Vaistininko užrašai

Tikriausiai girdėjote (o gal kas ir gyvai matėte) apie taip vadinamą gyvačių kerėtoją, kurio kaklą apsivijusi kobra 🐍 Gyvačių kerėtojai savo šnypščiančias šokėjas gaudo laukinėje gamtoje, pašalina geluonį ir išmoko judėti pagal dūdelę, taip džiugindami minias smalsuolių. Kodėl staiga prisiminiau šį reginį? Žinoma, kad tai susiję su mano naujametiniu sveikinimu vaistinių darbuotojams. 

Gyvatės „įkandimo“ stiprumas ir nuodų kiekis priklauso nuo jos rūšies. Kai kurios nuodingos gyvatės (tokios kaip karališkoji kobra) gali suleisti mirtiną dozę, kitos – tik įspėja. Žmogiškųjų kobrų taip pat esti įvairių: vienos – švelniai glosto, kitos – skaudžiai kerta.

Linkiu jums šiais 2025-aisiais pabūti tais drąsiais ir nepakartojamais gyvačių užkalbėtojais, kurių valiai paklustų visos krautuvininkų globojamos kobros – gličios, šliaužiančios, pavydžios ir skaudžiai geliančios. Nukenksminkite jas išplėšdami iš jų geluonį. Dauguma gyvačių vengia žmonių ir gelia tik tuomet, kai jaučia grėsmę. Pademonstruokite joms savo vidinę jėgą, protą ir stiprybę – tokią, kad vaistinėje ne jūs, o kobra jaustų grėsmę 😉

Visiems kitiems linkiu švęsti gyvenimą šokant savo gyvatės šokį. Spinduliuokite energiją ir skleiskite gerą nuotaiką – tebūnie šie metai skirti jūsų nuotykiams ir sėkmei! Su Naujais!

Lyja lyja lietus
Per krautuvininko pietus, 
Pacientai verkia,
Vaistininkai kenčia.
Rudnosiukai po stalu
Dalo pelną mūs visų…

Šiandien – antroji šv. Kalėdų diena ir, o stebukle, aš – nedirbu 🕺💃 Bet juk ketvirtadienis! Todėl atradau laisvą minutę tam, kad prisėsčiau prie kompiuterio ir į dienos šviesą paleisčiau  sveikinimus savo ištikimiems skaitytojams ir vaistinių lankytojams 😉

Taigi, su šventėmis, mielieji 🎄Linkiu jums puraus balto sniego (vis dėlto žiema), kuris bent akimirkai paslėptų liūdesį veiduose, linkiu jums saulės spindulių (nors ir žiema, saulės mums labai trūksta), kurie priverstų jus dažniau šypsotis, linkiu mažiau skausmo ir daugiau džiaugsmo, ir, be abejo, tikėjimo – nepamirškite, kad po nakties VISADA išaušta rytas 🌞

Vaistinė – ta vieta, kurioje galima išgirsti daug įvairių istorijų, skaudžių ir linksmų, tikroviškų ir išgalvotų, pagražintų ir niūrių. Per dieną apsilanko ne viena dešimtis, o kartais, ir keli šimtai žmonių, kurie linkę dalintis savo išgyvenimais, pasiekimais, nuotykiais ir nuopuoliais.

Turiu tokį vieną pageriantį klientą, kuris mėgsta pasipasakoti apie savo savijautą, dažniausiai, po daugiadienių. Jo kalbėjimo maniera labai išraiškinga, o žodžiai – irgi ne kasdieniai, tokie, sakyčiau, su polėkiu 😇 Todėl visai nenuostabu, jog sakinys po sakinio pradėjo rastis mano užrašų knygutėje. Artėja vienos šventės, po kurių seks kitos. Laukia daug laisvadienių, daug susibūrimų, daug linksmybių. Va, po tokių linksmybių vėl lauksiu savo nuolatinio kliento, kuris ir vėl su manimi dalinsis savo gyvenimo tiesomis: kas būna, kaip būna ir kas gali būti, jeigu…

– O jūs žinojote, kad net ir alkoholikams retkarčiais reikia pasigerti

– Viešpatie su viešpačiukais, nesuprantu, kaip čia taip atsitiko, kad vienu momentu pajutau, kaip grindys ėmė kilti, o lubos – leistis 🙄

– Taip gerai atsigėriau, kad skausmai, net ir tie, kurių nežinojau turįs, dingo

– Tokių žmonių kaip aš, praeitis tamsi, o ateitis – dar tamsesnė

– Ryte išgėriau, visa diena – laisva

– Bandyti mane pakeisti, tai tas pats, kaip iš rauginto agurko druską ištraukti

– Kažkada žmona man sakė: stiprus vyras padės, kai blogai, o silpnas – apsimes, kad jam dar blogiau. Neslėpsiu, ji buvo teisi – man buvo blogiau, todėl ji išėjo pas stipresnį

– Sėdėjau vakar su sėbrais prie baltai užtiesto stalo su alaus bokalu, stebėjau, kaip lyja ir laukiau kažko, ko nebus…

– Gyvenime tau pasisekė, jeigu konjakas, kurį tu geri, yra senesnis už moterį, su kuria miegi…

– Ten, kur baigiasi nesėkmių ruožas, prasideda kapinių tvora ♰. Aš dar noriu pagyventi.

– Kodėl blogi įpročiai žmogų užvaldo lengvai, o geri – sunkiai ir jame netvirtai užsilieka?

Kiek nervų ląstelių mes sugadiname vieni kitiems tik dėl to, kad visai nežinome savo charakterio savybių. Kaip žinia, daugiausia konfliktų kyla prekybos įstaigose dėl skirtingų klientų ir juos aptarnaujančių darbuotojų vienokio ar kitokio būdo. Kad abi pusės būtų laimingos, tereikia geriau žinoti savo charakterio ypatumus ir laiku susiorientuoti, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju. Tad siūlau skaitytojams (ypač pirkėjams) nedidelį psichologinį testą, kuris turėtų užpildyti esamą spragą.

1. Jums neteisingai atidavė grąžą. Ką jūs darote?

a) Mandagiai perspėjate, kad nesukčiautų (2 balai);

b) Tuojau pat reikalaujate skundų knygos (3 balai);

c) Išvadinate darbuotoją “Paskutiniu šunsnukiu” ar “Išsidažiusia karve” (5 balai).

2. Darbuotojas primygtinai prašo jūsų surasti dešimt, dvidešimt ar 50 centų, nes jis neturi smulkių pinigų grąžai (juk kasa – ne bankas, ir ne pinigų kalykla). Jūsų veiksmai šioje situacijoje:

a) Paprašote prie pirkinio pridėti kelis pleistriukus ar hematogeną iki lygos sumos (2 balai);

b) Šalia stovinčio pirkėjo prašote 5 eurus iškeisti į centus (4 balai);

c) Su įniršiu pasiūlote paspringti tais centais ar kitokiu nederamu būdu atsisakote grąžos (7 balai).

Ech, tas moterų plepumas, ech, tas vyrų nekantrumas 🤪

Vaistinės lankytojos visiškai nejaudino už jos nugaros ilgėjanti pirkėjų eilė, todėl ji, lyg niekur nieko, toliau tęsė savo pasakojimą, kurio pradžia siekė caro laikus, o pabaigos vis dar nebuvo matyti:

– Tai va, įsivaizduojate, kaip buvo tais laikais? Kur parašyta “Įeiti draudžiama”, mes vis tiek įsibraudavome per tvorą, nes reikėjo parsinešti kiaulienos gabaliuko, anties šlaunelės ar žirnių stiklainėlio. Per tvorą lipome ir kavos skardinėlės, ir tualetinio popieriaus ritinio.

– Ar dar ko nors norėsite?

– Ir dar, žinokite, per tas gamyklų tvoras vilkome ir cukrų, ir alkoholį. Griebėme nuotykinę, detektyvinę ir kitokią lengvąją bei sunkiąją literatūrą. Visa plati sovietinė šalis – vienos tvoros. Bet vaistų užteko. Nors ir nebuvo pasirinkimo, mums jo ir nereikėjo… Temperatūra – prašom tablečių, kosulys – va, jums mikstūra nuo kosulio, skauda ausį – palaukite, tuoj pagaminsim lašelių, vitaminų reikia – prašau, 10 miltelių, ką tik pagamintų vaistinėje…

– Suprantu, suprantu… Tai ar dar ko norėsite?

– Net nežinau dabar. Daviau vieną receptą, sakote, kad neturite tokių vaistų, duodu kitą – sakote, pasirinkite iš šitų penkių. Tai ką aš žinau, kuriuos man imti? Ir dar…

Matau, kad eilėje jau neramumai, žmonės piktai šurmuliuoja, garsiai trepsi, kosina, barškina raktais. Staiga pasigirsta vyriškas balsas iš eilės:

– Gal galima greičiau? Man ir sliekai visi mašinoje nudvės 🤨

Moteriškė nenusiteikusi lengvai nusileisti:

– Prie ko čia sliekai? Čia gi vaistinė! Parinkite man kraujo spaudimo aparatą, nes tas, kurį turiu, man nelabai patinka. Man atrodo, kad jis netiksliai rodo…

Eilėje pasigirsta dar vienas vyriškas balsas:

– Jūs čia vaistų atėjote nusipirkti ar pasikalbėti? Perkat greičiau ir leidžiate kitiems!

Šalia stovintis kitas  vyriškis pritaria:

– Jūs gi visiškai sveikas!

– Sveikas.

– Tai ko atėjote?

– Ligos lapelio.

Na, šis juokas, žinoma ne iš vaistinės. Čia gydytojų teritorija. Bet pas mus taip pat netrūksta panašių istorijų.

Pirštinės

– Laba diena, aš atėjau pas jus, bet ne vaistų pirkti.

– Tai ko atėjote?

– Atėjau tik patarimo.

– Na, puiku, klausau.

– Kaip manote, kuri pirštinių spalva man labiau tinka prie veido? Ką tik turguje buvau, paėmiau dvi spalvas, tai nežinau dabar, kurią sau pasilikti, o kurią grąžinti.

Kirminai

– Duokite ką nors nuo sukirmijusios galvos.

– Galėčiau šį bei tą pasiūlyti nuo kirminų, bet kai jie  – ne galvoje.

– Pas mane tai jie – galvoje.

– Tai paatviraukite, kas konkrečiai su jūsų galva yra negerai: ar ji svaigsta, ar smegenys sugraužtos taip, kad atmintis šlubuoja?

– Skauda, tik skauda, ir nieko daugiau.

– Na, tada dar ne viskas prarasta, išgydysime 😉

Smertis

– Man reikia ko nors nuo temperatūros.

– Ir kokia ta jūsų temperatūra? Ką skauda? Kokie negalavimai kankina?

– Temperatūra tai kambario, o negalavimai… Na, ką čia vardinsi, kai smertis subinę uosto…

Nusipirko “vaistą”„Simitri“ parduotuvėje, prieš tai pasikonsultavusi su influencere, tada atėjo į vaistinę pirkti vienkartinių švirkštų, kad tą “vaistą” susileistų į raumenis, o po to paaiškėja, kad tai geriamas maisto papildas, vartojamas per burną. Bet, matote, nuomonės formuotoja yra žymiai kompetentingesnis specialistas, kuris gali patarti visais gyvenimo klausimais, tai kaip gi jos neklausyti? Pasirodo, konsultantė parduotuvėje patarė šį preparatą susileisti į raumenis, esą bus didesnis veiksmingumas. O moteris vaistinėje pasidžiaugė, kad jos sesei tas papildas labai gerai padėjo atsigauti nuo COVID-19 – pradėjus leisti ji pagijo, todėl dabar suleido ir mamai, ir sau pačiai… NEGALIU PATIKĖTI. Pasitikrinu, ar tik ne balandžio 1-osios pokštas, bet ne, už lango – besiartinanti žiema.

Minėtas papildas yra pagamintas Sakartvele. Apie jo reklaminį straipsnį kažkada rašiau ir aš, nes man jau tada kėlė nuostabą skleidžiamas melas apie  to preparato “gydomąsias” savybes. Bala nematė to jo “veiksmingumo”, išgėrei ir bele nenumirei, bet leistis į raumenis… Ir dar su rekomendacija, kad taip geriau – čia jau nusikaltimas žmogiškumui. Kaip iš fantastikos skyrelio. Tiesiog, skaitau ir negaliu patikėti, kad TOKIE dalykai vyksta Lietuvoje, ir kad pagrindiniai istorijos dalyviai jauni žmonės, besidomintys kiekvienu etiketės užrašu ar prekės sudėtimi. 

Ech, žmonės, mielieji… Belieka tik patylėti, nes mokydamas kvailį, pats kvailėji.

Atėjo klientas į vaistinę, išsitraukė iš maišelio dėžutę ir paprašė, kad ant jos užrašyčiau, kaip jam gerti TAS TABLETES. Užmečiau akį į dėžutę – ant jos rusiška kirilica užrašyta Ampicilin. Klausiu, kur pirko, nors man ir taip jau viskas aišku. Atsakymas tik patvirtino mano mintis “Vaistinėje pirkau, na, turguje, TURGAUS VAISTINĖJE. Ten visko galima gauti, nuo visų susirgimų…” Žinoma, kad nieko aš jam nerašiau, bandžiau atvesti jį į protą, stengiausi įtikinti, kad paliktų tas atliekas sunaikinimui vaistinėje, bet… “Aš pats tave tuoj sunaikinsiu! Jei ne ta turgaus vaistinė ir jos pardavėja, seniai jau būčiau pastipęs su jūsų paracetamoliu!” 

Na tikrai, kur man čia lygiuotis į TURGAUS vaistinę, jos profesionalią pardavėją ir jos gausų prekių asortimentą, kuriam jokie receptai nereikalingi? Bet tai juk dar vienas nusikaltimas žmogiškumui. Ar bent kuris nors pirkėjas susimąsto, ką jis perka? Kokia to vaisto sudėtis? Kokybė? Kur ir kieno jis buvo gaminamas? Kokiomis sąlygomis? Kaip transportuojamas? Koks jo galiojimas? Ir iš viso, ar tai vaistas, ir jei taip – ar jis saugus ir nepakenks?

Ech, žmonės, mielieji… Nejaugi, tikrai patikimesnis yra tas, kuris gali pasiūlyti viską?