Vaistininko užrašai

“Dalis vaistinių dirba trumpiau, o kai kurios net apskritai užsidarė”, – skrieja pasipiktinimo banga ir kaltinimai dėl registruotų naujų įstatymo pataisų, kurios numato, kad didesnėje dalyje šalies vaistinių negali dirbti vienas farmakotechnikas, su juo būtinai kartu dirbti turi ir vaistininkas.

Tiek nedaug laiko prabėgo nuo įstatymo pasikeitimų, o krautuvininkai vėl neriasi iš kailio, stengdamiesi įrodyti, kad įstatymo pakeitimai labai stipriai pakenkė visuomenei. Skaičiau ir stebėjausi jų įtaigos jėga, vienu metu jų net pagailo – kaip dabar jie vargsta, nerasdami vaistininkų ir už sutrumpintas vaistinių darbo valandas prarasdami pelnus bei skaičiuodami nuostolius.

Kaip žinia, tik pastaruoju metu vaistininkas tapo nykstančia būtybe, kurią atėjo laikas įtraukti į Raudonąją knygą. Mūsų, pasirodo, tiek mažai, kad tenka uždarinėti vaistines, trumpinti jų darbo laikus, nedirbti savaitgaliais. Deja, nepakito iškreiptas mąstymas, jog vienoje pamainoje visiškai pakanka ir vieno farmacijos specialisto. O ir kiek čia tų darbų… Vienas kitas šimtas lankytojų per dieną, kelios vakcinacijos, tuo pačiu metu kitam pirkėjui užkalbant dantį, kad šiek tiek palauktų… Gautų prekių “padėliojimai” į lentynas – tik lengvas sportas, o dokumentacija, marketingas, rinkodara ir buhalterija – nemokamai įgytos naujos kompetencijos, todėl nesiskaito kaip darbas. Argi sunku viską suspėti vienam? Žinoma, kad ne 🤦‍♀️🤦🏻‍♂️ Todėl eilę metų ir tvyro chaosas ir vergvaldystė.

Tai ko gi vėl nerimsta krautuvininkai? Nagi, pralėkime kartu per trumpą vieno interneto portalo publikuotą straipsnelį, kuris, greičiausiai, pačių krautuvininkų ir užsakytas, kad atkreiptų įtakingų dėdžių ir tetų dėmesį 😉

BENU vaistinė 

„Vaistininkų trūkumą Lietuvos darbo rinkoje jaučiame ne vienerius metus. Vaistininko bei farmakotechniko profesijos praranda populiarumą dėl sudėtingų emocinių darbo sąlygų, dėl sudėtingų, ne kiekvienam įkandamų studijų tiek akademinių gebėjimų, tiek šių studijų kainos prasme.“ 

Pagaliau atėjo suvokimas, kad farmacijos specialistai dirba sudėtingomis sąlygomis. Kad prieš tai jie visą savo laiką  (kai kas – ir santaupas) skyrė ne kiekvienam įkandamoms studijoms, tikėdamiesi, jog įgytos žinios ateityje sugrįš finansiniu pavidalu ir sotesniu gyvenimu. Taip ir norisi paklausti krautuvininkų: o ką jūs padarėte, kad mūsų netrūktų?

“Kad vaistinėje darbuotojų kiekis būtų subalansuotas teisingai, turime apgalvoti galimą darbo laiko trumpinimą, naujų darbuotojų pritraukimo ir ilgamečių darbuotojų išlaikymo galimybes. Porą vaistinių teko apskritai uždaryti.”

Ką reiškia pora vaistinių kelių šimtų jūroje? Labiau reikėtų susirūpinti darbuotojų išsaugojimu.

”Vaistininkas ir vaistininko padėjėjas visada dirbo ranka rankon. Pati stipriausia komanda vaistinėje ta, kur petys į petį dirba tiek vaistininkas, tiek vaistininko padėjėjas, tiek kosmetikos konsultantas.”

Ir kodėl tik dabar krautuvininkai garsiai pradėjo kalbėti apie tai, ką jau seniai turėjo sureguliuoti? Kur jie buvo tuomet, kai mes prašėme nepalikti vienų pamainoje? Kai įtikinėjome, kad darbų vaistinėje užteks visiems. Kad stiprią komandą sudaro ne vienas, o keli, žinojome seniai. Deja, krautuvininkų balsas visada buvo geriau girdimas.

Gintarinė vaistinė

“Trylika vaistinių savaitgaliais nebedirbs, dar 25 vaistinės nedirbs sekmadieniais. Be to, maždaug 87 vaistinėse sutrumpintas darbo laikas. Buvo priimtas sprendimas uždaryti šešias vaistines.“

Dar Lietuvoje taip nebuvo, kad krautuvininkas uždarytų jam pelną nešančią vaistinę 🙃 Tikriausiai, toks vaistinių likimas susiklostė dėl atvirkštinės priežasties – dėl pernelyg mažos apyvartos. Ir tas vaistinių uždarymas yra tendencingas – tiesiog viena keičia kitą…

“Didžiausias iššūkis buvo perskirstyti vaistininkų darbo krūvį ir valandas, kad jie nepervargtų, galėtų keistis ir teikti profesionalias paslaugas pacientams.“

Skaitau ir netikiu savo akimis: KAD NEPERVARGTŲ! Kur jūs buvote anksčiau, mielieji? Mes jau seniai ir pervargę, ir perdegę… Amžinas darbuotojų trūkumas… Metų metus besitęsianti atostogų problema…Neturėjimas teisės sirgti… Auginti vaikus… Norėdamas pasinaudoti teisėtomis atostogomis, pirma turi atidirbti už Joną, Rūtą ir Onutę, o sugrįžus – dar už Zitą, Gitą ir Vytuką. 

Neseniai rašiau apie gyventojų teises vaistinėje, o dabar už akių užkliuvo Lietuvos vaistininkų profesinės etikos Kodeksas. Jame galima rasti ir pareigų, ir santykių, ir teisių. Įdomu tai, kad šis Kodeksas yra privalomas kiekvienam Lietuvos vaistininkui, kaip nustatyta LR Farmacijos įstatyme.

Farmacijos įstatyme radau tris sakinius apie etiką:

1. Vaistininkas turi teisę atsisakyti parduoti (išduoti) vaistinius preparatus, jei tai prieštarauja vaistininko profesinės etikos principams arba gali sukelti realų pavojų asmens gyvybei ar pakenkti jo sveikatai; 
2. Vaistininkas privalo laikytis vaistininko profesinės etikos principų;
3. Vaistininko padėjėjas (farmakotechnikas) privalo laikytis profesinės etikos principų;

Nedidelė, bet įdomi smulkmena – vaistininkas turi laikytis vaistininko profesinės etikos principų, o farmakotechnikas – tik profesinės etikos principų 🙃 Vis gi, svarbiausia – iš viso laikytis tų principų.

Dabar atėjo metas susipažinti su naujuoju Lietuvos vaistininkų profesinės etikos Kodeksu, kurį pasirašė  Lietuvos farmacijos sąjunga ir Lietuvos vaistininkų sąjunga.

Teigiama, kad naujasis dokumentas padės spręsti kasdieninėje veikloje kylančias dilemas. Taip pat, jis garantuoja vaistininkui savarankišką profesionalią veiklą be jokio trečiųjų šalių įsikišimo ar reikalavimų. Na, manau, kad joks dokumentas neišspręs kylančių kasdienių problemų. Nei Farmacijos įstatymas, nei kiti teisės aktai neišsprendė vaistų trūkumo problemos, elektroninės sistemos trukdžių, krautuvininkų mobingo ir neetiškų reikalavimų. Ir jeigu čia paminėtos trečiosios šalys yra suprantamos kaip krautuvininkų šutvė, tada sunku patikėti, kad šis dokumentas padarys galą jų savivalei.

Vaistininko pareigose paminėta, jog vaistininkas privalo skatinti racionalų vaistų ir kitų sveikatai palaikyti skirtų produktų vartojimą. Tačiau kaip galima visa tai įvykdyti, jei krautuvininkai yra žodžiu surašę savo Pardavimų Kodeksą, kurio nesilaikant laukia piniginės sankcijos. Dabar labai populiaru kalbėti apie racionalų vaistų vartojimą. Sveikatos ministerija nuolat apie tai viešai kalba. Tačiau realybėje yra viskas kitaip 😞

– Laba diena!

– Laba.

– Tai jūs šiandien dirbate?

– Na, kaip matote 😅

– Bet juk šiandien raudona diena!

– O jūs nežinojote, kad mes dirbame ir per raudonas, ir  per juodas, ir per visas kitas dienas 😇

– Ir daug žmonių pas jus ateina?

– Nedaug.

– Tai kam tada dirbate?

– Krautuvininkui ir daugiausiai tiems, kurie užsuka tik paklausti, ar dirbame. Dažnas jų sako: “Ne, man nieko nereikia, bet pamačiau, kad šviesa dega, tai užėjau…”

– Tai jūs išjunkite šviesą ir niekas neis.

– Ir ką man vaistinėje veikti išjungus šviesą?

– Švęsti!

Galiu tik pasidžiaugti, kad šiandien aš galiu švęsti ne vienas, ne vaistinėje, ir ne tamsoje. Nes šiandien man LAISVADIENIS ir aš einu ŠVĘSTI GYVENIMO 🇱🇹🇺🇦 Be streso, be įtampos, be priekaištų ir slaptų pirkėjų… Su gera nuotaika ir mielais žmonėmis 🥳 Po gerai praleisto laiko į darbus grįšiu kaip naujai užgimęs žmogus – pailsėjęs ir kupinas jėgų 💪 

Kartą, beieškant laisvos vietos naujam reklaminiam plakatui padėti, už akies užkliuvo stovelis, kuriame įdėtas A4 formato lapas su smulkiai surašyta informacija gyventojams bei nurodytos jų teisės vaistinėje. Kadangi laisvos vietos daug neturime, nukišau tą informaciją giliau (kur buvo laisvos vietos 🤭). Bet, pasirodo, ji labai svarbi ir aktuali gyventojams, nes regioninė paliepė ją ištraukti ir pastatyti taip, kad bent jau vienu akies kampeliu matytųsi (dėl tikrintojų, netyčia užklydusių seimūnų, teisės aktų kūrėjų ir dėl Šv. Dvasios).

Įstatymai įpareigoja bendrą informaciją gyventojams ir jų teises paskelbti taip, kad jieviską aiškiai matytų ir lengvai įskaitytų. Tačiau gyvenime viskas būna kitaip… Ši informacija dažniausiai ne visada aiškiai matoma ir ne visada lengvai įskaitoma (nes neaiškiai matoma 😄). Kad ji ne visai aiškiai matoma, patvirtina ir tai, jog įspėjimas “Receptiniai vaistai parduodami/išduodami tik pagal gydytojų receptus”, gyventojams negalioja. Nes Nimesilio, Ospamokso ar Xanakso kažkam prireikia kasdien. Ir, žinoma, be recepto.

Kitoje gyventojams skirtoje informacijoje nurodyta “Vaikams iki 16 metų vaistai neparduodami/neišduodami. Ji taip pat nėra aiškiai matoma, nes seneliai ir tėvai vis dar siunčia savo vaikus su rašteliais ir prašymais nupirkti citramono ar paracetamolio tabletes. O mums ne visada pavyksta tinkamai įvertinti, ar tam vaikui dar nėra 16, ar jau 17 suėjo. Šiandien kai kurie 12-mečiai atrodo kaip 18-os. Apsigausi, žiūrėk, jau ir nemalonumų neišvengsi.

Informacija, skelbianti, kad “Įsigyti vaistai kitais nekeičiami ir už juos sumokėti pinigai negrąžinami”, dažnam klientui – naujiena. “Jeigu galima batus per 14 dienų grąžinti, tai kodėl vaistų negaliu?”- nustemba. “O kodėl norite grąžinti?” “Nes nepadeda” “Geriate tik vieną dieną ir nusprendėte, kad jau nepadeda ir nepadės?” “Taip. O ką?”

Tame A4 formato lape yra išvardintos ir gyventojų teisės vaistinėje. Jose skelbiama, kad gyventojas turi gauti informaciją apie vaistų kainas, kompensuojamųjų vaistų priemokas, pigiausią vaistą. Visa tai jis turi matyti monitoriaus ekrane. Deja, kaip parodė praktika, monitoriai reikalingi vienetams. Tame tarpe dar klerkams, kurie tai sugalvojo, ir mums, kad apsigintume nuo ligonio pykčio, kai ekrane jis nemato “savo” mėgstamo vaisto tarp kompensuojamųjų ir, pasirodo, kad ne vaistininkas dėl to sąrašo kaltas 😎 Kalbant apie pigiausią, tai klientai jo nenori matyti, nei monitoriuje, nei savo rankinėje… Per dažnai tie pigiausieji keičia savo išvaizdą ir gamintoją. Nespėjo žmogus prie vieno priprasti, kaip pirmą poziciją užėmė kitas.

Ir versle, ir valdžioje veikia nekintamas dėsnis: žodžiai yra žodžiai, aiškinimai yra aiškinimai, pažadai yra pažadai. Vien rezultatas yra tikrovė ⏱

Kuo toliau, vis labiau susimąstau, kaip įvardinti vietą, kurioje aš dirbu 🤔 Pirmuosius savo darbo metus užtikrintai leidau vaistinėje. Vėliau gi, vieta panašėjo į eilinę parduotuvę: “Ar turite autobuso talonėlių? O nuolatinį?”, “Klijų pieštukinių neturite?”, “Gal plastilino turite?”.

Kažkuriuo gyvenimo tarpsniu jaučiausi tarsi turguje: “Ar nuleisite kainą?”, “Ką šiandien išparduodate?”,“Po kiek šitie? Daugokai. Gal nuderėsiu?”, “Svolačiai, jūs, vagys! Už kampo kiti pigiau pardavinėja!”

Toliau sekė paslaugų sektorius: “Iškeiskite 500 EUR. Tai gal bent 200 pasmulkinsite?”,“Įdėkite į telefoną SIM kortelę”,“Padarykite dokumento kopiją” ,“Iškvieskite taksi”, “Sureguliuokite klausos aparatą”, “Ar pas jus galima prasidurti ausis?”.

Buvo ir pirmos pagalbos skyrius: “Ištraukite man erkę!”, “Suleiskite vaistus”, “Sutvarstykite žaizdą”, “Įlašinkite į akis lašiukus.”

Ne paslaptis, kad užėjus į vaistinę, kartais į akis pirmiausia krinta ne vaistai, o kvepalai, lūpų dažai ir blakstienų tušas, todėl ši vieta panaši ir į Drogą, Eurokosą ar Kristianą 😎

Protingieji Seimo kurmiai, matyt, įvertinę neišnaudotas vaistinės galimybes ir aukštą aptarnavimo kokybę, sumąstė, jog vaistinė – tai TA VIETA, KURIOJE BŪTŲ SAUGU ĮSIGYTI IR ELEKTRONINES CIGARETES. Pagal seną apibrėžimą, vaistinėje yra vykdoma farmacinė veikla, kuri apima vaistinių preparatų įsigijimą, laikymą, pardavimą/išdavimą galutiniam vartotojui, farmacinių paslaugų teikimą, ekstemporalių vaistų gamybą, jų gamybos kontrolę, farmacinę rūpybą.

Taigi, kuriai veiklai būtų priskirta prekyba elektroninėmis cigaretėmis ir jų užpildais? Galbūt, ekstemporalių vaistų gamybai ir kontrolei? Gamybinė vaistinė sukurs gydomąjį skystį, na, tokį, kurį užtraukus vieną kartą, antro jau nesinorėtų, analitikai jį patikrins ir vaistinės paleis į prekybą. Prieš tai dar supažindins gydytojus su skysčio sudėtimi, kad jie galėtų receptus išrašyti. Valio 👏 Valdžia patenkinta, kad nukirto drakonui galvą, krautuvininkai – padidėjusia apyvarta ir pelnu, o visi kiti… Bet argi Lietuvoje svarbūs VISI KITI?

Tiesa, kaip žinia, vaistinėse be vaistų, yra ir visokių kitokių prekių. Jeigu prekiaujame blakstienų tušu, tai kodėl negalime krautuvininkų kišenių papildyti pardavinėdami cigaretes? Kaip minėjo buvęs sveikatos ministras, “Jeigu žmogus nori mesti rūkyti, galime jam padėti”. Ir ta pagalba greičiausiai ir saugiausiai  pasirūpins vaistinė. Bet yra žmonių, kurie nori ir gerti mesti, ir narkotikus nustoti vartoti. Nejaugi visas šalies problemas spręs vaistinės? Žinoma, vaistininkai viską gali ir viską sugeba. Ir kantrybės jie turi nemažai. Beje, ir laiko – į valias. Dar viena nauja tvarka, dar vienas naujas registracijos žurnalas, dar viena niša tikrintojams. Tikriausiai, ir slaptiems pirkėjams. 

Įdomi pas mus politika – kažkam sumąsčius, iš degalinių dingo silpnieji alkoholiniai gėrimai – tikėtasi sumažinti geriančiųjų skaičių 😲 Tada dėjosi dar įdomesni dalykai – vaistai nugulė degalinių ir parduotuvių lentynose. Nors tikslas buvo – mažinti vaistų vartojimą, jis buvo (ir yra) dar labiau skatinamas. Dabar – parduotuvių ir degalinių prekę norima įteisinti vaistinėse. Degalinėje ar kaimo parduotuvėje niekam nerūpi, kaip turi būti laikomi vaistai, kokios tvarkos reikia laikytis juos parduodant. Vaistinėje – per padidinamąjį stiklą stebima, kiek, ko ir kam pardavei 🕵️‍♂️ Matyt, todėl ir norima čia sutelkti visas įmanomas veiklas 🎰

Ar ne laikas viską surikiuoti į savo vietas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais  🧐

Gyvenimo patirtis byloja, kad tai, ką gauname veltui, ne visada tinkamai įvertiname, tausojame ar saikingai vartojame (pvz., vaistus 🙂). Tikriausiai retai kada susimąstome, kad ir žodis (dovanai mums duota nuostabi bendravimo priemonė) gali turėti gerų tikslų, o gali pridaryti ir daug nemalonumų, aplinkui paskleisdamas nemaža blogio 🧟‍♀️

Viskas priklauso nuo to, kaip tą žodį vartosime. Žodis gydo, žodis žeidžia – sako sena liaudies patarlė. Ir iš tikrųjų. Žodžiu galime paguosti, nuraminti kitą žmogų, atsiprašyti, jei ką įžeidėme. Kaip lengvai mes atsiprašome, kai nereikia… Ir kaip sunkiai, kai reikia… Deja, dažnokai prieš savo valią būname priversti klausytis, kaip gatvėje, parduotuvėje, ar, pagaliau, vaistinėje sprendžiami pažįstamų ar šeimų konfliktai, kaip netinkamai pavartotas žodis auklėjant sukelia visiškai priešingą reakciją. Teko ne kartą stebėti, kaip vaistinėje, laukiant savo eilės, klientai tramdo arba, atvirkščiai, nereaguoja į savo įsisiautėjusius vaikus.

Įžengusi į vaistinę mama, ant kėdės pasodino savo pradinuką ant kėdės, pastatė prie jo kelias tašes ir valdingu tonu įsakiusi jam ramiai sėdėti ir nesitraukti nuo tašių, nuėjo apsižvalgyti. Berniukas paklusniai sėdėjo minutę, kitą, trečią. Tačiau jam greitai įgriso nieko neveikti. Jis ėmė maskatuoti kojomis, pradėjo krapštyti kraujo spaudimo matuoklį. Staiga jo dėmesį patraukė per šiukšlių dėžę ropojantis vabalas. Vaikas nulipo nuo kėdės, žengtelėjo link dėžės ir pradėjo vaikyti tą vabalą. Tuo metu grįžo motina. Pamačiusi be priežiūros paliktas tašes, ji labai supyko (ženkliai labiau, nei be priežiūros paliktas jos vaikas 🤭), todėl netruko visokiais žodžiais iškoneveikti vaiką. Nejauku pasidarė ir visiems šalia stovintiems. Deja, neįmanoma buvo jai išaiškinti, kad su vaiku reikia kalbėtis normaliu tonu, o niuksai – pernelyg griežta bausmė. Ji atšovė, kad dabar ir taip tėvai per daug lepina savo vaikus, kad visos piktadarystės prasideda nuo to, jog vaikai nebarami. Ji nenorinti matyti savo vaiko chuliganu, todėl net negalvojanti elgtis kitaip 😲

Daug įdomių ir ne visai įdomių dalykų nutiko vaistinėse, kuriose teko man dirbti. Buvo ir juoko, ir pykčio, ir nuostabos. Tam tikrais momentais atrodydavo, kad dirbu ne vaistinėje, o turguje ar bala žino kur.

Pirmoji (X) vaistinė

Smagus buvo laikotarpis 🤗 Dirbau pas privatininką, bet ne tinklinėje vaistinėje. Akcijos ar nuolaidos tuo metu neegzistavo, todėl nebuvo ir spaudimo pardavinėti tam tikrus vaistus. Planų niekas nenustatinėjo ir į mano darbą nesikišo – tiesiog visi dirbome tai, ką geriausiai išmanėme – kas užsakymus darė, kas kainas ant dėžučių klijavo, kas vaistus pardavinėjo/išdavinėjo.

Visgi, buvo kitokių prašymų. Savininkai norėjo turėti šiek tiek juodų apyvartinių lėšų, todėl pašnibždomis išreiškė savo norą. Laikai buvo kiti, Lietuvos valstybė dar tik kūrėsi, todėl visi vertėsi kaip kas išmanė. Kadangi iš darbdavio jaučiau pagarbą, o ne menkinimą ar spaudimą, pasirašiau šiai mažai aferai. Valstybė verslininkų tada neglostė (ne taip, kaip dabar pildo kiekvieną krautuvininko užgaidą), todėl išgyventi buvo sunku. Vaistų firmos, norėdamos įsiūlyti kuo daugiau prekių, už didesnius nuperkamus kiekius pridėdavo keletą dėžučių magaryčių. Tokias gautas dovanas stengėmės parduoti be čekių, taip surinkdavome šiek tiek juodų pinigų. Kompiuterinės apskaitos nebuvo – tiesiog imdavai vaistą ir mušdavai arba nemušdavai pinigusį kasą. Juk dirbome tik su kasa, o ne su kompiuteriu, todėl improvizavome. Viskas buvo daroma proto ribose ir tokia praktika ilgai netruko. Gal tiek ir tereikėjo darbdaviui, kad greičiau ir stipriau verslas įsibėgėtų.

Kai pagalvoju dabar, kai dirbau su praviru kasos stalčiumi ir pilnomis kišenėmis grynųjų, suima juokas. Tačiau sąžinės graužaties nejaučiau nei tada, nei dabar. Didesni nusikaltimai vyksta šiandieną – kai Lietuvos žmonės priversti daugiau už kitus europiečius mokėti už elektrą, dujas, maistą, vaistus, paslaugas, banko suteiktas paskolas ir t.t.

Taigi, vaistinė X buvo viena iš įdomesnių gyvenimo stotelių 🥳

Antroji (XX) vaistinė

Šioje vietoje ilgai neužsibuvau. Ir tuo džiaugiuosi. Pažadai, kurie buvo dalinami prieš įsidarbinant, taip ir buvo neištesėti. Jau vėliau, kai trenkiau durimis, ir vadybininkas manęs paklausė, kodėl išeinu, kas nepatiko,  dėl primintų pažadų pasiteisino: Negali būti, matyt, kažką ne taip supratote. Bet jei persigalvosite, tai labai lauksime.

Šioje tinklinėje vaistinėje ypač buvo juntamas psichologinis spaudimas parduoti tam tikrą prekę. Vadybininkas nuolat lankydavosi vaistinėje ir stebėdavo mūsų darbą. Tada prieidavo ir terorizuodavo, kodėl pavyzdžiui, nepasiūliau Lioton tepalo? Bet juk žmogui ne tokia problema, kad siūlyčiau Lioton. O jis – Nesvarbu, kokia kliento problema, svarbiau yra TAM TIKRŲ PREKIŲ PARDAVIMAI. Tada ir supratau, kad žmonių problemų sprendimas tapo mano paties problema ☹️ Šioje vaistinėje žmonių gydymu ir konsultavimu užsiima ne vaistininkai, o vadybininkai (kaip, beje, ir daugumoje tinklinių vaistinių).

Prisiminimai iš šios XX vietos – gana nykūs 🤥