Vaistininko užrašai

Nors orai nelepina ir ypatingai nedžiugina, linksmybių pas mus netrūksta. Visada labai prajuokina žodžiai – „ką galėčiau pas jus nusipirkti” arba „ko čia man dar reikėtų, gal pasiūlykite ką nors” .

Primenu, kad pas mus galėtumėte nusipirkti vaistų, papildų, med. prekių ir kosmetikos ? Nors daug kam reikia dar ir loterijos bilietų, nuolatinių transporto bilietų, baterijų, klijų ir kitų labai reikalingų daikčiukų.

Bet kartais žmonės užsuka pasidalinti ir savo patarimais.

Viena moteriškė papasakojo apie efektyvią priemonę nuo iššutimų ir pragulų. Kai senuose namuose kirvarpos išgrauždavo sienas, nubyrėję tinko gabaliukai buvo puiki priemonė kūdikiams ir gulintiems ligoniams nuo odos pažeidimų.

Kitas pirkėjas patikino, kad konjakas pagerina kraujotaką. O kryžiažodžių sprendimas apsaugo nuo Alzheimerio ligos.

Bet ne tik jūsų patarimai mus džiugina. Kartais linksma pasidaro jau nuo pokalbio pradžios.

Vyrukas, atėjęs pirkti vaistų kaimynui nuo prostatos, klausia, kaip naudoti ir, išgirdęs, kad reikia gerti 1 tab., sako:

Aišku, gerai, tada gersiu dvi.

O aš jam atsakau:

Gerai, gerkite dvi, bet kaimynui perduokite, kad gertų po vieną ?

Skaityti toliau »

Ir apie ką gi reikėtų parašyti tokią permainingą lietingą – saulėtą dieną?

Tikriausiai apie permainingą ramią – audringą dieną vaistinėje ?

Kai mėnesis artėdavo prie pabaigos ir ateidavo naujas, žmonių vaistinėje ženkliai sumažėdavo. Tačiau jau paskutinius tris mėnesius taip nėra. Ar tai reiškia, kad žmonės jau negyvena nuo algos iki algos (nuo pensijos iki pensijos ir pan.)? Ar tai reiškia gerėjantį mūsų žmonių gyvenimą? O gal gyvenimą skolon?

Negaliu atsakyti, kaip yra iš tikrųjų, tiesiog, konstatuoju faktines aplinkybes: žmonių yra daug visomis mėnesio dienomis ? Taigi, ir linksmų nutikimų nestinga.

Smagu matyti jau trečią mėnesį iš eilės į vaistinę užsukantį benamį alkoholiką. Vakarais matau jį stovintį prie prekybos centro ir prašantį pinigų. Pas mane jis ateina nusipirkti … ne spirito ? Jis perka sau vitaminus. Visus kartus atėjo su kvapeliu, su labai prasta prekine išvaizda, bet savo surinktus centus išleidžia savo sveikatai gerinti. Mane tai labai gerai nuteikia. Todėl kai toks žmogus prašo jūsų paaukoti jam pinigų, negalvokite apie jį vien tik blogai. Pasirodo, ne visada pinigai nueina vėjais ?

O štai kitas pokalbis su pagyvenusia senjore. Ji paprašė manęs pačių pigiausių kraujotaką gerinančių vaistų. Pasiūliau kelis variantus, bet įspėjau, kad reikės gerti 2-3 tabletes per dieną. Ji man sako, kad užteks ir vienos. Tada, sakau, geriau visai nepradėkite gerti, nes kai nuo 1 tabletės nebus poveikio, tada liks kaltas gydytojas ir vaistininkas, kad blogus vaistus pasiūlė. O ji man atkerta:

Nenoriu gerti tris kartus! Ir nereikia man tų vaistų, geriau jau alkoholio stikliuką paimsiu kasdien ir užteks toms mano kraujagyslėms.

Laisvoj šaly laisva valia. Va taip.

Skaityti toliau »

Daugelis straipsnių gimsta iš televizijos. Tai ir nesibaigiančios reklamos, ir laidos apie sveikatą, sveiką gyvenimo būdą, įvairias naujoves, skiepus, naujus gydymo metodus ir naujas mokslo hipotezes, kurias įdomu panagrinėti.

Šį kartą užkliuvo reportaže besiskundžiantys kaliniai. Jie reikalauja europinių standartų, geresnio maisto, įvairesnių prekių kalėjimo parduotuvėje, daugiau erdvės ir daugiau teisių, o to negavę, skundžiasi teismams, rašinėja raštus, klausinėdami, kokia patalpų, kuriose gyvena, temperatūra, kada darytas remontas ir kokios medžiagos naudotos. Kai ką domina ir tarakonų skaičius kameroje. Neteko pabuvoti tokioje kameroje, bet, manau, visi suprantame, kad tai ne sanatorija ir reikalauti to, ko nenusipelnei, yra amoralu. Nors tai ir ne sanatorija Palangoje ar Druskininkuose, psichologai ir psichoterapeutai kaliniams prieinami, kaip, deja, ne kiekvienam eiliniam nepasiturinčiam piliečiui. Ir televizija, ir garso aparatūra, ir kompiuteris yra dažnoje „palatoje”. Net ir mokytojai ateina pas tuos, kurie siekia mokslų. Tai nėra blogai, nes šaliai reikia išsilavinusių piliečių. Tik kyla klausimas, kam bus panaudotos įgytos žinios?

Mūsų kalėjimai perpildyti žmonių, kurie yra išlaikomi valstybės lėšomis. O kodėl nepriėmus įstatymų, kad savo išlaikymą turėtų garantuoti patys kaliniai? Pavyzdžiui, įrengti jiems didelę patalpą, pristatyti specialių dviračių ir liepti minti, kol visas kalėjimo patalpas aprūpintų energija ? Gal tada praeitų noras skųstis ir šokdinti valstybę. O dabar kaip čia gaunasi: apvagia ar sumuša tave, tavo artimą ar svetimą – negana, kad jau tampi nusikaltimo auka, bet dar ir iš savo kišenės turi jį išlaikyti tuos ilgus kalinimo metus.

Skaityti toliau »

Vakar vėlai vakare pažiūrėjau į dangų ir pamačiau pilnėjantį mėnulį. Po minutės pagalvojau: o gal jis nepilnėja, o atvirkščiai, plonėja? Tiek metų gyvenu ir niekada neiškilo toks klausimas ? Pažiūrėjau į kalendorių, kad patenkinčiau savo smalsumą. Pasirodo, pilnėja.

Šią savaitę vis dažniau aplanko lietingi orai. Visai dar neseniai daugelis užėjusių į vaistinę pageidavo lietaus, nes žemė visai išdžiūvusi.Tačiau prapliupus lietui, žmonės jau bamba, kad reikia saulės ?, nes drėgna, tamsu ir liūdna. Ta proga paprašo receptinių psichotropinių vaistų (žinoma, recepto neturi) – nuotaikai praskaidrinti (nes tokiu oru pas gydytoją recepto eiti nesinori ?). Kiti ateina su padirbtais receptais (tų pačių psichotropų) ir svajingai žvelgdami laukia savo dopingo. Kartais gauna, kartais – ne. Vienas vaistininkas – akylas, kitas – nelabai, dar kitam aktualu vaistinės apyvarta. Kai pasakai, kad su receptu ne viskas yra gerai, klausia, kas blogai (nes kitą kartą jau atneš be klaidų), paaiškina, kad gydytojas skubėjo, todėl galėjo suklysti ir pan. Bet visada yra pasiruošę greitam pasišalinimui, jeigu viskas pakryps ne taip, kaip suplanuota. Klientai tie dažniausiai būna tie patys veidai, gydytojas – kartais keičiasi, bet raštas išlieka tas pats ?, poliklinikos antspaudas – irgi tas pats. Ir atidirbtos sistemos šiuo klausimu pas mus nėra. Nes jei receptas išrašytas teisingai ir turi visus reikalaujamus rekvizitus, tai iškyla dilema, kaip elgtis (nors 100% žinai, kad tai afera). Yra toks puslapis, kur gali sužinoti dirbančio gydytojo duomenis, bet jei receptai pavogti, arba antspaudas atitinka? Tuomet tik gali pasakyti, kad neturime šio vaisto. Tada pirkėjas eis kitur, ir manau, vis tiek gaus. Keista tik, kodėl tie vartotojai, daugiausiai narkomanai, perka vienus iš brangiausių vaistų. Tikriausiai, jie geriausiai „veža” ? O gal ir jie nenori atsilikti nuo mados?

Taigi, baigiant apie blogus orus: blogo oro nebūna, yra tik netinkama apranga. Ir pagaliau, kiekvienas sulaukiame tokio laikotarpio, kai ir žiemos, ir vasaros, ir saulė, ir lietus džiugina vienodai ?

Šiandien vyrukas atėjo pirkti Viagros savo moteriškei ?. Sakau, kad moterims Viagros vartoti negalima, ji skirta vyrams (bent jau ta, kuria prekiauja Lietuvos vaistinės). Jis vis tiek nusipirko ir palinkėjo man gero vakaro. O aš jam palinkėjau geros nakties ?

Skaityti toliau »

Protingas ėjimas – pabranginti tą vaistų grupę, kuri yra naudojama kasdien. Nors ir keliais ar keliolika euro centų, bet jei tų vaistų per dieną nuperkama daug, tai per kelis šimtus vaistinių išeina visai neblogas rezultatas.

Visų vaistų ir papildų kainų atsiminti neįmanoma. Kad jos pasikeitė, pamatome, kai mėnesio pradžioje spausdiname akcijines kainas. Kadangi etiketėje viena kaina būna perbraukta ir šalia parašyta akcijinė, tada ir sužinome, kad ta perbraukta jau gerokai didesnė, nei senoji lentynoje. Tada jau žinai, kad mėnesio gale, kai baigsis akcijos, reikės vėl iš naujo spausdinti naujas kainas, nes jos neatitinka tikrovės. Aišku, kol galioja nuolaida, žmonės perka, nes kaina – viliojanti. Pasibaigus akcijai, ta kaina atrodo labai jau bauginančiai ? Bet pamažu ir prie to priprantama.

Bėda, kai nesužiūrime ir nepakeičiame kainų. Tada, kai pirkėjas klausia, kiek kainuoja – žvilgteli ir pasakai. O kai jau besiruošiančiam pirkti nuskenuoji ir kompiuteryje pamatai, kad kaina skiriasi 1€, 2€ ir daugiau, tada nežinai, kaip suktis. Vieni būna tolerantiški ir nieko nesako, kiti – atsisako pirkti, treti – pyksta ir vadina apgavikais ir aferistais. Gerai, kad tų pirmųjų pasitaiko daugiau ?

O tų kasdienių prekių kainas žinom jau mintinai. Populiariausios – visos spiritinės tinktūros ir ekstraktai. Tikriausiai nebuvo nei dienos, kad niekas nenupirktų buteliuko šio gyvybės eleksyro ?

Taigi, klientui pasiteiravus, kiek kainuoja lašai, atberiu kaip žirnius mintinai žinomą kainą. Bet nepagalvoju, kad ji gali būti pasikeitusi. Laimė, žmogus nesureikšmino ir viskas baigėsi gerai. Bet kai buteliukas pabrangsta 5-15 centų, jautiesi kaltas, kai kasdieną perkanti lašus močiutė žiūri į tave, kaip į tautos priešą ir prašo dar kartą pakartoti kainą. Ir tas kaltės jausmas tavęs dar ilgai neapleidžia, nors, tikriausiai, kaina pakilo ne tik mūsų vaistinėje, bet ir kitose. Tiesiog, esi pirmas žmogus šioje ilgoje grandinėje, kuriam tenka priimti visą pyktį ir nesusipratimus.

Skaityti toliau »

Nesvarbu, kad nuo ankstaus ryto pliaupia lietus, vaistinėje vis tiek vyksta judesys. Smagu, kad mes reikalingi?, liūdna – kad dažnai perkama ne tai, kas tikrai reikalinga ? Bet taip buvo, yra ir bus.

Nepamirškime, kad gydantis vaistais visada reikia pasverti gydymo naudą ir riziką. Kartais būna taip, kad parėjęs namo, ligonis perskaito vaisto anotaciją, išsigąsta ir nesiryžta vaisto vartoti. O jeigu alkoholio gamintojai privalėtų ant kiekvieno butelio išvardinti visas mokslui žinomas jo vartojimo rizikas, gal pavyktų kiek sumažinti alkoholio vartojimo mastą ? ? Bet kaip tada elgtis su spiritinėm tinktūrom, ekstraktais ir kitais spiritiniais vaistais?

Turiu tokią moterėlę, kuri 2-3 kartus per savaitę nusiperka pora širdies lašų buteliukų ir valerijono tinktūros. Ateina jau su lengvu „kvapeliu”, atrodo ji – su kiekvienu kartu vis prasčiau ir bijau, kad lašų išgeria daugiau, nei nurodyta anotacijoje. Bet neparduoti aš neturiu teisės, o žmogus degraduoja…

Dėl to „daugiau”, tai pasakysiu, kad daugelis ligonių linkę savarankiškai dozes padidinti iki neleistinų. Kai bandai paaiškinti, kad tai yra nesaugu, atkerta – kuo daugiau jų (vaistų) naudoju, tuo man geriau veikia, o su viena tablete nėra čia ką žaisti. Va taip ?

Kiekvienas žmogus yra individas, asmenybė , o jo poelgiai kartais būna nesuprantami net jam pačiam ? Todėl stengiamės per daug nesistebėti tom įvairiom saviraiškos formom ?

…gyveno kartą žmogus, kuris naktį šlapindavosi į lovą. Gydytojas išrašė jam raminamųjų vaistų. Pacientas pas gydytoją daugiau nebesirodė. Po kiek laiko gydytojas, atsitiktinai sutikęs jį, paklausė, ar jis vis dar šlapinasi į lovą. „Taip,- patenkintas atsakė pacientas. Tik dabar manęs tai nebejaudina”.

Skelbiama, kad amerikiečiai sunaudoja labai daug raminamųjų/migdomųjų vaistų. Kartą paskaitoje apie vaistus buvo parodyta skaidrė: prie sudegusio namo stovi besišypsanti šeima. Lektorius paaiškino, kad žmonės iš tikrųjų šypsosi, nes sudegęs namas – tai ne pasaulio pabaiga. Tai – naujo gyvenimo pradžia. Ir pridūrė: bet tai ne lietuvių šeima, čia vienos iš Amerikos valstijų gyventojai. Nes Lietuvoje – nebent kaimynas šypsotųsi tokioj situacijoj (bet gal ir mes jau keičiamės?). O raminamųjų/migdomųjų vaistų lietuviai taip pat sunaudoja nemažai.

Skaityti toliau »

Besiknaisiojant po jaunystės stalčius, radau seną, aptrintą popieriaus lapą. O tame popieriaus lape – labai protingas mintis. Nežinau, kieno tos mintys, nes neišlikę jokių įrašų apie autorių, bet jos velniškai teisingos ??

Todėl nusprendžiau pasidalinti tais šviesuliais, juolab, kad ir apie ligas šiandien visai nesinori rašyti ?

…mes galvojame, kad gyvenimas taps geresniu, jei susituoksime, susilauksim vaikų…

Po to apgailestaujame, kad mūsų vaikai vis dar nesuauga ir nesurimtėja, ir viskas bus puikiau, kai jie taps suaugusiais…

Po to mes nusimenam, kad jie tampa paaugliais, su visomis iš to išeinančiomis pasekmėmis. Aišku, mes juk būsime laimingesni, kai jie išaugs tą amžių…

Mes vis save raminam, kad mūsų gyvenimas taps geresnis, kai turėsim didelius namus, gerą automobilį, atostogausim, kur norėsim, seksas su artimu žmogumi nekels problemų, na, o išėjus į pensiją – gyvensim tik savo malonumui ?

Bet tiesa yra ta, kad beveik niekam nėra pakankamai laiko būti laimingam ŠIANDIEN IR DABAR!

Na bet jei ne dabar ir ne šiandien, tai kada? Nejaugi mūsų gyvenimas visada bus „bėgimas su kliūtimis?”

Pripažinkim, kad kurį laiką jau gali atrodyti, kad TAS gyvenimas jau, va, tuoj tuoj prasidės. Tas tikrasis, laimingas.

Skaityti toliau »