Vaistininko užrašai

Kartą viena pažįstama su vyru nuėjo pas vieno didmiesčio garsią žolininkę. Lankytojų eilės pas ją didelės, neužsiregistravęs iš anksto – nepateksi, taigi, įvaizdis – solidus. Kai jos pacientai ateina į vaistinę, tai žolelių lentynos smarkiai ištuštėja. Nes pagal žolininkės gydymo metodus, vieno ar dviejų pakelių neužtenka. Kadangi ligų randama ne viena, tai ir žolelių gali prireikti 3-5 pavadinimų. Ir asmuo, kuriam reikia gydymo, būna ne vienas – dažnai pas ją lankosi šeimomis. Ligos nustatomos virgulių pagalba. Kiekvienas turi savo nuomonę šiuo klausimu, todėl nuo išvadų susilaikysiu ? Yra žmonių, kurie ja tiki ir džiaugiasi išgydytomis ligomis. Kiti – jaučiasi nusivylę. Bet nieko nuostabaus, nes gydantis tradiciniais vaistais taip pat ne visada pasiekiamas norimas rezultatas. Įdomybė slypi kitur. Kai paklausiau savo pažįstamų apie vizitą pas žolininkę, moteris nusišypsojo ir tarė:

Kokių tik ligų pas mus nerado! Pas mane gal tik prostatos nereikia gydyti, o vyrui – kiaušidžių, bet žolelės abiem panašios ir jų – labai daug.

Aš taip pat apsilankiau pas ją (prieš daugelį metų). Teko ilgai laukti, nors ir su rekomendacijom. Rado ir pas mane nemažai ligų, apie kai kurias net nenutuokiau. Prirašė įvairių žolių, kai ką reikėjo užpilti spiritu, kai ką – maišyti. Žodžiu, jei tikėsi tuo, ką darai, gal ir pasveiksi. Bet pirmiausiai reikia blogai pasijausti, kad pajustum tą sveikimo džiaugsmą.

Neįtikino tada manęs jos gydymo metodas, neįtikintų ir šiandien. Visa tai man daugiau ar mažiau – komercija. Tačiau niekas nepaneigs, kad gydymas vaistažolėmis yra mokslinės medicinos dalis. Jomis paprastai gydomi įvairūs ūmūs ir chroniški susirgimai, pradedant galvos skausmais ir baigiant vėlyvosiomis vėžio stadijomis. Ir jeigu žmogus ieško alternatyvų tradiciniams gydymo metodams arba šioj medicinoj jau viskas išbandyta, reikia jam tik palinkėti sėkmės. Nes vieno recepto visiems tikrai nėra. Tuo labiau, kad gydytojai pripažįsta žmogų sergant tik tada, kai pasirodo ryškūs fiziniai simptomai. Tačiau, kad liga išsivystytų, organizme žingsnis po žingsnio turi įvykti ištisa virtinė pakitimų. Gyvybiškai svarbūs organai neretai būna taip pakenkti ir praradę tiek energijos, kad pakanka sutrikdyti jų veiklą ir organizmas palūžta. Tada visi stebisi:

Skaityti toliau »

Yra žmonės – „vyturiai”, yra žmonės „pelėdos” ir yra žmonės – „pikti paukščiai” – žmonės „pelėdos”, kuriems rytais tenka anksti keltis ? (nors jie visai to nenori).

Jeigu ankstyvą rytą nuskambėjus žadintuvui jūs vis atidedate kėlimosi procesą ir galvojate, ko dar ryte nedarysite, kad tik ilgiau pamiegotumėte, jūs esate „pelėda”. Žinoma, atėjus vėlyvam vakarui, jūs jau spėjote pamiršti, koks yra miegas saldus, nes esate pasiruošęs nuversti kalnus arba, tiesiog, užsiimti širdžiai mielais dalykėliais ?

Jauniems žmonėms (16-30 metų) dažniau būdingas „pelėdos” tipas. Senatvėje net užkietėjusi pelėda gali pradėti keltis 5 ryto ir virsti tikru „vyturiu”.

Nežiūrint į pliusus ir minusus, tikriausiai, niekas nepuls savęs „prievartauti”, kad patapti kitu „paukščiu”. Ir, visgi, kokie tie pliusai ir minusai?

Pasirodo, „vyturiai” yra laimingesni. Manoma, kad jie gauna geresnius pažymius?, rytą pabunda žvalūs bei neatidėlioja žadintuvo signalo. Šie žmonės rečiau serga depresija. Jie yra produktyviausi pirmoje dienos pusėje bei yra sąžiningesni.

„Pelėdos” gali turėti aukštesnį intelekto koeficientą. Naktimis dirbantys žmonės yra kūrybingesni. Jie dažniau nei „vyturiai” būna kompanijos sielos. „Pelėdos” taip pat gali išbūti ilgiau be miego.

Skaityti toliau »

Aktualiausios savaitės naujienos, tikriausiai, šiuo metu yra „Judex” koldūnai ir Rūtos septinta vieta olimpiadoje.

Pirmiausiai paplepėkime apie pirmąją. Gal ir nebūtų iki mūsų, eilinių vartotojų, atėjus ši žinia apie tas bakterijas, jei ne politiniai žaidimai ir kova už geresnę vietą po saule. Ir jei ne rinkimai, kurie sparčiai artėja prie starto, gal dar ir po šiai dienai valgytume tas lazdeles (ne sūrio, o žarnyno ?) ir čepsėtume. Visiems pasiūlyčiau geriau patiems pasigaminti koldūnų namuose, nes jų skonis neprilygs pirktiniams, bet ne kiekvienas, tikriausiai, ir laiko, ir noro turi. Taigi, šiek tiek informacijos apie tą trejybę (tik ne šventą), kuri buvo rasta „Judex” koldūnuose tiems, kas neabejingas savo sveikatai.

Listerijos auga aplinkoje, kur sumažėjęs deguonies kiekis, dauginasi terpėje, kurios druskos koncentracija viršija 10%. Brandinimo metu listerijos gali daugintis minkštuose sūriuose. Tačiau bakterijos greitai žūva verdančiame vandenyje. Tvenkinių vandenyje listerijos išgyvena iki 3,5 mėnesio.

Kad nesijaustume blogai, galiu nudžiuginti, kad listeriozė paplitusi visame pasaulyje. JAV kasmet šia liga suserga apie 2500 žmonių. Pagrindinis šios ligos plitimo būdas – užsikrėtimas maistu. Tai gresia vartojantiems nepakankamai termiškai apdorotą mėsą, taip pat – daržoves. Į maistą listerijos gali patekti nuo virtuvės įrankių, aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo pjaustyta žalia mėsa ar užterštos listerijomis daržovės. Taigi, jei laikysimės elementarios higienos – susirgti negresia. O mano įspėjimas, kad pirkti maisto produktus įteisintose prekybos vietose, kaip ir netenka prasmės, nes šiuo atveju koldūnais prekiavo, turbūt, visi prekybos centrai.

Skaityti toliau »

Šiandien užsimaniau parašyti apie Coca-Cola stebuklingąjį gėrimą ? Stebuklingą, nes kiek apie jį rašytų blogo ar gero, jis vis tiek egzistuoja ir išlieka populiariausiu gėrimu pasaulyje.

Dar įdomiau tai, kad jį sukūrė farmacininkas. Gėrimo atsiradimas apipintas legendomis ir mitais.
Džonas Pembertonas troško išrasti priemonę alkoholiu piktnaudžiaujantiems žmonėms. Taigi, maišydamas variniame puode ant atviros ugnies, jis išvirė mikstūrą. Štai ir gatavas naujas vaistas nuo nervinio išsekimo ir galvos skausmo. Jį nuvežė į vaistinę ir savo padėjėjui liepė sumaišyti sirupą su vandeniu ir atšaldyti ledu. Paragavę skysčio, gamintojai nusprendė, kad jis gardus. Tačiau maišydamas kitą stiklinę, padėjėjas netyčia įpylė gazuoto vandens. Abu vyrai, nudžiugę netikėtu atradimu, nusprendė pardavinėti jį ne kaip priemonę nuo galvos skausmo, o kaip gaivųjį gėrimą, imbierinio limonado ir alaus pakaitalą. Savo kūrinį pavadino Coca-Cola, nes jį gaminant buvo panaudoti kokamedžio lapai ir kolamedžio riešutai.

Šiandien Coca-Cola parduodama parduotuvėse, restoranuose, prekybos automatuose ir kitur, bet ne vaistinėse. Ne vienas žmogus gelbėjosi Coca-Cola, streikuojant skrandžiui. Išgėrus šio gėrimo, pasidaro lengviau ir skrandis vėl pradeda veikti. Aš taip pat išbandžiau ir pripažinsiu, kad suveikė puikiai. Ir jeigu tenka valgyti „sunkaus” maisto (cepelinų, vėdarų, bulvių plokštainio ir pan.), dažniausiai po to užgeriu Coca-Cola ? Žinau, kad – „kas per daug, tas nesveika”, todėl nepiktnaudžiauju, juolab, kad kaip tėvai, turim rodyti gerą pavyzdį vaikams. Ir kai silpnumo akimirką labai užsimanau ir nusiperku, tai pasistengiu tą buteliuką ištuštinti jiems nematant ir kuo skubiau išmesti į konteinerį ?

Skaityti toliau »

Pirma diena

Dievas sukūrė karvę ir pasakė jai:

– Tu visas dienas leisi laukuose, duosi pieno, maitinsi savo veršiukus ir fermerio šeimą. Už tai aš tau dovanoju 60 gyvenimo metų.

– Už ką man toks pragariškas 60 metų gyvenimas?!, – supyko karvė. – Užteks man ir 20, o likusius 40 pasilik sau!

Dievas sutiko.

Antra diena

Dievas sukūrė šunį ir jam pasakė:

– Tu visą laiką sėdėsi prie savo namo vartų ir aplosi visus praeivius. Dovanoju tau 20 gyvenimo metų.
– Hmm, taip, daugoka lojimui.- nusivylę tarė šuo. – Man užteks ir 10 metų, o likusius pasiimk atgal…

Dievas ir vėl sutiko.

Trečia diena

Dievas sukūrė žmogų ir tarė jam:

– Valgyk, miegok, švęsk ir džiaukis gyvenimu, skiriu tam 20 metų.

Žmogus supyko:

– Kaip?! Tik 20 metų?! Žinai ką, Dieve, aš imu savo 20, po to 40 metų, kuriuos tau grąžino karvė ir dar 10 metų, kuriuos atidavė šuo. Septyniasdešimties man pakaks, susitarėm?
– Na, tebūnie kaip tu nori…, – atsiduso Dievas.

Štai taip ir susiklostė, kad pirmus 20 gyvenimo metų mes miegam, valgom ir linksminamės, kitus 40 metų ariam, kad išmaitintume šeimą, o paskutinius 10 – sėdim ant suoliuko ir lojam ?

Atėjo tikrieji vasaros karščiai, o tokiu oru sunku galvoti apie rimtus dalykus, todėl šį kartą – šiek tiek iš senovės apie psichinių ligonių gydymą. Bus įdomu ?

Nuo neatmenamų laikų psichiniai ligoniai buvo laikomi „velnio apsėstaisiais” ir gydomi įvairiausiais būdais, pradedant panardinimu į ledinį vandenį ir baigiant kaukolės trepanacija (išgręžimas, išpjovimas) ar sudeginimu ant laužo.

Visuomenė šalinosi psichinių ligonių, laikė juos prieglaudose ar pamišėlių namuose, tačiau neretai iš jų pasidarydavo sau pramogų. Pavyzdžiui, pasiturintieji Londono gyventojai eidavo į Karališkąją Betliejaus, didžiausią psichiatrinę ligoninę, kaip į cirką: įėjimas kainavo 1 pensą. Neramūs ligoniai buvo surišami ar surakinami grandinėmis, apvelkami „tramdomaisiais marškinėliais”. Jokio kito gydymo netaikyta.

Požiūris į psichinius ligonius pradėjo keistis, kai visuomenė sužinojo apie D. Britanijos monarcho Jurgio III dvasinę ligą. Karaliaus psichinė būklė kuriam laikui visiškai atsistatė – taip atsirado supratimas, kad psichinės ligos gali būti išgydomos.

Prancūzijos revoliucija neaplenkė ir psichinių ligonių. 1792m. rugsėjo mėn. į Paryžiaus užkampyje įsikūrusią ligoninę įsiveržusi minia nužudė 162 dvasios ligonius. Tais pačiais metais šios ligoninės vyriausiuoju gydytoju buvo paskirtas žmogus, kuris vadovavosi teorija, kad viena iš pamišimo priežasčių yra judesių trūkumas. Todėl jis išlaisvino 49 ligonius (iš kurių pabėgo tik vienas ?) ir visų atrištų ligonių būklė iš tiesų pagerėjo. Tokiu būdu gydytojas parodė, kad psichinių ligonių nebūtina rakinti grandinėmis.

Skaityti toliau »

Jeigu pagalvojote, kad skatinsiu alkoholio vartojimą, tai suklydote ?

Noriu tik pasidalinti T. Meko mintimis iš jo naujos knygos „Senoji vaistininkystė”. Šis žmogus yra nuostabus dėstytojas, puikus specialistas ir senosios vaistininkystės žinovas ?

Taigi, radau įdomių dalykų, kurie, manau, sudomins ir kažką iš jūsų.

Ar tikrai vyne yra nugrimzdusi teisybė, nežino niekas, tačiau, kad vynas buvo vaistas, neverta abejoti.

Viduramžių vaistinės rūsiuose stovėjo raudonojo ir baltojo vyno statinės. Dažnai skiriamu vaistu tuomet buvo vaistingųjų augalų užpiltinės vynu. Gydymui buvo vartojamos kelios vyno rūšys ir visos jos turėjo savo vietą vaistinės rūsyje.

XIX a. vynas buvo vartojamas gydomiesiems ir dietiniams tikslams. Į vidų vynas buvo skiriamas po arbatinį ar valgomąjį šaukštą, kas dvi- tris valandas (sergant difteritu ar šiltine). Sergant cholera, kas pusvalandį buvo patariama išgerti šampano. Pati veiksmingiausia priemonė rachitui gydyti – 3x per dieną išgerti po arbatinį šaukštelį Tokajaus vyno. O raudonasis prancūziškas vynas gydė mažakraujystę; pašildytą su cinamonu skirdavo viduriuojant.

Vynas naudotas ir kaip išorinis vaistas. Juo buvo skalaujamos dantenos sergant skorbutu, įtrinama, plaunama, daromos vonios, dedami kompresai. Vynas buvo švirkščiamas (sergant gonorėja) ar daromos inhaliacijos.

Skaityti toliau »