Vaistininko užrašai

„Nieko šiame pasaulyje netenka taip sunkiai ieškoti, kaip tiesos.” – Vašingtonas Irvingas

Kai prieš kelerius metus sugalvojau rašyti Vaistininko užrašus, tikrai nemaniau, kad šis mano užmojis suteiks tiek daug gerų emocijų. Visus šiuos metus jaučiau didelį skaitytojų palaikymą (taip pat ir palaikinimą 🙂), susidomėjimą, sulaukiau nemažai padėkų, dar daugiau – jūsų klausimų (svarbių ir linksmų), pasiūlymų sudalyvauti keliose TV laidose, taip pat – radijo laidoje. Visa tai mane ypatingai pakrovė.

Kartais užslinkdavo ir niūrios mintys: kam visa tai darau, dėl ko ir ar verta?

Šiandien galiu tvirtai sau atsakyti: BUVO VERTA 🙂! Neišsigąskite, aš niekur nedingsiu, bent jau kol kas 😊, nes ne viską dar parašiau. Tikriausiai, mano rašinėliams, gyvenant Lietuvoje, temų dar ilgai pakaks. O veikiant tokiems galingiems vaistinių tinklams, žmogaus teisių pažeidimų netrūks. Todėl mano tikslas – atskleisti kuo daugiau vyraujančios betvarkės mūsų darbuose.

Tik pačioje pradžioje negalvojau, kad tos betvarkės bus tiek daug! Maniau, kad pasidalinsiu savo sukaupta patirtimi, realizuosiu save kitame amplua ir tiek. Tiesiog, pažaisiu 😉 Bet žaidimas pamažu perauga į nuolatinę kovą už darbo sąlygas, užmokestį, atostogas, pagarbą ir supratimą. Beje, ši kova mane pastūmėjo įstoti į Vaistininkų profsąjungą 🙂

Darbdaviai, manau, nebus sužavėti mano blogo rašymu, kita vertus, man nesvarbi jų nuomonė. Jeigu darbdavys viską daro pagal įstatymą ir laikosi žmogiškųjų vertybių, jam nėra ko bijoti, net manęs (nors vilkas, kad ir vienas, visai avių bandai baisus 😜).

Kiekvienas sąžiningai atliekamas darbas yra naudingas, vadinasi, vertas pagarbos. Labai gaila, praktika liudija kitaip. Daugelis gėdingiausiai besielgiančiųjų sako gražias kalbas. O mūsų tinkle tų skambių kalbų ar apsimetėliškų rašinėlių – užtektinai. Visuose juose gražia forma reikalaujama: DAR DAR DAR.

Kaip tik tos pagarbos iš viršūnėlių norėtųsi daugiau, nes kai kurie nerašyti jų įstatymai tvirtesni už visus rašytinius. Ten, kur viešpatauja jėga, įstatymas yra bejėgis. O mes tik eiliniai, pasiduodantys tai jėgai ir pildantys visus darbdavio norus. Ir taip tęsiasi iki begalybės: ateina vienas tinklas su savo reikalavimais, žiūrėk, po kelių metų jau subankrutavo ar parsidavė kitam žaidėjui, tada – vėl kitos taisyklės. Po kurio laiko įvyksta keistas susijungimas ir vėl kitas pavadinimas ir kitos taisyklės. Skaudžiausia, kad apie tuos pasikeitimus sužinai vos ne išvakarėse, nes tu esi paprasčiausias nulis. Tai valytoja paskleidžia gandą, tai vairuotojas vis su kita informacija atvažiuoja, tai vaistų atstovas “nudžiugina” naujiena, kad mes jau ne xxx greitai būsime, o yyy. Arba mes patys seminaruose pasikalbame:
Skaityti toliau »

Kaip atostogauja mūsų valdžia, tikriausiai, nelabai ką ir domina. Ne paslaptis, kad prezidentė, kaip ir praėjusiais metais, taip ir šiais vasarą atostogauti neplanavo. Premjeras atostogas planavo užsienyje, Seimo pirmininkas žadėjo likti Lietuvoje. Mūsų IŠRINKTIEJI turi maždaug 103 dienas nereglamentuoto laiko. Buvo bandymų įteisinti jų atostogas. Pagal projektą, Seimo nariai turėjo ilsėtis 40 darbo dienų per metus. Valstybės tarnautojams šiuo metu priklauso 22 darbo dienų trukmės kasmetinės atostogos. Sveikatos priežiūros specialistai turi 26-28 arba 31-33 darbo dienas (priklausomai 5 ar 6 dienas dirba per savaitę), farmacijos specialistai – 25 arba 30 darbo dienų. Tikriausiai, atostogų trukmę bandyta skaičiuoti pagal darbo krūvį ir riziką (Seimas juk padidintos rizikos zona 😀)

Rodos, visi LR piliečiai pagal Konstituciją ir Darbo kodeksą turi teisę į kasmetines mokamas atostogas. Kokia tų atostogų kaina? Kiekvienam – ji skirtinga. Aš galiu papasakoti tik apie savo ir savo kolegų potyrius 😀

Kiekvienas darbdavys su džiaugsmu pasakytų:

“Darbas – gyvenime svarbiausia. Nuo visų nemalonumų, nuo visų nelaimių yra tik vienas išsigelbėjimas – darbas.”

Beje, tai E. Hemingvėjaus žodžiai 🙂 Kai ateina pats intensyviausias atostogų metas, staiga (!?) darbdavys susivokia, kad neturi pakankamai darbuotojų, todėl atostogos turi palaukti. Tada jis pradeda kalbėti L. Pastero žodžiais:

“Reikia tik įprasti dirbti, ir jau nebus galima be to gyventi. Viskas šiame pasaulyje priklauso nuo darbo.”

Bet mes norim atostogų! Mes jas UŽSIDIRBOM! Tai ir bandom paaiškinti savo vyresnybei. “Gerai”,- sako ji. “Pirma, rašykit prašymą prieš mėnesį, jame nurodykit pavaduojančius asmenis ir jų būsimą krūvį, tada gaukit parašą iš regiono vadovo, o tada – prieš dvi savaites siųskit savo raštą personalo skyriui. Neplanuokit ilgų atostogų, nes visi nori atostogauti”. Taip skamba ne vienoje Lietuvos vaistinėje.

Pala, pala, tai kaip dabar rasti tuos vaduojančius žmones? Į facebook-ą parašyti? Ar dienraščio skelbimų skiltyje užklausimą duoti? O gal vaistininko pareigos pasikeitė ir mes jau ne farmacininkai, o personalo vadybininkai? Gal už žmogaus suradimą gausime priedą prie algos? Kas bando paaiškinti, kad mūsų darbas yra suteikti farmacinę paslaugą, o ne užsiimti darbuotojų paieška, netrunka sulaukti atsakymo: “Ar neskaitei Direktoriaus įsakymo?”

Skaityti toliau »

“Net ir pats dosniausias žmogus stengiasi mokėti pigiau už tai, ką kasdien perka.”

– Dž. Bernardas Šo

Šiandien labai aktualios diskusijos apie konkurenciją. Ypač jos paaštrėjo Vyriausybėje. Amžinas klausimas – kaip padidinti konkurenciją, kaip atpiginti prekes ar paslaugas?

Už nesąžiningą komerciją prezidentė siūlo skalpuoti. Už pakartotinus pažeidimus – didelės baudos. Atsakingi vadovai teigia, kad baudos šiuo metu ir taip yra didelės. Jei jos didėtų, įmonėms grėstų uždarymai ir bankrotai. Tačiau žinomas ekonomistas N. Mačiulis teigia, kad ne baudos dydis yra svarbu. “Daug didesnė bėda ta, kad kai kuriuose sektoriuose yra mažai rinkos dalyvių, todėl tos konkurencijos natūraliai nėra”,- sako jis.

“Pavyzdžiui, įstatymuose apribota, kad vienos vaistinės dydis gali būti ne mažiau kaip 60 kvadratinių metrų, bet viename pastate įstatymai draudžia registruoti daugiau nei vieną vaistinę. Jau tai yra įstatymo suvaržyta konkurencija. Būtent tokias kliūtis pašalinus būtų galima daug greičiau paskatinti naujų rinkos dalyvių atėjimą, o kartu – ir mažesnes kainas”, – teigė N. Mačiulis.

Nuo čia ir pradėkime. Tik mes, dirbantys vaistinėse, galėtume tiksliai papasakoti apie tai, kokią įtaką vaistų kainų mažėjimui padarė labai tankus vaistinių išsidėstymas. Aš kalbu apie didžiuosius Lietuvos miestus, tačiau, manau, kad ir mažesniuose miesteliuose netrūksta artimos vaistinių kaimynystės.

Taigi, pradėkime nuo mano asmeninės patirties. Mano rajone yra begalė vaistinių, tačiau aš apsiribosiu ne vieno kilometro, o, maždaug 500 metrų atstumu. Šioje teritorijoje įsikūrusios 8 vaistinės: visų tinklų, kai kurių tinklų – net po dvi. Visos mes turime (netgi, privalome) vilioti žmones, daryti pelnus ir tuo pačiu, užsidirbti sau atlyginimus. Kaip mano vaikai kažkada sakydavo:
Skaityti toliau »

Šį žodį žodynas aiškina taip: “Blatas – privati pažintis, kuria naudojamasi, kai reikia ką nors gauti ar padaryti, kas oficialiai būtų labai sunku.”

Blatas – sovietmečio reiškinys, lėmęs viską. Jei turi blatą, reiškia, kad turi viską. Jei neturi blato, reiškia, neturi nieko 🙂 Nesvarbu, kad gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, blatas niekur nedingo. Gal tik jo nominali vertė pakilo.

Kodėl apie tai rašau? Neseniai teko lankytis pas draudėją (pažįstamą). Atrodo, viskas aišku kaip du kart du: randam geriausią variantą, pasirašau sutartį, sumoku pinigus ir išeinu. Bet…

Draudėjas sako:
– Palaukite, tuoj aš jums po blatu padarysiu geresnę sutartį.
Sakau:
– Tai ir pas jus galima gauti pagal blatą? Ką jūs man galite tokio pasiūlyti?
– Vat ir galiu,- atsako man draudėjas.

Pakraipiau pečiais, bet, galvoju: tebūnie, blatas tai blatas 😀 Ir ką sau manote – padaro man gerą nuolaidą kaip geram klientui. Žinoma, aš nežinau, ar tai tik paryškintu tonu pasakyta po blatu ir man būtų reikėję mokėti tiek pat, ar iš tikrųjų buvo padaryta nuolaida, žino tik Aukščiausias ir draudėjas, bet, pasakysiu, buvau pamalonintas mažesne (?) kaina ir blatu 🙂 O draudėjas užbaigia pokalbį:
– Matot, kad reikia blato 😉

O koks blatas gali būti prekybos centre? Kažkurią savaitę reklaminiame buklete radau man reikalingą prekę už 1€ (tame puslapyje buvo keletas prekių už 1€, bet man reikėjo vienos). Leidausi į paieškos žygį. Lengva nebuvo, bet pagavau azartą. Nejaugi tikrai nei vienoj parduotuvėj negausiu tos prekės? Reziumuoju: prekės negavau, degalų išeikvojau daugiau nei būčiau pirkęs prekę be nuolaidos 😀 Panašiai buvo ir su kita preke. Ji brangesnė, bet 50% nuolaida mane paviliojo. Ir vėl turistiakas. Ir vėl būtų ta pati pabaiga, bet radau blatą. Šiek tiek pažįstama pardavėja papildė lentyną reikiamu kiekiu 🙂, o aš pajutau šio magiško žodžio jėgą.

Skaityti toliau »

Lietuva – ne Egiptas su Cheopso piramide. Lietuva – ne Babilonas su Semiramidės sodais. Ir ne Kinija su Didžiąja kinų siena 😀

Bet gal nors trumpam pabūsiu Smaragdo miesto burtininku ir sukursiu septynis vaistininko stebuklus…

Tebūnie taip, kad Lietuvoje vaistininkai gautų padorų atlyginimą už savo tiesioginį darbą (ne už reitinginių prekių pardavimus, asmeninius pasiūlymus, papildų iškišimus ir akcijų dėliojimus). Geriausiai būtų, kad vaistininko algos didėjimas būtų susietas su darbdavio alga ir įmonės pelnu

Tebūnie taip, kad Valstybė pasitikėtų vaistininkais ir negrasintų įvairiais tikrintojais

Tebūnie taip, kad darbdaviai ne tik reikalautų planų vykdymo, bet bent retkarčiais pasidomėtų, kuo kvėpuoja ir gyvena jo darbuotojas, kada paskutinį kartą jis atostogavo ir kaip jam sekasi dirbti kitų kolegų atostogų metu

Tebūnie taip, kad žmonės nesirgtų, o jei ir susirgtų, visada gautų reikiamų vaistų

Tebūnie taip, kad vaistų kainos būtų prieinamos kiekvienam Lietuvos gyventojui

Tebūnie taip, kad vaistininkui nereikėtų vienu metu aptarnauti klientų ir stebėti, kaip narkomanas ar vagis kėsinasi į vaistinės asortimentą, o vėliau – padenginėti trūkumus

Skaityti toliau »

Jokie pinigai nebūna taip gerai panaudoti, kaip tie, kuriuos mums nusuko: už juos įsigyjame išminties.

– A. Šopenhaueris

“…puiki alga ir priedas už pasiektus rezultatus…” – šiuos žodžius išgirdau vieną dieną per radiją. Tokiu skelbimu buvo kviečiama prisijungti prie prekybos centro “Maxima” darbuotojų komandos.

Panašiai viliojami ir vaistininkai, ir, tikriausiai, daugelio kitų profesijų atstovai. Gal kitose įstaigose tas magiškas žodelis PRIEDAS turi visai neblogą piniginę išraišką. Deja, daugelyje vaistinių tinklų tą priedą reikia kone krauju išsilupti. Sugrįžkime prie “už pasiektus rezultatus”. Kaip vaistinėje įvertinti pasiektus rezultatus? Ar į šį žodžių junginį įeina tik vaistinės apyvarta ir reikiamų prekių siūlymas ir pardavimas?

Pagal dabartinę algų skaičiavimo sistemą kaip tik taip ir yra. O kas ir kaip įvertins vaistinių darbuotojų pasiektus rezultatus, atiduodant visą save bendravimo su klientu metu? Ar darbdavys pajėgus nustatyti, kokią pridėtinę vertę jam sukuria jo darbuotojas nuoširdžiai atlikdamas savo pareigą? O gal tai visai ir nesvarbu? Nenuoširdus ir šaltas bendravimas gali būti daug produktyvesnis (pinigine išraiška) – pakanka dirbti pagal formulę: išklausau pageidavimus ir greitai “paskiriu gydymą” aukšto reitingo (tuo pačiu naudingomis įmonei) prekėmis, pridedant lydinčiųjų produktų. Galima  pasirinkti kitą strategiją: išklausau, aiškinuosi, netgi gilinuosi į problemą, parenku tinkamiausius vaistus už optimaliausią kainą, ko nereikia – nebruku. Nereikia būti labai protingam, kad suprasti, jog pirmu atveju aš tikrai gausiu apčiuopiamą priedą už pasiektus rezultatus. Antru atveju – žmogaus padėką už nuoširdumą ir norą pas mane sugrįžti.

Skaityti toliau »

“Man gerai, man nieko netrūksta…
Man gerai…
Man yra gerai…
Man gerai, man nieko netrūksta…”

dainuoja ŽAS-ai savo vienoje dainoje.

Berašant paskutinį savo straipsnį tvirtai maniau, kad daugiau šia tema nerašysiu, nes kiek gi galima? Bet užteko pamatyti antradienio  vakaro žinias ir perskaityti bėgančią eilutę  ekrano apačioje:  A. Veryga: “Vaistų tikrai netrūksta”, kaip pagalvojau: leisiu sau pafilosofuoti dar kartą, paskutinį 😀

Kadangi vaistų trūkumas nesumažėjo, o, atvirkščiai, padidėjo, labai pikta girdėti tokią iškreiptą ir tolimą nuo realybės ministro nuomonę. Šis absurdiškas sakinys parodo, kaip dirba SAM šutvė. Kitaip jos tikrai negalima vadinti, nes skleisti akivaizdų melą Lietuvos žmonėms gali tik kvailiai arba pasamdyti psichologai, kurie manipuliuoja žmonėmis, įteigdami, kad nėra jokios problemos, argi jūs nematote, kaip mes stengiamės dėl jūsų? Tokia skleidžiama “tiesa”, tikriausiai aptarta su viešųjų ryšių specialistais, kurie buvo pasamdyti, kad galėtų suvaldyti krizines situacijas, atseit, tai padės visuomenei iškomunikuoti ministerijos vykdomus darbus. Žinoma, jei ryškesnių darbų niekas neatliko, reikia bent parodyti, kad situacija yra valdoma. Panašu kaip Rusijoje: “viskas pas mus yra gerai, žmonės – laimingi, pensijos – normalios, badaujančių – nėra, žmonės – dirba, uždirba ir visai nesiveržia į užsienį”. Po truputį tuo pradedi tikėti, žiūrėk, ir gyvenimas gražesnis tampa 😀

Gal ir aš galėčiau tuo patikėti, tačiau kiekviena darbo diena atneša vis naujų išbandymų. Šiandien vaistinės dalinasi tarpusavyje ne vaistais retoms ar dažnoms ligoms gydyti (jų jau seniai nėra), tačiau ir visiškai niekuo ypatingais, netgi, nekompensuojamais vaistais. Daugelį vaistų, kurių nebuvo numatyta palikti kompensuojamų vaistų kainyne, stengėmės išparduoti ir daugiau jų neturėti arba turėti po kelias dėžutes, (pagal poreikį), kad žmonės neliktų be savo nuolatinių vaistų. Tačiau dabartinis  chaosas atvėrė dar kitus skaudulius. Pasirodo, pradėjo trūkti ne tik kompensuojamų vaistų, tačiau ir tų, kurie buvo pasmerkti išnykimui. Vieni ligoniai, negaudami kompensuojamųjų vaistų, pirko už savo pinigus be kompensacijos, kiti gi, nusprendė nekeisti savo paskirto gydymo ir liko prie įprastinių, todėl taip pat pirko už pilną kainą. Todėl dar kartą galima užduoti klausimą gerbiamam ministrui: “Tai kas išlošė iš naujos vaistų reformos? Kas sutaupė pinigų dėl vaistų atpigimo? Kas liko patenkintas nauju kompensuojamųjų vaistų sąrašu?” Atsakymas šiai dienai yra vienas, kurį visi mes žinome.

Skaityti toliau »