Vaistininko užrašai

Vieno Lietuvos dienraščio žurnalistė, atstovaujanti sveikatos puslapiui, pernai rašė:

Šiandien norėčiau būti ne žurnalistė, nors labai myliu savo darbą, o farmacininkė. Norėčiau dirbti, pavyzdžiui, BAYER farmacijos kompanijoje. Vartyčiau milijonus, jei ši bendrovė perka kitą už kone septyniasdešimt milijardų JAV dolerių. Vaizduočiau atliekanti kilnią misiją – gydanti žmones, nes šiandien, turbūt, nerastume nė vieno, nevartojusio vaistų…

O aš pagalvojau, kad visai mielai susikeisčiau su ja vietomis, nors taip pat labai myliu savo darbą ? Rašyčiau sau dabar apie vaistų kainas, akių dūmimą ir negražius farmacininkų susitarimus, tačiau… yra kaip yra. Gerai ten, kur mūsų nėra. Kaip kažkada sakė vienas vaistininkas: farmacija – gera specialybė, bet – ne Lietuvoje. Nors taip, tikriausiai, negalvoja kai kurie klientai, užsukantys į vaistinę. Neseniai vienas senjoras, mokėdamas už vaistus, tėškė:

Nu ir plėšiate! Jau tą farmacininkų gaują vieną kartą reikia sutvarkyti! Nieko, greitai vaistus galėsime pirkti ir degalinėse, tai gal jūsų apetitas sumažės, nes dabar nežinote, kur uždirbtus pinigus dėti!

Kai aš jam sakau:

Jūs manote, kad aš nežinau, kur man išleisti gautus savo 500€?

jis net nemirktelėjęs atšauna:

Papasakok kuriam nors kvailesniam, žinome mes, kiek jūs prisiplėšiant iš mūsų, senių. Už 500 čia nestovėtum.

Tie jo žodžiai ir tas paniekinamas žvilgsnis man dar dabar skamba ausyse ir stovi prieš akis. Kita vertus, gerai, kad atsiranda žmonių, kurie priverčia susimąstyti: ar tikrai verta stovėti už tuos 500 ir klausytis užgauliojimų? Bet tada pagalvoji, o kokia tuomet ilgų mokslo metų prasmė? Žinoma, dar yra laiko persikvalifikuoti ir žengti kita kryptim, tik vis stabdo tas kvailas tikėjimas, kad kažkada ir pas mus viskas pasikeis žmonių naudai. Vis viliesi, kad bus atrasta ta stebuklinga piliulė, kuri išgydys mūsų valdžią, verslininkus ir jiems dirbančius lobistus, bet tai jau liks ateities kartoms.

O dabar belieka tik išklausyti ir patarti, patarti ir parduoti, parduoti ir įsiūlyti/pasiūlyti, paguosti ar pabarti, pasijuokti ar įsižeisti ir t.t., ir panašiai ?

Kiekvieną rytą vos atmerkę akis jūs galite rinktis, ką sakyti: „Labas rytas, Dieve”, arba „O Dieve, vėl rytas” ? Ką pasirinksite, tą ir turėsite. Tikriausiai nuo šio požiūrio priklauso ir mano darbo diena. Ir mano reakcija į tam tikras situacijas.

Ką atsakyti moteriškei, kuri, nusipirkusi vaistų, pamato, kad vaistinėje yra kraujospūdžio aparatas ir klausia:

O, turite aparatą, ar galima pasimatuoti spaudimą? Tik aš palto tai nenusirengsiu, nes skubu, o be to, ir tingiu

O paskui dar žmonės stebisi, kodėl jiems aparatas rodo pieno riebumą. Kiekvienas turėtų žinoti, kad prieš matuojantis kraujo spaudimą, reikia bent 5-10 minučių ramiai pasėdėti, o ką jau kalbėti apie paltą arba matavimąsi stovint (nes taip greičiau). Aš jos paklausiau:

O gydytojas kabinete jums irgi matuoja per paltą? O kaip namie matuojatės?

O ji man:

Taigi ten tai aš būnu be palto!

Ir jokia čia farmacinė paslauga nepadės – jei žmogus žino geriau už tave, jis ir elgsis pagal save. Ji išėjo taip ir nepasimatavusi…

Skaityti toliau »

Šį kartą paliesiu šiuo metu labai populiarią temą – kur dar galime prekiauti nereceptiniais vaistais, neskaitant vaistinių.

Dar 2015 metais buvo svarstoma galimybė leisti nereceptiniais vaistais prekiauti parduotuvėse bei degalinėse. Šį projektą inicijavo Liberalų sąjūdis. Tada nebuvo lemta išsipildyti kažkieno svajonėms.

Jeigu pažvelgsime plačiau, kitose Europos Sąjungos valstybėse vaistai degalinėse parduodami, bet tai griežtai reglamentuota. Italijoje, Portugalijoje įrengti atskiri skyriai, kuriuose dirba specialistai. Vokietijoje degalinėse parduodami riboto sąrašo vaistai, tačiau pardavėjas turi baigti kursus ir išlaikyti egzaminą. Idėja pardavinėti vaistus degalinėse skaldo į dvi stovyklas ne tik medikus, farmacininkus, bet ir visuomenę. Vieni tam pritaria, kiti – ne, o likusieji – dvejoja. Jei man reikėtų atsakyti, kokiai stovyklai priklausau aš, tai šiandieną, tikriausiai, esu tarp neapsisprendusių. Ir priežasčių tam yra nemažai.

Pirmiausiai paminėsiu patį svarbiausią momentą – farmacinę paslaugą, kuri šiai dienai yra labai svarbi ir sėkmingai skinasi kelią, apimdama vis daugiau vaistinių. Jei trumpai apie farmacinę paslaugą, tai ji apima gydytojo išrašytų receptų kontrolę, vertinimą, nereceptinių vaistinių preparatų parinkimą, farmacinės informacijos apie vaistinius preparatus teikimą gyventojams, taip pat jų konsultavimą.

Taigi, net neabejoju, kad labai patogu atsiradus netikėtam skausmui ar sutrikus virškinimui užsukti į degalinę ir įsigyti norimą preparatą. Bet nusipirkus, pvz., virškinimo fermentų, ar vaistų pardavėjas įspės ligonį, kad šiuos vaistus reikia gerti valgio metu? Visiškai ne tas pats, kada geriami vaistai – po valgio, jo metu, ar prieš valgį. Beje, net ir nereceptiniai. Dėl galimų sąveikų su maisto produktais nerekomenduojama medikamentų užgerti kava, arbata, pienu ar vaisių sultimis. Ar visa tai bus pasakyta?
Arba, perkant vaistus nuo skausmo – ar patars (jei pirkėjas paklaus), kurį geriau pirkti – Ibuprom ar Ibumetin, o gal Nurofen ar Ibustar? Ar pardavėjas žinos, kad tai ta pati grupė vaistų ir, galvodamas apie naudą, nepasiūlys dviejų skirtingų firmų, bet tos pačios cheminės sudėties vaistų, sakydamas, kad išgerkite abiejų po vieną ir tikrai neskaudės? O kaip dėl vaisto kontraindikacijų? Nežiūrint į tai, kad tai nereceptinis vaistas, jis tikrai jų turi. Įdomu ir tai, kad Ibuprofeno tabletės, kurių pakuotėje yra daugiau nei 30, jau yra receptinis vaistas! Palikta labai plona gija tarp receptinio ir nereceptinio vaisto sąvokos. Toks populiarus Amerikoje aspirinas, kuris vartojamas viskam, kaip Anglijoje paracetamolis, taip pat turi eilę kontraindikacijų, o vaikams iki 12 metų iš viso nevartotinas. Bet apie tai žino tikrai ne kiekvienas. Daugelis nereceptinių vaistų nuo peršalimo yra sudėtiniai, todėl prieš vartojant juos, taip pat reikia nemažai išsiaiškinti apie ligonio gretutines ligas ir vartojamus vaistus. Paciento amžius irgi turi įtakos pasirenkant vaistą.

Skaityti toliau »

Kad mūsų Sveikatos ir Farmacijos sistemoje kažkas negerai, nujaučiau jau anksčiau. Tačiau šią savaitę pasirodęs straipsnis vieno mūsų didmiesčio dienraštyje mane dar labiau nuliūdino. Šiame straipsnyje vienas lietuvis farmacininkas, šiuo metu dirbantis savo vaistinėje Londone, labai niūromis spalvomis nutapė apgailėtiną Lietuvos vaistų pirkimo – pardavimo sistemą. Nelinksma dėl to, kad jo pasakojime yra daug tiesos, o gal net ir viskas. Šiandieną dirbti vaistinėje yra labai sudėtinga (beje, kaip ir daugelyje privačių įmonių, ypač kai reikia daug bendrauti su klientais) dėl daugelio sąlygų. Pirmiausiai, dėl pirkėjų nepasitenkinimo, kuris kyla dėl aukštų vaistų kainų, tada – dėl nesibaigiančių darbdavio nurodymų ką ir kaip pardavinėti. Toliau – vis didėjantys pardavimų planai, kuriuos sunku įvykdyti. O nuo jų priklauso daugelio darbuotojų atlyginimas. Kuo mažiau parduodi, tuo mažiau uždirbi ? O gyventi padoriai mes juk visi norime, ne tik mūsų darbdaviai. Dažnai manęs paklausia, kodėl aš pasirinkau tokią profesiją, nes paklausius įspūdžių iš darbo dienos, atrodo, kad tas darbas tikrai ne svajonių. Tada atsakau, kad kai reikėjo rinktis profesiją ir kai pradėjau dirbti šį darbą, viskas buvo kitaip. Vaistų kainos buvo labai mažos, žmonės pirko tik tai, ką parašydavo gydytojai, vitaminus gaminome patys, jie nebuvo įmantrūs, bet puikiai tiko ir vaikams, ir suaugusiems ir svarbiausiai – galėjo įpirkti kiekvienas. Jokių reklamų nebuvo ir žmonės vartojo tai, ko jiems tikrai reikėjo. Žinoma, buvo ir deficitinių prekių. Bet net ir šiais laikais turime deficitinių vaistų.

Taigi, nėra ko gręžiotis atgal ir gailėtis dėl to, ko negali pakeisti. Visada turėjau svajonę – atsidaryti savo vaistinę. Net ir pradėjus kurtis vaistinių tinklams vis dar puoselėjau tą mintį, vis dar naiviai tikėjau, kad sugebėsiu tai padaryti. Tačiau lyg viesului įsisukus „krautuvininkams”, svajos pradėjo dūžti. Supratau tai tada, kai vienas po kito, lyg maro metu, pradėjo kristi privačios vaistinės – ne tik pavienės, bet ir turėjusios dvi, tris ir daugiau filialų. Neatsilaikė nelygioj mūšio kovoj. Dabar galvoju, gal ir gerai, kad nesuspėjau? Nes nėra skaudžiau matyti, kaip miršta tavo puoselėtas ir daug vilčių teikęs kūrinys.
Skaityti toliau »

Tabletės, nuplaunančios visas nuodėmes, mintis ir jausmus. Tabletės, kurios sukuria kitą, chemijos iškreiptą realybę, numalšina kūno siunčiamus pavojaus signalus. Bėda nedingsta, tik sukuriama iliuzija, kad jos nėra. Viskas labai paprasta. Praryji ir eini toliau. (E. Wurtzel)

Šioje realybėje dingsta nesaugumas, netikrumas ir net vienatvė. Ar tikrai mes jaučiamės taip nesaugiai ir vieniši? Lietuvoje antidepresantams ir raminamiesiems vaistams kompensuoti valstybė kasmet išleidžia iki 5.5 mln. eurų. Gaila ne išleistų lėšų – gaila žmonių sveikatos. Reikėtų atsiminti, kad šie vaistai slopina tik simptomus, bet ne priežastį.

Nors atrodytų, kad ši vaistų grupė turėtų būti sunkiausiai prieinama dėl griežtos vaistų kontrolės, deja, realybė yra kitokia. Kaip pasiklausai žmonių, atėjusių su receptais pirkti šių vaistų, supranti, kad daugeliu atveju šių vaistų skirti tikrai nebūtina. Aš ne gydytojas, kas spręsčiau, kam reikia juos skirti ir kam ne, tačiau te neįsižeidžia daktarai – receptus kartais jie rašo ne tik savo pacientams, bet ir jų pažįstamiems, giminaičiams ar vaikams, dirbantiems užsienyje. Viską lemia pažintys. Aš nieko neišsigalvoju, tai mano klientų istorijos. O jų būna įvairių:

Netekau darbo, man dabar labai blogai

Išėjau į pensiją, tai dabar labai išgyvenu, reikia kažkaip priprasti prie pasikeitusio gyvenimo

Skrendu į Ameriką, tai išgersiu 1 tabl. ir, žiūrėk, jau leidžiasi lėktuvas, laikas visai neprailgsta

Anūkės laukia egzaminai, nervuojasi, tai daviau savo Xanax, nes gaila vaiko

Mano vaikai prašo, kad į Angliją išsiųsčiau, nes sunkiai dirba, naktį blogai miega, tai išrašė gydytoja

Aš savo gydytojai jau nusibodau su savo amžinom bėdom ir ligų ieškojimu, tai ji man prirašė raminančių, sako, išgersi ir visos ligos pasibaigs

Mano vyras geria trečią dieną, man labai reikia Xanax, ir jam tuo pačiu

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu 🙁

Jei kalbant apie Xanax tabletes, tai čia iš viso kažkoks fenomenas, panacėja nuo visų bėdų. O gal mados šauksmas? Vos ne kiekvienas pažįstamas turi kišenėje tabletę ir stebisi, kad aš nesinešioju, nes man vis tiek lengva gauti (!!! atrodo, kad mums, vaistininkams įstatymai negalioja ir mes nusiperkame be receptų), o šių dienų gyvenimas yra labai sudėtingas, todėl be tablečių niekaip. Ir papasakoja man, koks tai stebuklingas vaistas, kaip aš nežinau, kokį jis perversmą padarė, kaip gyvenimą rožėm nuklojo ir žydrom spalvom nudažė, koks aš atsilikęs ir nemadingas žmogus (!!!) ir t.t. ir pan. O kas nors papasakojo tiems nuo mados neatsiliekantiems žmonėms apie pašalinius šių vaistų poveikius? Ar vis dėlto gautas efektas nublanksta prieš visa kita? O kaip dėl atminties pablogėjimo, galvos skausmų ir svaigimo, dėmesio, orientacijos sutrikimo, mieguistumo, pykinimo ir lytinės veiklos sutrikimo?

Skaityti toliau »

Labai smagiai sutikau žinią, kad vienoje Kauno vaistinėje šalia vaistinės prekių vietą rado ir knygos.

Specializuota literatūra apie vaistažoles, homeopatiją, sveiką gyvenseną ir natūralią mediciną, galbūt paskatins žmones labiau domėtis ligų prevencija ir gydymo būdais. Šioje vaistinėje vyrauja natūralios medicinos preparatai, taip pat didelis vaistažolių asortimentas, todėl žmonėms nereikia blaškytis po visas miesto vaistines, beieškant specifinių vaistų. O vietoje įkurta nedidelė biblioteka suteikia dar daugiau privalumų vaistinei.

Kokioje vaistinėje norėčiau dirbti aš?

Tokioje, kuri nebūtų nukabinėta beskoniais reklaminiais plakatais, kurie rėkte rėkia – pirk. Kurioje baldai nors kažkaip išsiskirtų iš stovinčių biuruose ir parduotuvėse. Kad kėdės būtų ne kaip poliklinikose, o – patogūs, skoningi minkštasuoliai.

Kurioje sienos būtų ne tuščios, o papuoštos piešiniais ant sienos, kurie primintų, kad atėjai į vaistinę, o ne į parduotuvę. Žmogaus akį turėtų patraukti ne plakatai, o pati vaistinė – įdomi ir paslaptinga.

Skaityti toliau »

Su dideliu susidomėjimu perskaičiau straipsnį apie darbą Anglijos vaistinėje. Supratau esminį dalyką – kad mums iki tokio lygio dar augti ir augti. Ta „angliška” sistema tarnauja ir gydytojams, ir vaistininkams, ir žmonėms. Mūsų darbą Lietuvoje prilyginčiau kaip darbą dideliame turguje. Kam kaip patogiau ir naudingiau, taip tas ir elgiasi ?

Didelė dalis gydytojų vis dar priklausomi nuo vaistų firmų, mes – nuo savo valdžios, o žmonės, užsukantys į vaistines, pamiršta, kur atėjo. Neretai pasitaiko, kad vietoj „laba diena” išgirsti:

„O kiek man šiandieną „nuleisite?”

„Tai man turite pritaikyti didesnę nuolaidą!”

„Kodėl taip daug „lupate? Ir ne gėda?”

ir panašiai. Tokiems atsakau, kad su mielu noru ir dykai atiduočiau, tik kad valgyti kartais norisi ir man ? O kartą atsinešiau savo piniginę ir paklausiau:

„Tai kiek už jus sumokėti, kad pasijustumėte laimingas?”

Tokie akibrokštai daugeliui padeda sugrįžti į realybę.

Taigi, sugrįžkime prie Anglijos. Ten esančios vaistinės jokiu būdu negali aptarnauti klientų, jei nėra vaistininko. Ir jei dėl tam tikrų priežasčių vaistininkui tenka išvykti, vaistinę privalu uždaryti, nes nesant vaistininko pacientų aptarnauti šiukštu neleidžiama.

Skaityti toliau »

Paskutiniu metu labai daug šnekama ir rašoma apie sąžinę, kyšius, medikus ir ne tik medikus, imančius ir duodančius kyšius…

Kiekvienas asmuo šias sąvokas supranta skirtingai. Vieni skaito, kad tai – padėka, kiti – kad tai priemonė, kuri padeda lengviau (greičiau, paprasčiau, teisingiau) išspręsti tam tikrus klausimus, dar kiti – kad tai blogis, giliai įsišaknijęs mūsų visuomenėje. Tikriausiai, visi variantai yra teisingi. Nelygu, kokia situacija ir kiek tai kainuoja.

„Ko nors prašiau ir daviau dešros, saldainių ar pinigų” – šis pasakymas jau gali būti traktuojamas kaip kyšio davimas (vertinant formaliai pagal įstatymą). Bet jei kas nors pradės aiškintis rimčiau, galima atkirsti: „Aš pajuokavau” ir taip išvengti galimų nemalonumų 😀

Visuomenės apklausos rodo, kad šiuo metu du trečdaliai Lietuvos gyventojų mano, jog kyšio davimas padeda išspręsti problemas. Su tuo sutinku 200% ir save taip pat priskiriu prie taip manančiųjų. Tačiau tos pačios apklausos teigia, kad per pastaruosius 10 metų dvigubai padaugėjo žmonių, kurie neduotų kyšio. Šaunuoliai! Bet man taip neišeina 😕

Skaityti toliau »