Vaistininko užrašai

– Jūsų kosulys šlapias ar sausas? 

– Kosulys tai sausas, bet kelnės šlapios 😕

Atėjus žiemos periodui neišvengiamai artėja ir peršalimo ligos. Ne visiems lemta jas pasičiupti, tačiau šiek tiek pažinti iš arčiau – verta kiekvienam besirūpinančiam savo sveikata.

Dažniausiai pasitaikanti – viršutinių kvėpavimo takų infekcija (VKTI), kuri vargina tiek vaikus, tiek ir suaugusiuosius. Viršutiniai kvėpavimo takai – tai nosies ertmė, ryklė, gerklos. Kuomet šiose mūsų organizmo dalyse įsiveisia virusai ar bakterijos, pradedame negaluoti 😕 

Ligos ir jų sukėlėjai

Vieniems pasireiškia rinitas (sloga), kitiems – sinusitas, faringitas, tonzilitas ar laringitas. Dažniausi sukėlėjai yra rinovirusai, kurie sukelia daugiau nei 50% visų VKTI. Maži vaikai serga ~ 6-8 kartus per metus, suaugusieji – 2 kartus. Jeigu ligos eiga būna be komplikacijų, pasveikstama per 7-11 dienų. Per pirmas tris dienas liga pasiekia piką, kurio metu bėga nosis, skauda gerklę ir šiaip, negaluojama. Vėliau, sveikimo periodu, šie simptomai išnyksta, tačiau dažnais atvejais  vargina išlikęs kosulys.

Pasikartojančios bei stiprios bakterinės infekcijos išplinta ir gali iššaukti kitas chroniškas kvėpavimo takų ligas kaip alerginį rinitą, astmą, cistinę fibrozę.

Rinitas + sinusitas =

Rinitas įprastai susijęs su nosies gleivinės uždegimu. Sinusitas – simptominis prienosinių ančių uždegimas. Kai nosies gleivinės uždegimas susijungia su prienosinių ančių uždegimu, išsivysto rinosinusitas. Jis gali vystytis ūmiai. Tuomet paburksta sinusų gleivinė, nosis būna stipriai užgulusi, skauda galvą, pakyla temperatūra, gali pablogėti klausa, skaudėti ausį.

Ūmus virusinis rinosinusitas gali trukti 7-10 dienų. Ūmus bakterinis rinosinusitas – 4-12 savaičių. Lėtinis rinosinusitas – apie 12 savaičių.

Ūminį rinosinusitą reikia pradėti gydyti simptomiškai. Skausmui malšinti rekomenduojama analgetikai, taip pat įvairūs plovimai hipertoniniais fiziologiniais tirpalais. Populiarieji lašiukai ar purškiami vaistai, kurie palengvina kvėpavimą, vartotini ne ilgiau kaip 3 paras. Antihistamininiai vaistai dažniausiai skiriami alergiškiems pacientams.

Ir tik esant bakterinei infekcijai yra skiriami antibiotikai.

Nuo Renesanso iki XX a. pradžios didžiausias vaistinės patikimumo patvirtinimas – prašmatniai įrengta oficina. Puikiais raižiniais papuošti baldai, geriausių manufaktūrų meistrų ištapyti štanglazai, meno kūriniais tapusios svarstyklės – visa tai lankytojui turėjo sakyti: vaistinė čia įrengta amžiams. XX a. pirmoje pusėje, daugėjant vaistinių ir joms smulkėjant bei prastėjant išvaizdai, ne vienas vyresnis vaistininkas atsidusdavo, prisiminęs sovietinės Lietuvos vaistines, savo grožiu stebinusias lankytojus. Jų išvaizdą taip pat galima buvo laikyti kaip solidžios vaistinės ženklą. To meto vaistinės stebindavo lankytojus, išnirusius iš pilkos sovietinės buities. Kai kurie, prieš žengdami į vaistinę, nusiaudavo batus ir toliau keliaudavo basomis. Net ir mano praktikoje pasitaikė vienas fainuolis senukas, kuris batus palikdavo vaistinės prieigose 😊

Istoriškai Lietuvoje vaistininkas visada buvo vienoje gretoje su klebonu ir ponu mokytoju. Paradoksas – šiandien gal tik klebonas gali pasidžiaugti išlikusia pagarba.

Komersantų banga

Šių veikėjų banga prištampavo eilę prekybinių parduotuvių. Kitaip nepavadinsi, nes dabar vaistinėse vyksta tikra prekyba, dažnai – urminė. Supirkdami privačias vaistines, kurios nesugebėjo išlikti nelygioje kovoje, krautuvininkai pakeitė ir jų pavadinimus (taip sakant, atėmė tapatybę). Dabar dažniau matome Camelia, Gintarinė, Euro, Norfa ar Benu vaistinių iškabas, kuriomis nebyliai pasakoma, ko tikėtis vienoje ar kitoje vietoje (kainos, akcijos, paslaugos ir pan.). Ant rankų pirštų galima suskaičiuoti su vaistininkyste besisiejančius – Ramunėlės, Arnikos, Serbentų, Urticae , Širdažolės ar Migdolų – pavadinimus.

Su pakeistom iškabom įžengė ir kita vaistų pardavimo politika. Vaistininkas turėtų būti ne tik išlavintas, bet ir išlaisvintas priimant sprendimus. Norėdamas padėti ligoniui, turi būti laisvas pasirinkti.  Deja,  šiandien tos laisvės mums tikrai trūksta 😕, todėl kad farmacija tapo verslu. Dideliu verslu. Ir ne kiekvienas vaistininkas išdrįsta savo darbdaviui ištarti Hipokrato žodžius:

“Žmogaus sveikata – svarbiausias įstatymas.”

Ateities vaistinė

Ką turime dabar, visi matome. Bet kas dar laukia priešakyje, nuspėti nėra taip lengva. Visgi, įdomu įjungti vaizduotę ir leistis įkandin pašėlusių minčių, o po keliasdešimt metų pažiūrėti, ar tos mintys materializavosi.

Pradėkime nuo vaistinės patalpų. Greičiausiai į šias patalpas pateksite su magnetine kontaktine kortele, po kurios nuskaitymo, apie jūsų asmenį jau nemažai bus žinoma 😎 Taupant firmos lėšas, samdomų darbuotojų, greičiausiai, nebus, pakaks roboto, kuris pateiks jums tolimesnes instrukcijas (panašiai kaip savitarnos kasose). Kadangi popierinių receptų jau nebus, o elektroniniai gulės kompiuteryje, beliks pateikti asmens dokumentą, pagal kurį robotas jums parinks vaistus. Jeigu šiandien ne visi vaistininkai su jumis pasisveikina, atsisveikina ar paprašo lojalumo kortelės, tai robotas visa tai atliks nepriekaištingai. Jis net farmacinę paslaugą jums galės suteikti – parduodamas vaistus, išrėš visą vaisto anotaciją.

Vienu sakiniu to neapsakysi, nes kiekviena vaistininko diena būna vis kitokia. Kaip danguje, taip ir ant žemės – saulėtas dienas keičia lietus, o lietus pereina į sniegą.

Taip ir mūsų darbe: po nakties visada pasirodo aušra 🙂

– Man elektrinis receptas turi būti.

– Elektroninis?

– Ne elektroninis, o elektrinis, ar neaiškiai pasakiau?

Kur čia bus neaišku. Per tiek darbo vaistinėje metų užtenka akį užmesti į žmogų ir kaipmat tampa viskas aišku – ką vartoja, kaip vartoja ir su kuo vartoja 😀

Šeštasis jausmas

– Man paracetamolio.

Paduodu.

– Ne toks. Kitokia dėžutė buvo, didesnė.

Parodau dar kelias.

– Ne, spalvota tokia, graži.

Kadangi man jau tampa viskas aišku, apie kokį paracetamolį eina kalba, ištiesiu Prostamol dėžutę.

– Va, gerai, šita.

Mes, vaistininkai, geriausiai už visus žinome, kad jei ne nuo temperatūros, tai tada prostatai 😉

Ir, dažniausiai būname teisūs.

– Duokite man ką nors, kad pristabdyti Afrikos puolimą.

Šiek tiek pamąstau apie Afriką, apie ten siaučiantį Ebolos virusą. Bet čia Lietuva, taigi, tikriausiai aplankė gripo, herpes ar roto virusai. Atsargiai klausiu, kurioje kūno vietoje tas puolimas jaučiamas labiausiai, nors ir taip jau matau, kad atakuojamos lūpos – jos tiesiog apšaudytos mažais pūlinukais 🙄, todėl sėkmingai pritaikome gydymą.

SAM pristatė galimybę receptinius vaistus bei kompensuojamąsias medicinos pagalbos priemones pirkti internetu, naudojantis e.sveikatos sistema. Šiuo metu internetu galima įsigyti tik nereceptinius vaistus ir kitas prekes. Receptinius bei kompensuojamus vaistus ir dabar galima užsisakyti pageidaujamoje vaistinėje, tačiau reikia ateiti į vaistinę ir ten pateikti gydytojo receptą paskirtiems vaistams.

Pagal naują tvarką, neišvykdami iš namų galėsite matyti visų vaistinių pasiūlymus vienoje vietoje, konsultuotis su vaistininku bei užsisakyti ir apmokėti už pasirinktus vaistus. Skamba tikrai viliojančiai. Jau vien dėl to, kad patogiai įsitaisę ant sofkutės greitai galėsite suformuoti pirkinių krepšelį už pačią geriausią kainą 😀

Žadami privalumai

Nežiūrint į tai, kad padaryti užsakymą ir gauti prekes galėsite neišeidami iš namų, šis vaistų pristatymo būdas padės dar ir sutaupyti. Taip žada SAM. Tam, kad viskas vyktų sklandžiai, reikės tik prisijungti prie savo e.sveikatos. Teigiama, kad ši naujovė labiausiai pasitarnaus toli nuo vaistinių gyvenantiems arba sveikatos sutrikimų turintiems žmonėms. Tačiau, mąstant logiškai, šią žmonių grupę daugiausiai sudarys garbaus amžiaus sulaukę ir kaimuose gyvenantys vieniši žmonės, kurie neturi nei internetinio ryšio, nei kompiuterių 🙁, o jei vaikai ar anūkai ir nupirks reikiamas priemones, abejotina, ar tie žmonės sugebės jomis pasinaudoti.

SAM viceministrės teigimu, vaistų įsigijimas per e.sveikatos sistemą bus patogiausias pacientams ir užtikrinantis duomenų saugumą. Dėl saugumo užtikrinimo kyla taip pat nemažai klausimų. Ar gali kas nors internetinėj erdvėj užtikrinti saugumą? Nebent mėnulyje 😎

Nepaminėti trūkumai

Daliai žmonių gauti receptinius vaistus bus tikrai patogu. Tačiau ta dalis, kuri, galbūt, labiausiai laukia šių permainų ir yra puikiai įvaldę visas technologijas yra per daug sveikata nesiskundžiantys žmonės.

Paradoksas, tačiau vaistų įsigijimo naujovė bus visiškai neparanki pagrindiniams ir nuolatiniams vaistų vartotojams.

Vaistininko konsultacija

Įdomiausia įstatymo dalis – ryšio priemonėmis bus suteikiama vaistininko konsultacija. Kas konsultuos žmones ir kaip tai vyks, tikriausiai, nežino ir patys įstatymų kūrėjai. Ar ta konsultacija su vaistininku vyks prieš darant užsakymą, ar tuomet, kai receptiniai vaistai bus užsakovo rankose, neaišku. Mane domina ir kiti ne mažiau svarbūs dalykai. Kaip sėkmingai pasiseks (nepasiseks) ligoniui susigaudyti, ką jam gydytojas išrašė? Vaistus rašyti įstatymai leidžia tik tarptautiniais pavadinimais. Ši receptų rašymo tvarka nuolat kito, tačiau bandant apsisaugoti nuo tam tikrų vaistų protegavimo, pasilikta prie tarptautinių pavadinimų rašymo, neišskiriant vaisto pagal gamintoją. 

PERINDRILIO ARGININAS, HIDROCHLORTIAZIDAS, METAMIZOLIO NATRIO DRUSKA…

Kaip tokie žodžių junginiai padės ligoniui suformuoti užsakymą? Pagalvos žmogelis:

“Kam man tos druskos išrašė, ir taip nemažai jos valgau? Aš gi nuo skausmo analgino prašiau…”

Praėjo Vėlinės, pagerbėme išėjusiuosius. Kiekvienas mūsų nešioja savyje mažytes kapinaites, kuriose ilsisi tie, kuriuos mylėjome. Deja, supratimas, kad nuostabūs dalykai buvo šalia mūsų, ateina pernelyg vėlai 😕

MARKAS AURELIJUS rašė:

“Laikas yra tarsi veržli upė, nešanti visus įvykius; vos tik kas nors pasirodė, tuoj nunešamas; į jo vietą atplaukia kitas, bet ir tą tuojau nuneš srovė.”

Ką noriu tuo pasakyti? Esame įtraukti į besisukančių įvykių verpetą tokia jėga, kad nepastebime šalia mūsų esančių mažų stebuklų: šnarančių lapų po kojomis, besislapstančios už debesies saulės, nerūpestingai šokinėjančio žvirblio, briedžio, išbėgančio į kelią (😩), na, ir, žinoma, svarbiausio – šalia esančio žmogaus.

Mirusiųjų jėga

Kodėl lietuviai mirusiuosius myli labiau nei gyvuosius? Ar todėl, kad kapinės, kurios turėtų būti amžinojo poilsio vieta, tapo daugelio pasidemontravimo vieta? Kas daugiau žvakių uždegs, kieno paminklas didesnis, kieno kapavietė prabangesnė ar pati vieta išskirtinesnė… Bet žmogaus jau nebėra. Ir dalyvauti tokiose lenktynėse, kas turtingesnis, yra kvaila. Kodėl to gėlių darželio nesukasus po langais? Ir laiką, kurį praleidžiame lakstydami nuo vieno kapo prie kito, dovanotume esantiems šalia? Gražesnės gėlės ant kapo ir uždegtų žvakelių skaičius niekaip neatstos parodytos meilės ir dėmesio gyvam žmogui. 

Tikriausiai ne kartą teko girdėti: “Jis (ji) mirė, laidotuvės tada ir tada, būtinai reikia važiuoti”, “Privalau atiduoti paskutinę pagarbą, geras žmogus buvo…”, “Tu nevažiuosi?! Ką žmonės pagalvos?!” ir taip toliau, ir panašiai. O jeigu koks jubiliejus? Gyvojo, žinoma. Tada: “Neturiu laiko”, “Neturiu sveikatos”, “Neturiu pinigų”. Nesakau, kad pas visus taip, bet sutikite, pasitaiko, ir ne taip jau retai. Bet jūsų meilės, dėmesio ir pagarbos seneliams, tėvams, vaikams, anūkams, proanūkiams, vyrams ir žmonoms reikia ČIA ir DABAR 😊

Neatidėliokite rytdienai to, ką galite padaryti šiandien ir nereikės grąžyti rankų prie kapo ir prašyti Dievo atleidimo, kad per vėlai supratote, kiek mažai laiko skyrėte kažkada…

Politikų jėga

“Jeigu gamta turėtų tiek dėsnių, kiek valstybė įstatymų, pats Viešpats Dievas nepajėgtų jos valdyti”

, taikliai pasakė L. Bernė. Jeigu A. Veryga būtų išmintingas įstatymų leidėjas ir būtų pradėjęs ne nuo įstatymo leidybos, o nuo jo tinkamumo žmonėms tyrimo, šiandien teismas nebūtų jo pripažinęs viršijus savo kompetenciją. Kai tik buvo pasirašytas įstatymas dėl Pirmojo paskyrimo vaistų, visuomenėje kilo didelis pasipiktinimas tokia “išmone” ir savivale. Tačiau Lietuvos žmonės kantrūs, pakantūs ir nereiklūs, todėl visas jų nepasitenkinimas prasidėdavo ir pasibaigdavo vaistinėse. Ir dabar, teismui patvirtinus, kad ministras veikė ne pagal įstatymus, jis atšauna – “Dėl pacientų gerovės – nors ir į kalėjimą.” 

Bet, pasirodo, ne žmonių gerovė jam rūpi.  Užuot pripažinęs suklydęs ir anuliavęs savo ir savo prietelių sukurtą šedevrą, jis nusprendė rengti pataisas ir tokio lygio sprendimus, kurie neprieštarautų teismo nuomonei. Ar tai ne kvailas užsispyrimas įrodinėti savo kaip ministro galias? Visi supranta, kad buvo (ir dar vis yra) atimta iš žmogaus pasirinkimo laisvė 🤨 ir dabar, po teismo išaiškinimo labai tikisi, kad ta laisvė rinktis bus sugrąžinta, tačiau, žinant, kaip mūsų valstybėje vykdomas teisingumas, abejojančių netrūksta 🤔 Stebina ir tai, kad tvarka negali būti pakeista iš karto po teismo sprendimo, o reikia laukti, kol sueis kažkokie kvaili terminai. Vadinasi, vėl kenčia eiliniai Lietuvos piliečiai, kol “viršūnėlės” dėlioja sprendimus ir dabar jau laikosi įstatymais nustatytų terminų.

“Mirtis baisi, bet dar baisiau būtų suvokti, kad gyvensi amžinai ir niekada nemirsi” – A. Čechovas

Artėja Vėlinės, Visų Mirusiųjų Diena, todėl šį kartą – ne apie vaistus, ir ne apie tuos, kas tarp tų vaistų nuolat sukinėjasi.

Viename Lietuvos didmiestyje galima sutikti tokį keistą vyruką, kuris klausia praeivių:

“Ar tiki į pomirtinį gyvenimą?”

Tą klausimą girdėjau ne kartą, ir ne du (matyt, mėgstame vaikščioti tais pačiais keliais 😊), tačiau niekada nesustojau ilgesnei diskusijai. Tikriausiai, todėl, kad tas žmogus nekėlė man didelio pasitikėjimo, anaiptol, atrodė šiek tiek pamišęs 🤭

Bet gyvenimas nestovi vietoje, atvirkščiai, verčiasi į antrą pusę, todėl natūralu, kad mintys apie egzistencinius dalykus aplanko vis dažniau.

Kai buvau dar vaikas, mirtis nekėlė jokių emocijų – nei gerų, nei blogų. Tiesiog, kažkas kažkur gimė, kažkas išėjo ir mano pasaulyje tokiems natūraliems kitimams vietos tiesiog nebuvo. Giliai atminty išlikę tik pavieniai kadrai, kuriuose šmėsteli anų laikų laidojimo tradicijos. Ilgos dienos, dar ilgesnės naktys budint prie atšalusio kūno, kuris dažniausiai “ilsėdavosi” namuose (nesvarbu, ar mieste, ar kaime), eglučių šakomis iki pat buto nuklota laiptinė ir jos prieigos (tuomet girdėdavau tėvų spėliones, ką šį kartą pasiglemžė tamsioji jėga), o lauke – dūdoriai su čaižiai skambančiomis muzikinėmis lėkštėmis (patikėkite, tas kelių vyrukų ansamblis priversdavo krūptelėti ne vieną). Kai jau pasigirsta raudos, supranti, kad kalamos vinys į tą nelemtą dėžę. Iš čia, matyt, ir kilo dažnai gyvenime kartojamas posakis: “Dar vieną vinį įkalei į mano karstą” (suprask, gyvenimą sutrumpinai).

Dėl sportinio intereso net pagooglinau šį posakį, tai tiek sukaltų vinių radau!

…paskutinė vinis į socialdarbiečių karstą…

…paskutinė vinis į Meškuičių ligoninės karstą…

…paskutinė vinis į Lietuvos karstą…

…vinis į konservatorių karstą…

…dar viena vinis į Independence karstą…

Net graikų riaušininkai sukalė vinis į Graikijos vyriausybės karstą 😀

Lyg meteoritų lietus ant Lietuvos žemelės pasipylė naujienų pliūpsnis iš sveikatos apsaugos ministerijos. Be naujai paskelbto paskutinio šiais metais (tikriausiai 🤔) kompensuojamųjų vaistų kainyno, galime pereiti prie kitų naujienų. Viena iš jų – nuo kitų metų vasaros, 75 metų ir vyresni gyventojai kompensuojamus vaistus galės gauti nemokamai. Tokia privilegija taip pat galės pasinaudoti pensininkai ir neįgalieji, kurių gaunamos pajamos nėra didelės. Kokios pajamos nėra didelės, dar turės apskaičiuoti tam tikros institucijos, o Vyriausybė tuos skaičius patvirtinti.

Išmoktos klaidos?

SAM ministras garantuoja, kad klaidos jau išmoktos ir jokių trukdžių šių pakeitimų įgyvendinime neturėtų būti. Puiku, jeigu, kaip žadama, žmogui atėjus į vaistinę, vaistininkas matys, kad priemoka už vaistus jam neskaičiuojama, tačiau karti patirtis rodo, kad teoriškai sukurtus įstatymus dažnai sunkiai pavyksta įvykdyti praktikoje 🤨 Netrūks atvejų, kai, būtent, vaistininkas turės paaiškinti dažnam ligoniui, kodėl jam nemokami vaistai nepriklauso, nors jis ir gyvena žemiau skurdo ribos. Pas gydytojus šnekėtis apie tokias “nereikšmingas detales” kaip mažos pajamos, neturėjimas ko valgyti, nuolatinis taupymas būtiniems vaistams ir pan., yra tiesiog nepadoru ir gėda, tačiau gėdos jausmas, kažkodėl prapuola patekus į vaistinę. Todėl jau dabar vaistinių darbuotojams reikia pradėti ruošti atsakymus į sudėtingus ir nepatogius lankytojų klausimus.

Džiaugiasi ne visi

Nemokami vaistai pasieks nepriteklių ir socialinę atskirtį jaučiančius žmones, taip pat vyresnius senjorus. Tačiau yra nemaža grupė žmonių, kuriems taip pat reikia ministro malonės ir nemokamų vaistų. Tai – lėtinėmis nepagydomomis ligomis (pvz., cukriniu diabetu, širdies kraujotakos ar onkologinėmis ligomis) sergantys gyventojai. Šie žmonės jaučiasi atstumti, nes jų ligų gydymas ar kontroliavimas kainuoja nemažus pinigus.