Vaistininko užrašai

“Rūpestis darbuotoju visada buvo, yra ir bus mūsų prioritetas”,- mėgsta dažnai ir skambiai pareikšti viena  iš tinklinių vaistinių generalinių krautuvininkių. “Atnaujinome nemokamą psichologinę liniją įmonės darbuotojams”,- su pasididžiavimu, lyg įteikdama didelę dovaną darbuotojams, pareiškia ji, primindama apie dar vieną privilegiją – visą parą galiojančiu draudimu nuo nelaimingų atsitikimų (beje, iš kurio įmonė taip pat turi naudos, tik garsiai apie tai jau nešneka 🤫). Ta pati “rūpestinga” darbdavė, kalbėdama vienoje televizijos laidoje (LRT) apie pasiruošimą ekstremalioms situacijoms, patikino, kad karinės grėsmės akivaizdoje kliautųsi pandemijos pamokomis: “Mums lygiai taip pat reikėtų ir darbuotojus mobilizuoti, ir tiekimo grandinėmis rūpintis, ir su pacientų nerimu dorotis.” Mums tai KAM? JAI ar MUMS, VAISTINIŲ DARBUOTOJAMS reikėtų mobilizuotis ir su pacientų nerimu dorotis? Mobilizacija mums taip pat ne svetima, nes atostogų ir ligų atvejais patys privalome susirasti sau pamainą ir tinkamai mobilizuotis 🤪 Net ir tiekimo grandine rūpinamės MES, vežiodami trūkstamus ir “deficitinius” vaistus iš vieno filialo į kitą, arba žmogui tiesiai į namus. 😎

“Vaistinė neužsidarytų net kritiniu atveju. Jei bomba ant kažkurios vaistinės nukristų, tai ta vaistinė ir neveiktų, bet veiktų kita vaistinė – už kampo, už dviejų gatvių.”

Kaip viskas paprasta. Gal todėl ir vaistinių tokia galybė – ant kiekvieno kampo po kelias. Pragmatiškas krautuvininkių požiūris – vieną susprogdins, už kampo kita pinigus neš. O pagal šiandienos vaistinių plėtrą – už to kampo gal net trys bus dar veikiančios 🤭 Žinoma, paprasta jai kalbėti apie žmogaus gyvybę, juk visi darbuotojai apdrausti nuo nelaimingų atsitikimų. O sprogimo laime tai juk nepavadinsi. Dar visai neseniai, praėjusį rudenį vaistinių darbuotojams buvo pranešta “džiugi žinia”, kad ši “šaunioji” krautuvininkė  pateko į Verslo žinių rengiamą Metų CEO rinkimų turą, todėl reikėtų ją palaikyti ir atiduoti savo balsą sekančiame ture. Va tokių ištikimų darbuotojų pagalba ir išrenkami tie verslo lyderiai 🐋🦈 Ačiū dievui, šį kartą pritrūko jai balsų, nors labai jau gerų dalykų apie save pripasakojo (kiek įvairių motyvavimo priemonių darbuotojams dovanojo, tiek nefinansinių (turbūt turėjo galvoje nemokamas psichologo ir draudimo paslaugas), tiek ir didesnį darbo užmokestį. Matyt, ne visiška tiesa skambėjo jos lūpose (🤥🤥🤥), kitaip –  balsų būtų daugiau pririnkusi. 

Bala nematė tų krautuvininkų. Juk, vis dėlto, didžiąją darbo laiko dalį praleidžiame ne su jais:

– Man lyno.

– Bet čia juk vaistinė, o ne žuvies parduotuvė 😃

– Tai neturėsite?

– Žiūrint ką gydysite 🤔

– Nosį.

– Hmmm. Olynth?

– Lynto, lynto

– Gal turite asilo sėklidžių ištraukos? Kažkur skaičiau, kad veiksminga nuo skausmo.

– Na, pataikėte į XXI amžiaus vaistinę, tai tokių delikatesų neturime. Tikriausiai aptikote senovės raštus, kaip gilioje senovėje žmonės vadavosi nuo įvairių negalavimų 🤓

– Taip, dar sužinojau, kad iš žvirblio mėšlo buvo gaminama miltelių migla, skirta negaluojančioms akims…

– Hmm…, kadangi vargina tik skausmas, o su akimis viskas gerai, tai todėl paprašėte tik asilo sėklidžių? Ką gi, pabandykite su savo pageidavimu nueiti į veterinarijos vaistinę, bent nuotaiką kažkam pakelsite 😃

– Žinokite, kad seniau vaistai buvo tikrai geresni. Dabar perki perki, leidi pinigus, o kaip skauda, taip skauda…

Na, ir aš skaičiau, kad senovėje žmonės visokių vaistų susigalvodavo. Pavyzdžiui, gali tikėti, gali ir netikėti, kad iš žmogaus kaukolės gamino miltelius, kurie nervų ligas gydė 💀

Kažkada, kai dar buvau vaikas, miške atsisėdau ant skruzdėlyno. Galvoju, o, koks fainas kalniukas, kodėl gi man čia neįsitaisius? Pasijusiu kaip soste besėdint 👑 Tačiau geras jausmas ir laimė truko neilgai 🐜🐜🐜 Iš kur turėjau žinoti, kad į svetimą teritoriją brautis nevalia 😬 Tas jausmas liko neužmirštas praėjus net keturiasdešimčiai metų! Bet tik neseniai perskaičiau, kad senovės Indijoje buvo naudojamos didžiosios skruzdėlės – jas dėdavo ant žaizdos kraštų. O kai šios imdavo žaizdą valgyti, nusukdavo joms galvas – mat išsiskirianti skruzdžių rūgštis dezinfekuodavo žaizdą 🙄 Anksčiau skruzdės gydydavo odos žaizdas, o dabar skruzdžių rūgšties spiritas nekuriems asmenims gydo sielos žaizdas. Kas žino, ką iš skruzdžių darys ateinančios amžių gyventojai?  

– Jeigu tuojau pat neužgesinsite, tai sudegsiu!

– Skrandis dega?

– Ne, venos.

Pasirodo, koks tas žmogus degus daiktas – skrandis dega, venos dega, žandai dega, kojos rankos dega, subinė – ir ta dega, kai į dilgėles įkrenti arba ant skruzdėlyno atsisėdi 😎

– Girdėjau, kad vaistinės jau prekiauja kanapėmis 🌱Turite?

– Arbatos Neuro su kanapių lapais turime.

– O suktinių? Arbata iš lapų juk nesvaigins  😤

Sveikatos apsaugos ministerija vėl siūlo keisti kompensuojamųjų vaistų kainodarą. To reikėjo tikėtis, nes, matyt, neseniai įvesta tvarka vyresnio amžiaus žmonėms kompensuoti visą vaisto kainą, smarkiai vožtelėjo pačiai valstybei per kišenę, todėl dabar vėl ieškoma taupymo būdų. Nauji pakeitimai palies ir vyresnius nei 75-erių pacientus bei gaunančius mažas pajamas ligonius, todėl sakyti, kad nauja tvarka bus gera, negaliu 🙁 Kaip ir negaliu teigti, kad bus blogai. Tačiau žinant, kad valstybei visada labiau rūpi jos pačios finansiniai interesai nei paprasto žmogaus, šis pasikeitimas tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti patrauklus. Norima įvesti krepšelį, kuriame per kalendorinius metus būtų apskaitomos pacientų sumokamos priemokos už mažiausią priemoką turinčius kompensuojamuosius vaistus. Kai būtų pasiekta 45 eurų riba, įsijungtų valstybės padengimas šioms priemokoms – pacientams nebereikėtų mokėti priemokų už vaistus su mažiausia priemoka. Pacientai ir toliau galės pirkti vaistus su didesnėmis priemokomis, tačiau tuo atveju išlaidos nebus skaičiuojamos į minėtą krepšelį.

Atrodo, visai neseniai A. Veryga (buvęs ministras) buvo kalamas prie kryžiaus dėl privalomo pigiausio vaisto  brukimo. Oi, kiek daug kraujo jam buvo nuleista, kiek kritikos strėlių paleista dėl tokio vaisto skyrimo. Bet atėjo nauja valdžia ir paskelbė, kad dabar jau pigiausias vaistas neprivalomas, galima rinktis ir kitą, su  priemoka. Tik nepadarė taip, kad tame sąraše būtų platesnis vaistų gamintojų pasirinkimas, anaiptol, jie nuolat kaitaliojo tą sąrašą – tai išimdami, tai vėl įdėdami vieną ar kitą vaistą, taip vėl versdami ligonius blaškytis tarp vieno ar kito pasirinkimo. Vieną periodą stebuklingai kintančiame sąraše pasirodo Betalok Zok (dažnai rašomas vaistas nuo širdies ir kraujagyslių ligų) 25 mg, žiūrėk, po metų – jau jis pakeistas Betalok Zok 50mg. Tada trumpam pasirodo Betalok Zok 100 mg, o po kurio laiko vėl lieka tik 25 mg. Tai kas čia per žaidimas? Kas per manipuliacijos? Kieno užsakymu tai vyksta? Mes apie tokius artėjančius stebuklus dažnai sužinome iš vaistų atstovų. Pavyzdžiui, gauni žinutę ar laišką, kad X vaistas po mėnesio bus išmestas iš sąrašo, o kito gamintojo Y vaistas bus įtrauktas į sąrašą, todėl skubėkite išsiparduoti X vaistą ir užsisakyti Y vaistą. Tada supratingi gydytojai skuba savo ligonius gelbėti ir puola išrašinėti kiek tik įmanoma  didžiausią leistiną kiekį vaistų, kad kuo ilgiau gydymas būtų nekeičiamas ir stabilus. Argi tai normalu? Būna ir taip, kad gydytojai ne visada operatyviai sužino apie artėjančius pakeitimus, tuomet, kaip įprastai,  rašo tą patį vaistą. Ir tada, ligonis, tik atėjęs į vaistinę sužino, kad, pavyzdžiui, jo nuolat vartojamas  Betalok 50 mg jau nekompensuojamas, todėl siūlomas kito gamintojo to pačio stiprumo vaistas. Pasipiktinusiam ligoniui patariama kitą kartą prašyti gydytojo, kad rašytų 25 mg stiprumo, nes dabar jau ŠIS stiprumas yra TAME sąraše. Tik vietoje 2 tab. per dieną reikės gerti jau 4 tabletes, jei nenori keisti gamintojo. Kitaip – imk dabar esantį TAME sąraše kito gamintojo 50 mg stiprumo vaistą. Deja, garantijų, kad po kelių mėnesių bus ta pati tvarka, niekas neduoda, todėl kylanti nepasitenkinimo banga 🌊 smogia visu stiprumu tiek vaistinių darbuotojams, tiek gydytojams. Tik ne teisės aktų kūrėjams…

Kai žmonėms pradedamos plauti smegenys tam tikromis temomis, netrunka pasirodyti straipsnis, kuris patvirtina arba paneigia tas brukamas tiesas. Tuomet rašoma – mitas tai, ar tiesa.

Taigi, jau ne vienus metus krautuvininkai spaudžia įstatymų ir teisės aktų rengėją – sveikatos apsaugos ministeriją, kad jiems (tai yra, jų valdomoms vaistinėms) būtų suteikta kuo daugiau teisių, funkcijų ir galimybių. Viskas būtų ne taip ir blogai, jeigu nuo naujai išreikalautų funkcijų pagerėtų ne tik krautuvininkų finansinė padėtis, bet ir žmonių, kurie ir atliks tas papildomas funkcijas. Beje, šiems žmonėms (vaistinių darbuotojams) svarbu ne tik finansai, bet kartu ir geros (bent jau normalios) darbo sąlygos bei psichologinė būsena. Deja, krautuvininkų supratimu, kad būti darbiniu arkliu, nebūtina turėti uodegą ir karčius 🐴🦄

Taigi, pabandysiu eilinį kartą nupūsti miglą nuo akių 🌬

Teigiama, kad “Šiandien Lietuvoje trūksta apie 200 vaistininkų, o ateityje jų poreikis tik augs”. Nemanau, kad jų trūksta. Besižarstantiems tokiais teiginiais, greičiausiai trūksta blaivaus proto.

Teigiama, kad “Vaistininkams siūlomi atlyginimai, lyginant su pernai metais, kilo apie 20 proc.” Galbūt taip, jei skaičiuosime vidutinį įmonės atlyginimą, įtraukiant generalinius direktorius ir direktorienes, neužmirštant paminėti ir regiono vadovų, kurių algos smarkiai lenkia vaistinių darbuotojų algas ir taip iškreipia tikrąją realybę.

Teigiama, kad “Didžiausias vaistininkų poreikis yra regionuose, tačiau net ir dideliuose miestuose nėra paprasta rasti vaistininkų.” Ir taip, ir ne. Poreikis yra, nes begalinis krautuvininkų noras šalia konkurento įsteigti savą tašką niekaip nedingsta. Jeigu nugalėtų sveikas protas ir šioks toks valstybės reguliavimas, neturėtume vienu adresu 4 vaistinių, kurioms reikia 4-8 darbuotojų. Normaliam pasaulyje šalia poliklinikos užtektų vienos vaistinės su keliais darbuotojais. Bet čia juk Lietuva, čia kitos taisyklės (tiksliau, jų nebuvimas).

Teigiama, kad “Vaistininkų trūkumas augs ir toliau, nes didelė dalis šiuo metu dirbančių vaistininkų artėja prie pensinio amžiaus ribos”. Bet, kiek žinau, mokymo įstaigos nenustojo rengti farmacijos specialistų 🤓 O ir vaistinėse jaunų veidų tikrai ne mažiau nei artėjančiųjų prie pensijos.

Teigiama, kad “Vaistininkų trūksta ir kituose sektoriuose: vaistų gamintojų atstovybėse, valstybinėse įstaigose, Sveikatos apsaugos ministerijoje, Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje, Valstybinėje ligonių kasoje bei valstybinėse ligoninėse“. Nesuprantu, ar šie duomenys paimti iš lempos, ar tik šiaip, dėl įvairovės, kad bangas sukelti dėl švento reikalo?

Teigiama, kad “Vaistininkų trūkumą lemia tai, jog ilgus metus vaistininkystės studijoms buvo skiriamas labai mažas valstybės finansuojamų studijų krepšelis.” Mitas. Visi, kurie norėjo tapti farmacininkais, jais ir tapo. Nereikia ieškoti kaltų ten, kur jų nėra 😎

– Man rykštelių.

Hmmm, galvoju, Verbų sekmadienis lyg ir praėjo… Kokių čia dar rykštelių prireikė vaistinėje? O ir kokiam tikslui 🤔 Šventinto tai tikrai nieko neturime 😇 

– Tai kokių rykštelių jums reikia? Nuo ko?

– Kad geriau būtų!

Ir vėl man visokios gauruotos mintys lenda į galvą ⛓🧜‍♀️🧚‍♀️ Bet juk žmogus į vaistinę atėjo, o ne į  kokį sex shopą, todėl klausinėju toliau:

– Kam geriau?

– Man.

Paslapties šydas apgaubia mano klientą 😎, taigi, nežinau, kaip čia prie jo geriau priėjus 🧐

– Tai gal galite įvardinti, kokiai organizmo būklei? Kuo skundžiatės? Kokia savijauta?

– Nu, kad nelakstyčiau.

– Ar į tualetą, ar pas kitus?

– Į tualetą, į tualetą… Yra tokios rykštelės, atrodo, su spanguolėmis…

– Tai jūs, tikriausiai, apie Care Lady tabletes kalbate?

– Taip, taip, apie šitas.

Kaip jau visiems žinoma, vaistinė yra ta vieta, kurioje galima gauti visas įmanomas paslaugas ir nelabai čia kuo jau mus galima nustebinti:

– Man reikia detalių.

– Jeigu sakote, kad jums, vadinasi, automobilį galime atmesti? Tai kokią detalę reikia jums keisti?

– Ne man. Manęs tik paprašė nupirkti.

– Tai gal jums į autoservisą, vis dėlto?

– Ne, sakė vaistinėje yra. Na, ne detalės gal, bet kažkas panašaus…

– Detralex?

– Atspėjote!

– 😮🙄 Bet čia juk vaistinė ir tikrai ne ta vieta, kur žaistume žaidimą TAIP IR NE.

– Svarbu, kad yra laimėtojas 🎉

Smagu dirbti ne tik man, bet ir kolegoms bei kolegėms. Neseniai viena jų pasidalino savo patirtimi:

– Ar Viagrai būtinas objektas?

– O tai kaip jūs galvojate?

– Tai aš galvoju jus pakviesti šašlykų į kavinę. Pabaliavosim, pašoksim 🕺

– Ačiū labai, bet ne. Gal susiraskite kitą objektą…

– O gaila…

Dar vienas įrašas į vaistininko terminų žodyną:

– Duokite man herbalo.

Kadangi net nežinau, nuo ko pradėti, tai užpilu klausimais kokio, kam, su kuo, kada, kaip….

– Na jūs čia ir užsivedėte. Man gi reikia Verdin Gastro arbatos.

– O kodėl herbalio?

– Nes taip įspūdingiau! O ką, jūs nežinote, ką reiškia žodis HERBA?

– Herba ir herbalas – tai ne visai panašiai skamba 🤭

Kaip retai kada, pastaruoju metu turėjau daug laisvų šventinių dienų, todėl šiandien ne apie darbą 🍸🍹🍾

Laisvu nuo darbo metu mėgstu paskaitinėti įvairių žanrų knygas. Šį kartą mano rankose knyga apie smetoninę Lietuvą. Viename iš vienuolikos pasakojimų rašoma, kaip tarpukario Lietuvos spauda ragino bent jau vairuotojus apsieiti be degtinės ir verčiau rinktis alų 🍺🍻 Šis straipsnis iš žurnalo “Lietuvos auto” (1931 m. balandis) mane labai pralinksmino, todėl nusprendžiau praskaidrinti ir jūsų dieną.

Kalba netaisyta, autentiška, atspindinti 1931 metų Lietuvos laikotarpį:

Labai daug nusiskundžiama, kad mūsų šoferiai perdaug yra pratę vartoti svaiginamuosius geralus. Įsigėręs šoferis, kartais, kartais būna didžiausiu kaltininku gana skaudžios katastrofos.

Aišku, toks šoferių elgimasis yra nepateisinamas. Ypač kada dar šoferis eina tarnybos pareigas ir yra uniformuotas. Visi jį žino ir mato.

Daugiausia geriama degtinė. Juk nenuostabu, kad kitas šoferis išleidžia tam ir paskutinį savo centą. Ne vienas dėl degtinės netenka ir tarnybos.

Trumpai tariant, girtavimas – vartojimas alkoholinių geralų šoferių ir auto tarnautojų profesijai yra žeminantis paprotis, negražus ir smerktinas dalykas.

Kova su ta liga, aišku, sunki. Susilaikyti taip jau greit negalima. Todėl reikalinga eiti prie to pamažu, palaipsniui.

Reikalinga, kiek galint, susilaikyti. Jei jau taip norima gerti degtinę ar spiritą – tai kodėl gi vietoj to nepaimti alaus? Tiesa, nors ir toks šoferio elgimasis yra nepateisinamas. Na, bet ką padarysi. Prieiti prie to, kad šoferių ir auto tarnautojų profesija visai nevartotų svaiginamųjų geralų, yra negalima. To niekad nebus. Juk žmonės ne angelai. Iš jų reikalauti daug ko ideališko negalima.

Alaus vartojimas šoferių ir auto tarnautojų tarpe, aš, manau, būtų didesnis laidas geresniam jų profesijos vardui, kaip kad degtinės. Už tai ir visuomenė jų netaip smarkiai “linksniuotų” ir pats auto susisiekimas būtų kiek saugesnis.

Jei pietų metu išgersi bonką alaus – tai jau nieko tokio blogo, o jei išgersi bonką degtinės – dalykas jau kitas. Gal girtas ir nebūsi, bet kiekvienas pasakys, kad gėrei ir tiek. Ir jei, pavyzdžiui, tokiam šoferiui atsitinka koks incidentas – tuojaus visi pasakys, kad jis girtas ir tiek. Policija sustatys protokolą, atims knygutę ir baigtas kriukis.

Todėl, šoferiai ir auto tarnautojai, su svaiginamais geralais elkitės be galo atsargiai. Tuo klausimu daug ko kalbėti nei neverta. Juk esame ne vaikai. Turime protą, valią ir pasiryžimą. Laikas jau pradėti bristi iš tos klampynės, kuri tiek daug metų vargina mūsų profesiją.

Mano akys neseniai užkliuvo už viename dienraštyje vieno vaistinių tinklo išspausdinto “nekalto” straipsnio, kuriame dalijamasi KELIAIS PAGRINDINIAIS PATARIMAIS, kaip galima sutaupyti 😮

Taigi, vienas patarimų – Neeksperimentuokite, nes dažnai, užuot pagelbėjęs, spontaniškas skirtingų vaistų pirkimas ne tik ištuštins jūsų piniginę, bet ir galbūt pablogins jūsų fizinę savijautą. Šie skambūs žodžiai skirti vaistinės klientams, deja, mes girdime visiškai priešingus lozungus. Pardavimai, pardavimai ir dar kartą pardavimai. Tada, dar pelnas. Po to seka lydinčios prekės, asmeniniai pasiūlymai, akcijos – atrakcijos, laimės valandos ir kiti malonūs paglostymai. Įmušus vieną prekę, kurios pageidauja klientas, staiga ekrane iškrenta pasiūlymai, kuriuos privalu įpiršti prie tos vienintelės pageidaujamos prekės. Pamenu tuos specialiai mums užpirktus nemokamus seminarus, kuriuose  mokoma psichologinių fokusų – kaip parduoti kuo daugiau prekių. Tokių seminarų tikslas – išmokyti mus įvairiausių triukų, pavyzdžiui, kaip atėjusiam pirkti paracetamolio lapelio žmogui įteigti, kad jam reikia oi kiek daug prekių, ne tik paracetamolio – pradedant vitaminu C, maisto papildais ir baigiant vaistažolėmis ir balzamu lūpoms 💋 Vienas mano buvusių vadovų kartą taip pat pravedė nemokamus mokymus: Jei žmogus perka vaistus, o tu pamatei ant jo pečių pleiskanas, tai privalai pasiūlyti šampūno nuo pleiskanų! O jei pamatei ir akimirksniu nustatei nagų grybelį, tuomet privalai pasiūlyti priemones nagų grybeliui gydyti. Vadinasi, vadovaujantis laisvai samdomais ir smegenis plaunančiais koučeriais, na ir, žinoma, vadovais, aš, pamatęs žmogų, besikasantį pakaušį, turėčiau nedelsiant jam pasiūlyti ko nors nuo utėlių 🙄

Tokie tie dvigubi standartai: vieni – pirkėjo ausiai ir akiai, kiti – specialisto.

Kitas “vertingas” patarimas: Ne kaina, o būtent veikliosios medžiagos ir jų koncentracija lemia vaisto efektyvumą. Vaistininkas yra įpareigotas parodyti visus preparatus, turinčius vienodą veikliąją medžiagą ir privalo jums pasiūlyti pigiausią variantą. Taip teigia tie, kurie visuomenei nori pasirodyti iš gražios pusės, tačiau kitą savo pusę, ne tokią gražią parodo kontroliuodami savo pavaldinius.