Vaistininko užrašai

Labai dažnas klausimas, iškylantis žmonėms, yra apie kompensuojamųjų vaistų tvarką. 

Didelė dalis žmonių per daug nesigilina į šiuos reikalus ir jiems nesvarbu, kiek reikės primokėti už vieną ar kitą vaistą. Tačiau yra ir tokių, kurie labai domisi šiomis vingrybėmis. Šiai grupei labiau priskirčiau vyresnio amžiaus žmones, o iš jų – dar išskirčiau tuos, kuriems svarbu ne tiek kaina, kiek pats principas, kad apskritai reikia mokėti, nors valstybės kompensacija yra 100%. 

Dažnam iš jų dar gydytojo kabinete būna pasakyta, kad jiems kompensuojama 100% ir priemokos visiškai nebus. 

Nežinau, kodėl kartais gydytojai taip pasako. Ar kad nežino (nes valstybinės priemokos tikrai dažnai keičiasi), ar pacientas sunkiai supranta tokius dalykus ir gydytojas neturi laiko ir noro aiškinimams, ar galvoja, kad jei 100%, tai, logiškai mąstant, ir priemokos neturi būti, ar dar dėl kokių nors priežasčių. Geriausiai, jei nieko nesakytų. O jei ligonis klausia, tai pasakytų, kad priemokos dažnai keičiasi ir tiksliai nežino. Nes kai ligoniai jau ateina pas mus į vaistines, mes daug ko išgirstame. Kai tau ištiesia vaistų knygutę ir iš karto įsakmiu tonu pareiškia:

„Man gydytojas sakė, kad vaistus gausiu nemokamai”

Tuomet jau žinai, kad kvepia nemažu skandalu, jei bus nors menkiausia priemoka. Tada skubi suvedinėti tą receptą ir kuo greičiau įsitikinti, kokia visgi ta priemoka.

Skaityti toliau »

Surask vieną skirtumą 😀

– Labas, man reikia tokių tablečių nuo skrandžio, kur kažkada pirkau ir labai padėjo.
– Kaip jos vadinasi?
– Nežinau, kaip jos vadinasi, duok greičiau!
– Tai bent jau pasakykite, kaip jos atrodė, kokia dėžutė? Ar kapsulės, ar tabletės? Kokioj pakuotėj? Kiek apytikriai kainavo?
– Nu ką čia manęs klausinėji nesąmonių! Sakau, kad duok greičiau, ką pirkau anksčiau.
– Gal šitie? (rodau kelias dėžutes).
– Nu ne tokie! Dar parodyk, ką turi daugiau! (ryškiai susinervinęs išrėkia)
– Mes turime nemažai vaistų skrandžio rūgštingumui mažinti, keliasdešimt pavadinimų. Gal aš galiu pasiūlyti kažką kito?
– Man nereikia kitų, man reikia anų. Tai dar parodyk, nes man labai padėjo.
– Tai gal geriau jums atsinešti seną pakuotę?
– Dar ko! Aš čia tau nevaikščiosiu dešimt kartų!

Skaityti toliau »

Jie buvo dviese – Jis ir Ji. Jie kažkada susitiko ir dabar gyvena kartu. Kartais jų bendras gyvenimas būna linksmas, o kartais rūstokas, bet tai dviejų laimingų žmonių gyvenimas.

Jie buvo laimingi, nes būti dviese yra kur kas geriau, nei būti vienam.

Jis nešiojo Ją ant rankų, naktimis įžiebdavo dangaus žvaigždes, pastatė namą, kad Ji turėtų kur gyventi. Ir visi kalbėjo:

– Kaip jo nemylėsi, juk jis idealus! Su tokiu lengva būti laimingai!

Jie šypsodamiesi klausėsi visų ir niekam nesakė, kad Jį idealų padarė Ji. Jis negalėjo būti kitoks, nes šalia Jo buvo Ji. Tai buvo maža jų paslaptis.

Skaityti toliau »