Vaistininko užrašai

Dar vieni metai, dar vienas rugsėjis, dar viena (o gal ir ne🤔) pandemijos banga. Jeigu vis dėlto, jos neišvengsime, tai bus jau ketvirtoji 😕 Greitais tempais didėjantis užsikrėtusiųjų skaičius ir pandemijos padariniai kol kas nesustabdė moksleivių kelionės (ne virtualios) į mokyklą, tačiau niekas nežino, kaip ilgai tuo džiaugsimės. Nuotolinis mokymas (-is) išvargino ne vieną, tačiau labiausiai pakenkė socializacijai. Nėra taip paprasta nuotoliniu būdu išugdyti asmenybę, kuri gebėtų prisitaikyti sparčiai besikeičiančioje visuomenėje. Manau, kad visos mokymo įstaigos tinkamai pasiruošė gausiems lankytojų srautams iki minimumo sumažindamos užkrato grėsmę, todėl tikėkimės, kad pernykštis scenarijus nepasikartos 🦠 Taigi, sveikinu visus moksleivius ir studentus bei jų mokytojus ir dėstytojus su NAUJA PRADŽIA 🖋📒

O apie tai, ką visiems teko išgyventi praėjusiais metais, lai primena tik labai gražus rašinėlis, kurį perskaičiau tuomet, kai pandemija sukaustė visą pasaulį: 

“Aš užmigau vienokiam pasaulyje, o atsibudau kitame. Disnėjus staiga nustojo būti pasakišku. Paryžius – jau nebe romantiškas miestas, Niujorkas – jau nebe svarbiausias didmiestis, Didžioji Kinijos siena – jau nebe tvirtovė, Meka – tuščia. Apsikabinimai ir bučiniai tapo ginklais, o nelankymas tėvų ir draugų rodo, kaip smarkiai juos mylim. Tu staiga supratai, kad valdžia, pinigai ir grožis nieko nereiškia ir jie nesugebės tau duoti taip reikiamo deguonies. O Žemė ir toliau gyvena. Ir tampa vis gražesnė. Ji tik uždarė mus, žmones, narveliuose. Galima pagalvoti, kad ji sako:

– Jūsų čia gali ir visiškai nebūti. Oras, žemė, vanduo ir dangus puikiausiai apsieina ir be jūsų. Ir kai pagaliau jūs galėsit išeiti iš savo narvų, visiems laikams atminkite: jūs čia tik SVEČIAI, bet ne ŠEIMININKAI.”

Darykime išvadas.

Klientai

– Na ir dienelė šiandien prasidėjo “nuotaikingai” – nuėjau į polikliniką pas akių specialistą ir urologą, tai per valandą per abu galus “padarė” – ir akis, ir užpakalį pakrapštė 🙄

– Man reikia Trichopol tablečių. 

– Reikia recepto.

– Kokio dar recepto? Pomidorus laistysiu nuo parazitų.

– Vis tiek reikia recepto.

– Tai juk receptus rašo, kai vaistus skiria žmonėms, o čia – pomidorai.

– O gal kitą kartą paprašysite Xanax tablečių agurkams laistyti 😀

Slapti pirkėjai

Karantino metu iš administracijos gavome puikią žinią: Vaistinėse sustabdytas klientų aptarnavimo tyrimas. Papildomai informuojama, jog laikinai stabdomas mentorių projektas ir mentorių vizitai į vaistines yra atšaukiami. Taip visi džiaugėmės, galvojome, jog pagaliau esame patikimi darbuotojai ir mūsų nereikia TIKRINTI, tačiau skaudžiai klydome. Nepraėjo ir metai, kaip tie maži niekšeliai vėl atsliūkino 🥴

Ištrauka iš slapto pirkėjo anketos:

“Kai atsakiau, kad lojalumo kortelės neturiu, vaistininkė nepasiūlė jos įsigyti.”

“Vaistininkė atsisveikino fraze VISO GERO, nieko malonaus man nepalinkėjo.”

O ką turėjau palinkėti? Gero kelio ar linkime pasveikti 🧐

Nieko asmeniško. Tai tik biznis

Rinkodaros, marketingo ar dar koks, atliekantis tą pačią funkciją skyrius nuolat stengiasi apie save priminti, kad toks egzistuoja ir yra labai svarbus mūsų kasdieniame gyvenime:

“Konkurentams pradėjus komunikaciją senjorų kategorijai, prašau vaistinėse ant lentynų pakabinti akcijos SENJORŲ PUSDIENIS vėliavas.”

“Primename, kad xxx vaistas nuo xxx bus nekompensuojamas. Pasistenkite likučius išparduoti, ką dar turite vaistinėse.”

Taigi, kai reikia planuoti vaistinės likučius, niekas neklausia, ar tau reikia to vaisto tiek, ar nereikia visiškai – tiesiog paima savo nuožiūra marketingas ir atkrauna prievartiniu būdu. Tačiau, kai rinkoje įvyksta pokyčiai, vaistinės, o ne marketingo pirdžiai turi pasirūpinti, kad nepageidaujamų vaistų vaistinėje neliktų 🙅🏻‍♂️

Karantinas

“Siekdami sumažinti grūstis vaistinėje nutraukėme bet kokią reklaminę komunikaciją per išorinius kanalus (televizija, radijas, internetinė erdvė ir vaistinių A1 plakatai), bet remdamiesi patikslintu vyriausybės raštu, plakatus ir visą siųstą reklaminę medžiagą vaistinės viduje mes galime toliau pasikabinti/ išstatyti kaip ir kiekvieną mėnesį.”

Taip mąstė rinkodaros asai.

”Na nepykit, bet pasakysiu, tikrai nustebau, pamačius tiek lapų naujų akcijinių kainų, na turėkit jūs nors kiek supratingumo ir užjautimo tiems savo darbuotojams vaistininkams, konsultantams, kurie ir taip atlaiko padidintą klientų srautą ir dar visomis priemonėmis. Jeigu galvojat, kad labai lengva ir paprasta su tom kaukėm, respiratoriais, akiniais ir pirštinėm dirbt, kainas karpyt ir jas dėliot, tai labai klystat. Kiti savo veiklas sustabdo, o čia karavanas eina, ligos karantinas ar dar kas nesvarbu, svarbiausia akcijos ir nuolaidos.”

Taip pasisakė vieno tinklo vaistininkė, kalba netaisyta.

Šie du monologai puikiai parodo, kad vaistinių darbuotojai ir viršūnėlės, sėdinčios administracijoje – tai dvi atskiros planetos, judančios savo orbitomis, sukančios ratus šalia, bet niekada nesusiliečiančios 🌓

Kas paneigs, jog gyvenimas yra nesąžiningas, bet vis dėlto, labai geras 🙂 Su nesąžiningumu susiduriame gana dažnai ir gana įvairiose vietose. Kadangi didžiąją savo laiko dalį praleidžiu vaistinėje, čia pirmiausia ir pamatau visas suktumo užuomazgas. O kiek dar jų pripasakoja klientai, kurie nesąžiningo  elgesio apraiškas patiria kitose vaistinėse ir ateina pasiguosti…

Kaip žinia, visi vaistinių tinklai garsiai skelbia apie aukštą aptarnavimo lygį ir nuolatinį rūpinimąsi savo klientais. Tačiau savo lozunguose minėdami sąžiningumą ir atsakingumą, deja, ne visada būna nuoširdūs.

Na, kad ir toks pavyzdys, nepuošiantis nei darbdavio, nei darbuotojo. Moteris norėjo nusipirkti vieną lapelį receptinių vaistų nuo aukšto kraujo spaudimo. Kadangi dabar atostogų metas, atostogauja ir jos šeimos gydytoja. Tai lyg ir neturėtų būti kliūtis likti be svarbių vaistų. Juolab, kad ir sveikatos apsaugos ministerija numatė tokius atvejus, todėl įpareigojo vaistines parduoti minimalų kiekį receptinių vaistų (žinoma, ne psichotropų ir antibiotikų), prieš tai įsitikinus, jog žmogus vartoja tuos vaistus nuolat. Tai nesunkiai leidžia padaryti e-sveikatos sistema, kurioje išlieka visi ligonio gydymosi etapai ir vaistų paskyrimai. Svarbu tik, kad ta sistema reikiamu momentu nesušlubuotų (kaip dažnai būna). Tačiau net ir nepavykus prisijungti, kiekvienas dėmesingas vaistininkas pirmiausia stos į žmogaus, o ne biurokratų pusę ir parduos tas nelemtas 10 tablečių.  Beliks tik užregistruoti pirkėjo duomenis, kaip mus įpareigojo dar A. Veryga. Tačiau net ir labai gerą idėją galima lengvai nužudyti, kaip ir labai gerą teisės aktą blogai pritaikyti 🤨 Neminėsiu vaistinių tinklo, nes nežinau, ar tai darbuotojo, ar administracijos “dėka” buvo taip gražiai “sužaista”. Kaip pasiguodė klientė, vaistininkė vaisto parduoti nesutiko, pareiškusi, kad reikalingas receptas. Tačiau pasiūlė sandėrį: “Jeigu pirksite papildų pakuotę, tada jums parduosiu ir vaistų”. Va taip! Ir moteriškė nusipirko ir vaistus, ir papildus. Taigi, krautuvininkų šūkis “MES PADEDAME ŽMONĖMS BŪTI SVEIKESNIAIS IR GYVENTI GERESNĮ GYVENIMĄ” visiškai sutampa su veiksmais.

Kitas vaistinių tinklas didelėmis raidėmis rašo, jog “RŪPINDAMIESI JŪSŲ GYVENIMO KOKYBE IR SVEIKATA, TOLIAU TAIKOME JUMS NUOLAIDAS”. Tačiau atėjus į vaistinę paaiškėja, kad nuolaidos galioja tik turintiems lojalumo kortelę (ne visi pamato smulkiomis raidelėmis surašytą netrumpą informaciją skelbimo apačioje). Bet jeigu žmogus neturi tos stebuklingos kortelės, ar šio vaistinių tinklo administracijai jau neberūpi to žmogaus sveikata ir jo gyvenimo kokybė 🧐

Asmens gebėjimas būti gailestingu ir atleisti nuoskaudas, kurias sukėlė kiti žmonės, – perskaičiau šio žodžio reikšmės išaiškinimą. Sakoma, kad gailestingumas gali pasireikšti įvairiais būdais, nesvarbu, ar tai būtų materialios priemonės (prieglobstis, maitinimas, davimas gerti, aprengimas), ar dvasinės priemonės (mokymas, geras patarimas, paguoda).

Taigi, vaistinėje mes žarstome gailestingumą į kairę, ir į dešinę, nes jis – viena iš daugelio kitų gerų emocijų mūsų darbe. Žinoma, ne visada ta emocija turi laimingą pabaigą.

Vaistinė – tai tokia įstaiga, kurioje dažniau tenka užjausti, pagailėti, suprasti nei pasidžiaugti. Sako, reikia mokytis iš svetimų klaidų, bet kad ne visada pavyksta ir iš savų pasimokyti 🤭

Vis gailėjau tokios močiutės, beveik kasdien užsukančios į vaistinę šio bei to nusipirkti ar tik pasižvalgyti. Gailėjau, nes ji pasirodė tokia tyra, gera ir neturinti pinigų. Gailėjau metus, du, vis nuolaidas pačias geriausias suveikdavau, prastų terminų vaistus už kelis centus parduodavau, kartais – atiduodavau. Kol vieną dieną nepagavau jos vagiančios skanėstų, laikomų prie kasos. Tuomet supratau, kad amžini hematogenų ir gliukozių trūkumai – tai ne tik vaikų ir narkomanų darbas. Ir mano gailestingumo lygis šiek sumažėjo.

Bet tada atsirado kitas gailesčio vertas objektas. Toks suvargęs, tris dienas nevalgęs ir dar daugiau dienų nesiprausęs, nenusakomo amžiaus vyras… Nedrąsiai įžengė į vaistinę ir paprašė centų. Pasakė, kad reikia transporto bilietui (tada dar buvo popieriniai), nes namo negali grįžti. Nejau paliksi žmogų bėdoje? Daviau. Kitą kartą jis vėl pasirodė, bet jau drąsesnis buvo, todėl paprašė ne centų. Kiek? Kiek galiu. Tąkart sakė, kad labai alkanas. Daviau. Kiek galėjau 🙂 Bet kai atėjo trečią kartą, jau neklausiau, kam ir kiek jam reikia šį kartą, o pasiūliau susirasti darbą. “Neturiu sveikatos, negaliu sunkiai dirbti”,- atsakė jis, o mano gailestingumas išgaravo kaip kamparas. Iki sekančio karto. 

Kodėl klientai moja ranka, kai jiems pasiūlai eiti pas gydytoją?

Vidutinio amžiaus moteriškė, kuriai kažkada buvo nustatyta depresija, geria kelių rūšių antidepresantus. Pati nieko bendra su medicina neturinti, ji vartoja viską, ką jai paskiria šeimos gydytoja. Pas psichiatrą ji apsilankė tik kartą, kai reikėjo patvirtinti diagnozę. Vaistus pacientė vartoja seniai, daugiau nei dešimtmetį. Kai paklausiu, ar padeda, atsako “Ką aš žinau? Gal padeda. Nors nesijaučiu gerai, bet kas žino, kaip būtų, jei visai negerčiau…” Anksčiau vaistus rašė kompensuojamų vaistų pase (popierinėje knygelėje), dabar jau antri metai rašomi elektroniniai receptai. Naujovė (e-receptas) sunkiai skynėsi kelią, tačiau pastaruoju metu, atrodo, įsitvirtino stipriai. Netikėtai užklupusi pandemija tą tik patvirtino. Patogu ir saugu gydytojams, pacientams. Bet ar sveika? Taigi, minėtoji depresuota pacientė skambina telefonu dėl vaistų rašymo. Atsiliepia gydytojos seselė:

– Laba diena, man baigiasi vaistai.

– Sakykite vardą, pavardę, pažiūrėsiu.

– A. Š.

– Tai matau, kad čia jums buvo anksčiau išrašyti trys vaistai. Kokių dabar reikia?

– ??? Aš juk ne gydytoja, nežinau.

– Tai sakykite, ar visus tris rašyti, ar kažkurių neimsite? Ir kuriam laikotarpiui – mėnesiui ar trims?

– Tai gal man reikėtų apsilankyti pas gydytoją?

– O tai blogai jaučiatės?

Va taip pas mus gydomi ligoniai. Nuo depresijos. Keisti klausimai. Kiek žinau, depresija – rimta liga, reikalaujanti nuolatinio stebėjimo. Tikiu, kad ne visi ligoniai susiduria su tokiu abejingumu: nereikia nei susitikti su pacientu, nei apie jo būklę (pablogėjusią ar stabilizavusią) pasikalbėti… Ir vaistus ligonis pats sau pasikoreguoja – susimažina, pasididina… Žodžiu, pats sau gydytojas. Ir ši moteris pasisakė, kad vienus vaistus nusprendė nutraukti pati, todėl šį kartą išrašyti tik du. Beje, ne vienas klientas, užsukęs į vaistinę, pasidalina savo įspūdžiais, patirtais gydytojo kabinete – dažnas girdi klausimą  “Tai ką jums išrašyti?” Dabar, kai ne taip paprasta patekti pas šeimos gydytoją fiziškai, receptus rašo ne gydytojai, bet seselės. Puiku, kad jos nuima nemažą krūvį nuo gydytojo, tačiau nėra gerai, kai ligonio savijautos stebėjimas visiškai persikelia į elektroninę erdvę:

“Man visada rūpi, kad atmosfera mūsų įmonėje būtų vienijanti, sauganti, dalykiška bei komandiška, kad sąlygos jums būtų tinkamos. Nuolat galvojame, kaip galėtume prisidėti prie mūsų gerovės.”

Rašo vieno iš  vaistinių tinklų savininkė, kuri dažnai mėgsta pasigirti savo darbais (nebūtinai visada gerais ir švariais) ir neužmiršta paliaupsinti savęs. Ir ką ji turėjo galvoje, rašydama …prisidėti prie mūsų gerovės? Save, administraciją, ar visus kitus likusius vaistinių darbuotojus? Bet man labiau patinka pirmas sakinys 🙂 Vienijanti, sauganti, dalykiška bei komandiška… Puikūs žodžiai, apibūdinantys požiūrį į darbuotojus. Bet kaip tie žodžiai gali būti susiję su slaptais pirkėjais 🦹‍♂️🦸🏻‍♀️? Ir ar įmonės savininkai tinkamas sąlygas supranta kaip nuolatinį persekiojimą ir mobingą 🧐 

“O kad mūsų demokratiška kultūra pritraukia ir augina geriausius vaistininkus, akivaizdžiai matosi iš padėkų, kurios plūsta kasdien”

Bando darbuotojams (beje, farmakotechnikai liko pamiršti) pakelti ūpą ir savivertę krautuvininkai. Kad vaistinių darbuotojai yra puikūs, priminti nereikia. Bet iki demokratiškos kultūros dar labai toli…

Pasakysiu taip: sulig pirmu  žingsniu įžengus į vaistinę (kai tik pradedi darbą), demokratija pasibaigia 😕

“Toliau ieškome sprendimų, kurie gerintų Jūsų sąlygas.”

“Todėl atnaujinome slaptųjų pirkėjų lankymąsi vaistinėse”, – mintyse užbaigiu aš.

Ech, visgi, visuotinis griežtas karantinas turėjo savų pliusų – bent jau tie prašaliečiai nesimaišė po kojomis ir netrukdė dirbti. Bet,  griežtasis karantinas baigėsi ir krautuvininkai surado sprendimą, kaip pagerinti mūsų sąlygas – atnaujino instrukciją, kaip slapti pirkėjai – sekliai morkos turėtų mus vertinti, o vėliau “regionų karaliukai” mus terorizuoti 😎

Taigi, kokios naujovės mūsų laukia? Taikliausias atsakymas būtų – TPŠTKD (TAS PATS ŠŪDAS TIK KITA DIENA). O jei pasigilinus…

Agentas, detektyvas, šnipas, seklys…nežinau, kaip juos įvardinti. Seklys – asmuo, renkantis slaptas žinias, sekantis kieno nors veiksmus. Lyg ir tinka. Bet per daug garbingas pavadinimas. Pažiūrėjau sinonimus, iš kurių labiausiai patiko uodega (matyt, nuo žodžio sekti, vilktis paskui uodegą), užpakalis, uodeginis. Kadangi visi darbai yra garbingi, vadinsiu šiandien juos vertintojais. O vertinti jiems reikia nemažai. Krautuvininkui labai įdomu, kas vyksta vaistinėje vertintojo įėjimo metu, kurioje vietoje buvo darbuotojai, kiek darbuotojų ir kiek klientų jis matė, ar buvo eilė prie kasos. Žinoma, labai svarbu, kiek teko laukti, kol darbuotojas pradėjo aptarnauti (nes jeigu, pavyzdžiui, dirba vienas ir jam reikia pasislėpus už spintos baigti kramtyti sumuštinio kąsnį, ar užsimauti kelnes ir atbėgti iš WC – tokie reikalai juk nelaukia, tai gali užtrukti ir minutę kitą).

– Man 500 anglies tablečių.

– Ar tikrai jums reikia tiek daug? 

– Taip, taip, reikia. Ne man. Arkliui.

😀

– Man myžiaus.

Va čia tai jau bus, mintyse pagalvojau. Viską perkračiau galvoje, ką galėčiau tokiam atvejui pasiūlyti, bet ką čia siūlysi, jei niekas neaišku 🤔, todėl bandau tikslintis:

– Nuo miežio?

– Ne. Ar aš sakiau, kad nuo miežio?

– Ne, bet galvojau, kad pataikysiu. Indelį šlapimo tyrimams?

– Ne.

Matau, kaip pirkėjas kaifuoja nuo mano spėlionių ir džiaugiasi ekspromtu susikurta pramoga, todėl bandau jo nenuvilti – protų mūšis tai protų mūšis 🤯 Be to, ir žmonių vaistinėje daugiau nėra, taigi, žaidžiame toliau:

– Anyžių arbatos? Saldainių su anyžiais?

– Net nepanašu.

Bandau prisiminti visas pakuotes, ant kurių nupaišytas sysiojantis žmogeliukas. Bet niekas nepakliūva po akim 😕, todėl šaudau toliau:

– Šlapimą varančių preparatų? Problemos su šlapimo takais?

– Ne, su šiuo reikalu viskas gerai. Greičiau jau su virškinimu problemos.

– Hmm, tai gal Mezymo?

– Bingo! Pagaliau pataikėt!

Negaliu patikėti tuo, ką girdžiu 😮, bet nutariu įtraukti šį naujadarą į savo užrašus…

Dešimtas hemorojaus lygis…