Vaistininko užrašai

Lyg meteoritų lietus ant Lietuvos žemelės pasipylė naujienų pliūpsnis iš sveikatos apsaugos ministerijos. Be naujai paskelbto paskutinio šiais metais (tikriausiai 🤔) kompensuojamųjų vaistų kainyno, galime pereiti prie kitų naujienų. Viena iš jų – nuo kitų metų vasaros, 75 metų ir vyresni gyventojai kompensuojamus vaistus galės gauti nemokamai. Tokia privilegija taip pat galės pasinaudoti pensininkai ir neįgalieji, kurių gaunamos pajamos nėra didelės. Kokios pajamos nėra didelės, dar turės apskaičiuoti tam tikros institucijos, o Vyriausybė tuos skaičius patvirtinti.

Išmoktos klaidos?

SAM ministras garantuoja, kad klaidos jau išmoktos ir jokių trukdžių šių pakeitimų įgyvendinime neturėtų būti. Puiku, jeigu, kaip žadama, žmogui atėjus į vaistinę, vaistininkas matys, kad priemoka už vaistus jam neskaičiuojama, tačiau karti patirtis rodo, kad teoriškai sukurtus įstatymus dažnai sunkiai pavyksta įvykdyti praktikoje 🤨 Netrūks atvejų, kai, būtent, vaistininkas turės paaiškinti dažnam ligoniui, kodėl jam nemokami vaistai nepriklauso, nors jis ir gyvena žemiau skurdo ribos. Pas gydytojus šnekėtis apie tokias “nereikšmingas detales” kaip mažos pajamos, neturėjimas ko valgyti, nuolatinis taupymas būtiniems vaistams ir pan., yra tiesiog nepadoru ir gėda, tačiau gėdos jausmas, kažkodėl prapuola patekus į vaistinę. Todėl jau dabar vaistinių darbuotojams reikia pradėti ruošti atsakymus į sudėtingus ir nepatogius lankytojų klausimus.

Džiaugiasi ne visi

Nemokami vaistai pasieks nepriteklių ir socialinę atskirtį jaučiančius žmones, taip pat vyresnius senjorus. Tačiau yra nemaža grupė žmonių, kuriems taip pat reikia ministro malonės ir nemokamų vaistų. Tai – lėtinėmis nepagydomomis ligomis (pvz., cukriniu diabetu, širdies kraujotakos ar onkologinėmis ligomis) sergantys gyventojai. Šie žmonės jaučiasi atstumti, nes jų ligų gydymas ar kontroliavimas kainuoja nemažus pinigus. 

Atmintis yra ne tik svarbi intelekto prielaida, bet ir viena svarbiausių psichikos funkcijų. Be atminties nebūtų žmonijos, pažangos, nes tik praeitis gali padėti numatyti ateitį.

Daugelis žmonių drąsiai skundžiasi silpna atmintimi, bet proto trūkumu – niekas 😀

Kaip apibūdinti atmintį

Tai gebėjimas įsiminti, išlaikyti ir atsiminti informaciją. Atminčiai svarbi atranka: geriau įsimename ir išlaikome atmintyje tai, ką geriau suvokiame, kas labiau domina, ką laikome svarbiu ir atsimintinu dalyku. Geros atminties dėsnis – kartojimas, t.y. nuolat prisiminti tai, ko nenorime pamiršti. Blogai, jeigu greitai pamirštame mums reikalingus dalykus, bet kai ką būtina užmiršti 😉 Keičiantis informacijai, atmintis tarytum atjaunėja. Juk per dieną susikaupia daug varginančių minčių, net sielvarto. Naktį išsimiegame ir kitą dieną rūpesčiai tarsi išblėsta, nebeatrodo tokie svarbūs ir kankinantys. Jei atmintis nesugebėtų pamiršti smulkmenų, tiesiog negalėtume gyventi. O iš to, ką žmogus pamiršta, galima spręsti, kam jis yra abejingas.

Mechaninė ir loginė atmintis

Žmogus, turintis gerą mechaninę atmintį, įsimena ir atsimena informaciją mechaniškai, dažnai net be loginio ryšio, nepaisydamas jos prasmės. Taip įsimename telefono numerius, svetimos kalbos žodžius. Mechaninė atmintis būdinga vaikams, rečiau – suaugusiems. Loginė, arba prasminė atmintis yra pranašesnė už mechaninę, nes įsimename ir atsimename tai, kas esmingiausia, svarbiausia.

Trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis

Ilgiau prisimename tai, kas mums svarbu, reikalinga, būtina atsiminti. Senyvas žmogus pradeda pamiršti naujausius įvykius, išgyvenimus. Jis geriau prisimena, tai, kas buvo jaunystėje, ir visada tvirtina, kad praeitis buvusi geresnė, šviesesnė ir laimingesnė negu dabartis 😃

Atminties sutrikimai

Atmintis, kaip ir kiti psichiniai procesai, sutrinka susirgus psichikos liga, pasenus, kai pasireiškia galvos smegenų destrukciniai (irimo) procesai, ypač susirgus senatvine silpnaprotyste. Pasireiškusi sulaukusiems 70 metų, ji turi tendenciją progresuoti. Atmintis blogėja pagal tam tikrą schemą. Iš pradžių pamirštami dabarties įvykiai (kas įvyko, pavyzdžiui, šią vasarą, prieš savaitę ar net vakar). Ligonis neprisimena anūkų (kartais net vaikų) vardų, datų, nes tai yra susiję su mechanine atmintimi. Pastebėta, kad greičiau pamirštama tai, kas tiesiogiai neturi jokio ryšio su ligonio asmenybe. Dėl greitai progresuojančios atipinės silpnaprotystės, senyvas žmogus visiškai nieko nebeprisimena, net nebekalba. Sergančiajam galvos smegenų skleroze atmintis blogėja lėčiau, ligonis pastebi savo atminties trūkumą.

Rūpindamiesi savo sveikata arba tuomet, kai jau ta sveikata pradeda irti, keliaujame pas specialistus, kurie dažniausiai mus nukreipia į procedūrų kabinetą, nesvarbu, kur jis būtų – ar poliklinikoje, ar specializuotoje gydymo įstaigoje. Visų įmantrybių žinoti mums nebūtina, nes tuo pasirūpina specialistai, bet bendrą supratimą, kokie tie tyrimai būna ir dėl ko jie atliekami, turėti verta 🙂

Prieš tyrimą

Prieš atliekant tam tikrus tyrimus, pravartu žinoti keletą dalykų. Galbūt, ne visi žino, kad laboratoriniai tyrimai būna tiksliausi, kai tiriamoji medžiaga imama vienodomis sąlygomis: 

• Tuo pačiu paros metu – geriausia ryte, nes kai kurių rodiklių dydis skirtingu paros metu nevienodas;
• 8-12 val. nevalgius, nes maistas daro įtaką kai kuriems rodikliams;
• Esant ramybės būsenos, nes fizinis ir emocinis krūvis (stresas) gali paveikti kai  kuriuos rodiklius;
• Prieš tyrimus nerekomenduojama rūkyti, vartoti alkoholio, kaitintis saulėje;
• Tyrimus atlikti vienodoje patogioje padėtyje, nes kai kurie rodikliai skiriasi sėdint ir stovit;
• Pageidautina nevartoti vaistų, veikiančių tiriamus komponentus (pvz., geležies preparatų – 2 savaites prieš tiriant geležies apykaitos rodiklius; gliukozės apykaitą veikiančių vaistų – 3 dienas prieš atliekant gliukozės toleravimo mėginį);
• Kol nepaimtas ėminys, pacientui nerekomenduojama atlikti kitų diagnostinių bei fizioterapinių procedūrų (rentgenologinio, veloergometrinio tyrimo, funkcinių kvėpavimo mėginių;
• Planiniam laboratoriniam tyrimui paprastai medžiaga imama 7-9 val. ryte, pacientui gulint ar sėdint; kartotinai imant kraujo, tiriamojo asmens kūno padėtis turi būti ta pati.

Laboratorinių tyrimų rūšys

Biocheminiai – tai daugybė rodiklių, kurie nustatomi biocheminiais, imunocheminiais ir kitais metodais, dažniausiai iš kraujo skystosios dalies (serumo ar plazmos). Jie suteikia žinių apie įvairių medžiagų koncentraciją; 

Hematologiniai – tai rodikliai, suteikiantys žinių apie kraujo ląsteles;

Šlapimo tyrimai – tai daugybė rodiklių, nustatomų biocheminiais ir citologiniais metodais iš šlapimo skystosios dalies ir ląstelių;

Imunologiniai, serologiniai – tai rodikliai, naudojami imuninei sistemai vertinti;

Mikrobiologiniai – tai mikroorganizmų, sukeliančių ligas, identifikavimas ir jų atsparumo vaistams nustatymas; 

Citologiniai – tai organizmo ląstelių tyrimai, kurie padeda nustatyti, ar ląstelė nėra piktybinė;

Histologiniai – patologiniai – tai audinių gabalėlių, gautų biopsijos būdu, tyrimai, atliekami mikroskopu;

Genetiniai – tai specialūs molekuliniai genetiniai tyrimai, atliekami įtariant paveldimas ligas, apsigimimus ar vėžines ligas.

Dažnai tuos pačius rodiklius galima nustatyti įvairiais metodais, skiriasi tik jų tikslumas, patikimumas ar kaina. Dažniausiai rodikliai yra tarpusavyje susiję ir norint gauti tikslesnę informaciją apie sveikatos būklę, tyrimus reikėtų atlikti kelis kartus (kompleksiškai).

Kaip dažnai?

Dauguma tyrimų yra kartojami tam tikrais laiko intervalais. Tyrimų dažnumas priklauso nuo to, kaip greitai gali atsirasti pastebimų tam tikrų rezultatų pokyčių. Beje, nenormalus tyrimo rezultatas ne visada rodo ligą, o normalus – kad ligos nėra 😮

Kraujo riebalų (lipidų) laboratoriniai tyrimai

Aterosklerozės sukeltos ligos (koronarinė širdies liga, smegenų kraujotakos sutrikimai bei jų komplikacijos – miokardo infarktas, insultas) jau daug metų išlieka pagrindinė vidutinio amžiaus darbingų žmonių mirties priežastis. Svarbiausios priežastys – padidėjusi cholesterolio ir/ar trigliceridų koncentracija kraujyje, taip pat padidėjęs kraujospūdis, rūkymas, nutukimas, cukrinis diabetas bei genetinės priežastys.

Prabėgo šiek tiek daugiau nei metai, kaip istorija su kancerogeninėmis priemaišomis vaistuose kartojasi. Šį kartą tai atsitiko su itin populiariu vaistu, kurio veiklioji medžiaga – ranitidinas. Vaistus su šia veikliąja medžiaga galima drąsiai įrašyti į populiariausių dienos prekių sąrašą. Tikriausiai kiekvienoje didesnėje vaistinėje kasdien yra parduodami Raniberl, Ranitidine, Ranigast ar taip vadinamas lietuviškasis Ranitidinas Sanitas, kuris, kiek žinau, gaminamas Latvijoje, o pakuojamas Lietuvoje.

2018-ieji

“Pirminės išvados rodo, kad išimti vaistai su valsartanu pavojaus sveikatai nekelia”,  2018 metų rugpjūčio mėnesį rašė spauda. Kaip ten bebūtų, didelė dalis vaistų su šia kraujospūdį mažinančia medžiaga buvo atšaukti iš rinkos, o tai reiškė, kad jais prekiauti nebus galima. Tuomet Europos vaistų agentūra buvo pradėjusi tyrimą dėl Kinijos kompanijos pagamintos veikliosios medžiagos valsartano, nes jos sudėtyje rasta N-nitrosodimetylamino (NDMA) priemaišų. Buvo teigiama, kad remiantis bandymais su gyvūnais, NDMA klasifikuojamas kaip galimas kancerogenas – medžiaga, galinti sukelti vėžį.

Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba (VVKT) tada pasisakė dar griežčiau:

“Vaistinių preparatų registruotojai, jų atstovai Lietuvoje, lygiagretaus importo leidimo turėtojai, didmeninio platinimo ir vaistinės veiklos licencijos turėtojai įpareigoti nutraukti tiekimą rinkai ir nedelsiant atšaukti vaistinius preparatus, kurių veiklioji medžiaga valsartanas yra pagamintas gamybos vietoje Zhejiang Huahai Pharmaceutical Co, Kinija, nes veikliojoje medžiagoje nustatyta priemaiša N-Nitrosodimetylaminas yra kancerogeniškas žmonėms.”

2019-ieji

“Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba priėmė sprendimą uždrausti tiekti rinkai vaistus, kurių sudėtyje yra veikliosios medžiagos ranitidino hidrochlorido. Toks sprendimas priimtas dėl to, kad šioje veikliojoje medžiagoje buvo rasta priemaišos N- nitrozodimetilamino (NDMA)”.

Galbūt, kažką nuramins, kad Lietuva – ne vienintelė šalis, kurioje rasta šių vaistų su priemaišomis. Tačiau, Lietuva tik sustabdė tam tikrų vaistų tiekimą rinkai, o kitos šalys (Vokietija, Šveicarija, Suomija, Kroatija, Čekijos Respublika, Vengrija, Danija, Kanada, Ispanija, Italija ir kt. šalys) vykdo atšaukimus. Taigi, jei paaiškės, kad šie laikinai uždrausti vaistai nėra žalingi ir bus gauta informacijos arba vaistų registruotojai pateiks kokybę patvirtinančius dokumentus, kad Lietuvos Respublikoje platinamose serijose nėra priemaišos NDMA, gali būti, kad tiekimo sustabdymas bus atšauktas ir vaistai grįš į vaistinių lentynas 😮

Vieni laiko tatuiruotes meno kūriniais, kiti — nepriklausomybės simboliu. Kažkam – tai savotiškas saviraiškos būdas. Piešiniai kartais simbolizuoja maištingumą ar byloja apie neįprastą gyvenimo būdą.

Smagu matyti, kad žmonių neveikia kažkieno sukurti stereotipai, kaip antai: tatuiruotė = kalėjimas ir visos kitos blogybės 🙂

Vaistininkai, kaip ir visi kiti, pirmiausia yra žmonės, savo gyvenimo šeimininkai, todėl, jei pastebėsite ant jus aptarnaujančio vaistininko kūno tatuiruotę, nebėkite pas kitą, galvodami, kad jo žinių bagažas prastesnis ir jam rūpi kiti dalykai 😄

P.S. kviečiu sudalyvauti naujoje apklausoje apie skiepus vaistinėse.

Nuo pirmos diskusijos dėl galimybės skiepytis ne tik gydymo įstaigose, bet ir vaistinėse, praėjo pusė metų. Panašu į tai, kad žalia šviesa uždegta bus jau šį rudenį.

Vertinant skiepų prieinamumą, šiuo metu jis tikrai yra pakankamas ir norintieji pasiskiepyti, lengvai gali tai padaryti poliklinikose.

Siekiant išvengti komplikacijų ar norint užtikrinti vakcinos efektyvumą, prieš skiepijimąsi reikia apsilankyti pas gydytoją, kuris įvertins paciento sveikatos būklę. Kaip žinia, nerekomenduojama skiepytis esant net menkiausiam negalavimui, pvz., slogai. Todėl tik po vizito pas šeimos gydytoją turėtų būti atliekama vakcinacija.

Labiau prieinama?

Kodėl toks didelis noras šią paslaugą teikti ir vaistinėse, sunku pasakyti. Jeigu manoma, kad tai bus visiems labiau prieinama vieta, tai reikėtų nepamiršti, kad prieš tai vis tiek teks keliauti pas šeimos gydytoją. Ar tuomet tikslinga bus skiepytis vaistinėje, nes jau esi praktiškai atėjęs į procedūrinį kabinetą 🙂? Vaistininkas, net ir pabaigęs specialius kursus, netaps gydytoju ir per trumpą laiką neįgis tiek reikalingų žinių, kad galėtų  įvertinti paciento sveikatos būklę. Nelabai jis bus susipažinęs ir su ligos istorija, kurioje surašytos visos lėtinės ligos ir fiksuoti kiti svarbūs medicininiai įrašai.

Taigi, apie gerą prieinamumą kalbėti neverta, nes pirmas žingsnis vis tiek bus nukreiptas ne į vaistinę.

Ir problema juk ne pačioje skiepijimo procedūroje. Vienodai greitai galima pasiskiepyti tiek poliklinikoje, tiek vaistinėje. Esmė ir opiausias klausimas – kaip greitai pavyks gauti taloną ir patekti pas gydytoją, kuris duos leidimą skiepui…O vaistinė šios problemos tikrai neišspręs.

Mokama ar nemokama?

Išlieka ir kitas klausimas – ar vaistinėse skiepai bus nemokami? Ir jeigu skiepai bus nemokami, tai ar ir pati procedūra (t.y. suteikta paslauga) bus nemokama?

Dabar gi, daugeliui Lietuvos piliečių vakcinos nuo gripo poliklinikose yra nemokamos. Į šią grupę įeina ir vaikai, ir senjorai, taip pat sergantys lėtinėmis ligomis, kuriems rekomenduojama ši vakcina. Ar šiai grupei priklausantis žmogus vaistinėje galės skiepytis tokiom pat sąlygom, kaip ir poliklinikoje? Jeigu ne, tai apie tai turėtų būti aiškiai ir garsiai pasakyta iš anksto, taip pat parašyta ne miniatiūrinėm raidėm informacinio plakato apačioje, nes vėl kalčiausias liks vaistininkas. Jau dabar regiu savo vaizduotėj ryškius plakatus languose arba pirmame reklaminio laikraštuko puslapyje NEMOKAMAS SKIEPIJIMAS vakcina mokama arba NEMOKAMI SKIEPAI pirmam nariui nemokama, jei skiepijasi keturi žmonės  ir t.t. ir pan. Niekam juk ne paslaptis, kad vaistinės šiandieną užsiima verslu, o farmacijos pramonė rikiuojasi į vieną eilę su ginklų pramone ir naftos prekyba.

Farmacinė paslauga

Vakcinaciją priskirti farmacinei paslaugai taip pat būtų per drąsu. Suprantama, kai vaistininkai, esant poreikiui, apmoko ligonius tinkamai naudotis inhaliatoriais arba aparatais gliukozės kiekiui kraujyje nustatyti. Taip, žinių mes turime tikrai nemažai, tačiau visos jos, daugiau ar mažiau susiję su vaistais ir jų sąveikomis. Deja, mes neatlikinėjom praktikos ligoninėse, mokydamiesi leisti vaistus ar imti kraują. Mūsų moksluose daugiau buvo teorijos nei praktikos. Mes galime pagaminti mikstūrą nuo kosulio ar sumaišyti tepalą, įvertinti nusiskundimą ir parinkti vaistus, pamatuoti kraujo spaudimą ar patarti, kaip sveikai gyventi ir  nesirgti, tačiau skiepyti dar nesame paruošti 🤔

Tuberkuliozė (kitaip dar vadinama džiova) – tai lėtinė infekcinė liga, pažeidžianti įvairius organus. Tinkamai negydant, gali išsivystyti aktyvi tuberkuliozės forma, kuria susirgus ir negydant, mirtingumas siekia apie 50%. Pagrindinis infekcijos šaltinis – žmogus, sergantis atvira plaučių tuberkuliozės forma, ligos sukėlėjai plinta per orą – kalbant, kosint, dainuojant ar čiaudint.

Statistika

Manoma, kad tuberkuliozės mikrobakterijomis infekuota daugiau kaip trečdalis pasaulio gyventojų, iš jų – 8-10 milijonų serga aktyvia tuberkulioze. Kasmet pasaulyje nuo šios ligos miršta apie 2-3 milijonus žmonių. Išsivysčiusiose šalyse tuberkulioze serga apie 5 asmenis iš 100 000 gyventojų. Lietuvoje sergamumas tuberkulioze pastaraisiais metais yra apie 55 atvejus iš 100 000 gyventojų, o atvirąja forma serga apie 35 iš 100 000 gyventojų. Manoma, kad ligonis, sergantis atvirąja tuberkulioze, per vienerius metus užkrečia 15-20 žmonių. 

Grėsmės

Tuberkuliozės bakterijos labai atsparios karščiui, šalčiui, etilo alkoholiui. Tačiau jos yra jautrios ultravioletiniams spinduliams ir chloro junginiams. Tiesioginėje saulės šviesoje jos žūsta per 1-1,5 val., kambaryje mikrobakterijos gali išlikti iki 1,5 mėn.

Žmogus dažniausiai pirmine tuberkulioze užsikrečia įkvėpdamas šių mikrobakterijų. Apie 50% ligonių, sergančių aktyvia tuberkulioze, bakterijas išskiria į aplinką. Pavojingiausi ligoniai – kuriems yra plaučių irimas ir sergantys kvėpavimo takų (bronchų ar gerklų) tuberkulioze.

Sergantis asmuo, kosėdamas į aplinką išskiria seilių lašelių, kuriuose gali būti tuberkuliozės mikrobakterijų. Stambiausi lašeliai per kelias sekundes nukrinta žemyn ir didesnės įtakos infekcijai plisti neturi. Vidutinio dydžio lašeliai įkvepiami į viršutinius kvėpavimo takus, iš kurių dauguma pašalinami nesukėlę ligos. Mažuose lašeliuose esančios bakterijos gali patekti į plaučius. Net viena bakterija gali sukelti infekciją. Jei yra glaudus sąlytis su sergančiuoju, rizika užsikrėsti yra 25-50%, o mažiems vaikams nuo sergančiųjų tėvų 45-60%. 

Apie 90% infekuotų asmenų niekada nesuserga aktyvia tuberkulioze. Tik maždaug 5% atvejų per 1-2 metus nuo užsikrėtimo pasireiškia aktyvi tuberkuliozė. Dar maždaug 5% suserga vėliau, kai susidaro nepalankios sąlygos (pvz., badavimas, pervargimas, neigiamos emocijos, lėtinės ligos). Tuberkuliozė gali pažeisti iki tol buvusius sveikus plaučius.

Kur keliauja bakterija?

Kai yra pirminė plaučių tuberkuliozė, įkvėptos tuberkuliozės mikrobakterijos dažniausiai patenka į viršutines plaučių dalis. Susidaro uždegiminis infiltratas. Dažniausiai jo centre įvyksta nekrozė. Uždegimas limfagyslėmis plinta į sritinius limfmazgius, kuriuose taip pat dažniausiai įvyksta nekrozė. Per kelias savaites maždaug 95% atvejų uždegimas nurimsta. Pažeistose plaučių dalyse ir limfmazgiuose uždegimas visiškai rezorbuojasi arba susidaro randelių ir sukalkėjimų.