Mano dienoraštis
0Dienoraštis #45

Neseniai teko apsilankyti gyvūnų prekių parduotuvėje. Joje buvo nemažai pirkėjų, taigi, teko šiek tiek palaukti eilėje. Kad žmonės iš didelės meilės užklysta į vaistines apiprekinti savo augintinius, jau žinojau 😀 O dabar teko iš arčiau stebėti ir paklausyti, kaip žmonės elgiasi čia, kur visos prekės – vien tik gyvūnams. Gal prie to pačio paprašo citramono?
Iki šio momento galvojau, kad tik vaistinėje žmonės pasakoja savas ir svetimas istorijas, ilgai renkasi, neapsisprendžia, dažnai nežino, ko nori ir stengiasi kuo ilgiau užtrukti. Suprantama, jiems trūksta bendravimo. Gal namie gyvena vieni, vaikai jau palikę namus, o gal ir Lietuvą… Kiti, likę vienu du – jau negirdi vienas kito kaip jaunystėje. O yra ir visai vienišų. Tada gyvenimo palydovais ir ištikimais klausytojais lieka namų augintiniai. Todėl, kai tiems augintiniams prireikia maisto, lesalo, vaistų, guolių, šiltų rūbų, batų ar žaislų, šeimininkai skuba tenkinti jų norų 😀
Pardavėja labai įdėmiai išklauso kiekvieną pirkėją, aptaria visas smulkmenas, supažindina su naujovėmis, pamoko, paaiškina, beveik kaip vaistinėje. O aš kantriai laukiu savo eilės, klausau ir puikiai viską girdžiu, nes nėra užrašo: PRAŠOME LAUKTI ČIA, todėl mes visi gražiai išsirikiavę vienas už kito.
– Man reikia šuneliui žaisliuko.
– Pažiūrėkite, kiek visokių turime.
– Gal šitą? Bet ne, spalva jam nepatiks. Tai va šitą. Bet gal ne, reikia didesnio, šitą dar nuris. O kokio amžiaus šunims skirti šie žaislai? Tai imu šitą, ir dar parodykite ant anos lentynos kur guli. Ne, šitas man negražus. O kaip jums šitas? Imsiu tuos… Tik jau kiniškų neduokite, dar numirs pragraužęs…
Su vienu pirkėju, tiksliau, pirkėja, baigta. Jeigu jūs dialogą perskaitėte per 30s, tai nereiškia, kad ta moteriškė taip greitai išsirinko 😀 Užtruko apie 10 min.
Sekantis pirkėjas:
– Praeitą kartą pirkau x maistą, bet mano katei netiko. Tai gal dabar kokį kitą parekomenduotumėte?
Skaityti toliau »



