Vaistininko užrašai

Nepamenu, ar kada teko pirkti salotų, kurios kainavo daugiau nei 5 litus už vienetą (o ne kokį nors kilogramą). Dabar, kai jau už viską atsiskaitome eurais, vis rečiau verčiame kainas į praeities valiutą. Ir tie skaičiai dažnai akių per daug nebado, nes jie yra maži. Kol nekonvertuoji… Vaistinėje – panašiai, kaip ir visur kitur. Kažkada pabandžiau prisiminti vaistų nuo peršalimo kainas. Labai populiaru peršalus pirkti miltukus (TheraFlu, Coldrex, Fervex ir kt.) vienetais. Kartais taip atrodo pigiau, kartais galvojama, kad greitai pasveiksiu ir daugiau nebereikės, o kartais kišenėje yra tik „smulkmė”? Todėl perkant kelis miltukus ta kaina ir neatrodo „žudanti”: 60-70 cnt su akcija ir 80-90 cnt be nuolaidų. Padėjai tuos centus ant prekystalio ir jau po valandos kitos pamiršai, kad juos aplamai turėjai. O ir kišenė palengvėjo. Kitą dieną – vėl tas pats. Ir tik tada, kai liga nė nebando trauktis, o tik dar labiau paūmėja, supranti, kiek daug, pasirodo, kainuoja sirgti. Visus miltukus peršalimui gydyti rekomenduojama gerti 4 kartus per dieną ir gydymą tęsti apie 4 dienas. Aritmetiškai tai atrodytų taip: 4×4=16×0.85=13.60€≈46.96 lt. Kada tiek mokėjote senais gerais laikais? O kur dar žolelių arbatos, vitaminas C, lašai į nosį? Susidaro visai solidi suma. Bet nėra ko gręžiotis atgalios. Sakoma: vakar yra istorija, šiandien – šventė, o rytojus – dovana. Tad nueikime į vaistinę ir „pasidarykime” sau kalėdinę dovaną – nusipirkime vitaminų, nes šiandien jie kainuoja 20€, o rytoj, galbūt, kainuos jau 25€ ? Žinoma, kad juokauju… Jūs taip pat juokitės, nes juokas palengvina stresą, stiprina imuninę sistemą, žemina kraujo spaudimą. Nes besijuokiantis žmogus yra patrauklus ir atrodo jaunesnis. Be to, juokas – natūralus vaistas ir nieko nekainuoja.

Skaityti toliau »

Nors pagrindinė mirusiųjų lankymo diena jau praėjo, tačiau mintys apie žmogaus laikinumą šioje žemėje niekur nedingsta. Taip jau būna, kad niūrios ir liūdnos mintys dažniausiai aplanko tamsiais rudens vakarais, o jeigu nesimiega, tai – ir naktimis. Sakoma, kai tik žmogus gimė, nuo tos akimirkos jis pradeda mirti. Kuo žmogus eina į vyresnį amžių, tuo dažniau jį aplanko mintys apie mirtį. Kai buvau vaikas, apie mirtį retkarčiais irgi pagalvodavau. Bet tada buvo baisu ne todėl, kad aš kažkada mirsiu, bet kad mirs mano tėvai. Ir tada įsikniaubdavau į pagalvę ir duodavau laisvę ašaroms. Bet tas periodas praėjo, aš užaugau, o vis dar pasitaikančios mintys apie mirtį priverčia dažniau džiaugtis šia diena (būtent, ne rytdiena). Ir susimąstyti: o kas po to?

Kodėl žmones taip jaudina mirtis? Gal apie ją pradedame galvoti, kai netenkame tų, kuriuos mylime? O gal dėl to, kad susiduriame su žmogaus gyvenimo ribotumu? O gal bijome nežinomybės?
Labai paprastai mirtį apibūdina judaizmas: mirtis – natūrali žmogaus gyvenimo pabaiga. Joje nėra nieko tragiško. Galvoti apie mirtį yra beprasmiška. Galvoti reikia apie gyvenimą.

Hinduizmas teigia, kad žmogaus gyvenimą po mirties lemia jo ankstesnio gyvenimo elgesys ir jo pasekmės – karma. Siela pereina daugelį gyvenimų, ne tik žmogaus, bet ir gyvulių bei augalų. Gyvenimas atgimimų rate iškyla vis nauja forma. Mirtis yra pats svarbiausias gyvenimo įvykis, nes tai perėjimo į naują egzistavimo būdą etapas. Hinduistui mirtis yra šventė, o ne liūdnas įvykis.

Skaityti toliau »

Metas, kai sukame laikrodžio rodykles atgal, nebyliai primena apie artėjantį rudenį. O parduotuvėse, kai žvakės užleidžia vietą naujametiniams niekučiams, supranti, kad jau ir žiema – ne už kalnų ? Nors Kalėdų seniui dar anksti su dovanom bėgioti, bet aš su džiaugsmu atiduosiu dovaną vienos linksmos istorijos kūrėjai net nelaukiant Kalėdų. Kaip ir buvo žadėta, knyga apie sveikatą iškeliauja pas daugiausiai skaitytojų balsų surinkusios istorijos savininkę – Jurgitą.

Apie vaistus.

Prieš kelis mėnesius rašiau apie pasikeitusį valstybinį kompensuojamų vaistų kainyną. Gal ir nedaug laiko praėjo, kad galima būtų daryti kažkokias išvadas, tačiau didelio klientų nepasitenkinimo dėl padidėjusių vaistų kainų nesulaukėme. Gal dėl to, kad jos labai ir nepakilo, arba žmonės priprato ir jų tokie dalykai jau nestebina. Labiau nepatenkinti tie ligoniai, kurių vaistų iš viso neliko tame sąraše. Tiksliau, vaistai su ta veikliąja medžiaga sąraše liko, bet išimti brangiausi analogai. Tai reiškia, kad žmogus rinkdavosi originalų vaistą ir už jį sutikdavo daugiau primokėti. Kai šių vaistų neliko, jie pabandė pakeisti generiniais ir už juos mokėjo mažiau arba visai nemokėjo. Vieni taip ir liko prie naujovių, o iš kitų sulaukėme nusiskundimų dėl pasireiškiančių pašalinių poveikių. Tikiu, kad daugelis iš jų to neišsigalvojo. Šie klientai pasirinko kitą kelią – įsigyti anksčiau vartotus originalus už pilną kainą. Dėl šios pacientų grupės iš tiesų liūdna. Iš jų valstybė atėmė pasirinkimo laisvę. Na, bet jei valstybė iš to sutaupys, gal visiems mums bus tik geriau ?

Iš R. Šilansko anekdotų:

Ateina vyras į vaistinę. – Prašau duoti acetilsalicilo rūgšties. – Jums aspirino? – Na taip, niekaip negaliu įsiminti šio žodžio.

Apie elektroninius receptus.

O jų vis daugėja. Jau po truputį apsiprantame su šia sistema ir jei viskas būtų dar paprasčiau sukurta IT specialistų, manau, ir gydytojai tuo būtų patenkinti. Mažiau juos trukdytume dėl neįskaitomai ar neteisingai parašytų receptų.
Iš R. Šilansko anekdotų:

Vaistininkas moko jauną praktikantą. – Na, o šitų miltelių duodame, jei receptas parašytas visiškai neįskaitomai.

Skaityti toliau »

Tikriausiai, kiekvienas iš mūsų ne vieną kartą per dieną atsiduria pasirinkimo kryžkelėje. Nebūtinai vaistinėje ? Aš – ne išimtis. Rezultatas kartais priverčia nusišypsoti, kartais – supykti.

Na, pavyzdžiui, kartais per TV rodo kelias mėgstamas laidas ar filmą vienu metu. Norisi viena akim stebėti ir tą, ir aną, kad tik ko nors nepraleisti. O kadangi šiuolaikiniai televizoriai savo išmanumu nenusileidžia išmaniems telefonams ir kitiems prietaisams, aš vienu metu (bet tikrai nedažnai) „padalinu” ekraną į du ar keturis kvadratus ir vienu metu matau, kas kur vyksta: kur pasibaigė reklama, kur ką nors jau spėjo nužudyti ar koks nors politikas eilinį kartą nusišnekėjo. Tik va, jei gali matyti kelias televizijas vienu metu, tai girdėti visko neišeina – turi pasirinkti, kas svarbiausia ?

O kartais dvejoju, kokį putojantį vyną pirkti – ar brangesnį, ar su akcija, ar skanesnį. Beje, galutinis rezultatas ne visada tenkina. Tenka ir gailėtis dėl vieno, ar kito pasirinkimo. Bet kažkodėl sekantį kartą vėl imi ir padarai tą pačią nesąmonę. Ne visiems, ir ne visada pavyksta pasimokyti iš klaidų. Nors, sakoma, kad klaidų nebūna, yra tik gyvenimo pamokos.

Žiūri žmonės per TV vaistų ar papildų reklamas ir ruošiasi kitą dieną aplankyti vaistinę. O kai ateina, nežino, kurį vaistą pirkti: ar tą, kurį ką tik reklamavo, ar tą, kurį parekomenduos vaistininkas. Jei esate linkęs leisti kitiems įgyvendinti jūsų ketinimus, paklausysite vaistininko. Ir didelė tikimybė, kad nepralošite. Bet neužilgo vėl sėdėsite prie televizoriaus ekrano ir žiūrėsite tas pačias vaistų reklamas ? Ir nežinia, ką pasirinksite sekantį kartą.
Arba, įžengęs ir nužvelgęs dvi darbuotojas (rašau apie moteris, nes jų šiuo metu yra daugiau dirbančių vaistinėse nei vyrų), suabejosite: „Pas kurią geriau eiti?”. Vieni pasirinks jaunystę, kiti – patirtį. Tačiau ne visada stereotipai suveikia teisingai – galite labai apsigauti.

Skaityti toliau »

Sakoma, kad geriausia į svečius kviestis triukšmingą, apetitu nesiskundžiančią jaunesnių žmonių kompaniją. Prasta nuotaika išgaruos jau besiruošiant juos priimti ? Kai į vaistinę užsuka jauni žmonės, ji prisipildo gerų emocijų, smagaus triukšmo ir neišsenkančio optimizmo.

Kai turiu laiko, stebiu užsukančių į vaistinę žmonių elgseną. Tada bandau nuspėti, kaip viskas klostysis toliau. Nes iš pirmų žingsnių jau dažnai matyti, su kuo turėsi reikalų. Pavyzdžiui, kai įeina pagyvenęs vyriškis ir vietoj „labas” išrėkia:

Ar man pritaikysite šiandien nuolaidą?!

supranti, kad reikia apsišarvuoti kantrybe. Kai pamatai tą patį, kasdieną užsukančio į vaistinę veidą, supranti, kad kalba bus ne apie vaistus, o apie gyvenimą. Pagal išvaizdą ir akių žvilgsnį lengvai atpažįsti ir vaistų firmų atstovus. Iš pirmo pasakyto sakinio nesunku atspėti, kada prieš tave stovi gydytojas (beje, dažnas gydytojas receptą sau pildo prie mano akių, retkarčiais pasitardamas, ką geriau išsirašyti). Bet kartais apie atėjusį žmogų negaliu pasakyti nieko. Bet ne tai svarbu.

Kaip jau kažkada rašiau, labiausiai laiko stoka skundžiasi senjorai. Tą laiko stoką puikiai pavaizduoja jų elgesys. Labai dažnai matau gana linksmą situaciją, kai prie įėjimo į vaistinę, dar lauke užverda kova – „kas pirmiau”. Vienu metu susikerta jaunuolio ir senjoro interesai. Kadangi jaunimas šiandien yra tikrai išauklėtas, jaunuolis įleidžia senolį (dažną – su lazdele, ar šiaip, sunkiau ir lėčiau judantį) ir skuba prie manęs. Reikėtų pamatyti, kaip tada atkunta senjoras! Bėgte bėga nuo durų iki kasos ir prieš pat jaunuolį užsiima eilę. Tada pasideda krepšius ir pradeda ieškoti: receptų, kompensuojamų vaistų knygutės, vaistų dėžučių pavyzdžių, raštelių, ko reikėtų nusipirkti vaistinėje ir parduotuvėje, nuolaidų kortelės, galų gale, pinigų. Tai tikrai užtrunka. O tuo metu, jaunuolis ir aš stebime situaciją ir , turbūt, tik dviese suprantame jos absurdiškumą. Nes tam jaunam žmogui reikia tik Citramono, o senoliui – visos vaistinės. Todėl, te nepyksta senjorai, stengiuosi tuo pačiu metu pakalbinti abu klientus: viena akim žiūriu į senolio receptus ir ramiai aptarnauju jaunimą. Vieni senjorai tolerantiški, nepyksta, kad jaunuolis pirmas nusipirko vaistų, o kitas meta piktą žvilgsnį, sakydamas, kad jis labai skuba. O kur mes nuskubėsime? Juk priekyje – tik mirtis ? Iš to skubėjimo, dažnas ir vaistų knygelę palieka, ir su savim turėtą lazdelę prisimena tik išėjęs į lauką. Ir šita tyli kova tarp jaunų ir nelabai jaunų vyksta kiekvieną dieną, tiksliau, ne kova – o jaunimo tolerancija. Nes dar neteko matyti, kad nors ir kaip skubėtų, jaunuolis neužbėgs už akių kitam, ko negalėčiau pasakyti apie mūsų senjorus.

Skaityti toliau »

Po langais iš ryto
Obuolių prikrito.
Gelsta klevo lapas –
Rudenėli, labas!

Paskutinės gėlės
Liūdi vasarėlės.
Su rugsėju šnekas
Baltas smėlio takas.

O mažiesiems gera –
Sąsiuviniai šnara,
Šviečia pirmas lapas –
Mokyklėle, labas!

(Ramutė Skučaitė)

Na, tokios šilumos, kaip buvo praėjusių metų rugsėjo 17-ąją, tikriausiai jau neatneš, nes tą dieną, bent jau Ukmergėje termometrai rodė 27,3 laipsnius karščio. O šiais metais šiluma mūsų nelepino net vasarą.

Rugsėjo mėnesį diena susilygina su naktimi. Padangę vis dažniau dengs debesys, negailėdami lietaus, mėnesio pabaigoje gali būti ir šalnų.

Naktys vis tamsės, danguje ryškiai spindės žvaigždės. Rugsėjį gausiai krinta meteoritai. Sakoma, kad tai nukrinta mirusio žmogaus žvaigždė. Stebuklingai, bet šiek tiek žada nukristi ir vaistų kainos po valstybinio kompensuojamų vaistų perkainavimo. Aišku, ryškaus kritimo nelaukime, nes po kiekvieno tokio garsaus paskelbimo dažniausiai seka tylus gudravimas, todėl mums, dirbantiems vaistinėse bus tik daugiau painiavos ir aiškinimų, kodėl tas ir anas vaistas ne atpigo, kaip skelbta, o dar ir pabrango (o taip tikrai bus dėl paprastam žmogui nesuprantamo bazinės kainos skaičiavimo). Bet galima pasidžiaugti, kad į kompensuojamų vaistų sąrašą bus įtraukti inovatyvūs, sunkiems susirgimams gydyti skirti vaistai. Tačiau ir vėl nekokia žinia prie brangesnių vaistų prisirišusiems ligoniams. Bus nemažai vaistų, kurių negalėsite įsigyti su kompensuojamųjų vaistų knygele (kurie yra daugiau negu 40% brangesni už pigiausius analogiškus vaistinius preparatus) – turėsite rinktis analogiškus, mažesnes priemokas turinčius vaistus. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir neblogai – galima bus sutaupyti, kita vertus, jei žmogus yra pajėgus finansiškai įsigyti brangesnį originalų vaistą – iš jo atimama galimybė tai padaryti (nebent mokėti pilną kainą). Žodžiu, nebus taip, kad ir avis sveika, ir vilkas sotus ? Pagyvensim šiek tiek, patyrinėsiu esamą situaciją ir papasakosiu, ar labai paveikė žmonių nuotaikas tie pasikeitimai.

Skaityti toliau »

Į vaistines užsuka įvairaus amžiaus, įvairių charakterių ir visokių nuotaikų žmonės. Visi turi skirtingus tikslus, nevienodo storio piniginę ir problemų naštą ant pečių. Ir elgesys jų skiriasi.

Iš gausaus pirkėjų būrio ryškiai išsiskiria lietuviai, besidarbuojantys užsienyje ir trumpam sugrįžę į Lietuvą. Jie perka labai daug, niekada neklausinėdami kainų, nebijodami, kad piniginėje ar kortelėje pritrūks pinigų, dažnai nori įsigyti receptinių vaistų be receptų ?, kiti – atvirkščiai, receptais būna apsirūpinę iš anksto, ir ne vienu dviem, o penkiais. Dažnai kartu su jais šalia stovi ir giminaičiai, kuriems taip pat nuperkama tai, ko jiems reikia, nes patys nusipirkti jie neįstengia. Iš šių pirkėjų dažnai išgirsi:

Man kaina nesvarbu, duokite, jei tai yra geras produktas, ir, aplamai, viską, kas geriausia.

Su jais – kalba trumpa ir paprasta, nes jų nevaržo pinigų stygius.

Kita grupė – vidutinio amžiaus. Vieni jų – santūrūs ir inteligentiški žmonės. Visada pasisveikina, visada atsisveikina, dažnai klausia patarimo, kaip pasirinkti tai, ko reikia labiausiai. Dažnai prisiriša prie vienos vaistinės, neperka bet ko ir žino pinigo vertę.
Bet ne visi tokio amžiaus pirkėjai elgiasi ramiai. Yra tokių, kurie tikrina tavo žinias, bando įrodyti, kad esi neteisus, didžiuojasi, kad žino labai daug apie vieną ar kitą vaistą ir moko, kaip reikia dirbti. Tokiems geriau pritarti, tada abi pusės lieka patenkintos ?

Keturiasdešimtmečiai vyrukai, pirkdami vaistus ar papildus, mėgsta išsitraukti iš kišenės ne piniginę, o pluoštą banknotų – ne du tris, bet keliasdešimt. Gal nori padaryti įspūdį? Bet 5 euracenčius grąžos visada pasiims ?

Jei šnekėti apie senjorus, tai jų irgi būna visokių. Tie, kurie ramūs, nesiginčija ir matosi, kad tikrai sunkiai pragyvena (ne vieną jų jau pažįsti dešimtmetį), visada šypsosi ir nepriekaištauja, kad vaistai yra labai brangūs (nors jie iš tikrųjų yra laaaabai brangūs). Dažnai ir grąžos nepaima, dar priduria:

Skaityti toliau »