Vaistininko užrašai

Bažnyčia ir kinas

Skamba keistai: “Mišiose rekomenduojama dėvėti respiratorius. Uždarose erdvėse vyksiančiuose renginiuose visi vyresni nei šešerių metų žiūrovai ir dalyviai, personalas privalės renginio metu dėvėti ne žemesnio kaip FFP2 lygio respiratorius.” Ar bažnyčia – jau neuždara erdvė? Ar ten susirenka kitokie žmonės?

“Renginio organizatoriai privalės užtikrinti respiratorių dėvėjimo kontrolę viso renginio metu ir neaptarnauti respiratorių nedėvinčių žmonių.”

Sveikatos apsaugos ministerijos išaiškinimu, renginių apibrėžimas apima kino teatrų, profesionaliojo scenos meno įstaigų, taip pat kitus komercinius ir nekomercinius kultūros, pramogų, sporto renginius, šventes, muges, festivalius ar kitus tam tikrą laiką trunkančius organizuotus žmonių susibūrimus viešoje vietoje iš anksto nustatytu laiku. Religinės bei asmeninės šventės, anot SAM specialistų, nėra laikomos renginiais, todėl dėvėti respiratorius yra tik rekomenduojama.

Ar tokie dviprasmiški sprendimai daromi tik dėl to, kad reikia imituoti “daromus darbus”? Ar jie tikrai logiški? Ir ar tikrai padeda mažinti užsikrėtimo atvejus? Keista, kad visuomenė supranta šių veiksmų absurdiškumą, bet sprendimų autoriai – niekaip. Kino teatrai bent jau riboja atstumus tarp žmonių, o kaip to atstumo laikomasi bažnyčiose?

Kada ir kam izoliuotis? Kada ir kam testuotis?

Nurodymas izoliuotis po kontakto taip dažnai keičiamas, kad, gerai pagalvojus, gal iš viso geriau su niekuo nekontaktuoti… Tai dvi savaitės, tai dešimt dienų, tai septynios… Po to dar prasideda įvairios išimtys, nes keičiasi sąlygos: vieni turi vieną skiepą, kiti – du, treti – visus tris, dar kiti – paskiepyti ir persirgę, kiti – susirgę neskiepyti, susirgę paskiepyti po pirmo, antro, trečio skiepo, su imunitetu, be imuniteto, antikūnais, be antikūnų, šeimos nariai, bendradarbiai ar šiaip, virusą tik nešiojantys praeiviai… Britiškas, Braziliškas, Delta, Omikron,  dar vienas – apjungiantis ir deltą, ir omikron…Mutacijos, atmainos, genomai…

Du, visiškai skirtingi žmonės stebėjo, kaip parke šoka lietus:

– Tai – širdies gydytojas ❤️

– Ne, tai tik vanduo 💧, o jausmai yra melas.  

Netikėtai nušvito saulė, lyg dangus žaistų savo žaidimą.

– Tai – Dievo malonė ☀️

– Koks nepakenčiamas karštis! 

O pro juos plaukė žmonės, kas kur pasklisdami,  tai vėl pradingdami.

– Kokie žmonės pikti!

– O gal juos užklupo negandos?

Parke ant žemės gulėjo vyras. Žmonės, eidami pro šalį, žiūrėjo į jį kreivai ir niurnėdami.

– Prisigėrė kaip gyvulys 🐖

– Gal jam infarktas?! Greičiau kvieskite greitąją pagalbą 🚑

Po parką vaikštinėjo įsimylėjėliai, gaudydami kiekvieną vienas kito žvilgsnį. 

– Geriau jau neįsimylėtų…

– Laimingieji 💘 Kaip gražu 💞 

Ir štai, prie įėjimo į parduotuvę:

– Kokia neplauta vitrina!

– Kokios gražios gėlės, – atsakė kitas, sustingęs nuo šios grožio.

O parėjus namo:

– Pažiūrėk, – pasakė ji su nuostaba, priėjusi prie atidaryto lango.

– Rėmai paseno…

– Ne! Tai mėnulis 🌙

Štai ir baigėsi didžiosios metų šventės. Tiesa, ne visiems. Užklydėlių ir paklydėlių sulaukiame ne tik per šventes, bet ir joms pasibaigus:

– Gal turite ką nors stipresnio?

– Stipresnio, tai ko? Viagros 100 mg? Ar nuo skausmo stipresnio?

– Nuo širdies gėlos… Parduotuvėje negavau, nes pavėlavau…

– Širdies lašų tada gal? Ar gudobelės tinktūros? Ji – stipresnė 🥃

– O dar ko nors stipriau?

– Etilo spirito? 

– O turite? 

– Žinoma, tik ne jums 😉 Jums labiau tiks gudobelė 🌿

– Hmmm, gerai, duokite tos savo gudobelės. Gal iki ryt išgyvensiu… Bet imsiu 5 buteliukus.

Ką gi, viena išgelbėta gyvybė per pirmas Naujų metų dienas – jau laimėjimas. 

– Laba diena. Su Naujais metais, su nauja laime!

– Ačiū, ačiū. Ir jums viso ko geriausio šiais Juodojo Tigro metais 🐅

– Kur jau ten… Gal turite ką nors žarnoms išplauti?

O kai išgelbėjau ir antrą, visai smagu pasidarė 🙂 Beje, gelbėjimo darbai vyko visomis pirmosiomis metų dienomis. Gal žmonės per daug užsišventė kavinėse ir restoranuose, nes skrandžius ir žarnas išsiplauti norėjo kas trečias lankytojas. Kitiems žarnas išplovė rotavirusas 🦠, todėl šiems reikėjo kitų priemonių 💊

Et, šitie negalavimai užeina ir praeina. Bet, va, pandemija…Kaip taikliai nūdieną apibūdino viena senjorė:

– Nurimti ir neapsišikti! Dabar tokie tikslai…

Kas liečia pandemiją, yra ir teigiamų dalykų:

– Atėjau pas jus pinigų išleisti. Tų, kur už skiepą gavau. Duokite man maisto papildų.

– Gal geriau naudingiau išleiskite tuos pinigus?

– Lengvai atėjo, tegul lengvai ir išeina 💶

Sakoma, nereikia žvalgytis atgal, nes – VAKAR yra istorija, ŠIANDIEN – šventė, o RYTOJUS – dovana. Taigi, palikim praėjusius metus istorijai, kurią įamžinsiu savo dienoraštyje 📝 O buvo visko: skausmo ir džiaugsmo ašarų, piktų ir žavingų žvilgsnių, emocijų pliūpsnio, nuoširdžių padėkų, grėsmingų prakeiksmų, atvirų ir slaptų pokalbių, kurie ne visada būdavo apie ligas ir vaistus 😉

Ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Darbus trikdė stringanti e-sistema, vaistų trūkumas, sutrikęs jų tiekimas, vagystės, sukčiai, slapti pirkėjai, nestabilios psichikos žmonės, nesibaigiantys valdžios nurodymai (nebūtinai protingi) ir, žinoma, pandemija, kuri išmokė į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis. O kad vaizdas nebūtų toks kraupus, uždėjo mums apsauginius akinius (deja, ne rožinius) 👓, ar net visus skydelius 🥽, ir kad mažiau burbėtume, dar ir burnas kaukėmis pridengė 😷 Dezinfekciniais skysčiais trynėme (ir dar vis triname) visus paviršius,  kūno vietas, purškėme negailėdami ne tik ant savęs, bet ir ant kosėjančio ar bent mažiausią įtarimą kėlusio žmogaus. Žodžiu, vaikščiojom nuolat lengvai apsvaigę 😳

Prekių ir paslaugų kainos kilo, algos, deja, didėjo ne visur ir ne visiems, todėl su migracija teko kovoti ne tik Vyriausybei, bet ir darbdaviams. Neįvertinti vaistinių darbuotojai taip pat nenuleido rankų ir ieškojo savo vietos po saule, todėl keitė tinklus, vaistines ir kolegas (kaip toj dainoj: “Keitės ir miestai, ir veidai, šaukiau tave, bet tu manęs neišgirdai…”).

Taigi, buvo visko… O kiek dar bus! JUODOJO TIGRO metai – skamba grėsmingai. Tačiau juoda ne visada būna juoda, o po nakties visada išaušta rytas ☀️Ir astrologai nuteikia optimistiškai, teigdami, jog metai bus labai energingi ir nukreipti į tikslų ir svajonių siekimą. Jie bus ypač darbingi (kada gi jie nebuvo mums darbingi?), kupini galimybių ir klestėjimo.

Ką gi, belieka užbaigti pradėtus darbus, pasipuošti, linksmai nusiteikti ir laukti…

Atminkite, kad diena be juoko ar šypsenos – tai prarasta diena gyvenime. Linkiu visiems geros nuotaikos net ir tada, kai atėję į vaistinę negausite nusipirkti reikalingo jums vaisto, nes jo tiekimas sutriko…Tam esame mes, nesutrikę vaistininkai, kurie visada ras išeitį 😎

Su artėjančiais 2022-aisiais 🍼🍾🥂🍷🍸🥃

Artėja didžiosios metų šventės, ypatingas metas, kurio vienodai laukia maži ir dideli. Tai – stebuklų kupinos akimirkos, praleistos artimųjų apsuptyje. Tai – ramus metas, suteikiantis galimybę sustoti ir pagalvoti.

Kokius žodžius ištarti, kad suteiktum džiaugsmo?

Kokiais žodžiais prabilti, kad atneštum laimę?

Kokiais žodžiais išreikšti draugystę? Santarvę? Laisvės pojūtį? 

O gal tiesiog paimti už rankos?

Kokius žodžius kartoti, kad perteiktum Meilę?

Kokiais žodžiais prabilti, kad apgaubtum kitą švelnumu?

Ar reikia sakyti “Myliu tave”? Ar visuomet būtina tai sakyti?

Ar tą sakyti ir vaikams?

O gal tiesiog paimti už rankos?

Kokiais žodžiais kreiptis? KOKIAIS ŽODŽIAIS?

Ir ar tylėjimas – tai nieko nesakymas? 🤔

Jei paprasčiausiai žvelgiu į tave ir šypsausi tau, o mano delne atsiranda tavo ranka, tuomet tu išgirsi reikalingus žodžius MANO tyloje.

Šiais metais visiems ypač reikia šilumos ir stebuklų. O stebuklu gali tapti rankų artumas, mielas ir netikėtas pokalbis, prisilietimas, širdis, apgaubta meile, aplankytas senas draugas ir daugelis kitų. Linkiu, kad likimas suteiktų galimybę sulaukti pačių nuostabiausių stebuklų 🧚‍♀️ Su artėjančiomis šventėmis! 

Pareigos, priklausomybės ar lojalumo jausmas mus lydi nuolat. Gimstame ir tampame priklausomi nuo savo tėvų, kurie net ir suaugusių savo vaikų ne visada nori paleisti. Taigi, ką tik gimusius ir dar visai nesavarankiškus vaikus tėvai bando užrašyti į darželius – laiku to nepadarius, eilės gali sulaukti, kai jau reikės į mokyklą vaiką vesti 🤭 Kaip žinia, darželių stinga, todėl tenka pasitelkti visas legalias ir nelegalias priemones, kad gautum taip geidžiamą vietą. Tuomet tampi lojaliu darželiui – perki priemones, stengiesi vykdyti visus darželio pageidavimus, kad tik vaikas jaustųsi gerai. Vėliau veiksmas persikelia į mokyklą. Jeigu tavo rajone nėra gerų ar labai gerų mokyklų, o noras, kad vaikas lankytų būtent tokią mokyklą, yra didelis, pasitelkiama sunkioji artilerija (pažįstami ir artimieji, keičiama gyvenamoji vieta popieriuje, ruošiami įvairaus dydžio vokeliai). Ir kai tikslas jau pasiektas, tampi priklausomas ir lojalus šiai įstaigai – sutinki su visomis rinkliavomis, mažomis ir didesnėmis dovanėlėmis mokytojams, pajamų mokesčio dalies skyrimu mokyklai paremti ir t.t. Įsivaizduokite, jei šeimoje trys ir daugiau vaikų, kurie kiekvienas parneša darželio ar mokyklos prašymą skirti tuos kelis procentus. To pačio paprašo ir sporto būreliai. Žodžiu, turi kažkaip suktis, kad būtum lojalus visiems 🥶 Tada universitetai, akademijos… ir pagaliau, darbovietė.

Krautuvininkai nori, kad vaistinėse besilankantys klientai būtų lojalūs tik jų vaistinei. Šiam reikalui jie pasitelkia įvairias gudrybes – momentines nuolaidas, nuolaidų/lojalumo korteles, asmeninius ir gimtadienio pasiūlymus, akcines prekes senjorams, kūdikiams. Ir vėl pamažu tampame kažkam priklausomi, lojalūs pirkėjai. Žiūrint iš kitos pusės, mes, darbuotojai taip pat esame savo darbdavių supančioti tam tikrais pančiais: jeigu būsi paklusnus, dirbsi už visus atostogaujančius kolegas, padirbėsi už sergančiuosius, parduosi kuo daugiau reikalingų prekių, galbūt, regiono vadovas atsižvelgs į tavo nuopelnus ir išmuš iš krautuvininko kažkokių bonusų. Arba, jei sugalvosi pakeisti vaistinę (kitas rajonas, miestas, palankesnis vaistinės darbo laikas) ir būsi patekęs tarp gerai užsirekomendavusių asmenų (VIP), tai pavyks labai greitai. O jei dar vadybininkus pamaloninsi mažomis dovanėlėmis, tai ir darbo valandų papildomai prirašys, ir dėl algos specialios galėsi išsiderėti.  Bet jei būsi nei šioks nei toks, atsidursi juodajame sąraše ir pirmai progai pasitaikius būsi išspirtas lauk. Beje, išdirbti metai viename tinkle dabar jau nelaikoma lojalumu. Tai labiau galima būtų apibūdinti tokiais krautuvininko pamąstymais: “Jeigu tu tiek metų dirbi, vadinasi, turi labai geras sąlygas ir kitur geriau nerasi, todėl džiaukis, kad dirbi ir neverkšlenk.” Mano manymu, tas, kuris su įmone žengė koja kojon dešimt ir daugiau metų, tikrai nėra eilinis darbuotojas. Šie darbuotojai yra patys lojaliausi jau vien dėl to, kad nežiūrint į mažesnę nei naujai priimtų darbuotojų algą, nelaksto po kitus tinklus, o tiesiog dirba savo darbą nesiblaškydami ir neieškodami kažko naujo. Patarimas ištikimiesiems – DARBAS NEPASIRŪPINS TAVIMI, KAI SIRGSI. TAI PADARYS TAVO DRAUGAI IR TĖVAI. TODĖL RŪPINKIS SANTYKIAIS, bet ne tariamu lojalumu. Tai tiek apie lojalumą darbe 😎

Kažkada buvome priklausomi spaliukų, pionierių, komjaunuolių būriams, dabar esame priklausomi vienai ar kitai partijai, kiti – bažnyčiai, dar kiti – įvairioms sektoms. Yra visokių gildijų, klubų, draugijų, galų gale esi lojalus bankui, sporto klubui ar dar velniai žino kam. Žodžiu, gimei ir pardavei savo dūšią velniui 😈

Tačiau, nors ir kam bebūtum priklausomas, gyvenimas, nors ir neperrištas kaspinėliu, vis viena yra dovana. 

Giliai įkvėpkite. Tai nuramina mintis.

– Man germanto!

– Hmmm 🧐 Tai jums ne į vaistinę, o į parduotuvę reikia, į sūrių skyrių.

– Tai neduosit?

– Kad, tikrai, fermentiniais sūriais neprekiaujame 😎 Gal aiškiau suformuluokite savo pageidavimą.

– Purškalo man reikia į nosį. Germanto purškalo.

– O gal vis dėlto ne germanto, o Rinogermina?

– Taip, taip, rinogermanto.

Pasigirsta vaistinės telefono skambutis:

– Vaistinė.

– Ar vekselino turite?

– Vazelino?

– Ne, vekselino.

– Tokio negirdėjau. Gal Vaksolio?

– VEKSELINOOOO!

– TOKIO NEŽINAU!

– Tai ką, jūs reklamų per televiziją nežiūrite? 

– Ne, man užtenka reklamų vaistinėje.

– Tai pažiūrėkite šiandien per televiziją ir užsakykite man jį. Aš ryt paskambinsiu.

Reklamų nežiūrėjau, apie ką ėjo šneka, taip ir nesupratau, skambučio kitą dieną taip pat nesulaukiau 😜

– Man magazino.

– Kokio magazino? Bitėms?

– Vaistų reikia MAN, o ne bitėms.

– Ir ką su tuo magazinu gydysite?

– Sąnarius.

– Tai jums tikriausiai reikia Nalgezino 😊

– Nalgezino, Nalgezino 😆

Žmonės išradingi, greitai sukuria naujus pavadinimus vaistams. Puiku, jeigu jiems lengviau prisiminti savo susikurtą naujadarą, tačiau nėra garantijų, kad jie tą naujadarą lengvai nusipirks vaistinėje. Mes irgi ne orakulai ar aiškiaregiai, todėl ne visada pateisiname pirkėjų lūkesčius. Juk paprašius Koroloko, ne kiekvienas vaistininkas supras, kad žmogui reikia Controloc. Arba įsigeidus ko nors refleksams, pasiūlyti vaistus nuo refliukso 🤓 Kaip tik nebuvo pravardžiuojamas sirupas nuo kosulio Paxeladin. Prašė ir Aladino, ir persiladino, ir: “nu kaip ten to pašalinto prezidento pavardė? Paksas, na va, tai man paksodino tada reikia.”