Vaistininko užrašai

Metai, deja, bėga greitai, todėl kas buvo prieš 30 – 40 metų, atrodo, kaip buvę visai neseniai. Vertinant šį laikotarpį, iš vienos pusės atrodo, kad pasikeitė VISKAS IŠ ESMĖS, iš kitos – kad tam tikros tendencijos kartojasi. Na, pavyzdžiui, kad ir tai, jog deficito laikai niekur nedingo ir šiandien tai – gana aktuali problema. 

Sovietmečiu egzistavo tokia Vyriausioji farmacijos valdyba, kuri deficitinius vaistus vaistų sandėliams paskirstydavo pagal koeficientą: vaistų sandėlio aptarnaujamų vaistinių bendrąją apyvartą ir vaistų sandėlio išorinę apyvartą. Vaistų sandėlių buvo penki: Respublikinis, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio vaistų sandėliai. Pagal miestų dydžius ir buvo paskirstomi deficitiniai vaistai.

Tuomet šie deficitai dar buvo skirstomi vaistinėms. Taip pat pagal  koeficientą 😀 Jie buvo apskaičiuojami pagal vaistinių prekių apyvartos dydį ir aptarnaujamų gydymo įstaigų darbo apimtį.

Pasirodo, per tuos dešimtmečius netoli tenuėjome. Šiandien mes taip pat susiduriame su deficito laikais. Vaistų vaistinėse trūksta, žmonės blaškosi, pyksta, vaistininkai neriasi iš kailio, kad suvaldytų situaciją, tačiau kartais gerais norais kelias tik į pragarą būna grįstas 😈. Tiekimo trukdžiai pirmiausia atsiranda pirmoje grandyje – kai reikiamų vaistų dėl kažkokių priežasčių nepavyksta įvežti į Lietuvą. Antroji trukdžių banga užplūsta tuomet, kai viena didmeninė vaistų tiekimo įmonė pagaliau įveža reikalingus vaistus, bet neskuba dalintis su kitomis analogiškomis įmonėmis, o visą vaistų kiekį sutelkia savo rankose ir paskirsto tik savo įkurtoms vaistinėms (todėl visada ir sakiau, kad didmeninės vaistų tiekimo įmonės negali turėti savo vaistinių, nes čia ir prasideda nešvarūs žaidimai). Taigi, ta įmonė aprūpina deficitiniais vaistais savas vaistines ir tada, arba parduoda likutį kitiems, arba… to likučio jau neturi 😂 Ir čia dar ne pabaiga. Trečioji banga smogia tada, kai įmonė skirsto deficitus savoms vaistinėms. Čia taip pat atsiranda kažkokie užkulisiniai susitarimai ir paskirstymai, nes viena tinklinė vaistinė gauna 50 pakuočių vaisto, o kita po tuo pačiu ženklu veikianti vaistinė – 2 pakuotes, nors ligonių, kuriems reikalingi tie vaistai, abi turi vienodai. Kas pirmesnis, tas gudresnis – laikui nepavaldi taisyklė. Beje, teigiamo rezultato, t. y. apyvartos ir planų vykdymo valdžia reikalauja iš abiejų vaistinių, nesvarbu, kad viena turėjo kuo prekiauti, o kita – galėjo tik žadėti…

Ankstesniu laikmečiu visos vaistinės buvo valstybinės ir jose buvo nustatytos vaistinės darbuotojų darbo sąlygos ir valandos – 7 darbo valandų darbo diena, žinoma, su normalia pietų pertrauka. Tai nebuvo problema, nes vaistinėje dirbo ne po vieną, ir ne po du specialistus. O ką turime šiandieną 🧐 Daug privačių vaistinių ir jokio privatumo jose 😕 Dažnas specialistas dirba daugiau nei 7 val. ir neturi normalios pietų pertraukos. Ką ten pietų… Kartais vandens ne visada pavyksta netrukdomai išgerti.

Vasara – atostogų metas, tad vaistinėse šiek tiek sumažėjęs judesys. Bet kiti reiškiniai, tokie kaip mėnulio pilnatis ar magnetinės audros yra tokie natūralūs kaip dangumi slenkanti saulė 🌞

– Puotaujame arba badaujame, – tarė senjorė, plačiai atvėrusi piniginę ir pasigyrusi, kad gavo 20 € padidėjusią pensiją.

***

– Kam daugiau reikalingi tėvai, jei ne tam, kad kaltintum juos dėl savo gyvenimo negandų 🤦‍♀️, – išgirdau iš klientės lūpų žodžius. Bandžiau save įtikinti, kad tai buvo humoras, nors labiau nuskambėjo kaip priekaištas… Ką gi, visko gyvenime nutinka 🎭

***

– Padariau genialų atradimą! Kuo ilgesnė vaisto instrukcija, tuo brangesnis preparatas. Reiškia – ir veiksmingesnis. Kuo daugiau surašyta pašalinių poveikių, tuo vaistas patikimesnis 💊, – išdėstė savo teoriją senolis, nusipirko vaistų su ilga instrukcija 😀 ir patenkintas išėjo.

***

– Duokite man X vaistų.

– Bet jūs jau šiandien juos pirkote.

– Aš šiandien iš viso dar nebuvau vaistinėje.

– Ar jūsų atmintis kartais nesutrikusi?

– Neprisimenu…

***

– Ar negana čia jums pasakoti viso gyvenimo istoriją? Kiti pirkėjai juk laukia.

– O kur jūs skubate? Ar į dangų, ar į pragarą, visi suspėsite 👼🏻👿

***

– Man reikia švirkštų, bet su pačia storiausia adata. Leisiu vyrui vaistus, tai noriu, kad pajustų, ką reiškia skausmas. Bus jam padėka už visus jo gyvenimo nuopuolius ir man suteiktą skausmą.

***

– Man antibiotikų dėžutę. Kur po 20 tablečių.

– Reikia recepto.

– Pirmą kartą girdžiu.

– Visada būna pirmas kartas. Antrą kartą bus lengviau 😂

– 😤

Artėjant mėnulio pilnačiai (o vakar ji jau prasidėjo), padaugėja  ir nestandartinių lankytojų vaistinėje. Mes prie šio reiškinio esame pripratę, kaip, beje, ir prie daugelio kitų, todėl tiesiog stengiamės dirbti savo darbą įprastu ritmu. Kita vertus, ir mums pasitaiko, jei ne ryškia mėnulio šviesa šviečiančių naktų, tai hemorojinių dienų tikrai 🤭

– Ko čia stovi prilipęs, kaip erkė prie subinės 😡Saugaus atstumo laikykis. Nauja pandemijos banga ateina 🌊, – tarė senjorė už jos stovinčiam vyriškiui, kuris iš tikrųjų labai jau siekė artumo 🥴

Ir tikrai, panašu į tai, kad neišvengsime pandemijos sugrįžimo, nes žmonės pernelyg atsipalaidavę ir išlaisvėję nuo itin griežtų praeityje buvusių suvaržymų 😷

– Pažiūrėkite į mano Covid testą, ar jis teigiamas? Čia va dvi juosteles rodo 🤧🤮 Tai lygtai ir sergu, ar ne?

– O kodėl jūs vaikštinėjate su teigiamu testu? Nors kaukę užsidėtumėte, jei jau nenusėdite namie. Dabar nešiojate virusą, po viešas vietas vaikštinėdama 😠Prašau užsidėkite  apsauginę kaukę.

– Dar ko! Man jos nereikia. O ir kas čia tokio? Aš jokių simptomų nejaučiu ir nieko nežadu apkrėsti.

– Prašau užsidėti kaukę ir nekosėti į mane.

– Neturiu ir nesiruošiu pirkti! Nebūčiau parodžiusi testo, tai ir nežinotumėte, kad sergu.

– Aš jums padovanosiu.

– Gerai, duokite tada.

Saulė, karštis, jūros ošimas ir palmių šlamesys 🌞🌊🏝 Žinoma, galėtų būti ir Lietuva, bet ne šį kartą 🙃

Tradiciniu žalios spalvos kryžiaus ženklu pažymėta vieta. Nesunku suvokti, kad tai vaistinė. Gyvenimas joje verda, nors ir vasara. Už prekystalio trys vyrukai – vienas vaistininkas ir du jo padėjėjai. Balti chalatai 🤔 pamirškit, nėra jokių baltų chalatų, tik eiliniai, karštą vasaros dieną dėvimi rūbai. Kortelės su pavardėmis ir išsilavinimu 🤔 baikt juokus, kam to reikia? Skundų čia juk niekas nerašo 😎 Pirkėjų vaistinėje netrūksta – didesnę jų dalį sudaro rusų tautybės žmonės. Beje, aptarnaujantis personalas taip pat aktyviai bendrauja rusų kalba. Kadangi šiuo metu (o gal ir ne tik šiuo metu) Rusijoje vaistų nusipirkti sudėtinga, juos įsigyti bandoma visur kitur. Taigi, šios tautybės žmonės vaistus iš vaistinės tempia maišais tiesiogine prasme. Lietuviai – panašiai. Paradoksas – pas rusus nieko nėra, pas lietuvius – viskas brangu 😂 Net ir perkant maišais, čekio niekas neduoda, pinigų į kasą nemuša. Nesvarbu, kad tai valstybinė vaistinė. Pirkėjo matymo lauke, t.y. už vaistininko nugaros, lentynose stovi išrikiuoti receptiniai vaistiniai preparatai. Na, o jeigu jie išrikiuoti pačioje panosėje, aišku, kad recepto jiems niekas nereikalauja. Receptiniai antibakteriniai tepalai, kurių receptus saugome 1 mėn., TEN parduodami be recepto. Netoli jų įsitaisiusi kontraceptinė spiralė. Lietuvoje, pateikus receptą ji kainuoja ~140 EUR, o čia – 33 EUR. Argi ne ROJUS? Gal todėl, kad čekio niekas neduoda? Tik ramiai perskaičiuoja iš vietinės valiutos į dolerius arba eurus ir viskas 🤭 Na, kai toks kainų skirtumas, gal tas čekis visai ir nereikalingas… Beje, kitų vaistų kainos taip pat nepadoriai žemos. Lietuvoje populiarus vaistas Plavix (nuo kraujo krešulių susidarymo) kainuoja apie 10 EUR už 28 tab., o ten per pusę mažiau – 5 EUR. CRESTOR 20 mg N 28 (cholesterolio mažinimui) TEN nekainuoja ir 5 EUR, o pas mus gali tekti pakloti ir 40 EUR (jei iš viso pasiseks gauti). Kas dar gero TEN pridėta tokioje vietoje, kad klientas matytų ir susigundytų nusipirkti 🧐 Ogi VIAGRA, CIALIS, EXFORGE, NEXIUM, netgi ZYPREXA, šizofrenijai ir manijai gydyti. Lašai akims su antibiotikais – kokių nori, ir kiek nori, tik pirk. Jeigu suskaudo gerklę – pastilės ir purškalai kainuos 2-4 eurus. Pas mus vargiai beįpirksi už tokią kainą ką nors panašaus. Lietuvoje susiduriame su gana populiaraus  vaistų gamintojo “Servier” trūkumu, o TEN – nors vežimu vežk. Sako: “Pas mus viskas ok”. Pagal išdėliotą asortimentą gal tik XANAX trūko, bet stalčiuje po ranka, tikrai buvo 🙂 Šalia vaistininko guli Amaryl (diabetui gydyti). “Galima nusipirkti?” “Taip”. “O gal man insulino reikia, ne tablečių?” “Tai ko reikia, tą ir parduosim, sakykit konkrečiai.” 

Kaip jau kažkada rašiau, farmacininko specialybė yra gera tuo, kad sunegalavus, tu pats dažnai žinai, kokių vaistų reikia ir ką labiausiai apsimoka pirkti. Šiandien atradau dar vieną pliusą – tau nereikia sukti galvos, kurioje vaistinėje apsipirkti, nes jei pas tave šiandien kažko pirkti neapsimoka, tai žinai, kad kolegos, dirbantys kitur, visada tau išties ranką 🤝 Toks praregėjimas mane ištiko, kai vieną dieną atsidūriau netoli vienos didelės gydymo įstaigos viename didmiestyje 🏢🕌 Neskaitant gydymo įstaigos pastate įsikūrusių 3 vaistinių, šalia, lyg bitės aplink medų, sutūpę dar KELIOS (?😂): Camelia, Apotheca, Apotheka Pharma, Eurovaistinė, Gintarinė vaistinė (2 vnt.), Benu vaistinė ir viena privati vaistinė. Tik Norfos vaistinės pasigedau šioje zonoje. Negalvokite, kad tarp jų yra dideli atstumai. Vieną nuo kitos jas skiria nuo 5 (mažiausias atstumas, nes jas tik siena bendra skiria) iki maždaug 300 (nuo artimiausios iki tolimiausios) žingsnių. Bet stovint vienoje vietoje, per daug nesikraipant ir nesukiojant galvos, galiu vienu metu matyti penkias iš karto 😮 Taigi, viso – vienuolika vaistinių! Tai kaip tam vargšui žmogeliui išsirinkti pačią pačiausią 🧐

Camelia garsiai šaukia, kad joje pigiausi vaistai. O dar ir jų vienas atstovas bando įtikinti žmones, kad reikia rinktis pigiausius vaistus, nes jie, kaip ir originalūs, praktiškai yra tokie patys. O jeigu rinksitės pigiausius, tai ir krepšelio kaina nebus tokia gąsdinanti. Taigi, Camelia kviečia užsukti ir nusipirkti pigiausių generinių vaistų. Jam pritaria ir generalinė, pabrėždama, kad mažiausia kaina jų vaistinėse. Argi nemiela ta Camelios vaistinė?

Benu vaistinė siūlo jaukią aplinką, kad lankytojai jaustųsi saugiai ir patikimai. O jos penkios pagrindinės vertybės – kompetencija, draugiškumas, naujumas, inovacijos ir įsipareigojimai. Na, dėl tų vertybių reikėtų pasiginčyti, nes jos priklauso ne nuo vaistinės prekinio ženklo, bet nuo joje dirbančių žmonių. Kaip, beje, ir visur kitur. Bet, skamba maloniai, tai kodėl gi neužsukus? Kiek teko girdėti atsiliepimų iš klientų, už malonumus reikia ir susimokėti, o jei didesnės kainos nebaugina, tai – pirmyn 👍

Norint, kad susiformuotų įpročiai, prireikia ne vieno, ir ne kelių kartų tam tikram veiksmui atlikti. Lyg ir savaime suprantama tiesa. Kai ko nors nepadarau, ką turėčiau padaryti (pavyzdžiui, vairuojant neparodau posūkio arba važiuojant dviračiu per pėsčiųjų perėją, nenulipu nuo jo), tuomet teisinuosi:

“Niekaip neišsiugdau įpročio tam ir anam”.

Kartą taip besiteisinant prieš vaikus, vienas jų atkirto:

“Norint išsiugdyti įprotį, veiksmą turi kartoti 66 dienas.”

Sakau, kokia nesąmonė! Jei nedariau tiek metų, tai niekada ir nedarysiu 🤭Dabar šis posakis taip įsišaknijo mūsų šeimoje, kad progai pasitaikius vis primename vienas kitam: “Dar liko 35 dienos ir jau pradėsi tą daryti 😂”. O kai rimtai įsitrauki, tai žiūrėk, kad nejučiom jau ir darai, net ir 66 dienų neprireikia. Sakau iš savo patirties: gavau dovanų česnako smulkintoją, bet prireikus tą česnaką susmulkinti, kaip visada, imu peilį ir smulkinu. Tada už nugaros išgirstu: “O kodėl vėl su peiliu?!”. Sakau, tiek metų naudojau peilį, kad niekaip neprisimenu, jog galima kitaip 🙂 Ir greitai išgirstu priminimą: “66 dienos ir viskas pasikeis”. Ir tikrai, pagaliau peilį naudoju kitiems reikalams.

Bet nebūčiau eilinis mirtingasis, jei man nebūtų iškilęs klausimas: “O kodėl 66 dienos? Kodėl ne 55?” Pasirodo, čia tyrimais paremta tiesa. Vis dėlto, priklausomai nuo asmeninių žmogaus savybių ir veiksmo tipo, šis skaičius gali skirtis. 

Beje, įpročius (o jų gali būti ir blogų) numarinti yra sunku (kartą išmokus važiuoti dviračiu, smegenys niekada nepamirš, kaip tai daroma). Įpročiai daro labai didelę įtaką mūsų elgsenai ir gali būti pagalbininkai kelyje į teigiamus pokyčius. Tačiau, kai kurių įpročių atsisakyti yra sunku. Pavyzdžiui, mesti rūkyti. Tuomet galima bandyti įgyti naują įprotį – tiesiog blogą pakeisti geresniu ir pradėti kramtyti gumą 🤣 Turėjau įprotį –  pakramtytą gumą (ne nuo rūkymo 😂) išmesti per automobilio langą. Iki tam tikro laiko sėkmingai tą ir dariau – kol vaikas (kai dar buvo mažesnis) paprotino: “Negalima mesti kramtomosios gumos BET KUR, nes paukštis praris ir gali žūti 😬”. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek dienų prireikė pakartoti šį veiksmą (gumą ne mesti per langą, bet vynioti į popierėlį), bet šiandien išdidžiai galiu pareikšti, kad mažųjų išminčių pamoką išmokau gerai. Tiesa, bandant pakeisti įprotį ir kartojant veiksmą kokį 63 kartą, dar pagavau savo ranką kišant per langą, bet laiku sustojau. Taigi, įprotis susiformavo visam gyvenimui 🤙

Internete radau virš 1000 patarlių apie darbą. Daugelis jų negirdėtų mano ausiai. Keletą pabandžiau susieti su vaistininko darbu ir neblogai gavosi 🤓

Darbininkai badauja, o turtuoliai puotauja – skamba patraukliai, tik nelygu, kurioje pusėje esi. Ši patarlė skamba kaip krautuvininkų šūkis, parodantis jų statusą ir nubrėžiantis aiškias linijas, kur kieno vieta yra (jei kas dar nežino).

Darbininkai sujudės, visi laukai ištuštės – įsivaizduojate tokį vaizdelį: visi vaistinių darbuotojai palieka vaistines ir išeina į gatves streikuoti 🤭 Bet kol taip įvyks, dar daug prakaito teks mums išlieti, kol būsime kaip nedalomas vienis. 

Darbininką iš valgymo pažinsi. O jeigu jam ne tik pavalgyti kartais nepavyksta, bet ir kavos ar arbatos atsigerti? Juk dažnai pietų lauknešėlis taip ir lieka suktis ratu mikrobangų krosnelėje… Na, matyt, iš to ir pažinsi, kad dirba tas, kas nevalgo 😀

Darbininkai – už darbo, tinginiai – už šaukšto. Todėl mums ir nelemta tą šaukštą taip dažnai laikyti rankoje. Mūsų rankose dažniau užsibūna vaistų dėžutės ar kompiuterio pelytė. Na, ir dezinfekcijos priemonės.

Žiemos darbai – šikinę krapštai. Čia ne mums. Pas mus žiemą pats darbymetis. Nors, kai po vieną dirbame, tai ar žiema, ar vasara – tas pats š….💩, tik kita diena. Kad ir kaip norėtum kur nors pasikrapštyti, ne visada suspėji.