Vaistininko užrašai

Nusipirko “vaistą”„Simitri“ parduotuvėje, prieš tai pasikonsultavusi su influencere, tada atėjo į vaistinę pirkti vienkartinių švirkštų, kad tą “vaistą” susileistų į raumenis, o po to paaiškėja, kad tai geriamas maisto papildas, vartojamas per burną. Bet, matote, nuomonės formuotoja yra žymiai kompetentingesnis specialistas, kuris gali patarti visais gyvenimo klausimais, tai kaip gi jos neklausyti? Pasirodo, konsultantė parduotuvėje patarė šį preparatą susileisti į raumenis, esą bus didesnis veiksmingumas. O moteris vaistinėje pasidžiaugė, kad jos sesei tas papildas labai gerai padėjo atsigauti nuo COVID-19 – pradėjus leisti ji pagijo, todėl dabar suleido ir mamai, ir sau pačiai… NEGALIU PATIKĖTI. Pasitikrinu, ar tik ne balandžio 1-osios pokštas, bet ne, už lango – besiartinanti žiema.

Minėtas papildas yra pagamintas Sakartvele. Apie jo reklaminį straipsnį kažkada rašiau ir aš, nes man jau tada kėlė nuostabą skleidžiamas melas apie  to preparato “gydomąsias” savybes. Bala nematė to jo “veiksmingumo”, išgėrei ir bele nenumirei, bet leistis į raumenis… Ir dar su rekomendacija, kad taip geriau – čia jau nusikaltimas žmogiškumui. Kaip iš fantastikos skyrelio. Tiesiog, skaitau ir negaliu patikėti, kad TOKIE dalykai vyksta Lietuvoje, ir kad pagrindiniai istorijos dalyviai jauni žmonės, besidomintys kiekvienu etiketės užrašu ar prekės sudėtimi. 

Ech, žmonės, mielieji… Belieka tik patylėti, nes mokydamas kvailį, pats kvailėji.

Atėjo klientas į vaistinę, išsitraukė iš maišelio dėžutę ir paprašė, kad ant jos užrašyčiau, kaip jam gerti TAS TABLETES. Užmečiau akį į dėžutę – ant jos rusiška kirilica užrašyta Ampicilin. Klausiu, kur pirko, nors man ir taip jau viskas aišku. Atsakymas tik patvirtino mano mintis “Vaistinėje pirkau, na, turguje, TURGAUS VAISTINĖJE. Ten visko galima gauti, nuo visų susirgimų…” Žinoma, kad nieko aš jam nerašiau, bandžiau atvesti jį į protą, stengiausi įtikinti, kad paliktų tas atliekas sunaikinimui vaistinėje, bet… “Aš pats tave tuoj sunaikinsiu! Jei ne ta turgaus vaistinė ir jos pardavėja, seniai jau būčiau pastipęs su jūsų paracetamoliu!” 

Na tikrai, kur man čia lygiuotis į TURGAUS vaistinę, jos profesionalią pardavėją ir jos gausų prekių asortimentą, kuriam jokie receptai nereikalingi? Bet tai juk dar vienas nusikaltimas žmogiškumui. Ar bent kuris nors pirkėjas susimąsto, ką jis perka? Kokia to vaisto sudėtis? Kokybė? Kur ir kieno jis buvo gaminamas? Kokiomis sąlygomis? Kaip transportuojamas? Koks jo galiojimas? Ir iš viso, ar tai vaistas, ir jei taip – ar jis saugus ir nepakenks?

Ech, žmonės, mielieji… Nejaugi, tikrai patikimesnis yra tas, kuris gali pasiūlyti viską?

Gaunu įvairių skaitytojų klausimų. Kartais atsakau asmeniškai, kartais atsakymą pateikiu savo rašinėliuose. Taigi, šį kartą manęs paklausė, kaip pavyksta neprarasti savitvardos, kai neadekvatūs, visiškai neteisūs klientai leidžia sau ypatingai nemaloniai ir garsiai reikštis vaistinėje?

Na, tikriausiai, suimti save į rankas padeda užsiauginta stora oda, iki šiol neprarastas humoro jausmas ir žinojimas, kad vaistinė – yra TAVO VALDOS ir pats viršiausias žmogus esi TU. Neskaitant tų atvejų, kai tave aplanko visokie rudnosiukai. Beje, kartais užduodu sau klausimą: kas mane labiau nervina, ar neadekvatūs ir pikti lankytojai, ar nieko bendro su vaistais neturintys regionų vadovai, pabaigę krautuvininkų aukštesniąsias mokyklas vėliau įrodinėjantys, kad Lioton labai gerai gydo sąnarių skausmą? 

Nežiūrint į tai, kad po daugelio metų, praleistų vaistinėje, jaučiuosi apsinuodijęs žmonėmis, visgi, jie manęs taip smarkiai nenervina, kaip staiga prieš akis išdygusi regioninė, kurios rankose – neįvykdyti vaistinės planai ir bizūnas, kiekvieną kartą paliekantis randus tavo širdyje.

Bet šį kartą – apie nepatogius klientus, po kurių apsilankymo, darbo dienos pabaigoje tariu savo slaptažodį – TPŠTKD 💩 Jo reikšmę visai nesudėtinga rasti, pasitelkus paiešką Vaistininko užrašuose. 

Jeigu palygintume klientus, kurie įžengdavo į vaistinę prieš N metų ir kurie apsilanko šiandieną, tai… Nėra ką ir lyginti 😄 Prieš N metų vaistinėje girdėdavau, kaip musė bando sujaukti tylą stovinčių žmonių eilėje. Šiandien gi, apie tylą galime pamiršti, nes klientai jau nebemoka nei ramiai bendrauti, nei padoriai elgtis. Ne tik su darbuotojais, bet ir tarpusavyje. Stumdosi, ginčijasi, įžeidinėja vienas kitą, kartais – apsikumščiuoja, būna, kad ir apsispjaudo. Ir mus apspjaudo. Gerai, kad apsauginę sienelę prieš akis turime, nes kai dienos pabaigoje pasižiūriu, kiek gėrio ant jos prilipę 🦠🧫, dviprasmiškos mintys aplanko.

Gavau vieno skaitytojo (būsimo vaistininko) laišką, gal tiksliau, apmąstymus apie vaistininko darbą šiuolaikinėje vaistinėje. Paskutinis mano įrašas apie gyvenimo dėsnius privertė susimąstyti ir esamus, ir būsimus farmacijos specialistus, kuriuos neramina krautuvininkų reikalavimai dirbti tik PAGAL JŲ NUSTATYTAS TAISYKLES. Žiūrint iš vienos pusės, liūdna, kad jaunimui, kuris dar net nepradėjo dirbti, o tik pažinasi su vaistinės virtuve, kyla susirūpinimas dėl klestinčios neteisybės. Iš kitos pusės – džiugu, kad šiuolaikinė jaunuomenė iš viso kelia klausimą, kaip turėtum dirbti, kad būtum geras įmonei, bet sąžiningas ir doras sau. Tai dilema, kuri šiuo neramiu laikmečiu lyg Damoklo kardas, kaba vaistinėse virš darbuotojų galvų 🗡 

“Mes žinome, kad tu nori kitaip, bet bus taip, kaip mes liepiame, nes mes geriau žinome, kaip yra geriau.” 

Tai krautuvininkų skanduotė, kuria bandoma išplauti smegenis samdomiems darbuotojams. Ne veltui skaitytojo neapleidžia mintis, kad dirbdamas kaip tikras vaistininkas, bijotų užsitraukti įmonės ar tiesioginio vadovo nemalonę… Kažkas panašaus į gyvulių ūkį, kuriame tavo vieno kova, deja, nieko nereiškia. Visgi, drąsus yra ne tas, kuris nebijo, bet tas, kuris bijo ir vis tiek daro.

Ką galiu patarti man parašiusiam skaitytojui? Kaip dirbti, kai reikalaujama ilgesnio čekio, kuo daugiau maisto papildų pardavimo? Kaip pasiekti pardavimų tikslų? Kaip gauti padorią algą, tačiau nesikoncentruoti vien į skaičius ir išlikti sąžiningu? Deja, aš toks kaip ir visi, kai lyja, aš šlampu 😀

Sudėtinga ką ir patarti… Viskas priklauso nuo pačio žmogaus. Jeigu nuolat galvosi apie tai, kiek šį mėnesį uždirbsi reitingų, nepajusi, kaip tapsi nuo tokių minčių priklausomas. Kartais prabils sąžinė, kartais viršų ims reitingai. Ypač tuomet, kai suprasi, jog  pagrindinė alga neleidžia gyventi laisvai. Vėliau, galbūt, netgi įsitrauksi į žaidimą Drąsūs Stiprūs Vikrūs, nes psichologinis spaudimas bus nuolatinis tavo palydovas darbe. Daug kas priklausys nuo kolektyvo – jeigu kolegoms yra svarbu pardavimų kiekybė, o ne kokybė, sąžinę ir dorumą teks kuriam laikui pamiršti. Man pasisekė, kad nereikia žvalgytis į banko sąskaitą, kad su kolegomis esame lyg vienas kumštis 🤜🤛, kad  mes vadovaujamės ne krautuvininkų, o savais sukurtais, bet laiko patikrintais darbo metodais – Žmonių sveikata tebūnie aukščiausias įstatymas. Klientai sugrįžta ne todėl, kad vakar “pigiai” pardaviau magnį ar tris žuvų taukų pakuotes už dviejų kainą. Klientai sugrįžta, nes atkalbėjau juos nuo bereikalingo pirkinio, nes įtikinau, kad tas vaistas bus naudingiau nei vietinės “žvaigždės” rankose reklamuojamas produktas. Žmonės anksčiau ar vėliau pajus, kas ir kada juos bandė apmulkinti ar pasinaudoti jų nežinojimu.

Neseniai gavau vienos Vaistininko užrašų skaitytojos prašymą kada nors parašyti apie nesveiką konkurenciją. Ji trumpai išsakė savo skaudulius bei leido savo perteiktas mintis panaudoti berašant straipsnelį šia tema. Beje, tema tikrai jautri ir, šiandien, kaip niekad, labai aktuali. Sutinku su kiekvienu jos parašytu žodžiu ✍️

„Vaistinės steigiamos kas keli metrai, tai konkurentai sukasi kaip išmano. Štai, už 5 m esančio kito tinklo kolegės receptinius vaistus dalina be recepto kaip saldainius. Pvz., keturiasdešimtmetis paprašo Nitroglicerino. Prisiprašius asmens kodo, paciento receptų istorijoje nuo 2019 metų nerandu nė vieno “širdinio” recepto. Atsisakau parduoti. Tai jis sako: “Su jumis visada problemos! Jau daug metų visur gaunu! Einu į kitą vaistinę!” Ir neįmanoma išaiškinti, kad aš dirbu atsakingai…O aną dieną panašiu atveju dėl kito rimto vaisto vyrukas pasakė: “Tikra pagarba jums! Nes jūs per tris metus pirma paprašėt recepto. Viską suprantu, bet aš gausiu kitoj vaistinėj”.

Tai čia tik pora pavyzdžių, bet farmacijos įstatymai galioja tik didmiesčiuose. Rajono centre net nebandyk kliento paprašyti dokumento. Išpūs akis ir pareikš, kad pirmą kartą girdi. Visada užtenka atmintinai išberiamo ar ant popiergalio užrašyto asmens kodo… Ir kaip prisibelst į kolegų sąžinę? Juk mes taip diskredituojam vaistininko profesiją, o farmacinės paslaugos (tokia, kokia ji turi būti) iš viso nebelieka.”

Taigi, liūdniausia yra tai, kad tie vadinami konkurentai yra tavo kolegos 🤦‍♂️🤦‍♀️ Tie patys, kurie krimto tuos pačius mokslus, kalė analgino ar vitamino C formules ir tuo pačiu metu dalinosi bendrais džiaugsmais ir rūpesčiais. Tai kas pasikeitė? Kur gi dingo kai kurių kolegų sąžinė, žinios ir profesinė savigarba?

Ar taip nutiko todėl, kad vaistas tapo preke, o vaistininkas – pardavėju? Kiekvienas save gerbiantis ir žinantis savo vertę vaistinės darbuotojas (tiek vaistininkas, tiek jo padėjėjas) piktinasi, kai klientas į jį kreipiasi “pardavėjau”. Deja, pardavėjais mus padarė ne tik krautuvininkai. Prie tokio “įvaizdžio” didele dalimi prisidėjome patys. Farmacininkai turėtų skirtis nuo krautuvininkų savo požiūriu į vaistą. Krautuvininko tikslas yra pelnas. Mūsų tikslas – žmogaus gerovė, jo sveikata. Bet, matyt,  kiekvienas specialistas skirtingai suvokia, už ką jam mokama alga – ar už tam tikros prekės iškišimą, ar už tinkamo vaisto parinkimą bei farmacinės paslaugos suteikimą. Tik nuo asmeninio pasirinkimo priklauso, kurioje pusėje tu stovi pats – verslo ar vaistininkystės. Vaistininkui verslininku šiandien tapti gana lengva. Verslininkui tapti vaistininku noro neužtenka. Tam reikia ne tik mokslo, laiko, bet ir pasišventimo ❤️

Nepriklausomai nuo to, ar vasara, ar žiema, ar karantinas, ar laisvė, traumos tyko visur ir visada 😕 Turbūt, nerasime tokio laimingojo, kuriam pavyko per gyvenimą (nesvarbu, ilgą ar trumpą) nepatirti nei vienos traumos. Ir jeigu kaulai atlaikė gyvenimo siųstus išbandymus, tai raiščių ar sausgyslių patempimų ar išnirimų turėjome (bent jau vaikystėje) visi. Na, o kurie mintyse ištars: “Man tai niekada nepasitaikė”, tegul tyliai pasidžiaugia, o po to, vis tiek perskaito 🙂

Raumenų ir sausgyslių patempimas

Dažniausiai įvyksta paskubomis atliekant judesius ar neatsargiai šokant, sukantis, bėgant. Jeigu nepasiruošę ar neįvertinę savo jėgų bandote pakelti sunkų daiktą, taip pat traumos galite neišvengti. Krepšinio, futbolo, ledo ritulio, bokso, imtynių mėgėjus ir profesionalus dažniau lydi šlaunies, kirkšnies, juosmens raumenų ir sausgyslių traumos. Riešo, peties ar alkūnės raumenų ir sausgyslių sužalojimai lydi gimnastus, irkluotojus ar tenisininkus. Dėl ilgalaikės galūnių raumenų fizinės apkrovos ir jų nuovargio, fizinių pratimų metu gali įplyšti raumuo arba jį prie kaulo jungianti sausgyslės dalis.

Simptomai

Juntamas vidutinio stiprumo skausmas, raumens spazmas, o jam praėjus – raumens silpnumas. Gali atsirasti nežymus sužalotos vietos audinių patinimas ir periodiniai nevalingi raumens susitraukimai. Sužaloto raumens ar sausgyslės funkcija – skausminga ir ribota. Esant didesnei traumai ar įvykus daliniam raumens ar jo sausgyslės plyšimui, jaučiamas stiprus skausmas. Sužalotos galūnės judesiai tampa riboti, skausmingi, susilpnėja jos veikla. Jei raumuo ar sausgyslė plyšo visiškai, skausmas bus itin stiprus, o pažeidimo vietoje matysis audinių patinimas. Atliekami judesiai kels skausmą, o sužalotas raumuo bus nepajėgus atlikti judesius. Įtarus raumens ar sausgyslės plyšimą, atliekamas ultragarsinis tyrimas, kurio metu nustatoma patempimo ar plyšimo vieta ir kraujo išsiliejimo į audinius požymiai.

Gydymas

Esminis gydymo principas – pašalinti skausmą. Nežymių patempimų atvejais pakanka sužalotą sritį sutvarstyti spaudžiamuoju tvarsčiu. Galūnę geriau laikyti pakeltą. Pirmas tris paras sužalota sritis šaldoma, patariama galūnę kuo mažiau judinti. Vidutinio sunkumo traumos atveju – ramybė, šaltis ir nuskausminamieji preparatai. Įtariant dalinį raumens ar sausgyslės plyšimą, uždedamas įtvaras ar gipso longetė. Taip išvengiama pakartotinio traumavimo ir potrauminio audinių uždegimo. Skausmui ir uždegimui malšinti skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (ibuprofenai, diclofenakai, nimesulidai, naproksenai ir kt.). Nustačius raumens ar sausgyslės plyšimą, gali būti taikomas operacinis gydymas.

Pradėkime nuo odės:

Nežinau, ką tai reikšti galėtų,
Kodėl taip nemėgsta storų?
Kiekvienas tik džiaugtis turėtų,
Kad mes vis dar turime jų.

Plonieji - pikčiurnos perkarę,
Klastingi, jų žvilgsniai pikti.
Ne veltui iš Cezario dvaro
Juos vijo storuliai pliki.

Ar žinot, ką Churchillis siūlė?
Pavalgyt, išgerti gerai!
To priesako laikos storuliai, 
Todėl ir linksmi jų veidai.

O sportas? Jis žmogų bjauroja,
Ir tas juk matyti gerai.
Pažvelgus į tuos, kur bėgioja
Kas rytą veidais iškreiptais.

Sumaniau suliesėt vieną sykį,
Visas dietas tada išbandžiau.
Ir tik, kai nuo jų ėmė pykint,
Supratau - likt storam bus geriau.

Tiesa, yra dietos specialios
Tiems, prie lovio kurie prileisti.
Tik blogai, kad nuo jų, po paraliais,
Ne rinkėjai - jie patys sveiki.

Skanios Parlamento dietos,
Mielai paragaučiau. Deja,
Tokiems kaip aš ten nėr vietos.
Tai kas man belieka?
Vien dieta storulių linksma!

Idealus svoris

Nustatant lieknumo idealą, anksčiau buvo svarbus normalus svoris. Jis buvo apskaičiuojamas iš ūgio centimetrų atėmus šimtą. Taigi, 170 cm ūgio žmogus turėjo sverti 70 kilogramų. O dar labiau pageidautinu buvo laikomas vadinamasis idealus svoris. Jis buvo apskaičiuojamas iš normalaus svorio atmetus 10%.

Tačiau pasirodė, kad šios normos nepagrįstos. Jos nesusietos su kūno konstitucija ir skeleto struktūra. O blogiausia, kad jos nesusietos su žmogaus amžiumi. Juk žmogui senstant, jo kūne susikaupia vis daugiau riebalų. Tai natūralus procesas. Todėl senesnis žmogus be žalos sveikatai gali būti šiek tiek sunkesnis už jaunesnį.

Norint nustatyti, koks svoris kokiame amžiuje yra sveikas, dabar naudojamas vadinamasis kūno masės indeksas (Body Mass Index – BMI). Jis apskaičiuojamas tokiu būdu (kaip pavyzdį galime paimti 170 cm ūgio ir 70 kg svorio žmogų): ūgis, išreikštas metrais, pakeliamas kvadratu (1,70 x 1,70 = 2,89). Iš gautojo skaičiaus dalijamas kūno svoris kilogramais (70 : 2,89). Rezultatas ir bus ieškomasis BMI. Šiuo atveju – 24,22. Optimalus svorio indeksas – nuo 18,5 iki 25. Jei indeksas mažesnis – žmogus per liesas, jei didesnis – turima antsvorio.

Kalorijos ir drausmė

Žmogus apkūnus gali būti, svarbu, kad jis nebūtų storas. Tiesiog, jam patartina stengtis sumažinti svorį. Tam yra daug būdų. Visiškai aišku tik viena: storėjama tik tada, kai gaunama daugiau kalorijų negu jų sunaudojama (neminiu tam tikrų vartojamų vaistų pašalinio poveikio). Todėl geriausias metodas sumažinti svorį – kuo mažiau kalorijų. Jeigu žmogus vartos mažai kaloringą mišrų maistą ir pasitenkins 1000 – 1500 kalorijomis per dieną, pakankamai judės, jo svoris pamažu, bet garantuotai mažės.

Nesižavėkite įvairiais “stebuklingais gydymo kursais”. Jie dažniausiai grindžiami vienpusiška netinkama mityba, todėl yra veikiau žalingi negu naudingi. Visuose “liesinančio gydymo kursuose” pirmosiomis dienomis svoris visada krenta gana smarkiai. Tačiau vėliau svorio mažėjimas labai sulėtėja. Daugelis žmonių tada viską meta, manydami, kad nebėra prasmės mažai valgyti. Tačiau tas pirmasis, didysis svorio mažėjimas įvyksta dėl vandens pasišalinimo iš organizmo. Taigi, tai nėra tikrasis svorio sumažėjimas. Pastarasis ima reikštis tik vėliau ir labai pamažu. Tam ištisus mėnesius reikia laikytis griežtos drausmės, nuosekliai laikytis tinkamo mitybos režimo.

Be kalorijų kiekio sumažinimo, labai svarbu yra fizinis judėjimas. Žinoma, stebuklų nėra ko laukti. Judėjimas kalorijų sunaudoja palyginti nedaug. Pusvalandis slidinėjimo sunaudoja 262 kalorijas, langų valymo – 55, dulkių šluostymo – 16 kalorijų 🤭, todėl reikia griebtis judresnių sporto rūšių.

Kiekvienas, kas pakankamai ilgai tenkinasi nekaloringa mityba, pamažu natūraliu būdu sumažina svorį. Kuriems pristinga geležinės valios, per trumpą laiką senąjį svorį susigrąžina 😕

Ir vėl tie skyrybos ženklai 😊 Lietuvių kalba tuo ir žavi, kad ne ten padėtas kablelis gali pakreipti įvykių seką visiškai netikėta linkme. Kur link suku šiandien? Prieš savaitę, iš karto po netikėtos mirties vaistinėje, gavau vieno skaitytojo prisegtą straipsnį su komentaru:

Laukiu nuomones sia tema: 

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vilniuje-vaistineje-mire-moteris-ivykio-liudininke-stebejosi-vaistininkiu-elgesiu.d?id=82019727

Iš karto po įvykio šia tema rašyti nenorėjau, reikėjo palaukti, kol nurims visų emocijos. Šiandien į šią situaciją galima pažvelgti iš arčiau. Beje, mano straipsnis, kaip ir komentarai, atsiradę po Delfi straipsniu nėra ir nebus objektyvūs, todėl kad nei aš, nei ta komentatorių auditorija įvykio sūkuryje nebuvo ir teigti, kas yra teisus ar neteisus – negalim. Tačiau pafilosofuoti niekas nedraudžia. Kas dar neskaitė apie šį įvykį, siūlau pirma perskaityti, kad žinoti, apie ką bus diskutuojama.

Koks skirtumas tarp TURI ir PRIVALO?

Sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistai turi mokėti teikti pirmąją medicinos pagalbą asmenims, kurių gyvybei ar sveikatai dėl nelaimingo atsitikimo arba ūminės pavojingos ligos gresia pavojus.

Skamba dviprasmiškai. Logiškai mąstant, aš turiu suteikti tą pagalbą, bet neprivalu tai daryti, jeigu nemoku.

Norint suteikti kvalifikuotą pirmąją pagalbą, reikia turėti nemažai žinių. Deja, kiek vairuotojų atsirastų, kurie mokėtų teisingai atlikti visus veiksmus? Tam reikia ne tik teorinių, bet ir praktinių įgūdžių. O kokią praktiką mes turime? Šios žinios turi būti nuolat atnaujinamos, nes po metų kitų galvoj nelabai kas ir užsilieka. Tuo labiau, kad tų žinių netenka naudoti kasdien. Kitam ir per visą gyvenimą nepasitaiko tokių situacijų. 

Ne turi mokėti, o privalo teikti pirmąją pagalbą sertifikuoti specialistai, kurie turi tai įrodantį dokumentą, kurie kas tam tikrą laiką atnaujina savo įgūdžius ir laiko egzaminus – kaip ir visi savo srities specialistai. Mes, vaistininkai, turime farmacinį išsilavinimą ir savo žinias toliau giliname farmacijos srityse. Pirmosios pagalbos teikimą prabėgom praeiname ir daugiau nesugrįžtame. Kas penkis metus turime pateikti sertifikatus apie papildomus mokymus farmacijos srityje (deja, ne pirmos pagalbos teikime), kad toliau sėkmingai galėtume dirbti. 

Suteikti ar nesuteikti?

Tai jau yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Ir negali kaltinti kito žmogaus, kuris negali suteikti tos pirmosios pagalbos. Dažnas iš mūsų taip pat nežinome, kaip elgtumėmės stresinėj situacijoj, ar pavyktų blaiviai mąstyti ir išlikti ramiam. Galų gale, jei iš viso nežinai, kaip turėtum tą padaryti, tuomet geriau iš viso nedaryti. Tačiau PASKAMBINTI PAGALBOS TELEFONU TURĖTŲ KIEKVIENAS ATSAKINGAS PILIETIS. Straipsnyje rašoma, kad dirbo dvi vaistininkės ir nei viena neparodė iniciatyvos kažką daryti, bet liko prekiauti toliau. Viena vertus, gal jos tikrai negirdėjo, kad salės gale kažkas vyksta. Vaistinė šiandien – kaip turgus arba teatro scena – ten garsiai kalbama, diskutuojama, ginčijamasi, koliojamasi, keikiamasi, garsiai šaukiama, dejuojama, apsimetinėjama, kosėjama ir, žinoma, garsiai kvėpuojama. Žinant, kad čia ateina daugiau ligoti nei sveiki gyventojai, šie garsai darbuotojų ir nestebina. Dažnai ne visada ir kreipi dėmesį į stovinčiuosius, nes reikia susikoncentruoti ir visą dėmesį skirti pirmam stovinčiam prieš tave. Kiek suprantu, tas nelemtas įvykis atsitiko per laimės valandas. Tokiu metu vaistinėse tvyro tikra pekla 👿 Žmonės nuo laukimo būna pavargę, pikti, kiti nekantrauja, o vaistininkai – kaip robotai, išsijungę gailesčio ir atjautos mygtukus ir įsijungę greito aptarnavimo ir nulinių emocijų mygtukus, bando valdyti ošiančią minią. Nenuostabu, kad kažkas pro akis ir praslysta. Tai viena medalio pusė.