Vaistininko užrašai

Vieno pusdienio statistika:

Aptarnauta 92 klientai. Iš jų – 3 su kaukėm, 4 – su pirštinėm. Iš 92 klientų kompensuojamus vaistus savo artimiems žmonėms (tėvams, seneliams, kaimynams) pirko 2 moterys. Visi kiti suėjo kaip į bažnyčią per Velykas 🤩

– Kaukių turbūt neturite…

– Neturime.

– Bet man ir nereikia, nelabai man ir tiktų.

– Jos ne dėl grožio, o visų mūsų saugumo. Kam tada klausinėjate, jei nereikia?

– Šiaip įdomu pasidarė, ar tikrai neturite.

Pasirodo, pasitaiko ir tokių, kuriems geriau reanimacijoje gulėti, bet gražiai, ir be kaukės 😮 Bet yra ir priešingybių, kurie kaukes gatavi nulupti nuo mūsų veidų:

– Turit kaukių?

– Neturime.

– Sau tai turite! Neišeisiu iš vaistinės, kol neduosit bent vienos!

Beje, kai paprašėme administracijos leidimo užklijuoti informaciją, kad neturime ir dezinfekcinio skysčio, gavome atsakymą – NEIMPROVIZUOKITE. Tai kaip tuos žmonių srautus valdyti? Kad žmonės eitų su viltim nusipirkti, bet negavę skysčio, gautų paguodą ir užuojautą? Na, dar kremo rankoms. Nes kai gaus kur nors dezinfektantą ir jį nuolat naudos, būtinai reikės kremo rankų odai nuo išsausėjimo. Nereikės vėl į vaistinę eiti. Apie reklaminių plakatų nukabinimą – taip pat negali būti jokių diskusijų – nutarimas bendras ir galioja visiems. Viską palikti. O kaip dėl valstybinių institucijų patikrinimų? Nepaaiškinsime, kad mums taip liepė, atsakysime savo licencijomis 🤨 Belieka tikėtis, kad jie bus maloningi ir supratingi mūsų atžvilgiu bei asmeniškai paaiškins, kokią tikrąją prasmę turi žodis –  SKATINIMAS.

Prašėme ir darbo laiką sutrumpinti. Atsakymas – stebėsime 30 min. žmonių srautus ir spręsime. O kol kas – naudokitės budinčio psichologo pagalba telefonu xxx xxx xxx.

Prieš savaitę  sveikatos apsaugos ministerija skelbė, kad medicininės kaukės neapsaugo nuo COVID-19, jos nesulaiko viruso ir neapsaugo nuo užsikrėtimo virusu, jei yra artimas kontaktas. Todėl ragino žmones nepanikuoti ir nepasiduoti perpardavinėtojų manipuliacijom. Dabar ministras jau rekomenduoja neiti be kaukių į gatves. Kai kaukėmis pilnai bus užpildyta rinka, ministras ne rekomenduos, o reikalaus ir baus visus nepaklusniuosius. Taigi, sprendimai priimami pagal prekių gausą. Gal jau laikas įstatymų leidėjams nusiplėšti tas visas apsimestines ir prisitaikėliškas kaukes ir parodyti tikrąjį veidą? Be melo, pažadų ir apgaulės 🤡

Koronavirusas jau ne tik lipa ant kojų, bet žvelgia į veidą tiesiogine prasme. Ypač mums, vaistinių darbuotojams. Nors kol kas beveik visi susirgimo atvejai – tik įvežtiniai, mūsų tai neguodžia. Kodėl? Todėl, kad tie įvažiavę viruso nešiotojai neskuba izoliuotis, bet laksto kaip pyzdukai, jaują padegę (čia vienas klientas taip išsireiškė 🙂) iš baro į klubą, iš klubo – pas odontologą, iš odontologo – pas gimines ir artimuosius… O tada, žiūrėk, ir į vaistines patrauks 🤨 

Kontaktas

Norint užmegzti glaudesnį kontaktą, reikalingas artumas. Tam artumo pajautimui, po truputį vaistinėse išnyko stiklinės pertvaros. Nes manyta, kad stiklas – didelė kliūtis. Tačiau tie “didieji mąstytojai” pamiršo, kad tas pats stiklas yra šiokia tokia apsauga darbuotojams nuo kasdieną tykančių pavojų. O jų nemažai. Seilės, karkalai, kosulys, kurie leidžia infekcijoms plisti oro lašeliniu būdu. Jeigu anksčiau narkomanas pagąsdindavo, kad užkrės panaudotu švirkštu, tai dabar sako “Tuoj koroną tau įspjausiu!” Bet mūsų taip lengvai neišgąsdinsi, mes visko matę ir girdėję 😄 Vis dėlto, norėtųsi valdžios supratimo ir veiksmų tam, kad stiklinės pertvaros vėlei sugrįžtų į vaistines, o kontaktą mes jau kaip nors sugebėsime pačiupti.

Tiesa, vyraujant ekstremaliai situacijai šalyje, vaistinėse (ne visose) pradėti konstruoti plastikiniai ir kitokio plauko apsauginiai skydai. Gaila, kad ne visos vaistinės nusprendė juos įrengti, todėl kolegoms (ir sau) galiu tik palinkėti ištvermės ir optimizmo šiuo nelengvu visiems laikotarpiu.

Draudimai

Kovo 16 dieną sveikatos apsaugos ministras A. Veryga paskelbė sprendimą dėl COVID-19 ligos valdymo priemonių vaistinėms ir juo uždraudė vaistinėms naudoti bet kokias pardavimų skatinimo priemones (akcijas, nuolaidų valandas ir kt.), kurios didina gyventojų srautus vaistinėse, taip pat parduoti (išduoti) gyventojams daugiau kaip po vieną to paties bendrinio pavadinimo, stiprumo ir farmacinės formos nereceptinio vaistinio preparato išorinę pakuotę vieno apsipirkimo metu.

Taip, tie nevaldomi žmonių srautai “laimingomis valandomis” šiuo neramiu laikotarpiu tikrai turėtų būti reguliuojami griežčiau, tačiau tai – savininkų valioje. Dėl tos vienos pakuotės pardavimo, tai jau sudėtingiau: jeigu pirkėjas perka  Ibumetin tab., o sergantis kaimynas jo paprašė nupirkti, pvz., Ibuprom tab., tai jam teks stoti vėl į eilės galą, nes dviejų pakuočių mes parduoti negalėsime. Kažkoks vaikų darželis gaunasi. Nesuprantu draudimo esmės: ar ministras bijo, kad vaistų neužteks visiems, ar nori, kad žmonės dažniau į vaistines vaikščiotų, ar kad po kelis kartus į eilę stotų, ar kad mes daugiau nemalonių žodžių išgirstume? Gal tuomet karantino laikotarpiu nereceptinius vaistus leiskime pirkti tik degalinių ir parduotuvių kasose? 

Labai gaila, bet tokiais nepamatuotais ir griežtais ribojimais tikrai gyventojų srautų nesumažinsime.

Beje, dėl pardavimų skatinimo. Vaistinių tinklo “Camelia” atstovai apsiskelbė, kad nori ne tik padėti mažinti COVID-19 infekcijos plitimą, bet ir palengvinti gyventojų finansinius sunkumus.

???

Paskelbti visiems apie “mažas kainas”, kai vaistinės ir taip perpildytos? Toks neatsakingas pranešimas – tai eilinis noras pasipinigauti. Jeigu taip jau susirūpinta žmonių finansine padėtimi, tai išlaikykime tas “mažas kainas” nuolat. Ne paslaptis, kad vaistinėse daugiausia lankosi senjorai, o jų finansinė padėtis dažnai vienodai sunki visada – ar esant karantinui ir siaučiant virusui, ar tekant gyvenimui įprasta vaga. Šis skambus pranešimas greičiau jau reklaminė žinutė visuomenei, kad dabar nebus “laimės valandų” (taip bus įvykdytas ministro reikalavimas neskatinti pardavimų), bet nereceptiniai vaistai bus parduodami sumažintomis visą dieną. Taip sakant, vaikštinėkite po “Camelia” vaistines nuo ryto iki vakaro, nes dabar  bus “amžinos laimės dienos”

Tai ne mano, tai – Hipokrato žodžiai. Kokia jų prasmė farmacijoje? Kad vaistininkas ar jo padėjėjas turi išlikti farmacininku, o ne farmacijos verslo atstovu. Verslininko tikslas – pelnas,  dirbančiųjų vaistinėse – žmogaus sveikata. Tokie yra esminiai skirtumai. Deja, ta riba tarp skirtumų kartais išnyksta 🤔 Šis reiškinys priklauso nuo asmeninių darbuotojo tikslų. Vieni besąlygiškai klauso darbdavio, tikėdamiesi teigiamų pasikeitimų tiek karjeroje, tiek kišenėje. Kiti – nori užsidirbti pragyvenimui/išgyvenimui, todėl dirba vaistininkais – pardavėjais. Dar kiti, taip pat norintieji užsidirbti, bet dėl asmeninių savybių negalintys to padaryti, dirba vaistininkais – patarėjais. Tikriausiai, kad vaistinė normaliai funkcionuotų, reikalingi ir pirmieji, ir antrieji, ir tretieji, o, galbūt, ir ketvirtieji. Svarbu, kad vienoje vaistinėje nedirbtų tik pirmieji. O toliau – jau pačių pirkėjų reikalas, kuriuos pasirinkti ir kuriais pasitikėti.

Pirkti negalima susilaikyti

Ir vėl ta skyryba, ir vėl tas nelemtas kablelis! Po kurio žodžio mes, vaistininkai turėtume dėti kablelį? Turėdami daug žinių apie vaistus, tikrieji vaistininkai kablelį padės po antro žodžio ir vietoj trijų – penkių prekių pasiūlys vienintelę, tačiau tiksliai pritaikytą pirkėjo situacijai. Tikrai atsiras ir tokių, kurie kablelį dės po pirmo žodžio ir įtikins klientą įsigyti visą “ypatingo pasiūlymo” prekių krepšelį. Kiekvienas atvejis nusako vaistininko požiūrį į vaistą, ligą ir ligonį. Kiekvienas poelgis nusako požiūrį į darbą: verslas tai, ar pašaukimas. Skirtingus jausmus jaučiame ir tuomet, kai klientas po ilgo pokalbio (nebūtinai apie ligą ir vaistus) išeina taip ir neįsigijęs jokios prekės. Vieniems užtenka nuoširdaus AČIŪ, kiti gi, bando atsigriebti ant sekančių pirkėjų 😊

Kas yra profesionalu?

Susėdę prie apvalaus stalo, kolegiškai dažnai pasikalbame apie rūpesčius ir džiaugsmus, lydinčius mus kasdieniame darbe. Kartais – pasiginčijame, kartais – pasišaipome vieni iš kitų, pasitaiko, kad ir pamokome vienas kitą, retai kada smerkiame. Paliečiame įvairias temas. Pasidaliname sėkmės formulėmis, kurios leidžia mums jaustis geriau. Deja, vienos formulės nėra. Nes ir mes nevienodi. Pavyzdžiui, aš labai nemėgstu prekiauti maisto papildais. Jei žmogus pats apsisprendė pirkti vieną ar kitą maisto papildą ir neklausia mano nuomonės, aš jo neatkalbinėju. Tačiau dvejojantiems primenu, kad tai – tik maistas. Todėl, jeigu maitinatės pilnavertišku maistu, gerai pagalvokite, nes kartoju – maisto papildai neturi jokio gydomojo poveikio, kaip daugelis galvoja. 

Kaip minėjau, žmonės skirtingi. Mano kolega labai mėgsta prekiauti maisto papildais. Nežinau, ar dėl reitingų, ar dėl planų, ar dėl baimės neįtikti valdžiai. O gal smagu yra matyti save kas mėnesį publikuojamų reitingų lentelės viršuje. Niekada nelendu į svetimą daržą. Tiesiog, kiekvienas  atliekame savo darbą kitaip.  Tačiau kolegos pastangomis mūsų vaistinė nenukrypsta nuo pardavimo normų 😉 O kaip žmonės? Patikėkite, jie moka atrinkti pelus nuo grūdų 😎 O kas svarbiau: ar kliento įvertinimas, ar viešas valdžios pagyrimas, kad per du mėnesius pardavei 900 (!) pakuočių “svarbaus” gamintojo papildų, sprendžia kiekvienas individualiai 🙂 Beje, negalima teigti, kad toks uolus vaistininkas nėra profesionalus. Tik jo profesionalumas atsiskleidžia kitu kampu.

Baimė užkrečiama kaip sloga ir kiekvienąsyk daro iš vienaskaitos daugiskaitą.

Baimės jausmas naudingas tik tol, kol nepradedame bijoti rizikos. Tačiau, panašu į tai, kad dabar žmonės užvaldyti jau ne baimės, bet paranojos. Paranoja – tai tokia psichinė būklė, kuriai esant žmogus tampa pernelyg įtarus ir jį kamuoja persekiojimo manija. Taigi, plačiai po pasaulį paplitus koronavirusui, žmones apėmė masinė psichozė: nuo vienkartinių kaukių iki kruopų šlavimo nuo prekystalių.

Deficito laikai

Atrodo, šiais laikais esame visko pertekę, lentynos lūžta nuo maisto prekių gausos ir įvairovės. Kas yra tualetinio popieriaus trūkumas, daugelis jau neprisimena, o dar didesnė dalis – to net nepatyrė. Jeigu sovietmečiu šalia kanceliarinių prekių parduotuvės nuvinguriuodavo eilė, buvo aišku, kad į prekybą išmetė tualetinio popieriaus. Ir rikiuodavosi praeiviai kaip kareiviai ir kantriai laukdavo savo eilės, nes žinojo, kad kitu atveju, teks tarp delnų trinti laikraštį, kol jis suminkštės ir taps panašus į deficitinį popierių.

Pasirodo, ir šiandien turime deficitinių prekių 😊 Jau kelintą savaitę vaistinės neprekiauja vienkartinėmis kaukėmis. Deficitu jau tapo ir dezinfekcinis skystis. Po truputį senka salicilo spirito atsargos, todėl artėjant Velykoms, pats metas pradėti marginti…šį kartą rankas, ne kiaušinius, dezinfekuojant jas likusiomis dezinfekuojančiomis priemonėmis – jodu, kalio permanganatu ir briliantine žaluma 😄 Jei kas nors nusistebės (kuo labai abejoju), pasakysite, kad išbandėte naujas kiaušinių marginimo technologijas. 

Juokas juokais, tačiau mums nejuokinga, kai tenka apsiklijuoti visus langus ir sienas su informacija, kad medicininių kaukių neturime, tačiau žmonės vis tiek tikisi jų gauti iš po prekystalio. Ir kai paklausi jų, ar iš tikrųjų nematė, kas užrašyta penkiuose lapuose (vitrinose), su nepasitenkinimu išrėkia:

“Jūs privalote turėti, nes jūs – tai vaistinė, o vaistinėje turi būti kaukių!”

“Kodėl neužsakote?! Ar nesuprantate, kad virusas puola ir jūs privalote mumis pasirūpinti”.

Mūsų pasiaiškinimai tyliai paskęsta keiksmų jūroje…

Juokas padeda ištverti

Kaip ir už vaistinės durų, taip ir jos viduje, žmonių problemos niekur nedingsta:

– Man šeimos gydytojas paskyrė tokį keistą tyrimą – koronarografiją. Bet aš neturiu nei temperatūros, nei kosulio 🤔 tik širdies problemų turiu. Tai kam man dabar tirs tą virusą? Tikriausiai, dėl prevencijos ir rizikos…

Kita, nelemtu virusu susirūpinusi bobulytė, visai rimtu veidu bėdavoja:

– Dieve, dieve, geriau jau mirčiau dabar, kol tas koronos virusas manęs nepaėmė. Įsivaizduojate, jei mirčiau nuo jo?! Niekas neateitų į mano laidotuves!

Pradėkime nuo odės:

Nežinau, ką tai reikšti galėtų,
Kodėl taip nemėgsta storų?
Kiekvienas tik džiaugtis turėtų,
Kad mes vis dar turime jų.

Plonieji - pikčiurnos perkarę,
Klastingi, jų žvilgsniai pikti.
Ne veltui iš Cezario dvaro
Juos vijo storuliai pliki.

Ar žinot, ką Churchillis siūlė?
Pavalgyt, išgerti gerai!
To priesako laikos storuliai, 
Todėl ir linksmi jų veidai.

O sportas? Jis žmogų bjauroja,
Ir tas juk matyti gerai.
Pažvelgus į tuos, kur bėgioja
Kas rytą veidais iškreiptais.

Sumaniau suliesėt vieną sykį,
Visas dietas tada išbandžiau.
Ir tik, kai nuo jų ėmė pykint,
Supratau - likt storam bus geriau.

Tiesa, yra dietos specialios
Tiems, prie lovio kurie prileisti.
Tik blogai, kad nuo jų, po paraliais,
Ne rinkėjai - jie patys sveiki.

Skanios Parlamento dietos,
Mielai paragaučiau. Deja,
Tokiems kaip aš ten nėr vietos.
Tai kas man belieka?
Vien dieta storulių linksma!

Idealus svoris

Nustatant lieknumo idealą, anksčiau buvo svarbus normalus svoris. Jis buvo apskaičiuojamas iš ūgio centimetrų atėmus šimtą. Taigi, 170 cm ūgio žmogus turėjo sverti 70 kilogramų. O dar labiau pageidautinu buvo laikomas vadinamasis idealus svoris. Jis buvo apskaičiuojamas iš normalaus svorio atmetus 10%.

Tačiau pasirodė, kad šios normos nepagrįstos. Jos nesusietos su kūno konstitucija ir skeleto struktūra. O blogiausia, kad jos nesusietos su žmogaus amžiumi. Juk žmogui senstant, jo kūne susikaupia vis daugiau riebalų. Tai natūralus procesas. Todėl senesnis žmogus be žalos sveikatai gali būti šiek tiek sunkesnis už jaunesnį.

Norint nustatyti, koks svoris kokiame amžiuje yra sveikas, dabar naudojamas vadinamasis kūno masės indeksas (Body Mass Index – BMI). Jis apskaičiuojamas tokiu būdu (kaip pavyzdį galime paimti 170 cm ūgio ir 70 kg svorio žmogų): ūgis, išreikštas metrais, pakeliamas kvadratu (1,70 x 1,70 = 2,89). Iš gautojo skaičiaus dalijamas kūno svoris kilogramais (70 : 2,89). Rezultatas ir bus ieškomasis BMI. Šiuo atveju – 24,22. Optimalus svorio indeksas – nuo 18,5 iki 25. Jei indeksas mažesnis – žmogus per liesas, jei didesnis – turima antsvorio.

Kalorijos ir drausmė

Žmogus apkūnus gali būti, svarbu, kad jis nebūtų storas. Tiesiog, jam patartina stengtis sumažinti svorį. Tam yra daug būdų. Visiškai aišku tik viena: storėjama tik tada, kai gaunama daugiau kalorijų negu jų sunaudojama (neminiu tam tikrų vartojamų vaistų pašalinio poveikio). Todėl geriausias metodas sumažinti svorį – kuo mažiau kalorijų. Jeigu žmogus vartos mažai kaloringą mišrų maistą ir pasitenkins 1000 – 1500 kalorijomis per dieną, pakankamai judės, jo svoris pamažu, bet garantuotai mažės.

Nesižavėkite įvairiais “stebuklingais gydymo kursais”. Jie dažniausiai grindžiami vienpusiška netinkama mityba, todėl yra veikiau žalingi negu naudingi. Visuose “liesinančio gydymo kursuose” pirmosiomis dienomis svoris visada krenta gana smarkiai. Tačiau vėliau svorio mažėjimas labai sulėtėja. Daugelis žmonių tada viską meta, manydami, kad nebėra prasmės mažai valgyti. Tačiau tas pirmasis, didysis svorio mažėjimas įvyksta dėl vandens pasišalinimo iš organizmo. Taigi, tai nėra tikrasis svorio sumažėjimas. Pastarasis ima reikštis tik vėliau ir labai pamažu. Tam ištisus mėnesius reikia laikytis griežtos drausmės, nuosekliai laikytis tinkamo mitybos režimo.

Be kalorijų kiekio sumažinimo, labai svarbu yra fizinis judėjimas. Žinoma, stebuklų nėra ko laukti. Judėjimas kalorijų sunaudoja palyginti nedaug. Pusvalandis slidinėjimo sunaudoja 262 kalorijas, langų valymo – 55, dulkių šluostymo – 16 kalorijų 🤭, todėl reikia griebtis judresnių sporto rūšių.

Kiekvienas, kas pakankamai ilgai tenkinasi nekaloringa mityba, pamažu natūraliu būdu sumažina svorį. Kuriems pristinga geležinės valios, per trumpą laiką senąjį svorį susigrąžina 😕

“Puikios kainos ir pasirinkimas”

“Daugiau nuolaidų”

“Mums gera jumis rūpintis”

“Linkime pasveikti”

Ir taip toliau, ir panašiai 🙃 Iki skausmo visiems girdėti ir matyti šūkiai tiek vaistinėse, tiek spaudos leidiniuose, tiek TV ekranuose. Širdžiai mielus žodžius, o tiksliau pažadus, dažnai girdi ir darbuotojai. Bet gražių žodžių nepakanka. O ir tie gražūs žodžiai smarkiai skiriasi nuo realybės.

Ne kartą iš savo darbdavių esame girdėję paverkšlenimų, kad išsilaikyti rinkoje sunku, kad valdžia nuolat kurpia nepalankius verslui įstatymus, juos visaip kitaip riboja ir skriaudžia, kad krizė vis dar alsuoja į nugarą ir pelnas niekaip neužauga 🤭 Todėl ir atlyginimų nėra iš ko didinti, o ir šiaip, nėra jie tokie maži 😮, tiesiog, reikia daugiau pasistengti. Na, mes ir stengiamės, vieni mažiau, kiti daugiau, tik kad tos pastangos pildo ne tas kišenes 💶

Praėjusį kartą papasakojau vieno vaistininko arba vienos vaistinės istoriją. Šį kartą į eterį prašyte prašosi vieno vaistinių tinklo istorija. Kaip supratote, įžangoje skelbti skambūs šūkiai – tai “Gintarinių vaistinių” reklaminės vilionės. Deja, išorinis grožis ne visada atitinka vidinį turinį.

“…kreipėsi į prokuratūrą dėl UAB“Gintarinės vaistinės” galimai padarytų nusikaltimų ir savivaliavimo…”, “…UAB “Gintarinė vaistinė” melagingai žadėjo…” (🤭 kaip girdėta ir ne nauja 😄), “…pranešama apie galimus susitarimus su kitu vaistinių tinklu, neteisėtą praturtėjimą…”, “…galimas patalpų neteisėto užėmimo tikslas galėjo būti siekis tokiu neteisėtu būdu praturtėti…”

Nors nemažai yra GALIMAI, GALBŪT ir GALĖJO BŪTI, manau, tai laikina. Netrukus bus sudėti visi taškai ir paaiškės, kad KARALIUS – NUOGAS 😎 Daugelis vaistininkų, dirbančių šiame tinkle, net nežino, kokiu būdu darbdavys galimai 🙂 suka biznį. 

Štai tokias intrukcijas kai kurių tinklų darbuotojai privalo pasidėti prieš savo akis ir jų laikytis:

Daugelis numoja į jas ranka ir dirba savaip 🙂 Rimtai pagalvojus, vaistinė – ne darželis ar mokykla, o darbuotojai – mokslus baigę ir didelę praktiką turintys specialistai, todėl tokias instrukcijas kaišioti po nosim – žemas lygis. Ar reikia specialaus, iš aukščiau nuleisto nurodymo kaip elgtis, sprendžiama individualiai, bet kartais galima ir pažaisti🕺

1. – LABAS! 

Taip ir ištaria vaistininkas įėjusiam pirkėjui, tačiau atsakomojo veiksmo nesulaukia. Kadangi tai ne pirmas kartas, nuotaikos tai  jam nesugadina 🙂 Garsus filosofas irgi rašė:

“Nė vienas ištartas žodis neatneša tiek naudos, kiek daugybė jų nepasakytų.”

Klientas pamažu slenka link prekystalio, tačiau jo akys užklysta už  prie sienos sustatytų naujų kėdžių, kurios atvežtos iš ofiso, bet dar neišpakuotos ir aptrauktos celofanu laukia savo dienos. Jis lėtais judesiais bando ištraukti vieną kėdę iš visos sunertos kėdžių krūvos, bet susipainioja tuose maišeliuose. Vaistininkas seka jį savo akimis, tačiau kantriai žiūri, kuo visa tai pasibaigs. Juk visi mes žinome, kad žmonės vaistinėse ieško ne tik vaistų, bet ir visokių kitokių ūkinių prekių: žiurkių nuodų, pelėkautų, chemikalų skruzdėlėms, blakėms ar tarakonams naikinti. O kur dar nuolatiniai viešojo transporto ar loterijos bilietai? Visgi, po ilgų bandymų, jam pavyksta išvynioti vieną kėdę, kurią pastatęs ant grindų, mikliai prisimatuoja. Atsisėda, atsistoja, vėl atsisėda…

2. ĮDĖMIAI KLAUSAU!

Šį punktą išpildyti išeina dalinai. Vaistininkas įdėmiai klausosi, bet klausytis nėra ko, nes klientas rimtai susirūpinęs tik kėdėmis. Kadangi niekas su vaistininku nesikalba, jis pereina prie sekančio punkto.