Vaistininko užrašai

Į mano rankas pateko EURO vaistinės apsipirkimo kvitas su komentaru apie gyvenimišką, bet su ne kokiu prieskoniu situaciją.

Dažna prekybos įmonė prie pagrindinio apsipirkimo kvito prideda dar vieną papildomą, kuriame siūloma tam tikrą prekę įsigyti su nuolaida. Tą daro ir vaistinės. Tik, paprastai, vaistinių kvituose dominuoja maisto papildai, higienos prekės ar nereceptiniai vaistai. Šį kartą krautuvininkų atstovai savo išmone pranoko visas kitas vaistines. Ar turėtume tuo stebėtis? Juk jie – prekybininkai iki kaulų smegenų, todėl, ką siūlyti vaistinėje apsiperkantiems žmonėms, sprendžia pagal savo išsilavinimo lygį.

Kaip ten bebūtų, šiame vaistinių tinkle dirba ne tik prekybininkai, bet ir farmacijos specialistai, todėl keista, kai nei vienai kobrai nepasirodė kvaila vaistinėse reklamuoti ir už vieną centą (su tam tikromis sąlygomis) skatinti įsigyti prekybos centro Maxima siūlomą savaitės  prekę, kuri dažnai visiškai nėra susijusi su vaistinės preke. Pavyzdžiui, vaistinėje išleidę 20 ir daugiau eurų, galėsite už 0,01 cnt. įsigyti kečupą, majonezą, marinuotus agurkus ar burokėlius. Neabejingi piliečiai komentuoja:

“Sustok, akimirka, žavinga, arba Vaistininko profesijos niveliavimas. Kai tam tikros Asociacijos kalba, kaip rinkoje trūksta Vaistininkų, pastarieji turi aiškinti Pacientams, ką veikti su tokiu kvituku!”

Ir tikrai, vietoj to, kad vaistininkas klientui suteiktų farmacinę paslaugą, dabar gi kelias minutes turi pasakoti, ką reiškia krautuvės Maximos akcija, ir kokią prekę šią savaitę galima ten įsigyti. Jeigu prekė verta dėmesio, prie kasos bandoma dar šį tą prigriebti, kad pritempti sumą iki tiek, jog išeitų dvi, o gal net ir trys prekės po vieną centą. Taip ir lieka neaišku, ar mes propaguojame racionalų vaistų vartojimą, ar, atvirkščiai, pasitelkdami įvairius rinkodaros triukus, skatiname įsigyti jų kuo daugiau?

Šiandien vieni gyvena Vėlinėmis (taip rodo kalendorius), kiti – ilguoju savaitgaliu (ir tai yra normalu), dar kiti – galvoja apie darbą ilguoju savaitgaliu (kaip būtų gerai nedirbti), o likę gyvena kelionių dvasia (pateisinama, nes vaikų atostogos – šventas reikalas, o išėjusieji – niekur neskuba, juos visada galima rasti vietoje bet kuriuo laiku). Visi gyvena su savais rūpesčiais, liūdesiu ir džiaugsmu. Kaip ten bebūtų, šį savaitgalį daugelio kelionės tikslas bus – kapinės ir žvakučių degimas. Taigi, laukia rimti dalykai, todėl ir straipsnis šiandien – apie LABAI RIMTUS DALYKUS. 

Vienas žmogus paklausė išminčiaus: “Daugelį metų mane kamuoja klausimas, KAS BUS PO MIRTIES? Atsakymo ieškojau knygose, bet šios paieškos niekur manęs neatvedė. Mokytojau, maldauju, išlaisvinkite mane iš šio nežinojimo.” Išminčius jam tarė: “Užduok šį klausimą mirusiam. AŠ KETINU GYVENTI.”

Taigi, APIE GYVUOSIUS

Skubame, svajojame, lekiame, stengiamės, tikimės, laukiame, ieškome, verkiame, planuojame, mirštame…

Skubame suaugti, o vėliau dūsaujame dėl prabėgusios vaikystės.

Svajojame, nes niekada negalime atsisakyti svajonių. Svajonės maitina mūsų sielą, kaip maistas maitina mūsų kūną. Kad ir kiek kartų gyvenime mums teko išgyventi nesėkmes ir pamatyti, kaip dūžta mūsų viltys. mes vis tiek svajojame.

Lekiame, tikėdamiesi suspėti apkeliauti  visą pasaulį, bet nesuprantame, kad lobis dažniausiai užkastas prie namų.

Stengiamės pasiklysti, kad aptiktume kažką įdomaus.

Tikimės gyventi su saule, bet juk taip nebus.

Atsiverčiu Vikipediją ir skaitau: “Senatvė – žmogaus amžiaus tarpsnis, einantis po vidurinio amžiaus (daugiau kaip 60-70 m.). Lietuvos gyventojai laiko senu asmeniu, kuris sulaukia 70-ies metų. Kai kuriose visuomenėse neišskiriamas vidurinis amžius, todėl žmogus gali būti laikomas senu ir nuo 45 m.”

OMG 😱

Jaunystėje atrodo, kad laimė bus, o senatvėje atrodo, kad laimė buvo.

– Turėjau dvi žmonas – viena sugebėjo gaminti, bet negamino. O kita… Nesugebėjo, bet gamino… Tada atrodė, kad ir ta bloga, ir ta – ne kažkas. Dabar gi, neprošal abi būtų 🥸

Senukai – tarsi pavargę vaikai.

– Man reikia oxy coral, – taria pagyvenęs vyriškis ir duoda suglamžytą lapelį, kuris labiau panašus į tą, kur miške pakrūmėje numestas guli, trūksta tik 💩 ant jo. Dievagojasi, kad jam gydytojas parašė. Tikiu juo, nes kokia prasmė meluoti? Tik tas “receptas”, matyt, ne vieną dieną kišenėje gulėjo…

– O kam naudosite? 

– Odai.

– Gal oxycort?

– Tai taip ir parašyta.

– Ne taip parašyta,- bandau įrodyti savo tiesą, nes prieš savo akis aiškiai matau parašytus DU atskirus žodžius. Bet tiek jau to. –  Tepalo neturiu.

– Nei tepalo turite, nei skaityti mokate. Ko iš viso čia stovite?

Senatvės išpažintis

Gyveno kartą vyras, kuris visą gyvenimą vengė vedybų. Kai sulaukęs devyniasdešimties metų jis gulėjo ligos patale, kažkas ryžosi jo paklausti:

– Tu taip ir nevedei ir niekada nesakei, kodėl.

– Taip, aš nesu prieš santuoką, bet visada ieškojau idealios moters. Daug laiko praleidau ieškodamas ir taip  prabėgo visas mano gyvenimas.

– Nejaugi visame pasaulyje, kuriame yra milijonai moterų, tu neradai vienos vienintelės idealios moters?

Atsiduso senukas, nubraukė ašarą ir tarė:

– Vieną aš vis dėlto radau.

– Tai kas nutiko, kad nesusituokėte?

– Ta moteris ieškojo idealaus vyro.

Kai eilinę nemigos naktį pažvelgiau pro langą, už jo pamačiau į mane įspūdingai žvelgiantį mėnulį. Tokį ryškų ir nenuspėjamą kaip mano darbo diena. Mirktelėjau jam, po to nusišypsojau (sau) ir tyliai ištariau (sau): gydyti galima trimis priemonėmis – žodžiu, žole ir peiliu. Taip rytoj ir padarysiu. Juk pilnaties metu žmonės tampa dirglesni, pablogėja jų emocinė savijauta, didėja įtampa, todėl vien tik su vaistais galiu ir neišsiversti.

Ryte, kaip visada, susikuičiau greituoju būdu ir netrukus jau buvau vaistinėje. Reklaminis plakatas ant lango pakrypęs, grindys – pripėduotos, puodukas – neišplautas, popieriai  ant stalo – išmėtyti, receptai – nesutvarkyti, vaistai – dar dėžėse… Žodžiu, betvarkė. Tik va, kad nėra ko kaltinti, nes vakar vakare niekaip neišėjo laiku užrakinti vaistinės, žmonės vis veržėsi paskutinę minutę (tai pleistrą paskutinį užklijavo, tai paracetamolis pasibaigė, tai viagros laaaabai reikia). Vakar galvojau, kad reikia kuo greičiau sprukti namo, nes ir taip jau teko viršvalandžius dirbti. Ryt bus kita diena, kiti darbai, maniau. O šįryt matau, kad kur bebučiuosi, visur šikna…

Taigi, pilno mėnulio jau nematau, ir tai yra geras ženklas. Sulaukiu pirmo kliento (dėkui jam, kad leido išgerti rytinę kavą). Matyt, vakar vakare visi apsipirko, todėl spėjau ne tik kavos atsigerti, bet ir kažkieno (🤭) paliktą bardaką sutvarkyti.

– Man rezervavo.

– Kas ką rezervavo? Ar mes jums likom skoloje?

– Man visi visada lieka skoloje! Tai duosite ar ne?

– Gal turite skolos lapelį? Kai rezervuojame vaistus, išduodame skolos lapelį.

– Aš niekam neskolingas. Ir jokių paskolų lapelių neturiu. Man ką tik išrašė rezervą. Dabar atidarykite tą savo dėžę ir pamatysite.   

Atidarau “savo dėžę” (suprask, kompiuterį) ir randu išrašytus kompensuojamus vaistus. Va tau ir rezervas. Dabar žmonės įpratę kalbėti rezervuotai, kad juos turi iš pusės žodžio suprasti. Ką gi, žmogus – tai ne kas kita, kaip daugelis jo poelgių. Sekantys klientai – du linksmi vyresnio amžiaus vyrukai:

– Mums reikėtų, kad padėtumėte į sanatoriją susiruošti.

– Tai nėra ką čia ruoštis, jumis ten ir taip pasirūpins.

– Ne, ne. Kaip čia delikačiau pasakius? Mums dar kitaip reikia pasiruošti.

– Ypatingai? Supratau.   

Lietuvoje veikia toks Racionalaus vaistų vartojimo skatinimo komitetas, kuris skelbia savo veiklos tikslus. Vienas jų – skatinti racionalų vaistų vartojimą, t.y. padėti specialistams atsakingai skirti ir vartoti vaistus. Kitas – reguliariai analizuoti, kaip vartojami vaistai ir teikti rekomendacijas dėl racionalaus vartojimo.

Tikslai verti pagarbos, norai – taip pat gražūs. O kaip su tikslų įgyvendinimu? 

Kaip tyčia į rankas pateko dienraštis, kuriame išdėstyti faktai, deja, visiškai nepalankūs šio komiteto skleidžiamoms idėjoms:

1. Lietuvos vaistinėse parduodamų prekių (nereceptinių medicininių preparatų, kompensuojamųjų bei nekompensuojamųjų vaistų, medicinos priemonių, maisto papildų, kosmetikos gaminių) pardavimas nuolat didėja;
2. Farmacijos rinkos stebėseną atliekančios bendrovės duomenimis, pernai buvo parduota 114,4 mln. jų pakuočių, arba 10,1 mln. daugiau nei 2021-aisiais;
3. Vertinant pardavimą pagal didmeninę minėtų produktų kainą, Lietuvos rinkos dydis per trejus metus išaugo nuo 0,845 iki 1,1 mlrd. eurų;
4. Šių metų aštuonių mėnesių pardavimas jau pasiekė 2021-ųjų lygį, tad prognozuojama, kad per šiuos metus vaistinėse parduodamų vaistų ir kitų prekių vertė pasieks 1,273 mlrd. eurų;
5. Vaistų pardavimas per trejus metus pakuotėmis padidėjo nuo 78,97 mln. iki 86,7 mln. vienetų. Šiais metais vertinant jų pardavimą, per sausį – rugpjūtį, turėtų būti parduota apie 88,22 mln. vienetų;
6. Nereceptinių vaistų pardavimas per trejus metus, vertinant didmeninėmis kainomis, augo nuo 110,7 mln. eurų 2021-aisiais iki 148,5 mln. eurų pernai. Receptinių nekompensuojamųjų vaistų – atitinkamai nuo  226,6 mln. eurų iki 250,7 mln. eurų, receptinių kompensuojamųjų – nuo 348,8 mln. eurų iki 530,5 mln. eurų;
7. Tad iš viso šių vaistų rinka, 2021-aisiais sudariusi 722,16 mln. eurų, pernai pasiekė kone 930 mln. eurų, o per šiuos metus, tikėtina, paaugs iki 1,08 mlrd. eurų.

Ar šie geometrine progresija didėjantys skaičiai atitinka Racionalaus vaistų vartojimo skatinimo komiteto lūkesčius? Tikriausiai, ne. Tačiau žinau, kas rankomis ploja ir delnais trina, žiūrėdami į šiuos skaičius. Taip pat žinau, kokia kaina yra pasiekiami tokie rezultatai. Kaip ir žinau, kieno kišenės tuštėja (ir kieno pilnėja), augant šiems skaičiams. Žinau ir stebuklingas priemones, kurios nenumaldomai leis skaičiams kilti toliau. 

– Tai ką, bl…, dar neatvežė mano vaistų? Eina na…

Trumpa pauzė mano galvoje ir tuomet iškyla klausimas – kas aš esu ir kur aš dirbu? Ne per seniausiai lyg ir žinojau, kad esu vaistininkas ir dirbu vaistinėje. Tačiau vis dažniau pasitaikančios “gyvenimiškos” situacijos verčia susimąstyti. Juolab, kad šiais laikais taip viskas greitai keičiasi (pinigai, valdžia, orai) – gal kažką pražiopsojau?

google.com paieškoje suvedu žodį VAISTININKAS. Iškrenta pirma lt.m.wiktionary.org paieška, kuriame rašoma: vaistininkas (Profesijos) – vaistinės darbuotojas, įgijęs vaistininko profesinę kvalifikaciją ir turintis farmacijos magistro kvalifikacinį laipsnį, farmacijos specialistas. 

Apsidžiaugiu, kad niekas nepasikeitė, nes vaistininkas vis dar yra vaistinės darbuotojas ir farmacijos specialistas, kuriam suteiktas magistro kvalifikacinis laipsnis. Skamba išties prabangiai. Tik kodėl aš nesijaučiu taip prabangiai? Skaitau toliau: daiktavardis, vyriška giminė (gali būti ir moteriška), pagrindinė forma  linksniuojama. Pabandysiu prisiminti lietuvių kalbos pamokas mokykloje.

Vardininkas Kas? Vaistininkas. Žmogus, kuris vykdo Hipokrato priesaiką. Tačiau taip nemano krautuvininkas. Jam vaistininkas – Kas? Pinigų darymo mašina, užtikrinanti jam sotų gyenimą. Klientas taip pat turi savo nuomonę – Kas tas vaistininkas? Pardavėjas, kuris stengiasi jį išgydyti.

Kilmininkas Ko? Vaistininko neišgąsdins nei krautuvininkas, nei klientas, nei pasikeitę teisės aktai. Ką pasakytų krautuvininkas? Vaistininko pareigose numatyta per mažai darbų. O klientas mato, kad vaistininko atliekami darbai dažnai yra nesusiję su vaistininko profesija. Bet kam tai įdomu?

Naudininkas Kam? Vaistininkui nėra tokios kliūties, kurios jis negalėtų peršokti, iššūkio, kurio jis negalėtų įveikti, baimės, kurios nepajėgtų nugalėti. Tačiau krautuvininkas mano, kad vaistininkui nepriklauso pietų pertraukos ir pernelyg ilgos atostogos. Klientas pasakytų, kad vaistininkui “amžinai neaišku, ko pirkėjas nori. O jis nori tik geltonų pailgų tablečių. Ir kas čia neaišku?”

Skaičiai niekada nebuvo mano “arkliukas’. Su matematika, algebra, geometrija taip pat nedraugavau. Bet atsižvelgiant į tai, kad nuo pirmojo įrašo Vaistininko užrašuose praėjo visas dešimtmetis, padariau išimtį ir trumpam pamiršau savo nemeilę skaičiams 😉

Taigi, dešimt metų pralėkė kaip viena akimirka. Per šį sąlyginai netrumpą laikotarpį parašiau nei daug nei mažai – 532 straipsnelius. Šis – jau 533-ias 🤗 Kiekvieną ketvirtadienio rytą į virtualų pasaulį paleisdavau po rašinėlį. Per 3677 dienas – jokių išimčių, jokių blogų nuotaikų, jokių mūzų išeiginių, jokių NE. Tiesiog, tai  tapo įpročiu, kurį visą laiką lydėjo atsakomybė. 

Įrašai buvo įvairūs – ilgesni, trumpesni, linksmi ir verčiantys susimąstyti. Visus juos vienijo mano didelis noras atskleisti vidinį vaistininko pasaulį: kuo jis kvėpuoja, ką jaučia, dėl ko pyksta, dėl ko liūdi, dėl ko pergyvena… Parodyti ne tik gražiąją vaistinės pusę, bet atverti ir tamsiąsias jos kerteles. Padėti suvokti, kad vaistinių darbuotojai – tokie patys žmonės kaip ir daugelis. Jie taip pat serga, jiems taip pat skauda, jie pavargsta, išsenka ir būna pikti. Ne visada būna laimingi, nors ir šypsosi. Kartais tenka šypsotis net tada, kai iš skausmo verkia širdis.

Per dešimt metų buvo daug juoko (kalti klientai), daug pykčio (kalti nelogiški teisės aktai ir absurdiški reikalavimai), dar daugiau neapykantos (kalti krautuvininkai, kurie mus padarė pardavėjais).

Tie metai buvo kupini tikėjimo geresne ateitimi. Tai buvo vilties metai, kad ir į mūsų kiemą pagaliau ateis šventė 🎉 Deja, šventė taip ir neatėjo. Išliko tik prievolė dirbti per šventes. Tikėjau, kad išauš ta diena, kai dirbsiu išimtinai TIK VAISTININKO darbą. O vaikiškas naivume! Toms svajonėms taip ir nebuvo lemta išsipildyti.

Koks paradoksas – per tokį ilgą laikotarpį gimsta ir užauga vaikai, miršta žmonės, pasikeičia pinigai, valdžia, įstatymai, ištobulėja technologijos, ateina ir išeina pandemijos, randasi nauji vaistai, nauji gydymo metodai… Tačiau vaistinėje nesikeičia (neskaitant naujų vaistų ir kainų) niekas. Kaip pradėjau prieš dešimt metų karpyti etiketes, taip sėkmingai karpau jas iki šiol. Kaip prieš dešimt metų mikrobangų krosnelėje nesustodama sukosi lėkštė su kotletu, taip besisuka ir dabar – tarsi nebūtų niekada ir sustojusi. Ir kotletą valgau vis dar tokį patį šaltą ir taip ilgai, kartais net pora valandų. Pasikeitė tik krautuvininkai – tapo gobšesniais, suktesniais ir turtingesniais.

10 metų, 3677 dienos,  533 įrašai, daugiau nei 1000 valandų, atiduotų kūrybai. Ir pavogtų iš šeimos… Jaučiu, kad artėja laikas tinklaraštyje suguldytas mintis perkelti į knygą ir taip užbaigti ilgai trukusį įspūdingą vieną savo gyvenimo laikotarpių.

Kažkada jums sekiau pasaką pagal S. Nėries eilėraštį “Senelės pasaka” bei žadėjau, kad bus pasakos tęsinys. Ir nors šiandien ši rašytoja vertinama dviprasmiškai, aš dar kartą pasinaudosiu jos eilių rimu, bet įdėsiu savo žodžius:

Nebe šaltos mūsų žiemos,
Sniego maža, kur dairais,
Tačiau pasakas kasdieną
Mums vis seka padarai.

Apie vaistininkų darbą,
Ir jų nuostabias algas,
Apie požiūrį į tvarką
Ir kitas “mažas” bėdas.

Apie pelną ir jo naudą,
Apie uždarbį VISŲ
Apie tai, kaip žmones gaudyt
Ir meluot jiems už akių.

Apie puikią prekę žmonai
Koks jos poveikis staigus,
Apie “vitaminus” ponui
Nepamirštant ir vaikų.

Kaip svarbu parduoti prekę
Ir pasiūlyt jų daugiau,
Nesileist į ilgą šneką
Ir priverst sugrįžt dažniau.

Kaip negalima sėdėti
Ir kramtyti per pietus.
Kaip išmokti pailsėti,
Dirbant darbus įvairius.

Vaistininkai gero būdo
Nepalieka bėdoje.
Bet KRAUTUVININKAS - ŠŪDŽIUS 💩
Todėl pasaka baigta.