Vaistininko užrašai

Atmintis yra ne tik svarbi intelekto prielaida, bet ir viena svarbiausių psichikos funkcijų. Be atminties nebūtų žmonijos, pažangos, nes tik praeitis gali padėti numatyti ateitį.

Daugelis žmonių drąsiai skundžiasi silpna atmintimi, bet proto trūkumu – niekas 😀

Kaip apibūdinti atmintį

Tai gebėjimas įsiminti, išlaikyti ir atsiminti informaciją. Atminčiai svarbi atranka: geriau įsimename ir išlaikome atmintyje tai, ką geriau suvokiame, kas labiau domina, ką laikome svarbiu ir atsimintinu dalyku. Geros atminties dėsnis – kartojimas, t.y. nuolat prisiminti tai, ko nenorime pamiršti. Blogai, jeigu greitai pamirštame mums reikalingus dalykus, bet kai ką būtina užmiršti 😉 Keičiantis informacijai, atmintis tarytum atjaunėja. Juk per dieną susikaupia daug varginančių minčių, net sielvarto. Naktį išsimiegame ir kitą dieną rūpesčiai tarsi išblėsta, nebeatrodo tokie svarbūs ir kankinantys. Jei atmintis nesugebėtų pamiršti smulkmenų, tiesiog negalėtume gyventi. O iš to, ką žmogus pamiršta, galima spręsti, kam jis yra abejingas.

Mechaninė ir loginė atmintis

Žmogus, turintis gerą mechaninę atmintį, įsimena ir atsimena informaciją mechaniškai, dažnai net be loginio ryšio, nepaisydamas jos prasmės. Taip įsimename telefono numerius, svetimos kalbos žodžius. Mechaninė atmintis būdinga vaikams, rečiau – suaugusiems. Loginė, arba prasminė atmintis yra pranašesnė už mechaninę, nes įsimename ir atsimename tai, kas esmingiausia, svarbiausia.

Trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis

Ilgiau prisimename tai, kas mums svarbu, reikalinga, būtina atsiminti. Senyvas žmogus pradeda pamiršti naujausius įvykius, išgyvenimus. Jis geriau prisimena, tai, kas buvo jaunystėje, ir visada tvirtina, kad praeitis buvusi geresnė, šviesesnė ir laimingesnė negu dabartis 😃

Atminties sutrikimai

Atmintis, kaip ir kiti psichiniai procesai, sutrinka susirgus psichikos liga, pasenus, kai pasireiškia galvos smegenų destrukciniai (irimo) procesai, ypač susirgus senatvine silpnaprotyste. Pasireiškusi sulaukusiems 70 metų, ji turi tendenciją progresuoti. Atmintis blogėja pagal tam tikrą schemą. Iš pradžių pamirštami dabarties įvykiai (kas įvyko, pavyzdžiui, šią vasarą, prieš savaitę ar net vakar). Ligonis neprisimena anūkų (kartais net vaikų) vardų, datų, nes tai yra susiję su mechanine atmintimi. Pastebėta, kad greičiau pamirštama tai, kas tiesiogiai neturi jokio ryšio su ligonio asmenybe. Dėl greitai progresuojančios atipinės silpnaprotystės, senyvas žmogus visiškai nieko nebeprisimena, net nebekalba. Sergančiajam galvos smegenų skleroze atmintis blogėja lėčiau, ligonis pastebi savo atminties trūkumą.

Tuberkuliozė (kitaip dar vadinama džiova) – tai lėtinė infekcinė liga, pažeidžianti įvairius organus. Tinkamai negydant, gali išsivystyti aktyvi tuberkuliozės forma, kuria susirgus ir negydant, mirtingumas siekia apie 50%. Pagrindinis infekcijos šaltinis – žmogus, sergantis atvira plaučių tuberkuliozės forma, ligos sukėlėjai plinta per orą – kalbant, kosint, dainuojant ar čiaudint.

Statistika

Manoma, kad tuberkuliozės mikrobakterijomis infekuota daugiau kaip trečdalis pasaulio gyventojų, iš jų – 8-10 milijonų serga aktyvia tuberkulioze. Kasmet pasaulyje nuo šios ligos miršta apie 2-3 milijonus žmonių. Išsivysčiusiose šalyse tuberkulioze serga apie 5 asmenis iš 100 000 gyventojų. Lietuvoje sergamumas tuberkulioze pastaraisiais metais yra apie 55 atvejus iš 100 000 gyventojų, o atvirąja forma serga apie 35 iš 100 000 gyventojų. Manoma, kad ligonis, sergantis atvirąja tuberkulioze, per vienerius metus užkrečia 15-20 žmonių. 

Grėsmės

Tuberkuliozės bakterijos labai atsparios karščiui, šalčiui, etilo alkoholiui. Tačiau jos yra jautrios ultravioletiniams spinduliams ir chloro junginiams. Tiesioginėje saulės šviesoje jos žūsta per 1-1,5 val., kambaryje mikrobakterijos gali išlikti iki 1,5 mėn.

Žmogus dažniausiai pirmine tuberkulioze užsikrečia įkvėpdamas šių mikrobakterijų. Apie 50% ligonių, sergančių aktyvia tuberkulioze, bakterijas išskiria į aplinką. Pavojingiausi ligoniai – kuriems yra plaučių irimas ir sergantys kvėpavimo takų (bronchų ar gerklų) tuberkulioze.

Sergantis asmuo, kosėdamas į aplinką išskiria seilių lašelių, kuriuose gali būti tuberkuliozės mikrobakterijų. Stambiausi lašeliai per kelias sekundes nukrinta žemyn ir didesnės įtakos infekcijai plisti neturi. Vidutinio dydžio lašeliai įkvepiami į viršutinius kvėpavimo takus, iš kurių dauguma pašalinami nesukėlę ligos. Mažuose lašeliuose esančios bakterijos gali patekti į plaučius. Net viena bakterija gali sukelti infekciją. Jei yra glaudus sąlytis su sergančiuoju, rizika užsikrėsti yra 25-50%, o mažiems vaikams nuo sergančiųjų tėvų 45-60%. 

Apie 90% infekuotų asmenų niekada nesuserga aktyvia tuberkulioze. Tik maždaug 5% atvejų per 1-2 metus nuo užsikrėtimo pasireiškia aktyvi tuberkuliozė. Dar maždaug 5% suserga vėliau, kai susidaro nepalankios sąlygos (pvz., badavimas, pervargimas, neigiamos emocijos, lėtinės ligos). Tuberkuliozė gali pažeisti iki tol buvusius sveikus plaučius.

Kur keliauja bakterija?

Kai yra pirminė plaučių tuberkuliozė, įkvėptos tuberkuliozės mikrobakterijos dažniausiai patenka į viršutines plaučių dalis. Susidaro uždegiminis infiltratas. Dažniausiai jo centre įvyksta nekrozė. Uždegimas limfagyslėmis plinta į sritinius limfmazgius, kuriuose taip pat dažniausiai įvyksta nekrozė. Per kelias savaites maždaug 95% atvejų uždegimas nurimsta. Pažeistose plaučių dalyse ir limfmazgiuose uždegimas visiškai rezorbuojasi arba susidaro randelių ir sukalkėjimų.

IŠSIPLĖTUSIOS KOJŲ VENOS

Paviršinis venų išsiplėtimas

Kitaip dar vadinamas varikoze. Tai – dažniausiai pasitaikanti kraujagyslių liga. Pabandysiu žmonių kalba paaiškinti, kas, kada ir kodėl vyksta mūsų organizme.

Žmogaus galūnės – rankos ir kojos – turi giliąsias ir paviršines venas, kuriomis kraujas teka širdies link. Kraujas iš galūnių išvaromas raumenims dirbant. Svarbiausias kojų veninio kraujo variklis yra blauzdos raumenys. Jiems susitraukiant, kraujas išstumiamas iš venų ir atgal nebegrįžta. Atbulinę kraujo tėkmę sustabdo venų vožtuvai, kurie sandariai užsidaro. Jei vožtuvai nesandarūs, kraujas, raumenims atsipalaidavus grįžta į galūnę, sudarydamas didelį spaudimą venose. Žmogui stovint, kojų veninis spaudimas, kai vožtuvai nesandarūs, gali pasiekti iki 100 mm Hg. Venos pradeda plėstis. Giliųjų kojos venų išsiplėtimas pasitaiko labai retai. Dažniausiai išsiplečia paviršinės poodžio venos. Nuo kraujo slėgio padidėjimo vožtuvo žiedas praranda tamprumą, vožtuvų lapeliai nutolsta vienas nuo kito ir praleidžia kraują atbuline kryptimi. Tada kraujospūdis venose didėja. Jos pradeda plėstis. Sienelės ir vožtuvai praranda elastingumą ir su amžiumi.

Ligos požymiai

Poodyje esančios kojų venos išsiplečia nevienodai. Vienose vietose atsiranda mazgai, kitose – venų kamienai tampa platesni nei 4 mm. Venos pasidaro vingiuotos. Normaliai poodžio venų  nematyti.

Venoms plečiantis gali skaudėti tose vietose, kur yra pagrindiniai poodžio venų kamienai – blauzdos ir šlaunies vidinėje pusėje. Tačiau dažniausiais žmogus nieko blogo nejaučia, kol venos smarkiai neišsiplečia. Tada kojos pradeda tinti, ypač antroje dienos pusėje. Atsiranda ir skausmų. Jie būna maudžiančio, gręžiančio ar veržiančio pobūdžio. Šie simptomai reiškia, kad atsirado lėtinis veninis nepakankamumas.

Toliau progresuojant ligai sutrinka kojos audinių mityba. Labiausiai nukenčia blauzdos oda ties vidine kulkšnies puse. Čia atsiranda ruda dėmė, oda ir poodis sukietėja. Menkiausia trauma gali paskatinti opos susidarymą tokioje sutrikusios kraujotakos srityje. Opa iš pradžių būna nedidelė. Ji – tai užgyja, tai vėl atsiranda. Tai rimta komplikacija.

Antra komplikacija – venų uždegimas.

Cukrinis diabetas – labai sena liga. Ja sirgo jau senovės egiptiečiai bei indai. Jau tada apie šią ligą buvo nemažai žinoma, bet sėkmingai kovoti su ja nesugebėta. Žmonės, susirgę šia liga, senovėje buvo pasmerkti ankstyvai mirčiai.

Diagnozę nustatydavo liežuviu

Diabetiko šlapime yra cukraus. Gydytojai tai žinojo jau senovės laikais. Tada jie negalėjo padaryti tokių sudėtingų laboratorinių tyrimų kaip dabar. Jiems reikėdavo pasikliauti tik savo penkiais pojūčiais. Šlapimo skonį jie nustatydavo liežuviu. Kadangi sergančiojo diabetu šlapimas saldus, taip jie nustatydavo šią ligą. Cukrų šlapime nustatydavo ir kitu būdu: lėkštelę su šlapimu padėdavo netoli skruzdėlyno. Jei tik darbščiosios skruzdėlytės ją tučtuojau apspisdavo, kad pasmaguriautų saldžiuoju gėrimu, diagnozė būdavo aiški 🙂

Pirmieji simptomai 

Padidėjęs cukraus kiekis didina troškulį ir šlapinimąsi. Tai dažnai ir būna pirmieji ligos simptomai. Organizmas stengiasi atsikratyti cukraus, gamindamas daugiau šlapimo. Tačiau tokiu būdu jis netenka daug skysčių. Kūnas išdžiūsta, ima kamuoti troškulys. Ligonis bando jį malšinti daugiau gerdamas, kad kompensuotų vandens trūkumą kūne.

Be to, liga susilpnina ir organizmo apsaugines jėgas. Jį užpuola grybeliai, kuriems ypač patinka gleivinės. Matyt, šie parazitai mėgsta saldžią aplinką 😀 Susijaukia medžiagų apykaita ir tai sukelia ilgalaikius sunkius pažeidimus. Jie dažnai pasireiškia jau ir sergant lengvomis diabeto formomis, kurios būna nepastebėtos, todėl ir negydomos. Pirmiausia pažeidžiamos arterijos. Atsiranda progresuojanti aterosklerozė. Arterijų spindis susiaurėja. Jos praleidžia vis mažiau kraujo. Blogiau maitinami audiniai, kuriuos aprūpina pažeistosios arterijos. Tai ypač akivaizdžiai matosi pažvelgus į kojų pirštus. Čia audiniai apmiršta. Atsiranda nekrozė – vietinių audinių žūtis. Nuo jos ypač nukenčia didieji kojų pirštai. Tokių pokyčių pradžia – nagų pagrindų uždegimai. Jei ligonis, manydamas, kad tai tik nago augimas į vidų, pradės jį krapštyti, į jau apmirusį audinį gali patekti bakterijų. Čia jos ras puikiausią maitinančią terpę, pradės masiškai daugintis ir galiausiai sukels kraujo užkrėtimą.

Dar blogiau, kai liga užpuola mažytes akies tinklainės kraujagysles. Plonytės arterijos čia išvešėja, išleidžia ataugų. Tų ataugų sienelės labai plonos ir lengvai plyšta. Tada išsiliejęs kraujas suardo didelę tinklainės dalį ir žmogus net apanka. Kraujo išsiliejimo ir apakimo galima išvengti, jei laiku bus sunaikintos išvešėjusios kraujagyslės. Tą dabar nesunkiai galima padaryti lazerio spinduliu.

Tykantys pavojai

Cukraligė gali pakenkti ir daugeliui kitų organų. Neuropatijos pavidalu ji užpuola nervus. Liga reiškiasi rankų ir kojų niežėjimu bei tirpimu. Kartu dažnai būna dar ir stiprūs skausmai. Sunkiais atvejais ant kojų padų atsiranda neskausmingų pūlinių. Todėl kiekvienas diabetikas turi reguliariai apžiūrėti savo kojų padus, kad laiku pastebėjęs pūlinius, galėtų juos išsigydyti.

Pasitaiko viduriavimų bei šlapinimosi sutrikimų. Labai dažnai diabetikus kamuoja odos infekcijos, pavyzdžiui furunkulai (šunvotės)ir karbunkulai (piktvotės). Ir tuberkulioze jie suserga dažniau už nesergančius diabetu.

Mūsų regėjimą, kaip veiksmą, galime suskirstyti į penkias dalis. Akis padeda mums:

1. Nustatyti daiktų dydį ir formą
2. Skirti spalvas
3. Orientuotis erdvėje
4. Nustatyti atstumą tarp daiktų (ne tik pagal plotį, bet ir pagal gilumą)
5. Skirti šviesą nuo tamsos bei matyti įvairiai apšviestus daiktus

Nors mes normaliai žiūrime abiem akimis ir kiekvienoje susidaro atskiras daikto, į kurį žiūrime, vaizdas, mes matome vieną daiktą. Tai įvyksta todėl, kad abejose akyse susidarę vaizdai smegenyse suliejami į vieną ir mes turime giluminį, reljefinį matymą. Aiškiai matome daikto formą su visais iškilimais ir įdubimais, galime įvertinti nuotolį tarp daiktų pagal plotį ir pagal gilumą. Daiktų nuotolį galima nustatyti ir viena akimi, bet tik pagal plotį, daikto nuotolio įvertinimas pagal gilumą yra netikslus. Pilnavertis giluminis matymas galimas tik žiūrint abiem akimis.

Anksčiausiai atsiradusi ir vėliausiai išnykstanti akies veikla – sugebėjimas jausti šviesos stiprumo skirtumą ir prisitaikyti prie įvairaus apšvietimo. Tai vadinama – adaptacija.

Gebėjimui matyti esant įvairiam apšvietimui padeda periferinė tinklainės dalis. Daug reikšmės tinklainės jautrumui šviesai turi vitamino A kiekis organizme. Jeigu jo mažai – tuoj blogėja adaptacija tamsoje, atsiranda vištakumas. Tokiu atveju žmogus patamsyje visai blogai mato, negali rasti kelio į savo namus 😕

Deja, žmogus nėra tobula būtybė, todėl ir jo sudedamosios dalys kartais išeina iš rikiuotės. Dėl kokių akių  problemų dažniausiai žmonės suka į vaistines?

Konjuktyvitas

Jei nors kartą pabudę jautėtės taip, tarsi kas nors sviedė saują smėlio jums į akis, žinote, kad tai ne tik skausminga, bet ir vaizdas ne koks. Greičiausiai jus užklupo konjuktyvitas. Jis prasideda, kai sudirginama junginė – gleivinė, dengianti akies obuolį ir vidinę akies voko dalį. Sudirginti gali infekcija (virusai ir bakterijos) ar alergija (žiedadulkės, namų dulkės), cheminės medžiagos (chloruotas baseino vanduo) ar patekęs svetimkūnis. Konjuktyvitas labiau paplitęs tarp kūdikių, vaikų, vyresnių žmonių ir kontaktinių lęšių nešiotojų. Dažnai jis praeina savaime, bet jei infekcija bakterinė, reikia gydyti antibiotiniais akių lašais, kuriuos paskirs gydytojas.

Simptomai gali pasireikšti vienoje arba abejose akyse: raudoni ar rausvi akių obuoliai, skausmas, niežėjimas ar jausmas, tarsi akys pilno smėlio, išskyros iš akies (gali būti tirštos ir gelsvos, esant bakteriniam konjuktyvitui ir skaidrios, vandeningos, esant virusiniam, dirgiklio sukeltam ar alerginiam konjuktyvitui).

Junginės uždegimo metu vokai pabrinksta, parausta, vokų junginė taip pat parausta, pastorėja, atvertus voką matyti jos klostės. Vokai darosi stori, sunkūs. Iš ryto prabudus sunku atsimerkti, nes vokų kraštai sulipę nuo pūlių, kurie išdžiūvo per naktį. Kuo anksčiau bus pradėtas gydymas, tuo greičiau pasveiksite, liga neprasidės kitoje, sveikoje akyje, nesukels komplikacijų ragenoje.

Kad ir kaip norėtųsi, netrinkite akių rankomis. Liesdami akis platinsite infekciją.

Niekada nenaudokite vienadienių kontaktinių lęšių antrą kartą. Laikykitės kontaktinių lęšių plovimo instrukcijos.

Nesidalinkite makiažo priemonėmis. Tas pats pasakytina ir apie akių lašus.

Šluostykite veidą tik savo rankšluosčiu.

Dėvėkite apsauginius akinius baseine.

Daugumai žmonių kirmėlės sukelia pasišlykštėjimą. Dar didesnį pasišlykštėjimą turėtų jausti žmogus, sužinojęs, kad kirmėlių yra jo kūne 😮

Askaridės, spalinės ir kaspinuočiai yra labiausiai paplitę mūsų platumose parazitai. Kai kurios kirmėlių rūšys, prieš tapdamos suaugusiais egzemplioriais ir galutinai įsikurdamos žarnyne, atlieka sudėtingą kelionę po visą žmogaus kūną. O žarnyne kirmėlės galų gale suranda “padengtą stalą”. Maistas čia joms jau gatavai suvirškintas, belieka tik ryti.

Spalinės

Vaikystėje, tikriausiai, daugumos iš mūsų žarnose prieglobstį buvo susiradusios spalinės. Tai pats dažniausias ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų parazitinis susirgimas. Požymis, kad jų yra, dažniausiai būna smarkus išangės niežėjimas, kuris labiausiai juntamas naktį. Todėl vaikai blogai išsimiega, būna pavargę, neturi apetito.

Tačiau pačios kirmėlės ne visada aptinkamos iš karto. Dažnai išmatose randamos baltos mažytės, tik 9 – 12 mm ilgio patelės. Tačiau ne visada. Jų buveinė – storoji žarna. Ją jos palieka tik naktį, kad padėtų savo kiaušinėlius ant išangės odos. Tai ir sukelia niežėjimą. Vaikai ima kasytis. Tada kirmėlaičių kiaušinėliai patenka į panages. O kai vaikas įsikiša pirštą į burną, tai praryja ir juos.

Apytaka prasideda plonojoje žarnoje, kur iš kiaušinėlių išsirita kirmėlaitės. Daug mažesni patinėliai ten ir lieka įsitaisę žarnos raukšlėse, laukdami patelių. Šios, po apvaisinimo, su žarnų turiniu keliauja į storąją žarną, patogiai įsitaiso ir ima dėti kiaušinėlius. Apytakos ciklas prasideda iš naujo.

Spalinės nesudaro tiesioginio pavojaus sveikatai, tačiau trikdo miegą ir apetitą. Be to, niekam nėra malonu žinoti, kad tavo viduriuose šeimininkauja šie parazitai 🙂

Askaridės

Askaridės į žmogaus žarnas patenka po ilgos nuotaikingos kelionės 😀

Viskas prasideda nuo kiaušinėlių, kuriuos deda askaridžių patelės. Anksčiau kaimo žmonės išviečių turinį naudodavo laukams tręšti (kartais, beje ir dabar). Jei tarp besinaudojančių išviete kas nors buvo apsikrėtęs tomis kirmėlėmis, tai jų kiaušinėliai patekdavo ant daržovių lapų, salotų ir vaisių. Jų rūpestingai nenuplovus ir valgant žalius, kirmėlių kiaušinėliai patekdavo į burną, o iš jos – į skrandį. Dabar žemdirbiai tręšimui naudoja fabrikuose gaminamas mineralines trąšas. Tačiau užkratas atsiranda kitoje vietoje. Išvykų į gamtą dalyviai ar, šiaip,  prispirti bėdos asmenys, gamtinius reikalus atlikinėja ne tam skirtose vietose, o automobilių stovėjimo aikštelėse, bromoje ar už krūmo parke. Tuomet kirmėlių kiaušinėliai patenka ant bėgiojančių šunų letenų, o iš ten – ant šunų šeimininkų rankų, o nuo ten ir į burną. Taip prasideda kirmėlės kelionė. Aplinkoje drėgnose ir pavėsingose vietose kiaušinėliai gali išgyventi kelerius metus. Žarnyne askaridės gali gyventi apie porą metų.

Kelionė tolima

Kai tik žmogus nuryja kirmėlės kiaušinėlius, skrandyje iš jų išsirita lervos. Iš ten jos patenka į plonąją žarną ir pragręžia jos sieneles. Kraujas perneša jas į kepenis, o iš ten į dešinįjį širdies skilvelį. Mažuoju kraujo apytakos ratu jos patenka į plaučių alveoles. Daugelio neaiškių trumpalaikių plaučių ligų (ypač vaikų) priežastis kaip tik ir yra tokios askaridžių kelionės. Bronchų ir trachėjos mažyčiai virpamieji plaukeliai gabena lervas aukštyn į ryklę. Ten yra didžioji jų persėdimo stotis. Per stemplę šie parazitai keliauja į skrandį ir plonąją žarną. Tai galutinė jų stotis. Per kelias savaites čia lervos tampa lytiškai subrendusiomis askaridėmis. Patelės vėl pradeda dėti kiaušinėlius. Kiekviena patelė per dieną padeda iki 200 000 kiaušinėlių. Apytakos ratas gali prasidėti iš naujo.

Man reikia virškinimo fermentų, stovi skrandis, jaučiuosi, kaip balionas…

Tai frazė, kurią girdžiu daug kartų per dieną. Ar tai reiškia, kad ženkliai padaugėjo žmonių, kurie turi rimtų virškinimo problemų? O gal tai didelė vaistų ir papildų reklamos įtaka? Ar, tiesiog, bėgimas įvykiams už akių, kai laukia didelis balius su nukrautais stalais ir saiko praradimu? Mada? Galų gale, nesvarbu, kokia priežastis. Svarbiau tai, kaip žinoti, kada jau tikrai reikia tos realios pagalbos mūsų skrandžiams.

Pirmiausiai, pakalbėkime apie mūsų fiziologiją. Gal tai ir nėra labai įdomu, bet papildoma informacija dar niekam nepakenkė 😀

Virškinimas – tai biologinis procesas, per kurį mechaniškai susmulkintas maistas chemiškai (veikiamas fermentų) suskaidomas iki paprastesnių junginių, gebančių rezorbuotis. Virškinimo metu baltymai suskaidomi iki aminorūgščių, angliavandeniai – iki monosacharidų, riebalai – iki glicerino ir riebiųjų rūgščių. Baltymus skaido fermentai proteinazės, riebalus – lipazės, angliavandenius – karbohidrazės. Todėl ir vaistų sudėtyje, kurie gerina virškinimą, randame skirtingais kiekiais lipazės, amilazės, proteazės.

Pradžių pradžia vyksta burnoje. Čia maistas sukramtomas, susmulkinamas ir sumaišomas su seilėmis. Jose yra fermento ptialino ir maltazės, skaidančių angliavandenius, ir baltymo mucino, kuris maistą paslidina. Burnoje maistas išbūna 15-30 s. Kąsnis, susidaręs iš maisto ir seilių, nuryjamas, nustumiamas iš burnos per ryklę ir stemplę į skrandį. Skrandyje maistą veikia skrandžio judesiai ir skrandžio sultys. Skrandyje maistas išbūna 6-8 val., paverčiamas tyrele ir patenka į dvylikapirštę žarną. Joje maistą veikia kasos ir žarnos sulčių fermentai, tulžis. Plonojoje žarnoje maistas išbūna apie 3 val. ir baigiamas virškinti.

Atrodo, viskas paprasta. Tačiau, kai neturime pakankamai virškinimo fermentų, negalime suskaidyti maisto. Todėl net ir maitindamiesi sveiku ir kokybišku maistu negalime įsisavinti visų naudingų maisto medžiagų.

Kada virškinimo fermentai gali nustoti tinkamai veikti organizme?

1. Įvairios ligos gali stabdyti tinkamą virškinimo fermentų gamybą (cistinė fibrozė, kasos vėžys, ūminis ar lėtinis pankreatitas, žarnyno gaurelių disfunkcija, Krono liga)
2. Nepakankama virškinamojo trakto veikla
3. Senėjimas
4. Per mažas skrandžio rūgštingumas
5. Lėtinis stresas
6. Kt. priežsastys

Skaityti toliau »