Vaistininko užrašai

Tai ne mano, tai – Hipokrato žodžiai. Kokia jų prasmė farmacijoje? Kad vaistininkas ar jo padėjėjas turi išlikti farmacininku, o ne farmacijos verslo atstovu. Verslininko tikslas – pelnas,  dirbančiųjų vaistinėse – žmogaus sveikata. Tokie yra esminiai skirtumai. Deja, ta riba tarp skirtumų kartais išnyksta 🤔 Šis reiškinys priklauso nuo asmeninių darbuotojo tikslų. Vieni besąlygiškai klauso darbdavio, tikėdamiesi teigiamų pasikeitimų tiek karjeroje, tiek kišenėje. Kiti – nori užsidirbti pragyvenimui/išgyvenimui, todėl dirba vaistininkais – pardavėjais. Dar kiti, taip pat norintieji užsidirbti, bet dėl asmeninių savybių negalintys to padaryti, dirba vaistininkais – patarėjais. Tikriausiai, kad vaistinė normaliai funkcionuotų, reikalingi ir pirmieji, ir antrieji, ir tretieji, o, galbūt, ir ketvirtieji. Svarbu, kad vienoje vaistinėje nedirbtų tik pirmieji. O toliau – jau pačių pirkėjų reikalas, kuriuos pasirinkti ir kuriais pasitikėti.

Pirkti negalima susilaikyti

Ir vėl ta skyryba, ir vėl tas nelemtas kablelis! Po kurio žodžio mes, vaistininkai turėtume dėti kablelį? Turėdami daug žinių apie vaistus, tikrieji vaistininkai kablelį padės po antro žodžio ir vietoj trijų – penkių prekių pasiūlys vienintelę, tačiau tiksliai pritaikytą pirkėjo situacijai. Tikrai atsiras ir tokių, kurie kablelį dės po pirmo žodžio ir įtikins klientą įsigyti visą “ypatingo pasiūlymo” prekių krepšelį. Kiekvienas atvejis nusako vaistininko požiūrį į vaistą, ligą ir ligonį. Kiekvienas poelgis nusako požiūrį į darbą: verslas tai, ar pašaukimas. Skirtingus jausmus jaučiame ir tuomet, kai klientas po ilgo pokalbio (nebūtinai apie ligą ir vaistus) išeina taip ir neįsigijęs jokios prekės. Vieniems užtenka nuoširdaus AČIŪ, kiti gi, bando atsigriebti ant sekančių pirkėjų 😊

Kas yra profesionalu?

Susėdę prie apvalaus stalo, kolegiškai dažnai pasikalbame apie rūpesčius ir džiaugsmus, lydinčius mus kasdieniame darbe. Kartais – pasiginčijame, kartais – pasišaipome vieni iš kitų, pasitaiko, kad ir pamokome vienas kitą, retai kada smerkiame. Paliečiame įvairias temas. Pasidaliname sėkmės formulėmis, kurios leidžia mums jaustis geriau. Deja, vienos formulės nėra. Nes ir mes nevienodi. Pavyzdžiui, aš labai nemėgstu prekiauti maisto papildais. Jei žmogus pats apsisprendė pirkti vieną ar kitą maisto papildą ir neklausia mano nuomonės, aš jo neatkalbinėju. Tačiau dvejojantiems primenu, kad tai – tik maistas. Todėl, jeigu maitinatės pilnavertišku maistu, gerai pagalvokite, nes kartoju – maisto papildai neturi jokio gydomojo poveikio, kaip daugelis galvoja. 

Kaip minėjau, žmonės skirtingi. Mano kolega labai mėgsta prekiauti maisto papildais. Nežinau, ar dėl reitingų, ar dėl planų, ar dėl baimės neįtikti valdžiai. O gal smagu yra matyti save kas mėnesį publikuojamų reitingų lentelės viršuje. Niekada nelendu į svetimą daržą. Tiesiog, kiekvienas  atliekame savo darbą kitaip.  Tačiau kolegos pastangomis mūsų vaistinė nenukrypsta nuo pardavimo normų 😉 O kaip žmonės? Patikėkite, jie moka atrinkti pelus nuo grūdų 😎 O kas svarbiau: ar kliento įvertinimas, ar viešas valdžios pagyrimas, kad per du mėnesius pardavei 900 (!) pakuočių “svarbaus” gamintojo papildų, sprendžia kiekvienas individualiai 🙂 Beje, negalima teigti, kad toks uolus vaistininkas nėra profesionalus. Tik jo profesionalumas atsiskleidžia kitu kampu.

Baimė užkrečiama kaip sloga ir kiekvienąsyk daro iš vienaskaitos daugiskaitą.

Baimės jausmas naudingas tik tol, kol nepradedame bijoti rizikos. Tačiau, panašu į tai, kad dabar žmonės užvaldyti jau ne baimės, bet paranojos. Paranoja – tai tokia psichinė būklė, kuriai esant žmogus tampa pernelyg įtarus ir jį kamuoja persekiojimo manija. Taigi, plačiai po pasaulį paplitus koronavirusui, žmones apėmė masinė psichozė: nuo vienkartinių kaukių iki kruopų šlavimo nuo prekystalių.

Deficito laikai

Atrodo, šiais laikais esame visko pertekę, lentynos lūžta nuo maisto prekių gausos ir įvairovės. Kas yra tualetinio popieriaus trūkumas, daugelis jau neprisimena, o dar didesnė dalis – to net nepatyrė. Jeigu sovietmečiu šalia kanceliarinių prekių parduotuvės nuvinguriuodavo eilė, buvo aišku, kad į prekybą išmetė tualetinio popieriaus. Ir rikiuodavosi praeiviai kaip kareiviai ir kantriai laukdavo savo eilės, nes žinojo, kad kitu atveju, teks tarp delnų trinti laikraštį, kol jis suminkštės ir taps panašus į deficitinį popierių.

Pasirodo, ir šiandien turime deficitinių prekių 😊 Jau kelintą savaitę vaistinės neprekiauja vienkartinėmis kaukėmis. Deficitu jau tapo ir dezinfekcinis skystis. Po truputį senka salicilo spirito atsargos, todėl artėjant Velykoms, pats metas pradėti marginti…šį kartą rankas, ne kiaušinius, dezinfekuojant jas likusiomis dezinfekuojančiomis priemonėmis – jodu, kalio permanganatu ir briliantine žaluma 😄 Jei kas nors nusistebės (kuo labai abejoju), pasakysite, kad išbandėte naujas kiaušinių marginimo technologijas. 

Juokas juokais, tačiau mums nejuokinga, kai tenka apsiklijuoti visus langus ir sienas su informacija, kad medicininių kaukių neturime, tačiau žmonės vis tiek tikisi jų gauti iš po prekystalio. Ir kai paklausi jų, ar iš tikrųjų nematė, kas užrašyta penkiuose lapuose (vitrinose), su nepasitenkinimu išrėkia:

“Jūs privalote turėti, nes jūs – tai vaistinė, o vaistinėje turi būti kaukių!”

“Kodėl neužsakote?! Ar nesuprantate, kad virusas puola ir jūs privalote mumis pasirūpinti”.

Mūsų pasiaiškinimai tyliai paskęsta keiksmų jūroje…

Juokas padeda ištverti

Kaip ir už vaistinės durų, taip ir jos viduje, žmonių problemos niekur nedingsta:

– Man šeimos gydytojas paskyrė tokį keistą tyrimą – koronarografiją. Bet aš neturiu nei temperatūros, nei kosulio 🤔 tik širdies problemų turiu. Tai kam man dabar tirs tą virusą? Tikriausiai, dėl prevencijos ir rizikos…

Kita, nelemtu virusu susirūpinusi bobulytė, visai rimtu veidu bėdavoja:

– Dieve, dieve, geriau jau mirčiau dabar, kol tas koronos virusas manęs nepaėmė. Įsivaizduojate, jei mirčiau nuo jo?! Niekas neateitų į mano laidotuves!

Pradėkime nuo odės:

Nežinau, ką tai reikšti galėtų,
Kodėl taip nemėgsta storų?
Kiekvienas tik džiaugtis turėtų,
Kad mes vis dar turime jų.

Plonieji - pikčiurnos perkarę,
Klastingi, jų žvilgsniai pikti.
Ne veltui iš Cezario dvaro
Juos vijo storuliai pliki.

Ar žinot, ką Churchillis siūlė?
Pavalgyt, išgerti gerai!
To priesako laikos storuliai, 
Todėl ir linksmi jų veidai.

O sportas? Jis žmogų bjauroja,
Ir tas juk matyti gerai.
Pažvelgus į tuos, kur bėgioja
Kas rytą veidais iškreiptais.

Sumaniau suliesėt vieną sykį,
Visas dietas tada išbandžiau.
Ir tik, kai nuo jų ėmė pykint,
Supratau - likt storam bus geriau.

Tiesa, yra dietos specialios
Tiems, prie lovio kurie prileisti.
Tik blogai, kad nuo jų, po paraliais,
Ne rinkėjai - jie patys sveiki.

Skanios Parlamento dietos,
Mielai paragaučiau. Deja,
Tokiems kaip aš ten nėr vietos.
Tai kas man belieka?
Vien dieta storulių linksma!

Idealus svoris

Nustatant lieknumo idealą, anksčiau buvo svarbus normalus svoris. Jis buvo apskaičiuojamas iš ūgio centimetrų atėmus šimtą. Taigi, 170 cm ūgio žmogus turėjo sverti 70 kilogramų. O dar labiau pageidautinu buvo laikomas vadinamasis idealus svoris. Jis buvo apskaičiuojamas iš normalaus svorio atmetus 10%.

Tačiau pasirodė, kad šios normos nepagrįstos. Jos nesusietos su kūno konstitucija ir skeleto struktūra. O blogiausia, kad jos nesusietos su žmogaus amžiumi. Juk žmogui senstant, jo kūne susikaupia vis daugiau riebalų. Tai natūralus procesas. Todėl senesnis žmogus be žalos sveikatai gali būti šiek tiek sunkesnis už jaunesnį.

Norint nustatyti, koks svoris kokiame amžiuje yra sveikas, dabar naudojamas vadinamasis kūno masės indeksas (Body Mass Index – BMI). Jis apskaičiuojamas tokiu būdu (kaip pavyzdį galime paimti 170 cm ūgio ir 70 kg svorio žmogų): ūgis, išreikštas metrais, pakeliamas kvadratu (1,70 x 1,70 = 2,89). Iš gautojo skaičiaus dalijamas kūno svoris kilogramais (70 : 2,89). Rezultatas ir bus ieškomasis BMI. Šiuo atveju – 24,22. Optimalus svorio indeksas – nuo 18,5 iki 25. Jei indeksas mažesnis – žmogus per liesas, jei didesnis – turima antsvorio.

Kalorijos ir drausmė

Žmogus apkūnus gali būti, svarbu, kad jis nebūtų storas. Tiesiog, jam patartina stengtis sumažinti svorį. Tam yra daug būdų. Visiškai aišku tik viena: storėjama tik tada, kai gaunama daugiau kalorijų negu jų sunaudojama (neminiu tam tikrų vartojamų vaistų pašalinio poveikio). Todėl geriausias metodas sumažinti svorį – kuo mažiau kalorijų. Jeigu žmogus vartos mažai kaloringą mišrų maistą ir pasitenkins 1000 – 1500 kalorijomis per dieną, pakankamai judės, jo svoris pamažu, bet garantuotai mažės.

Nesižavėkite įvairiais “stebuklingais gydymo kursais”. Jie dažniausiai grindžiami vienpusiška netinkama mityba, todėl yra veikiau žalingi negu naudingi. Visuose “liesinančio gydymo kursuose” pirmosiomis dienomis svoris visada krenta gana smarkiai. Tačiau vėliau svorio mažėjimas labai sulėtėja. Daugelis žmonių tada viską meta, manydami, kad nebėra prasmės mažai valgyti. Tačiau tas pirmasis, didysis svorio mažėjimas įvyksta dėl vandens pasišalinimo iš organizmo. Taigi, tai nėra tikrasis svorio sumažėjimas. Pastarasis ima reikštis tik vėliau ir labai pamažu. Tam ištisus mėnesius reikia laikytis griežtos drausmės, nuosekliai laikytis tinkamo mitybos režimo.

Be kalorijų kiekio sumažinimo, labai svarbu yra fizinis judėjimas. Žinoma, stebuklų nėra ko laukti. Judėjimas kalorijų sunaudoja palyginti nedaug. Pusvalandis slidinėjimo sunaudoja 262 kalorijas, langų valymo – 55, dulkių šluostymo – 16 kalorijų 🤭, todėl reikia griebtis judresnių sporto rūšių.

Kiekvienas, kas pakankamai ilgai tenkinasi nekaloringa mityba, pamažu natūraliu būdu sumažina svorį. Kuriems pristinga geležinės valios, per trumpą laiką senąjį svorį susigrąžina 😕

“Puikios kainos ir pasirinkimas”

“Daugiau nuolaidų”

“Mums gera jumis rūpintis”

“Linkime pasveikti”

Ir taip toliau, ir panašiai 🙃 Iki skausmo visiems girdėti ir matyti šūkiai tiek vaistinėse, tiek spaudos leidiniuose, tiek TV ekranuose. Širdžiai mielus žodžius, o tiksliau pažadus, dažnai girdi ir darbuotojai. Bet gražių žodžių nepakanka. O ir tie gražūs žodžiai smarkiai skiriasi nuo realybės.

Ne kartą iš savo darbdavių esame girdėję paverkšlenimų, kad išsilaikyti rinkoje sunku, kad valdžia nuolat kurpia nepalankius verslui įstatymus, juos visaip kitaip riboja ir skriaudžia, kad krizė vis dar alsuoja į nugarą ir pelnas niekaip neužauga 🤭 Todėl ir atlyginimų nėra iš ko didinti, o ir šiaip, nėra jie tokie maži 😮, tiesiog, reikia daugiau pasistengti. Na, mes ir stengiamės, vieni mažiau, kiti daugiau, tik kad tos pastangos pildo ne tas kišenes 💶

Praėjusį kartą papasakojau vieno vaistininko arba vienos vaistinės istoriją. Šį kartą į eterį prašyte prašosi vieno vaistinių tinklo istorija. Kaip supratote, įžangoje skelbti skambūs šūkiai – tai “Gintarinių vaistinių” reklaminės vilionės. Deja, išorinis grožis ne visada atitinka vidinį turinį.

“…kreipėsi į prokuratūrą dėl UAB“Gintarinės vaistinės” galimai padarytų nusikaltimų ir savivaliavimo…”, “…UAB “Gintarinė vaistinė” melagingai žadėjo…” (🤭 kaip girdėta ir ne nauja 😄), “…pranešama apie galimus susitarimus su kitu vaistinių tinklu, neteisėtą praturtėjimą…”, “…galimas patalpų neteisėto užėmimo tikslas galėjo būti siekis tokiu neteisėtu būdu praturtėti…”

Nors nemažai yra GALIMAI, GALBŪT ir GALĖJO BŪTI, manau, tai laikina. Netrukus bus sudėti visi taškai ir paaiškės, kad KARALIUS – NUOGAS 😎 Daugelis vaistininkų, dirbančių šiame tinkle, net nežino, kokiu būdu darbdavys galimai 🙂 suka biznį. 

Štai tokias intrukcijas kai kurių tinklų darbuotojai privalo pasidėti prieš savo akis ir jų laikytis:

Daugelis numoja į jas ranka ir dirba savaip 🙂 Rimtai pagalvojus, vaistinė – ne darželis ar mokykla, o darbuotojai – mokslus baigę ir didelę praktiką turintys specialistai, todėl tokias instrukcijas kaišioti po nosim – žemas lygis. Ar reikia specialaus, iš aukščiau nuleisto nurodymo kaip elgtis, sprendžiama individualiai, bet kartais galima ir pažaisti🕺

1. – LABAS! 

Taip ir ištaria vaistininkas įėjusiam pirkėjui, tačiau atsakomojo veiksmo nesulaukia. Kadangi tai ne pirmas kartas, nuotaikos tai  jam nesugadina 🙂 Garsus filosofas irgi rašė:

“Nė vienas ištartas žodis neatneša tiek naudos, kiek daugybė jų nepasakytų.”

Klientas pamažu slenka link prekystalio, tačiau jo akys užklysta už  prie sienos sustatytų naujų kėdžių, kurios atvežtos iš ofiso, bet dar neišpakuotos ir aptrauktos celofanu laukia savo dienos. Jis lėtais judesiais bando ištraukti vieną kėdę iš visos sunertos kėdžių krūvos, bet susipainioja tuose maišeliuose. Vaistininkas seka jį savo akimis, tačiau kantriai žiūri, kuo visa tai pasibaigs. Juk visi mes žinome, kad žmonės vaistinėse ieško ne tik vaistų, bet ir visokių kitokių ūkinių prekių: žiurkių nuodų, pelėkautų, chemikalų skruzdėlėms, blakėms ar tarakonams naikinti. O kur dar nuolatiniai viešojo transporto ar loterijos bilietai? Visgi, po ilgų bandymų, jam pavyksta išvynioti vieną kėdę, kurią pastatęs ant grindų, mikliai prisimatuoja. Atsisėda, atsistoja, vėl atsisėda…

2. ĮDĖMIAI KLAUSAU!

Šį punktą išpildyti išeina dalinai. Vaistininkas įdėmiai klausosi, bet klausytis nėra ko, nes klientas rimtai susirūpinęs tik kėdėmis. Kadangi niekas su vaistininku nesikalba, jis pereina prie sekančio punkto.

Eina narkomanas su drauge pro juvelyrinę parduotuvę.

– Oi, koks žiedas su deimantu! Noriu!,-šaukia draugė.

Narkomanas paleidžia plytą į vitriną. Jai sudužus pasiima žiedą ir eina toliau. Praeina pro drabužių parduotuvę. Draugė:

– Oi, kokia graži odinė striukė su šponkėmis! Noriu!

Narkomanas paleidžia plytą į vitriną, griebia striukę. Eina toliau. Staiga draugė:

– Oi, koks gražus mersedesas stovi! Noriu!

Narkomanas:

– Tu, ką, galvoji, kad aš plytas gimdau, ar ką???

Šiandien rašysiu apie vagis ir jų gaudytojus🕵️‍♂️

Parašyti šia tema paskatino neseniai stebėtas įvykis. Vieno Lietuvos didmiesčio prekybos centre akis į akį susidūriau su dviem įžūliais vagimis. Pagal išvaizdą – apie trisdešimties metų vyrai, kaip pasufleruoja mano akys, greičiausiai, narkomanai. O gal, šiaip, gyvenimo mėtyti ir vėtyti jaunuoliai. Nesvarbu. Įdomu tai, kaip jie sugebėjo niekieno netrukdomi vidury dienos išeiti iš parduotuvės, nešini penkiais alkoholio buteliais 🤭

Vagystė prekybos centre

Minėtas prekybos centras viduje (kalbu ne apie paradines centrų duris) turi dvi stiklines duris, kurių atsidarymas priklauso nuo to, ar tu įeini į parduotuvę, ar iš jos išeini: įeinant į centrą – durys atsidaro iš išorės, tačiau jeigu tu norėsi pro tas duris ir išeiti, jos paprasčiausiai neatsidarys. Ir atvirkščiai, išeinant – kitos stiklinės durys reaguoja tik į išeinančius žmones. Prie įėjimo durų yra apsaugos kambarėlis, kuriame turėtų sėdėti apsaugos darbuotojas (-jai). Sprendžiant iš to, kad tie vyrukai ramiai pasišalino iš parduotuvės nesumokėję už prekes, galima daryti išvadą: arba apsauga užsiėmė kitais reikalais, arba ten jos iš viso nėra (kaip vaistinėse – butaforinės stebėjimo kameros su užrašu JUS STEBI KAMERA, tai ten tik užrašas APSAUGA 🙂).

Taigi, man jau patekus į parduotuvę, sureaguoja sekančios durys ir aš sėkmingai keliauju apsipirkti. Tuo pačiu metu, kitoje durų pusėje tie “gudruoliai” vyrai (pasirodo, smegenys pažeistos ne galutinai) laukia įeinančių pirkėjų, kad jiems atsidarytų durys iš tos pusės iš kurios negali atsidaryti ir jie ramiai galėtų pasišalinti nesusimokėję. Žmonės dar bandė juos sustabdyti, bet jie tik padus pasipustė. Jiems bebėgant dar parduotuvės valytoja ar pagalbinė darbuotoja bandė kažkaip sureaguoti – nutaikius grėsmingą žvilgsnį stojo pieš juos, tikėdamasi apsaugos darbuotojų pagalbos. Deja…Taip ir liko paslaptis, kas tame apsaugos kambarėlyje gyvena 🤔 Žodžiu, šį kartą 1:0 ne prekybos centro naudai…

Neseniai  mano akis užkliuvo už  “Maximos” reklaminio straipsnio viename Lietuvos dienraštyje. Žinoma, aš jį perskaičiau, nes labai jau suviliojo pati antraštė: “Maximos” darbuotojams premijos išaugo tris kartus: viršijo 10 mln. eurų. Na, galvoju, reikia pasigilinti į detales, kodėl čia dabar toks dosnus žingsnis žengtas ir kam taip plačiai apie jį skelbti reikėjo? Pradėjus skaityti, užplūdo dviprasmiški jausmai – jeigu tai tiesa, kaip smagu, kad sunkiai dirbantys darbuotojai neužmiršti ir pamaloninti premijomis. Kita mintis nubloškė mane į savą aplinką, kurioje vyrauja kiti rinkos dėsniai 😕

Smagu skaityti: “Vertiname savo darbuotojus ir už jų įdėtas papildomas pastangas sąžiningai atlyginame.” Svarbiausia, kad “galimybę savo pastangomis užsidirbti daugiau itin vertina patys darbuotojai, kuriems motyvacinė sistema leidžia ne tik gauti didesnį atlygį, bet ir skatina tobulėti bei kopti karjeros laiptais.”

Labai panašius pasiūlymus iš valdžios gauname ir vaistinėse – pasiimk papildomą darbo krūvį ir alga bus didesnė. Bet mes norime, kad mūsų alga būtų didesnė dirbant tuo pačiu, normaliu krūviu, nes darbas su žmonėmis yra varginantis ir sudėtingas, todėl produktyviai ir kokybiškai dirbti viršvalandžius pavyksta, deja, ne kiekvienam 😕 Manau, kad ir “Maximos” darbuotojai galimybę savo pastangomis užsidirbti daugiau turi tik aukodami savo savaitgalius ir šventines dienas, kurias mieliau leistų su savo šeimomis.