Vaistininko užrašai

Paprastasis uodas – Culex pipiens – kurio kūno ilgis iki 6mm, o kojos 1,5 karto ilgesnės už kūną, Lietuvoje yra labai dažnas svečias.

Patelės minta žinduolių krauju. Ir nors suaugęs uodas (priklausomai nuo temperatūros) gyvena nuo 10-14 dienų iki 3-5 savaičių, per tą trumpą laikotarpį dažnam sugadina ramų ir idilišką poilsį.

Pirmiausiai, prieš vasarą pasirūpinkime repelentais. Jų yra įvairiausių, todėl pasirinkimą dažniausiai nulemia draugų ir pažįstamų rekomendacijos. Ilgo sąrašo viršūnėje kelis metus iš eilės karaliauja Ben’s 100 aerozolis nuo uodų ir erkių. Taip pat neblogų atsiliepimų turi Autan repelentai. Jų yra kelių rūšių. Taip pat perkamas yra Diffusil aerozoliai, MoustiCare apyrankė, purškalas.

Kuris iš jų efektyviausias, galite pasakyti tik jūs, pasidalinę savo patirtimi, todėl kviečiu savo nuomonę išreikšti forume ar komentaruose ?

Ką daryti tada, kai dėl kažkokių priežasčių nepasiėmėme vabzdžius atbaidančių priemonių ir jaučiamės ir atrodome panašiai, kaip sirgdami vėjaraupiais ?

Na, dėl išvaizdos dar ne taip baisu, kaip dėl savijautos. Nes rankos vis nevalingai tiesiasi prie tų mažų taškelių, kurie nuo mūsų judesių vis didėja, plečiasi ir ima ne niežėti, o jau perštėti (vaikai dažnai prakrapšto iki kraujo).

Taigi, pirmoji priemonė, kurią turime po ranka (jei neturime vaistų) yra šalto vandens kompresas. Galima dezinfekuoti spiritiniu tirpalu, taip pat nuplauti muilu ir vandeniu – taip išvengsime niežulio.

Soda, sumaišyta su keliais lašais vandens, sumažins uždegimą per keliolika minučių. Galime naudoti ir druską. O jei šalia sūri jūra – drąsiai galime bėgti nusimaudyti ?

Skaityti toliau »

Jeigu pagalvojote, kad skatinsiu alkoholio vartojimą, tai suklydote ?

Noriu tik pasidalinti T. Meko mintimis iš jo naujos knygos „Senoji vaistininkystė”. Šis žmogus yra nuostabus dėstytojas, puikus specialistas ir senosios vaistininkystės žinovas ?

Taigi, radau įdomių dalykų, kurie, manau, sudomins ir kažką iš jūsų.

Ar tikrai vyne yra nugrimzdusi teisybė, nežino niekas, tačiau, kad vynas buvo vaistas, neverta abejoti.

Viduramžių vaistinės rūsiuose stovėjo raudonojo ir baltojo vyno statinės. Dažnai skiriamu vaistu tuomet buvo vaistingųjų augalų užpiltinės vynu. Gydymui buvo vartojamos kelios vyno rūšys ir visos jos turėjo savo vietą vaistinės rūsyje.

XIX a. vynas buvo vartojamas gydomiesiems ir dietiniams tikslams. Į vidų vynas buvo skiriamas po arbatinį ar valgomąjį šaukštą, kas dvi- tris valandas (sergant difteritu ar šiltine). Sergant cholera, kas pusvalandį buvo patariama išgerti šampano. Pati veiksmingiausia priemonė rachitui gydyti – 3x per dieną išgerti po arbatinį šaukštelį Tokajaus vyno. O raudonasis prancūziškas vynas gydė mažakraujystę; pašildytą su cinamonu skirdavo viduriuojant.

Vynas naudotas ir kaip išorinis vaistas. Juo buvo skalaujamos dantenos sergant skorbutu, įtrinama, plaunama, daromos vonios, dedami kompresai. Vynas buvo švirkščiamas (sergant gonorėja) ar daromos inhaliacijos.

Skaityti toliau »

Labai smagiai sutikau žinią, kad vienoje Kauno vaistinėje šalia vaistinės prekių vietą rado ir knygos.

Specializuota literatūra apie vaistažoles, homeopatiją, sveiką gyvenseną ir natūralią mediciną, galbūt paskatins žmones labiau domėtis ligų prevencija ir gydymo būdais. Šioje vaistinėje vyrauja natūralios medicinos preparatai, taip pat didelis vaistažolių asortimentas, todėl žmonėms nereikia blaškytis po visas miesto vaistines, beieškant specifinių vaistų. O vietoje įkurta nedidelė biblioteka suteikia dar daugiau privalumų vaistinei.

Kokioje vaistinėje norėčiau dirbti aš?

Tokioje, kuri nebūtų nukabinėta beskoniais reklaminiais plakatais, kurie rėkte rėkia – pirk. Kurioje baldai nors kažkaip išsiskirtų iš stovinčių biuruose ir parduotuvėse. Kad kėdės būtų ne kaip poliklinikose, o – patogūs, skoningi minkštasuoliai.

Kurioje sienos būtų ne tuščios, o papuoštos piešiniais ant sienos, kurie primintų, kad atėjai į vaistinę, o ne į parduotuvę. Žmogaus akį turėtų patraukti ne plakatai, o pati vaistinė – įdomi ir paslaptinga.

Skaityti toliau »