Vaistininko užrašai

Sakoma, kad miego metu aplankantys vaizdiniai atspindi visa tai, kas slypi žmogaus pasąmoninėje dalyje. 

Sapnuose išryškėja mūsų baimės, vidiniai konfliktai, išnyra užgniaužtos nuoskaudos ir neišsipildę lūkesčiai. Taip pat atsiskleidžia giliausi troškimai bei svajonės. Ir tai, ką įvairiais būdais bandome ignoruoti ar nustumti į šalį realiame gyvenime, kažkokiu pavidalu iškyla sapnuose 🙂

Visos istorijos, nutikusios sapne, dažnai atrodo, kaip įvairių situacijų kratinys. Sapne viskas vyksta tikroviškai ir tik nubudus ir pabandžius viską sudėlioti į savas vietas, suvoki, kokių nesąmonių ten būta. Ir jeigu sapnas kažkuo tave užkabino ir bandai jį papasakoti, staiga supranti, kad tai padaryti nėra lengva, nes keistų situacijų dalyviai dažnai būna matyti pirmą kartą gyvenime arba iš viso nematyti, ir veiksmas kinta taip greitai, kad bepasakojant jau pats nesusigaudai, kurioje vietoje konkrečiai tu buvai, kas buvo šalia tavęs ir ką mes ten visi darėme 😃 Sapne viskas atrodo savaime suprantama ir pateisinama: jeigu ką tik šalia buvo tavo vaikai, o po akimirkos jau atsirado visai kita persona, tai nieko nuostabaus, įvykis nuo to nepasikeičia. Ir tik atsibudęs suvoki, kad jokios logikos ar tarpusavio sąsajų nėra, o ir ieškoti jų nereikia 🙃

Jeigu jaučiamės gerai, miegodami regime gražius vaizdinius. Kai išgyvename stresą, įtampą ar nerimą, dažniau aplanko nemalonūs, bauginantys sapnai. Šiandien aš jaučiuosi tiesiog puikiai, taigi, ir mano paskutinis sapnas nėra labai jau bauginantis, sakyčiau, daugiau linksmas.

Taigi, pabandysiu sudėlioti savo naktinę mozaiką 😉

Sapnuoju, kad aš ir didelė dalis mano kolegų išėjome, taip sakant, į gatves streikuoti 😡😤 Ir išėjome ne bet kaip, o ant kojūkų, su kuriais vaikšto cirko artistai, dar statybininkai ir visi kiti, kuriems reikia siekti aukštumų 😄 arba kad juos pastebėtų. Kad sapnuoju  kolegas, nieko ypatinga, bet kad mes išėjome streikuoti (!) ir dar ant kojūkų (!), tai jau ĮVYKIS. Aišku, realybėje tai, tikriausiai, niekada neįvyks, nes mes esame PER DAUG ramūs ir tolerantiški, tačiau tą jausmą patyriau bent jau sapne 🤯

Susirinko mūsų ne taip jau ir mažai, o dar visi tokie aukštaūgiai, su medinėmis ilgomis kojomis, rankose laikydami transporantus ir vėliavas. Vienos vėliavos buvo juodos – piratiškos, su kaukolėmis☠️ (gal tai reiškė nuodus?), kitos – su užrašu Vaistininko užrašai, dar kitos – kažkas panašaus į augalus:  🌸🌿🍁 , gal kokie homeopatai buvo prisijungę 🤔 Visi tokie pasipuošę, baltomis uniformomis: moterys – su trumpomis baltomis suknelėmis, panašiai, kaip med. seselės filmuose, tik vietoj kepuraitės su raudonu kryželiu – skrybėlaitė 👒 su gyvatėle 🐍, o vyrai – baltais marškiniais ir šortais, persirišę vieną akį juodu raiščiu (nelauk, Veryga, nieko gero). Keliaujame mes, tikriausiai, link Sveikatos apsaugos ministerijos, o gal Seimo, žinote, kaip tuose sapnuose – vieta keičiasi nuolat 😉 Galų gale, kokia ta vieta bebūtų, tikslas mūsų aiškus – IŠSIREIKALAUTI DARBO SĄLYGŲ IR ATLYGINIMŲ, KURIAIS GALĖTUME DIDŽIUOTIS GYVENDAMI LIETUVOJE. Mūsų rankose iš tolo švietė neoniniai (!) užrašai:

Praėjo Vėlinės, pagerbėme išėjusiuosius. Kiekvienas mūsų nešioja savyje mažytes kapinaites, kuriose ilsisi tie, kuriuos mylėjome. Deja, supratimas, kad nuostabūs dalykai buvo šalia mūsų, ateina pernelyg vėlai 😕

MARKAS AURELIJUS rašė:

“Laikas yra tarsi veržli upė, nešanti visus įvykius; vos tik kas nors pasirodė, tuoj nunešamas; į jo vietą atplaukia kitas, bet ir tą tuojau nuneš srovė.”

Ką noriu tuo pasakyti? Esame įtraukti į besisukančių įvykių verpetą tokia jėga, kad nepastebime šalia mūsų esančių mažų stebuklų: šnarančių lapų po kojomis, besislapstančios už debesies saulės, nerūpestingai šokinėjančio žvirblio, briedžio, išbėgančio į kelią (😩), na, ir, žinoma, svarbiausio – šalia esančio žmogaus.

Mirusiųjų jėga

Kodėl lietuviai mirusiuosius myli labiau nei gyvuosius? Ar todėl, kad kapinės, kurios turėtų būti amžinojo poilsio vieta, tapo daugelio pasidemontravimo vieta? Kas daugiau žvakių uždegs, kieno paminklas didesnis, kieno kapavietė prabangesnė ar pati vieta išskirtinesnė… Bet žmogaus jau nebėra. Ir dalyvauti tokiose lenktynėse, kas turtingesnis, yra kvaila. Kodėl to gėlių darželio nesukasus po langais? Ir laiką, kurį praleidžiame lakstydami nuo vieno kapo prie kito, dovanotume esantiems šalia? Gražesnės gėlės ant kapo ir uždegtų žvakelių skaičius niekaip neatstos parodytos meilės ir dėmesio gyvam žmogui. 

Tikriausiai ne kartą teko girdėti: “Jis (ji) mirė, laidotuvės tada ir tada, būtinai reikia važiuoti”, “Privalau atiduoti paskutinę pagarbą, geras žmogus buvo…”, “Tu nevažiuosi?! Ką žmonės pagalvos?!” ir taip toliau, ir panašiai. O jeigu koks jubiliejus? Gyvojo, žinoma. Tada: “Neturiu laiko”, “Neturiu sveikatos”, “Neturiu pinigų”. Nesakau, kad pas visus taip, bet sutikite, pasitaiko, ir ne taip jau retai. Bet jūsų meilės, dėmesio ir pagarbos seneliams, tėvams, vaikams, anūkams, proanūkiams, vyrams ir žmonoms reikia ČIA ir DABAR 😊

Neatidėliokite rytdienai to, ką galite padaryti šiandien ir nereikės grąžyti rankų prie kapo ir prašyti Dievo atleidimo, kad per vėlai supratote, kiek mažai laiko skyrėte kažkada…

Politikų jėga

“Jeigu gamta turėtų tiek dėsnių, kiek valstybė įstatymų, pats Viešpats Dievas nepajėgtų jos valdyti”

, taikliai pasakė L. Bernė. Jeigu A. Veryga būtų išmintingas įstatymų leidėjas ir būtų pradėjęs ne nuo įstatymo leidybos, o nuo jo tinkamumo žmonėms tyrimo, šiandien teismas nebūtų jo pripažinęs viršijus savo kompetenciją. Kai tik buvo pasirašytas įstatymas dėl Pirmojo paskyrimo vaistų, visuomenėje kilo didelis pasipiktinimas tokia “išmone” ir savivale. Tačiau Lietuvos žmonės kantrūs, pakantūs ir nereiklūs, todėl visas jų nepasitenkinimas prasidėdavo ir pasibaigdavo vaistinėse. Ir dabar, teismui patvirtinus, kad ministras veikė ne pagal įstatymus, jis atšauna – “Dėl pacientų gerovės – nors ir į kalėjimą.” 

Bet, pasirodo, ne žmonių gerovė jam rūpi.  Užuot pripažinęs suklydęs ir anuliavęs savo ir savo prietelių sukurtą šedevrą, jis nusprendė rengti pataisas ir tokio lygio sprendimus, kurie neprieštarautų teismo nuomonei. Ar tai ne kvailas užsispyrimas įrodinėti savo kaip ministro galias? Visi supranta, kad buvo (ir dar vis yra) atimta iš žmogaus pasirinkimo laisvė 🤨 ir dabar, po teismo išaiškinimo labai tikisi, kad ta laisvė rinktis bus sugrąžinta, tačiau, žinant, kaip mūsų valstybėje vykdomas teisingumas, abejojančių netrūksta 🤔 Stebina ir tai, kad tvarka negali būti pakeista iš karto po teismo sprendimo, o reikia laukti, kol sueis kažkokie kvaili terminai. Vadinasi, vėl kenčia eiliniai Lietuvos piliečiai, kol “viršūnėlės” dėlioja sprendimus ir dabar jau laikosi įstatymais nustatytų terminų.

“Mirtis baisi, bet dar baisiau būtų suvokti, kad gyvensi amžinai ir niekada nemirsi” – A. Čechovas

Artėja Vėlinės, Visų Mirusiųjų Diena, todėl šį kartą – ne apie vaistus, ir ne apie tuos, kas tarp tų vaistų nuolat sukinėjasi.

Viename Lietuvos didmiestyje galima sutikti tokį keistą vyruką, kuris klausia praeivių:

“Ar tiki į pomirtinį gyvenimą?”

Tą klausimą girdėjau ne kartą, ir ne du (matyt, mėgstame vaikščioti tais pačiais keliais 😊), tačiau niekada nesustojau ilgesnei diskusijai. Tikriausiai, todėl, kad tas žmogus nekėlė man didelio pasitikėjimo, anaiptol, atrodė šiek tiek pamišęs 🤭

Bet gyvenimas nestovi vietoje, atvirkščiai, verčiasi į antrą pusę, todėl natūralu, kad mintys apie egzistencinius dalykus aplanko vis dažniau.

Kai buvau dar vaikas, mirtis nekėlė jokių emocijų – nei gerų, nei blogų. Tiesiog, kažkas kažkur gimė, kažkas išėjo ir mano pasaulyje tokiems natūraliems kitimams vietos tiesiog nebuvo. Giliai atminty išlikę tik pavieniai kadrai, kuriuose šmėsteli anų laikų laidojimo tradicijos. Ilgos dienos, dar ilgesnės naktys budint prie atšalusio kūno, kuris dažniausiai “ilsėdavosi” namuose (nesvarbu, ar mieste, ar kaime), eglučių šakomis iki pat buto nuklota laiptinė ir jos prieigos (tuomet girdėdavau tėvų spėliones, ką šį kartą pasiglemžė tamsioji jėga), o lauke – dūdoriai su čaižiai skambančiomis muzikinėmis lėkštėmis (patikėkite, tas kelių vyrukų ansamblis priversdavo krūptelėti ne vieną). Kai jau pasigirsta raudos, supranti, kad kalamos vinys į tą nelemtą dėžę. Iš čia, matyt, ir kilo dažnai gyvenime kartojamas posakis: “Dar vieną vinį įkalei į mano karstą” (suprask, gyvenimą sutrumpinai).

Dėl sportinio intereso net pagooglinau šį posakį, tai tiek sukaltų vinių radau!

…paskutinė vinis į socialdarbiečių karstą…

…paskutinė vinis į Meškuičių ligoninės karstą…

…paskutinė vinis į Lietuvos karstą…

…vinis į konservatorių karstą…

…dar viena vinis į Independence karstą…

Net graikų riaušininkai sukalė vinis į Graikijos vyriausybės karstą 😀

“…Banga gena bangą, ir bokšto akmuo

Paplautas nuvirsta žemyn…”

Ištrauka iš Maironio eilėraščio “Trakų pilis”, tikriausiai, visiems žinoma. Šie žodžiai pirmiausia šovė man į galvą, stebint didžiųjų Lietuvos vaistinių tinklų išmonę medžiojant klientus. Sprendimas gena sprendimą, belieka tik laukti, kada vaistinės bus išplautos nuo žemės paviršiaus, palikdamos tik menką žymę (pvz., besiraitančią gyvatę), kad jos ten kažkada buvo. O kartu su jomis – ir vaistininkai…

Nesibaigiančios gudrybės 

Vienas vaistinių tinklas suprato, kad neužtenka tikrinti savo darbuotojus slaptų pirkėjų pagalba, todėl nusprendė šį tikrinimą paįvairinti internetine apklausa. O kad atsirastų norinčių dalyvauti toje apklausoje, kartu pasiūlė sudalyvauti loterijoje. Tuo pačiu, esamų ir būsimų klientų asmens duomenis surinkti.

Prizai – tik atviriausiems

“Jei norite dalyvauti apklausoje, tačiau nepageidaujate dalyvauti loterijoje, laukelius (el. pašto adreso, mobilaus telefono) palikite tuščius”, skelbiama informacijoje. Daugelis, tikriausiai, labiau norėtų atvirkščiai – dalyvauti loterijoje, bet nedalyvauti apklausoje 😀, tačiau taisyklės yra taisyklės.

Prizas – vaistinės kuponas. Taigi, pačiu paprasčiausiu būdu, norėsite to ar ne, tapsite potencialiais klientais. Jeigu jums pasiseks tapti tuo laiminguoju ir jau norėsite atsiimti prizą, reikės pateikti dar šiek tiek informacijos apie save. VARDAS, PAVARDĖ, PARAŠAS – ir jūs jau finišo tiesiojoje! Vien vardo čia neužteks.

Pildydami klausimyną ir pateikdami savo asmeninius duomenis, automatiškai juos atiduodate loterijos organizatoriams. O jų ne tiek ir mažai. Jūsų duomenis gali peržiūrėti:

UAB  “….”

UAB…vaistinė

UAB “…” darbuotojai, atsakingi už Apklausos – loterijos organizavimą ir vykdymą

UAB “…” darbuotojai, prižiūrintys interneto svetainių www…….lt ir www…vaistine.lt veikimą ir turinį

Prie jūsų pateikiamų asmens duomenų taip pat turi prieigą interneto svetainių www….lt ir www…lt paieškos optimizavimo paslaugų teikėjai.

Susidaro ne dešimt, ir ne dvidešimt žmonių.

Neskaitant klausimų apie aptarnavimo kokybę, yra klausiama ir apie lojalumą vienai ar kitai vaistinei. Tokiu būdu bus renkama informacija ir apie konkurentus.

Ką gi, dviguba patikra savo darbuotojams visiškai nestebina gyvenant policinėje valstybėje.

Apie orą

Orai turi svarbią, kartais tiesioginę įtaką žmonių gyvenimui. Klimato kaita ir kraštutiniai orai (uraganai,  sausros, liūtys) verčia žmones migruoti. Orai veikia žmones ir mažiau drastiškais būdais. Esant kraštutiniams karščiams arba šalčiams, veikiama žmogaus imuninė sistema. Oras taip pat gali įtakoti nuotaikas. Nepaisant to, oras negali turėti tiesioginio poveikio žmogaus darbui ar mokymuisi. Jam įtakos turi tik paties žmogaus požiūris į oro pobūdį – karštį, šaltį ar lietų.

Pirmosios vasaros dienos – saulėtos ir šiltos, todėl mane puikiai nuteikia kūrybai ir geriems darbams 🙂

Apie temperatūrą

Daugelyje naujai besisteigiančių vaistinių jau yra norma įrengti ir kondicionierių. Tai džiugina. Tačiau yra nemažai vaistinių, kuriose karštomis vasaromis dienomis dirbti darosi sudėtinga. Nepaisant vaistinėje vyrančios aukštos temperatūros, darbuotojai priversti į temperatūros registravimo žurnalus rašyti reikiamą, o ne realią temperatūrą ir drėgmę. Kokiu tikslu tuomet pildomi tie žurnalai, kuriuose atsispindi neteisinga informacija? Juolab, kad tas žurnalų pildymas yra niekinis. Ne paslaptis, kad tai vienas iš nykiausių vaistinės darbuotojams privalomų atlikti darbų, todėl dažnai yra užmirštamas ir pildomas tikrai ne kiekvieną dieną ir ne tą pačią valandą. Kai planuojami vidaus auditai ar planiniai vaistinės patikrinimai, arba ateina dirbti naujas vaistinės vadovas, tuomet žurnalai ištraukiami iš po apačios kitų žurnalų ir vienu ypu surašomi duomenys pagal būdingą tam sezonui temperatūrą 🙂 Įdomu, kaip temperatūra registruojama ir kontroliuojama degalinėse ir kitose naujose prekybos vietose, kur prekiaujama vaistais? Ar ten irgi pakabinti higrometrai, kurių parodymus registruoja atsakingas asmuo?

Apie naujoves

Vaistinių tinklai neriasi iš kailio, bandydami privilioti vis daugiau klientų. Vienos vaistinės dalina dovanas, kaip spaudos kioskai kavą (pirk 6 puodelius ir gauk vieną nemokamą), kitos – prašo lankytojų užpildyti anketą apie aptarnavimą ir juos aptarnavusį darbuotoją ir taip dalyvauti loterijoje. Nedalyvauju lažybų žaidimuose (statymuose), tai ir nežinau, gal jau ten siūloma lažintis, kaip smarkiai pabrangs vienas ar kitas vaistas, pvz., per pusę metų 🤔 Farmacijos banginiai galėtų susitarti  tarpusavyje ir surežisuoti statymą (kaip kartais tai daro sportininkai) – taip dar labiau papildytų savo amžinai tuščias kišenes 😄

Yra ir tokių vaistinių, kurios lygiuojasi į Anglijos aukštuomenę ir rengia arbatos popietes, vadindami tai – “Bendruomenės popietė”. Šios popietės tikslas – su bendruomenės nariais pasidalinti sukauptomis žiniomis apie sveikatą, pabendrauti neformalioje aplinkoje. Viskas būtų puiku, jei suteikta informacija ne skatintų įsigyti maisto papildų ar nereceptinių vaistų, o atvirkščiai, šviestų, kad kuo mažiau jų žmonės pirktų. Tačiau temos taip gudriai sudėliotos, kad jose apstu reklamos ir skatinimo įsigyti veiksmingų ir “po ligos taip reikalingų organizmui” vaistinių preparatų ar maisto papildų. O juk farmacijos įstatyme aiškiai parašyta, kad reklamuoti vaistinius preparatus neturi teisės sveikatos priežiūros ir (ar) farmacijos specialistai, teikdami sveikatos priežiūros ar farmacines paslaugas… O norinčių jas teikti tikrai netrūksta, nes tai dar vienas būdas pagerinti savo finansinę padėtį. Keista tik, kad temos numetamos “iš viršaus” su visa smulkiai aprašyta medžiaga ir savo interpretacijų būti jau negali. Neduok, Dieve, pasakysi sakinį, kuris atgrasys klientą nuo pirkimo. O pateikta medžiaga, tikriausiai, ne kartą paredaguota marketingo atstovų ar koučerių, todėl yra įtaigi ir viliojanti.

Dažnai mėgstame pasakyti: “Nu ir tipažas pas mane apsilankė…” O tų tipažų, tikrai užklysta įvairių. Šiandien sugalvojau pažaisti psichologą – mėgėją 😎

Cholerikas

Jis dar vadinamas geltonąja tulžimi. Cholerikai – impulsyvūs. Jiems būdingi staigūs, aštrūs judesiai, jėga, o emocijos išreiškiamos labai aiškiai. Jie yra nestabilūs. Tai kažkas panašaus į:

– Duokite ką nors į nosį 10 metų vaikui.

– Galite pabandyti drėkinantį nosies gleivinę purškiamą preparatą.

– Ką čia man purškalus siūlote! Kaip aš jam įpurkšiu?

– Vaikas jau didelis, pats lengvai įsipurkš.

– Gal išprotėjote!!! Aš sau į nosį nieko nelašinu, nepurškiu! Ir vaikui to nedarysiu! Duokite Actifedo tab.

– Bet jas galima vartoti tik vyresniems kaip 12 metų vaikams.

– Jau jūs man neaiškinsite, kas galima, ir kas negalima!

xxx

Apsipirkinėja senjoras vaistinėje, kaip staiga suskamba jo mobilus telefonas. Viena ranka jis ima iš piniginės pinigus, kita gi bando atsiliepti. Šiaip ne taip nuspaudžia mygtuką, bet tuomet pažeria pinigus ant žemės. Tada, aišku, susinervina ir rinkdamas pinigus pagaliau atsiliepia:

– Ko nori? Eik tu nachui, blet!…atsiprašau…Kiek aš skolingas?

Ką galėjau pasakyti šiems klientams? Nebent:

“JEI NESKIRSITE LAIKO SAVO DVASINIAM GYVENIMUI, TAPSITE (jei dar netapote 🙂) IRZLIU, DIRGLIU, GREIT UŽSIPLIESKIANČIU, NEPAJĖGIANČIU SAVĘS KONTROLIUOTI ŽMOGUMI.”

Sangvinikas

Šio tipo žmonės labai greitai randa bendrą kalbą su kitais, moka ir nori bendrauti. Jausmai kyla greitai, taip pat greitai jie kinta. Sangviniko mimika bei kalba labai išraiškinga, jausmai – gilūs.

– Čia jūsų vaistai, mokėti nereikia nieko.

– Aš nenoriu už dyką. Padeklamuosiu jums savo eiles…  (deklamuoja)

– Na, puikiai kuriate.

– Negalvokite, kad aš sena. Nesvarbu, kad su sena skrybėle. Man tik 8 metai, nulis juk nesiskaito 😀

– Todėl ir aš jums sakau – mokėti nereikia, nes nulis – nesiskaito 🙂

– Vyras pavargo nuo manęs, tai išleidau pailsėti į sanatoriją. Sakau jam: “Eik ir pagauk kokią undinę.” Likimo ironija: ko nenori, tą ir gauni. Nenorėjau jauno vyro, o gavau. Dabar reikia suktis…

xxx

– Duokite lekspantylio.

– ??? Gal turite galvoje leksotanilį? 

– Nežinau, gal. Miegui reikia.

– Tai – psichotropiniai vaistai. Reikia recepto.

– Kokie čia psichotropai, visas kaimas geria, užtat gerai miegam ir galvos niekam nekvaršinam 🙂

xxx

– Buvau pas gydytoją, kad ji man vaistų išrašytų nuo sąnarių skausmo. Tai ji man siūlo mankštą. Špygą aš jai parodžiau, vaaa toookią 🖕, kokią dar mankštą

Ir man išraiškingais judesiais palei nosį suraito tikrą špygą 😮 kad geriau įsivaizduočiau.

Kartą Lietuvoje

Tai nutiko vienoje Lietuvos vaistinėje. Istorija tikrai verta plunksnos. Išgirdau ją per vieną kolegų susiėjimą. Kaip visada, pokalbis sukosi apie darbą ir su juo susijusias istorijas. Gaila, kad nedalyvavo tikrasis istorijos pasakotojas, bet, manau, istorija dėl to nepraras savo žavesio 🙂 Ir te nesupyksta jis, jei pasakojime įsiterps vienas kitas mano žodis. 

Pirma diena

Atėjo senjoras į vaistinę ir pateikė gydytojo receptą. Ten buvo išrašytas tepalas Flucinar (recptinis vaistas, stiprus gliukokortikosteroidas). Tą kartą jam klausimų nekilo, todėl nusipirko ir, išklausęs vartojimo ypatumų, patenkintas išėjo. Bet greitai sugrįžo. Su tepalu rankose ir visiškai nepatenkintas! 

– Man jo nereikia, jis labai kenksmingas, tiesiog nuodingas! Aš perskaičiau informacinį lapelį. Negali būti, kad gydytoja tokį nuodą parašė!

– Ji jums paskyrė tokį vaistą, kuris būtų veiksmingas. Vartosite pagal instrukciją ir viskas bus gerai.

– Nebus gerai. Ar jūs skaitėte, kiek ten pašalinių poveikių išvardinta? Gal net 50!

– Visi vaistai turi šalutinius  poveikius.

– Bet tiek!

Ir pradėjo lietis gyvatės iš burnos – širdis sustos, inkstai neatlaikys, kepenys iškris ir, apskritai, anksčiau laiko mirs.

– Na, negaliu aš priimti vaistų atgal, vaistai – negrąžinami. Tuo labiau, jums gydytojas paskyrė gydymą.

Tuo pokalbis baigėsi, bet istorija – ne 🙂