Vaistininko užrašai

Artėjant mėnulio pilnačiai (o vakar ji jau prasidėjo), padaugėja  ir nestandartinių lankytojų vaistinėje. Mes prie šio reiškinio esame pripratę, kaip, beje, ir prie daugelio kitų, todėl tiesiog stengiamės dirbti savo darbą įprastu ritmu. Kita vertus, ir mums pasitaiko, jei ne ryškia mėnulio šviesa šviečiančių naktų, tai hemorojinių dienų tikrai 🤭

– Ko čia stovi prilipęs, kaip erkė prie subinės 😡Saugaus atstumo laikykis. Nauja pandemijos banga ateina 🌊, – tarė senjorė už jos stovinčiam vyriškiui, kuris iš tikrųjų labai jau siekė artumo 🥴

Ir tikrai, panašu į tai, kad neišvengsime pandemijos sugrįžimo, nes žmonės pernelyg atsipalaidavę ir išlaisvėję nuo itin griežtų praeityje buvusių suvaržymų 😷

– Pažiūrėkite į mano Covid testą, ar jis teigiamas? Čia va dvi juosteles rodo 🤧🤮 Tai lygtai ir sergu, ar ne?

– O kodėl jūs vaikštinėjate su teigiamu testu? Nors kaukę užsidėtumėte, jei jau nenusėdite namie. Dabar nešiojate virusą, po viešas vietas vaikštinėdama 😠Prašau užsidėkite  apsauginę kaukę.

– Dar ko! Man jos nereikia. O ir kas čia tokio? Aš jokių simptomų nejaučiu ir nieko nežadu apkrėsti.

– Prašau užsidėti kaukę ir nekosėti į mane.

– Neturiu ir nesiruošiu pirkti! Nebūčiau parodžiusi testo, tai ir nežinotumėte, kad sergu.

– Aš jums padovanosiu.

– Gerai, duokite tada.

Saulė, karštis, jūros ošimas ir palmių šlamesys 🌞🌊🏝 Žinoma, galėtų būti ir Lietuva, bet ne šį kartą 🙃

Tradiciniu žalios spalvos kryžiaus ženklu pažymėta vieta. Nesunku suvokti, kad tai vaistinė. Gyvenimas joje verda, nors ir vasara. Už prekystalio trys vyrukai – vienas vaistininkas ir du jo padėjėjai. Balti chalatai 🤔 pamirškit, nėra jokių baltų chalatų, tik eiliniai, karštą vasaros dieną dėvimi rūbai. Kortelės su pavardėmis ir išsilavinimu 🤔 baikt juokus, kam to reikia? Skundų čia juk niekas nerašo 😎 Pirkėjų vaistinėje netrūksta – didesnę jų dalį sudaro rusų tautybės žmonės. Beje, aptarnaujantis personalas taip pat aktyviai bendrauja rusų kalba. Kadangi šiuo metu (o gal ir ne tik šiuo metu) Rusijoje vaistų nusipirkti sudėtinga, juos įsigyti bandoma visur kitur. Taigi, šios tautybės žmonės vaistus iš vaistinės tempia maišais tiesiogine prasme. Lietuviai – panašiai. Paradoksas – pas rusus nieko nėra, pas lietuvius – viskas brangu 😂 Net ir perkant maišais, čekio niekas neduoda, pinigų į kasą nemuša. Nesvarbu, kad tai valstybinė vaistinė. Pirkėjo matymo lauke, t.y. už vaistininko nugaros, lentynose stovi išrikiuoti receptiniai vaistiniai preparatai. Na, o jeigu jie išrikiuoti pačioje panosėje, aišku, kad recepto jiems niekas nereikalauja. Receptiniai antibakteriniai tepalai, kurių receptus saugome 1 mėn., TEN parduodami be recepto. Netoli jų įsitaisiusi kontraceptinė spiralė. Lietuvoje, pateikus receptą ji kainuoja ~140 EUR, o čia – 33 EUR. Argi ne ROJUS? Gal todėl, kad čekio niekas neduoda? Tik ramiai perskaičiuoja iš vietinės valiutos į dolerius arba eurus ir viskas 🤭 Na, kai toks kainų skirtumas, gal tas čekis visai ir nereikalingas… Beje, kitų vaistų kainos taip pat nepadoriai žemos. Lietuvoje populiarus vaistas Plavix (nuo kraujo krešulių susidarymo) kainuoja apie 10 EUR už 28 tab., o ten per pusę mažiau – 5 EUR. CRESTOR 20 mg N 28 (cholesterolio mažinimui) TEN nekainuoja ir 5 EUR, o pas mus gali tekti pakloti ir 40 EUR (jei iš viso pasiseks gauti). Kas dar gero TEN pridėta tokioje vietoje, kad klientas matytų ir susigundytų nusipirkti 🧐 Ogi VIAGRA, CIALIS, EXFORGE, NEXIUM, netgi ZYPREXA, šizofrenijai ir manijai gydyti. Lašai akims su antibiotikais – kokių nori, ir kiek nori, tik pirk. Jeigu suskaudo gerklę – pastilės ir purškalai kainuos 2-4 eurus. Pas mus vargiai beįpirksi už tokią kainą ką nors panašaus. Lietuvoje susiduriame su gana populiaraus  vaistų gamintojo “Servier” trūkumu, o TEN – nors vežimu vežk. Sako: “Pas mus viskas ok”. Pagal išdėliotą asortimentą gal tik XANAX trūko, bet stalčiuje po ranka, tikrai buvo 🙂 Šalia vaistininko guli Amaryl (diabetui gydyti). “Galima nusipirkti?” “Taip”. “O gal man insulino reikia, ne tablečių?” “Tai ko reikia, tą ir parduosim, sakykit konkrečiai.” 

Kaip jau kažkada rašiau, farmacininko specialybė yra gera tuo, kad sunegalavus, tu pats dažnai žinai, kokių vaistų reikia ir ką labiausiai apsimoka pirkti. Šiandien atradau dar vieną pliusą – tau nereikia sukti galvos, kurioje vaistinėje apsipirkti, nes jei pas tave šiandien kažko pirkti neapsimoka, tai žinai, kad kolegos, dirbantys kitur, visada tau išties ranką 🤝 Toks praregėjimas mane ištiko, kai vieną dieną atsidūriau netoli vienos didelės gydymo įstaigos viename didmiestyje 🏢🕌 Neskaitant gydymo įstaigos pastate įsikūrusių 3 vaistinių, šalia, lyg bitės aplink medų, sutūpę dar KELIOS (?😂): Camelia, Apotheca, Apotheka Pharma, Eurovaistinė, Gintarinė vaistinė (2 vnt.), Benu vaistinė ir viena privati vaistinė. Tik Norfos vaistinės pasigedau šioje zonoje. Negalvokite, kad tarp jų yra dideli atstumai. Vieną nuo kitos jas skiria nuo 5 (mažiausias atstumas, nes jas tik siena bendra skiria) iki maždaug 300 (nuo artimiausios iki tolimiausios) žingsnių. Bet stovint vienoje vietoje, per daug nesikraipant ir nesukiojant galvos, galiu vienu metu matyti penkias iš karto 😮 Taigi, viso – vienuolika vaistinių! Tai kaip tam vargšui žmogeliui išsirinkti pačią pačiausią 🧐

Camelia garsiai šaukia, kad joje pigiausi vaistai. O dar ir jų vienas atstovas bando įtikinti žmones, kad reikia rinktis pigiausius vaistus, nes jie, kaip ir originalūs, praktiškai yra tokie patys. O jeigu rinksitės pigiausius, tai ir krepšelio kaina nebus tokia gąsdinanti. Taigi, Camelia kviečia užsukti ir nusipirkti pigiausių generinių vaistų. Jam pritaria ir generalinė, pabrėždama, kad mažiausia kaina jų vaistinėse. Argi nemiela ta Camelios vaistinė?

Benu vaistinė siūlo jaukią aplinką, kad lankytojai jaustųsi saugiai ir patikimai. O jos penkios pagrindinės vertybės – kompetencija, draugiškumas, naujumas, inovacijos ir įsipareigojimai. Na, dėl tų vertybių reikėtų pasiginčyti, nes jos priklauso ne nuo vaistinės prekinio ženklo, bet nuo joje dirbančių žmonių. Kaip, beje, ir visur kitur. Bet, skamba maloniai, tai kodėl gi neužsukus? Kiek teko girdėti atsiliepimų iš klientų, už malonumus reikia ir susimokėti, o jei didesnės kainos nebaugina, tai – pirmyn 👍

Norint, kad susiformuotų įpročiai, prireikia ne vieno, ir ne kelių kartų tam tikram veiksmui atlikti. Lyg ir savaime suprantama tiesa. Kai ko nors nepadarau, ką turėčiau padaryti (pavyzdžiui, vairuojant neparodau posūkio arba važiuojant dviračiu per pėsčiųjų perėją, nenulipu nuo jo), tuomet teisinuosi:

“Niekaip neišsiugdau įpročio tam ir anam”.

Kartą taip besiteisinant prieš vaikus, vienas jų atkirto:

“Norint išsiugdyti įprotį, veiksmą turi kartoti 66 dienas.”

Sakau, kokia nesąmonė! Jei nedariau tiek metų, tai niekada ir nedarysiu 🤭Dabar šis posakis taip įsišaknijo mūsų šeimoje, kad progai pasitaikius vis primename vienas kitam: “Dar liko 35 dienos ir jau pradėsi tą daryti 😂”. O kai rimtai įsitrauki, tai žiūrėk, kad nejučiom jau ir darai, net ir 66 dienų neprireikia. Sakau iš savo patirties: gavau dovanų česnako smulkintoją, bet prireikus tą česnaką susmulkinti, kaip visada, imu peilį ir smulkinu. Tada už nugaros išgirstu: “O kodėl vėl su peiliu?!”. Sakau, tiek metų naudojau peilį, kad niekaip neprisimenu, jog galima kitaip 🙂 Ir greitai išgirstu priminimą: “66 dienos ir viskas pasikeis”. Ir tikrai, pagaliau peilį naudoju kitiems reikalams.

Bet nebūčiau eilinis mirtingasis, jei man nebūtų iškilęs klausimas: “O kodėl 66 dienos? Kodėl ne 55?” Pasirodo, čia tyrimais paremta tiesa. Vis dėlto, priklausomai nuo asmeninių žmogaus savybių ir veiksmo tipo, šis skaičius gali skirtis. 

Beje, įpročius (o jų gali būti ir blogų) numarinti yra sunku (kartą išmokus važiuoti dviračiu, smegenys niekada nepamirš, kaip tai daroma). Įpročiai daro labai didelę įtaką mūsų elgsenai ir gali būti pagalbininkai kelyje į teigiamus pokyčius. Tačiau, kai kurių įpročių atsisakyti yra sunku. Pavyzdžiui, mesti rūkyti. Tuomet galima bandyti įgyti naują įprotį – tiesiog blogą pakeisti geresniu ir pradėti kramtyti gumą 🤣 Turėjau įprotį –  pakramtytą gumą (ne nuo rūkymo 😂) išmesti per automobilio langą. Iki tam tikro laiko sėkmingai tą ir dariau – kol vaikas (kai dar buvo mažesnis) paprotino: “Negalima mesti kramtomosios gumos BET KUR, nes paukštis praris ir gali žūti 😬”. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek dienų prireikė pakartoti šį veiksmą (gumą ne mesti per langą, bet vynioti į popierėlį), bet šiandien išdidžiai galiu pareikšti, kad mažųjų išminčių pamoką išmokau gerai. Tiesa, bandant pakeisti įprotį ir kartojant veiksmą kokį 63 kartą, dar pagavau savo ranką kišant per langą, bet laiku sustojau. Taigi, įprotis susiformavo visam gyvenimui 🤙

Internete radau virš 1000 patarlių apie darbą. Daugelis jų negirdėtų mano ausiai. Keletą pabandžiau susieti su vaistininko darbu ir neblogai gavosi 🤓

Darbininkai badauja, o turtuoliai puotauja – skamba patraukliai, tik nelygu, kurioje pusėje esi. Ši patarlė skamba kaip krautuvininkų šūkis, parodantis jų statusą ir nubrėžiantis aiškias linijas, kur kieno vieta yra (jei kas dar nežino).

Darbininkai sujudės, visi laukai ištuštės – įsivaizduojate tokį vaizdelį: visi vaistinių darbuotojai palieka vaistines ir išeina į gatves streikuoti 🤭 Bet kol taip įvyks, dar daug prakaito teks mums išlieti, kol būsime kaip nedalomas vienis. 

Darbininką iš valgymo pažinsi. O jeigu jam ne tik pavalgyti kartais nepavyksta, bet ir kavos ar arbatos atsigerti? Juk dažnai pietų lauknešėlis taip ir lieka suktis ratu mikrobangų krosnelėje… Na, matyt, iš to ir pažinsi, kad dirba tas, kas nevalgo 😀

Darbininkai – už darbo, tinginiai – už šaukšto. Todėl mums ir nelemta tą šaukštą taip dažnai laikyti rankoje. Mūsų rankose dažniau užsibūna vaistų dėžutės ar kompiuterio pelytė. Na, ir dezinfekcijos priemonės.

Žiemos darbai – šikinę krapštai. Čia ne mums. Pas mus žiemą pats darbymetis. Nors, kai po vieną dirbame, tai ar žiema, ar vasara – tas pats š….💩, tik kita diena. Kad ir kaip norėtum kur nors pasikrapštyti, ne visada suspėji.

Šiandieną man laisvadienis! Negaliu patikėti, kad kartais pasitaiko ir tokių dienų. Per daug nemąstant nutariu eiti pasižvalgyti, sužinoti, kuo žmonės kvėpuoja, kokios kainos parduotuvėse, kokios nuotaikos ore sklando 🕵️‍♂️ Užeinu į vieną prekybos centrą (ne maisto prekių aukštą). Pirkėjų nėra, tokių kaip aš žioplinėtojų, irgi nesimato – visi normalūs žmonės tokiu metu darbuose sėdi, o ne po parduotuves vaikštinėja. Na, bet norint neiškristi iš gyvenimo ritmo, kartas nuo karto privalai kažkokiu būdu susipažinti su naujovėmis, nepakanka tik kitų klausytis ir portalų naujienomis maitintis.

Užeinu į avalynės parduotuvę. Nei man reikia tų batų, nei ką, bet negi tik į vaistų dėžutes per dienų dienas žiūrėsi 😆 Pardavėja įsmeigusi žvilgsnį į mobilaus telefono ekraną, tyliai kikena. Man ramiai vaikštinėjant po salę, iš už lentynų išnyra kita. Mano žvilgsnis nebyliai pasako, kad pirkti nieko nežadu, todėl jos ramiai lieka prie savo “darbų”. Nespėjus palikti šios parduotuvės, pamatau nešinas batų dėžutėmis dar dvi darbuotojas. Oho, pamanau sau. Ar ne per daug prabangos batų parduotuvei turėti tiek darbuotojų? Na, bet batai – ne vaistai, reikia parinkti batų dydį, spalvą, galbūt, net modelį. O vaistai – pyst plest įkišai ranką į stalčių, pamakalavai, ir greituoju būdu ką nors vis tiek ištraukei 🤭(čia ne mano filosofija, čia valdžios ir krautuvininkų blaivus mąstymas). Taigi, nenoriu trukdyti toms keturioms merginoms, todėl pėdinu iš batų parduotuvės toliau.

Optikos salonas. Noriu susipažinti su paskutiniu mados šauksmu, o gal ne tik susipažinti, bet nusipirkti, pavyzdžiui, akinius nuo saulės naujam sezonui 🕶 Kartu su manimi dairosi dar vienas žmogutis, o kitas kalbasi su specialiste (gal specialistė, gal pardavėja, ką ten suprasi, juk tik vaistinėje būtina nuo pradžios iki galo identifikuoti darbuotoją, ant jo krūtinės matomiausioj vietoj uždėjus visą įmanomą informaciją apie jį. Gerai, kad dar šeiminės padėties nereikalauja nurodyti). Trys lankytojai, trys darbuotojos. Iš jų – užimta tik viena. Ar gi ne puiku? Man net šiek tiek pavydu. Džiaugiuosi, kad paskui mane įkyriai niekas nesekioja, todėl ramiai apžiūriu ekspoziciją ir tyliai pasišalinu.

Prabangių prekių parduotuvė. Nesvarbu, kad mano atlyginimas yra lygiai toks pats, koks parašytas ant striukės etiketės. Man ant kaktos juk neparašyta, kad aš vaistininkas, dirbantis tinklinėje vaistinėje vienu etatu 🤐 Prekybos salė nemaža savo plotu, todėl labai į akis niekam ir nekrentu. Juk ne pirkti atėjau, o pasigrožėti 👕👔🧥👗👞👡 Šioje vietoje taip lengvai darbuotojų suskaičiuoti nepavyksta. Kur tik beeisi, kur tik pasisuksi, visur jų pilna – viena rūbelius lanksto nelygiai padėtus, kita rankines surikiuoja pagal fengšui, trečia – į matavimosi kabiną kažkam reikiamą dydį neša, ketvirta – telefonu kitam mieste ieško reikiamos prekės, penkta – deda džinsus pagal atspalvius, šešta, septinta…O, Dieve, kiek jų daug 😮 Bet čia ne vaistinė, čia lankosi aukštuomenė su savo įgeidžiais ir norais. Kiekvienos ypatos apšokinėjimui reikia daugiau ir aptarnaujančio personalo. Eilėje čia niekas nenori laukti…Laikas –  💶 Apsukau garbės ratą ir nusliūkinau toliau.

…kurį praradus joks draudimas to praradimo nekompensuos. Tai koks gi tas turtas 🧐

Vakar šventėme Tarptautinę vaikų gynimo dieną 👶👧🏻👩🏾🧕👩🏻‍🦱👨‍🦰🧒🏻👳🏽‍♀️, o kadangi savo įrašą taip pat dariau vakar, tebūnie jis bus apie vaikus – didelius ir mažus, jaunus ir senus. Juk nepriklausomai nuo amžiaus, mes visi buvome, esame ir būsime kažkieno vaikai. Apie vaikus galvoji nuolat – tai nesibaigiantis minčių budėjimas prie jų. Jis prasideda supant lopšį ir niekada nesibaigia. Net ir išėjus į Ten… Bet šiandien esame Čia, todėl džiaukimės ir juoku džiuginkime kitus. Taip, kaip mane prajuokino septynerių metų pyplys, pabrėždamas savo amžiaus svarbą. Seneliui pasiūlius konkretų skanėstą (gal pagal kainą, gal pagal dydį), mažasis reikšmingai tarė: “Esu pakankamai senas, kad išsirinkčiau pats!” Va taip.

Viena radijo stotis transliuodavo vaikų pasisakymus viena ar kita tema. Vairuojant automobilį ir klausantis muzikos, tarp dainų įsiterpdavo vaikiški balsai su visai nevaikiška nuomone 🤓 Kai kurie jų vis dar išlikę atmintyje:

“Tėtis vežė mane į polikliniką, todėl pavėlavo į darbą. O po to mama prasėdėjo su manim tris dienas namuose.”

“Žmogus per avariją labai nukenčia ir netenka daug kraujo. Tada reikia apsikeisti kraujais ir tampi kraujo broliais arba kraujo sesėmis.”

“Jeigu per tavo gimtadienį atneša kokį nors daiktą ir tu jį jau turi, tai nelabai jau ir didelis siurprizas. Bet vis tiek siurprizas.”

“Tėtis prisigėrė, vežė mane į Kauną. Ir kai jis kalbėjo, jam pynėsi liežuvis.”

Tokie vaikiški paatviravimai puikiai nuteikdavo visai likusiai dienai. Šiuo metu jų, tikriausiai, jau netransliuoja, nes vis dar klausausi tos pačios radijo stoties, tačiau vaikų balsų nebegirdžiu 😕

Ir dar viena įdomybė, patekusi į mano rankas – pradinėse klasėse besimokančių vaikų surašyti skubūs ir labai svarbūs klausimai, kuriuos jie išsakė ponui Dievui 😇:

“Ar užteks vaikystės visam mano gyvenimui?”

1 klasė

“Žmonės taip kenčia žemėje. Nejaugi tavo pragare dar blogiau?”

4 klasė

”Ar aš galėčiau tau kuo nors padėti?”

2 klasė

”Gėlės tau geriau pavyko nei žmogus.”

4 klasė