių vaistų.

Taigi, nėra ko gręžiotis atgal ir gailėtis dėl to, ko negali pakeisti. Visada turėjau svajonę – atsidaryti savo vaistinę. Net ir pradėjus kurtis vaistinių tinklams vis dar puoselėjau tą mintį, vis dar naiviai tikėjau, kad sugebėsiu tai padaryti. Tačiau lyg viesului įsisukus „krautuvininkams”, svajos pradėjo dūžti. Supratau tai tada, kai vienas po kito, lyg maro metu, pradėjo kristi privačios vaistinės – ne tik pavienės, bet ir turėjusios dvi, tris ir daugiau filialų. Neatsilaikė nelygioj mūšio kovoj. Dabar galvoju, gal ir gerai, kad nesuspėjau? Nes nėra skaudžiau matyti, kaip miršta tavo puoselėtas ir daug vilčių teikęs kūrinys.
Skaityti toliau »

Tabletės, nuplaunančios visas nuodėmes, mintis ir jausmus. Tabletės, kurios sukuria kitą, chemijos iškreiptą realybę, numalšina kūno siunčiamus pavojaus signalus. Bėda nedingsta, tik sukuriama iliuzija, kad jos nėra. Viskas labai paprasta. Praryji ir eini toliau. (E. Wurtzel)

Šioje realybėje dingsta nesaugumas, netikrumas ir net vienatvė. Ar tikrai mes jaučiamės taip nesaugiai ir vieniši? Lietuvoje antidepresantams ir raminamiesiems vaistams kompensuoti valstybė kasmet išleidžia iki 5.5 mln. eurų. Gaila ne išleistų lėšų – gaila žmonių sveikatos. Reikėtų atsiminti, kad šie vaistai slopina tik simptomus, bet ne priežastį.

Nors atrodytų, kad ši vaistų grupė turėtų būti sunkiausiai prieinama dėl griežtos vaistų kontrolės, deja, realybė yra kitokia. Kaip pasiklausai žmonių, atėjusių su receptais pirkti šių vaistų, supranti, kad daugeliu atveju šių vaistų skirti tikrai nebūtina. Aš ne gydytojas, kas spręsčiau, kam reikia juos skirti ir kam ne, tačiau te neįsižeidžia daktarai – receptus kartais jie rašo ne tik savo pacientams, bet ir jų pažįstamiems, giminaičiams ar vaikams, dirbantiems užsienyje. Viską lemia pažintys. Aš nieko neišsigalvoju, tai mano klientų istorijos. O jų būna įvairių:

Netekau darbo, man dabar labai blogai

Išėjau į pensiją, tai dabar labai išgyvenu, reikia kažkaip priprasti prie pasikeitusio gyvenimo

Skrendu į Ameriką, tai išgersiu 1 tabl. ir, žiūrėk, jau leidžiasi lėktuvas, laikas visai neprailgsta

Anūkės laukia egzaminai, nervuojasi, tai daviau savo Xanax, nes gaila vaiko

Mano vaikai prašo, kad į Angliją išsiųsčiau, nes sunkiai dirba, naktį blogai miega, tai išrašė gydytoja

Aš savo gydytojai jau nusibodau su savo amžinom bėdom ir ligų ieškojimu, tai ji man prirašė raminančių, sako, išgersi ir visos ligos pasibaigs

Mano vyras geria trečią dieną, man labai reikia Xanax, ir jam tuo pačiu

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu 🙁

Jei kalbant apie Xanax tabletes, tai čia iš viso kažkoks fenomenas, panacėja nuo visų bėdų. O gal mados šauksmas? Vos ne kiekvienas pažįstamas turi kišenėje tabletę ir stebisi, kad aš nesinešioju, nes man vis tiek lengva gauti (!!! atrodo, kad mums, vaistininkams įstatymai negalioja ir mes nusiperkame be receptų), o šių dienų gyvenimas yra labai sudėtingas, todėl be tablečių niekaip. Ir papasakoja man, koks tai stebuklingas vaistas, kaip aš nežinau, kokį jis perversmą padarė, kaip gyvenimą rožėm nuklojo ir žydrom spalvom nudažė, koks aš atsilikęs ir nemadingas žmogus (!!!) ir t.t. ir pan. O kas nors papasakojo tiems nuo mados neatsiliekantiems žmonėms apie pašalinius šių vaistų poveikius? Ar vis dėlto gautas efektas nublanksta prieš visa kita? O kaip dėl atminties pablogėjimo, galvos skausmų ir svaigimo, dėmesio, orientacijos sutrikimo, mieguistumo, pykinimo ir lytinės veiklos sutrikimo?

Skaityti toliau »

Labai smagiai sutikau žinią, kad vienoje Kauno vaistinėje šalia vaistinės prekių vietą rado ir knygos.

Specializuota literatūra apie vaistažoles, homeopatiją, sveiką gyvenseną ir natūralią mediciną, galbūt paskatins žmones labiau domėtis ligų prevencija ir gydymo būdais. Šioje vaistinėje vyrauja natūralios medicinos preparatai, taip pat didelis vaistažolių asortimentas, todėl žmonėms nereikia blaškytis po visas miesto vaistines, beieškant specifinių vaistų. O vietoje įkurta nedidelė biblioteka suteikia dar daugiau privalumų vaistinei.

Kokioje vaistinėje norėčiau dirbti aš?

Tokioje, kuri nebūtų nukabinėta beskoniais reklaminiais plakatais, kurie rėkte rėkia – pirk. Kurioje baldai nors kažkaip išsiskirtų iš stovinčių biuruose ir parduotuvėse. Kad kėdės būtų ne kaip poliklinikose, o – patogūs, skoningi minkštasuoliai.

Kurioje sienos būtų ne tuščios, o papuoštos piešiniais ant sienos, kurie primintų, kad atėjai į vaistinę, o ne į parduotuvę. Žmogaus akį turėtų patraukti ne plakatai, o pati vaistinė – įdomi ir paslaptinga.

Skaityti toliau »