Dienoraštis #53
“Iki šešerių ir peržengęs septyniasdešimt žmogus turi teisę būti natūralus; senukų cinizmas toks pat žavus kaip ir vaikų atvirumas.”
A. Morua
Senjorų pora (virš 80 metų) vaistinėje perka vaistus. Kiekvienas perka individualiai, atsiskaito taip pat individualiai – iš atskirų piniginių. Vyras apsiperka greitai, deja, moteriškė šiek tiek užtrunka. Klausinėja, išsirenka, perka, deda į krepšį, vėl blaškosi, dar kažką prisimena, tada vėl perka, bet neskuba išeiti, nes dar kažkas liko nenupirkta 🙂 Vyras, netekęs kantrybės, palieka ją ir žengia pro duris. Tada ji prisimena, kad dar reikia lašų akims. Skaičiuoja likusius pinigus piniginėje, bet pritrūksta, todėl dairosi savo vyro. Pamačiusi, kad šalia jo nėra, eina ieškoti, kad pasiskolintų pinigų. Atsiveda iš lauko įniršusį ir prašo 7€. Jis neapsikentęs klausia:
– Tai ką čia dar sugalvojai pirkti?
– Prisiminiau, kad man reikia dirbtinių ašarų.
– Palauk, kai grįšim namo, aš tave taip pravirkdysiu, kad natūraliom pavarysi.
Tiems, kurie su nurodymais ateina į vaistinę po vieną, palikę savo antrąją pusę namie – irgi nelengva. O jeigu pamirši pavadinimą? Arba vaistininkas pasiūlys ne tuos vaistus? Kad nereikėtų dar ne kartą kulniuoti atgal, reikia veikti ryžtingai kaip šis lankytojas:
– Duokite gerųjų bacilų.
– O jeigu aš duosiu gerųjų bakterijų?
– Oi, ne. Man žmona liepė parnešti bacilų!
Tačiau ne visi pirkėjai tokie ryžtingi. Klientė ilgai žiūri į ekraną, kuriame rodoma mokėjimo suma (situacija paimta iš vaistininkų humoro fb puslapio):
– O čia tikrai tiek mokėti? Kodėl vaistas toks pigus? Ar tikrai tą duodate?
– Pigus, nes kompensuojamas.
– Bet kuo jis gali padėti už tokią kainą?! Žinot, dar nemuškit kvito, aš kitur paieškosiu.
Su kvitais taip pat nutinka visokių istorijų. Jeigu užstringa kasos aparatas arba sulėtėja jo darbas ir kvito spausdinimas šiek tiek užtrunka, tai pagal Merfio dėsnį, būtinai stovės žmogus, kuriam to kvito reikia čia ir dabar 🙂 Kai bandai paprašyti, kad truputį lukteltų, jis įžvelgia apgaulę ir pradeda kaltinti neskaidria veikla. Bet jeigu darbas einasi kaip sviestu patepta ir kvitą tiesiog įbruki į rankas, tada sulauki replikų:
“Man nereikia tų šiukšlių, pasilikite sau, vis tiek man pinigų niekas negrąžins.”
Čia panašu kaip ir su maišeliais – jei sudėsi prekes į maišelį, būtinai iškratys ir papriekaištaus, kad nesaugome gamtos, bet jei nepasiūlysi, sulauksi pabambėjimo dėl netinkamo aptarnavimo 🙂
Skaityti toliau »