Dienoraštis #27
Sakoma, kad šventa vieta ilgai tuščia nebūna. Kai iš kiemo dingo katės, jame pradėjo šeimininkauti žiurkės ? Taip, taip, kartą net teko pastebėti, kaip žiurkė įkišusi galvą į šuns dubenį smaguriauja jo maistą! Dar sakoma: kai meilužė tampa žmona, meilužės vieta taip pat tampa tuščia (tik neilgam) ? Kai atsiranda įstatymas, visada atsiranda ir „apstatymas”. Kai valdžia pradeda priiminėti abejotinus įstatymus dėl alkoholio – staiga suklesti „bobutės” ir kontrabandininkai. Taip visada buvo, taip yra ir taip bus.
Sveikatos apsaugos ministras nusprendė uždrausti gydytojams teikti kodavimo nuo alkoholio paslaugas, spaudoje pradėjo skelbtis „specialistai”, kurie žada išgydyti ne tik nuo alkoholio, bet ir daugelio kitų negandų.
Pažvelgus į Lietuvos dienraščiuose spausdinamus skelbimus, susidaro įspūdis, kad taikomi dvigubi standartai: kas leidžiama vieniems, tas gali būti draudžiama kitiems.
Na kad ir pastarųjų dienų skelbimai. Labai jau jie patraukė mano akį. Vadinasi, į juos pažvelgs ir kiti. O kiek atsiras susidomėjusių rimčiau? Ir kiek Lietuvos piliečių kišenes patuštins šie „gydytojai”, „aiškiaregiai” ir panašūs į juos? Kas turėtų pasidomėti šiais „veikėjais”?
Jeigu LR leidžiami tokie gydymo metodai, tai kodėl turi būti draudžiami mūsų vietinių gydytojų atliekami kodavimai? Ministras teigia, kad žmonės mėto pinigus abejotiniems gydymams, tačiau nemano, kad kažkokio terapeuto Ilhamo, ar aiškiaregės Roksandros gydymas kainuoja taip pat nemažus pinigus. O tokiems veikėjams tik to ir reikia – valdžios tylėjimo ir žmonių tamsumo.
Deja, keistų draudimų tik daugėja. Norima uždrausti maisto papildus nusipirkti laisvai, jiems gali reikėti recepto. Keisčiau ir būti negali. Kad papildus žmonės vartoja nesaikingai, dideliais kiekiais ir be reikalo, niekam ne paslaptis. Ir tikrai reikia tuo klausimu šviesti savo piliečius. Tačiau ne kvailais sprendimais.