Vaistininko užrašai

Niekaip netyla diskusijos dėl SAM (Sveikatos apsaugos ministerija) ketinimų pardavinėti nereceptinius vaistus degalinėse ir parduotuvėse. Ministras deklaruoja, kad tuomet padidėtų šių vaistų prieinamumas pacientams tais atvejais, kai nėra arti dirbančios vaistinės, tačiau šių vaistų pacientui reikia nedelsiant, pvz., nakties metu prireikia vaistų nuo skausmo.

Na, žinant, kokius kiekius vaistų žmonės atneša į vaistines naikinti, neatrodo, kad jie neturėtų nei vienos tabletės nuo skausmo 😀

Bet ne tai svarbiausia. Svarbu tai, kad šiems pasikeitimams abejomis rankomis UŽ pasisako SAM viceministrė, kuri turi nemažą patirtį medicinos ir farmakologijos srityse, o tai reiškia, kad ji geriau nei visi kiti žino ir gali įvertinti galimus pavojus. O jų, tikrai, yra nemažai. Viceministrė pasisako už prekybą nereceptiniais vaistais degalinėse ir kituose taškuose. Jos paminėti vaistai – nuo skausmo ir uždegimo, burnos ertmės ir ryklės ligoms gydyti, antiseptiniai vaistiniai preparatai ir pan. (išskyrus sudėtinius, receptinius ar kompensuojamus).

Bet stipriai pakenkti sveikatai nebūtinai reikia sudėtinio vaistinio preparato. Užteks vienam žmogui nusipirkti Panadol, APAP, Paracetamolio tablečių ir išgerti visų po vieną, pvz., 5xd. Daugelis, aišku, pasakys:

Tai vienas ir tas pats paracetamolis, o tiek tablečių gali išgerti tik beprotis.

Bet, patikėkit, vaistinėse apsilanko ne vienas, ir ne du tokie bepročiai, kuriems aiškiai pasakai apie vaistų dozavimą, o jis atkerta:

Jau tik nereikia man aiškinti! Čia skirtingi vaistai, tai kas man blogo gali atsitikti?

Štai jums ir pagrindinis skirtumas, kad būtent vaistinė – ta vieta, kurioje bus išsamiai paaiškinta, kiek, kokių vaistų ir kodėl reikia gerti. Labai abejoju, kad kitose numatytose nereceptinių vaistų pardavimo vietose bus suteikta tokia informacija.
Skaityti toliau »

Ciceronas kažkada sakė:

Nereikia tikėti viskuo, ką girdime.

Ir jis buvo teisus. Daugelis iš mūsų tikėjo, kad vaistai nuo liepos mėnesio atpigs. Nes apie tai buvo šnekama ne mėnesį, ir ne du. Kai pirkėjai vaistinėje užduodavo klausimą šia tema, laukdavo mūsų patvirtinančio atsakymo. O mes jiems sakėme:

Nebūkite naivūs, čia juk Lietuva. Gal kažkas atpigs, bet tada būtinai kažkas ir pabrangs ? Nemokamas būna tik sūris pelėkautuose ?

Kaip jau ir rašiau anksčiau, vieni vaistai pigo, kiti – brango, taip ir turėjo būti. Įdomiausia buvo tai, kad vaistinės panaikino savo taikytas nuolaidas, ir tuomet, nors valstybė ir atpigino tą vaistą, jo kaina liko aukštesnė, nei buvo iki liepos mėnesio. Jeigu už vaistą anksčiau reikėjo primokėti 4€ , o vaistinė taikydavo dar savo nuolaidą 2€, tai klientas galutinai sumokėdavo 2€. O dabar – valstybė sumažino vaisto kainą 1€, reiškia reikia primokėti ne 4, o 3€, bet vaistinės nusprendė netaikyti savo nuolaidų, pirkėjas turi sumokėti 3€. Paprasta matematika: valstybė atpigino, vaistinės žiūri savo interesų, o ligonis moka ? Matyt, nebuvo įvertintos ankstesnės vaistinių pastangos prisidėti prie žmonių gerovės. Vaistinių taikytos nuolaidos ministerijai atrodė kaip savaime suprantamas dalykas, pastovus ir nekintantis per amžius. Deja. Žinoma, praėjus kelioms savaitėms, vaistinių tinklai peržiūrėjo savo galimybes ir tam tikroms ligoms gydyti skirtus vaistus kompensavo, tik ar ilgam? To niekas nežino.

Yra ir kitokių įdomybių. Tik jos dar iš žiemos – pavasario kolekcijos ? Bet vis tiek vertos dėmesio.
Skaityti toliau »

Nuo naujo kompensuojamųjų vaistų kainyno atsiradimo praėjo dar nedaug laiko, tačiau šį bei tą jau galima parašyti.

Įdomiausia buvo pirma naujų kainų diena. Elektroninių receptų sistema buvo visiškai nepasiruošusi, todėl tą dieną įsigyti reikiamų vaistų be trukdžių pasisekė ne visiems. Vėliau, po truputį stojo viskas į savas vėžias.

Pirmoji klientė su kompensuojamųjų vaistų pasu (ne elektroniniu) atėjo gerai nusiteikusi. Ir ačiū jai už tai, nes kitas jos vietoje būtų ir mane, ir Verygą, ir visus kitus – kaltus ir ne visai – prakeikęs ? Mat pirkėja, prisiklausiusi nuolatinių ministro šnekų apie atpigsiančius vaistus, specialiai neišsipirko jų, o laukė liepos mėnesio. Sakoma:

Netikėk viskuo, ką girdi, neišleisk visko, ką turi, nemiegok tiek, kiek norisi.

Taigi, vaistų išrašyta net trims mėnesiams. Suvedu viską į kompiuterį ir lyginame su ankstesniu to vaisto pirkimu: pagal naują kainyną vaistai pabrango 2,85€. Šis vaistas kol kas neturi generikų, pigesnių analogų. Jis paliktas naujame kompensuojamųjų vaistų sąraše. Iki sąrašo pasikeitimo ir taip buvo brangus, nes yra sudėtinis, sudarytas iš trijų veikliųjų medžiagų, o dabar jo kaina dar padidinta! Jeigu dar nepamiršote, minėjau, kad mano klientė buvo puikios nuotaikos ir žinanti, kad gyvena Lietuvoje (kur pažadai ne visada virsta kūnu), tad mums beliko tik pasijuokti iš susiklosčiusios situacijos ? Ji tik pasakė:

Oho, tai bent sutaupiau! Bet gerai, kad tik 2,85€ teko permokėti. O jei 10€? Gal ir nepirkčiau visai?

O man teko susidaryti bendravimo su klientais planą, nes supratau, kad VISKO ČIA DAR BUS, DAR VISKAS TIK PRASIDEDA ?

Ir iš tikrųjų, buvo visko: ir pigiau, ir brangiau, ir tiek pat. Gėda buvo prieš ligonius, kurie serga sunkiomis, lėtinėmis, nepagydomomis ligomis. Nors anksčiau jų vaistai buvo be priemokos, dabar teko primokėti eurą, dešimt ir daugiau, priklausomai nuo išrašytų kiekių. O ir didelė dalis vaistinių nuėmė savo nuolaidas, todėl vaistų kainos išliko tos pačios, kiti – brango, be abejo, buvo ir pingančių. Gaila dėl vieno – sumažėjo kainos tų vaistų, kurie ir taip nebuvo brangiausi. Čia galima paminėti Betalok Zok. Tai nebuvo brangus vaistas, tačiau – vienas iš populiariausių ir gana dažnai rašomų. Kadangi jį naudoja labai didelė dalis ligonių, galbūt, norėta parodyti, kad vaistai tikrai atpigę. Galų gale, nesvarbu, kokia priežastis, svarbu didelei daliai žmonių tai duos naudos. Tačiau, stebuklas kol kas neįvyko. Nes dalis vaistų yra atpiginta kitų vaistų sąskaita. O taip buvo visada. Per metus kainynai keičiami ne vieną kartą. Ir visada žaidžiamas tas pats žaidimas – vienų grupių vaistai atpinga, kitų – pabrangsta, po kurio laiko vėl viskas keičiasi. Tokie kaitaliojimai žmonėms susuka protą, nes vartojamas vaistas – tai pinga, tai brangsta, nėra kada piktintis. Kai prieš kelis metus atsirado priemoka insulinams, Sveikatos ministerija garsiai skelbė, kad bus peržiūrėtos priemokos ir viskas daroma, kad tų priemokų neliktų. Deja, projektas nepavyko ? Kaip visada…

Skaityti toliau »

Jei lenkiesi, kai lenktis galima, ir išsitiesi, kai išsitiesti galima – panašus esi į šešėlį.
Jei tyli, kai neklausia, ir atsakinėji, kai esi klausiamas – panašus esi į aidą.

Tačiau kokia nauda iš šešėlio ir aido?

Ypač mano profesijoje. Tokioje reikalingoje, atsakingoje, kone šventoje. Abejonė ir ryžtingumas, melas ir tiesa, verslas ir pareiga, pataikavimas ir pinigai, patirtis ir pripažinimas, taip pat vienatvė, viltis ir Žmogus. Visa tai labai glaudžiai susiję tarpusavyje. Apie visa tai tenka galvoti nuolat ir laviruoti lyg ant peilio ašmenų. Kokia bus tavo diena, nežinai nei pats, nei žvaigždės tavo žvaigždyne ?

Pradėkime nuo Žmogaus. Aš esu žmogus, jūs, pirkėjai, esate žmonės, mano tiesioginiai ir netiesioginiai viršininkai – taip pat žmonės. Tik žmoniškumo turime ne visi vienodai. Mano vadovai kas mėnesį reikalauja, kad pardavimai vaistinėje didėtų. Jeigu jie nedidėja, o dar ir sumažėja, šie veikėjai praranda žmogiškumą ir užsiima šantažu. Na pavyzdžiui, grasinimais, kad

jei taip dirbsi ir toliau, tai su mumis tau ne pakeliui, nes stovi eilė laukiančiųjų ir norinčiųjų dirbti pas mus ir pagal mus.

Tai kaip tada su tais skambiais šūkiais, kad vaistininkas jums visada padės ir patars. Ką patars? Vietoj vieno vaisto nusipirkti tris? Ir dar vieną kitą papildą kokiam nors negalavimui pridės? Nes taip liepta iš aukščiau. Nes ne jums tai reikalinga, o kažkam kitam. O čia jau pasireiškia abejonė, baimė ir ryžtingumas. Tada bandai valdžiai išdėstyti savo argumentus, kad esi diplomuotas specialistas, turintis patirties ir įgavęs savo klientų pripažinimą, todėl visiškai nenorintis prarasti žmonių pasitikėjimo ir nenusiteikęs jų apgaudinėti. Deja, verslininkams rūpi tik verslas ir pinigai, o žmogus… Nesvarbu, kad tas žmogus gali būti kažkieno mama, tėvas, brolis, sesuo ar šiaip artimas. Ir ką gi, vieni išsigąsta, kad jei nevykdys reikalavimų, praras darbą, kiti – skaičiuoja reitingus, treti – nešvaisto gyvenimo abejonei ir baimei ir atlieka savo pareigą – nemeluoti ir būti nuoširdžiam. Neteisiu nei vieno. Nes jei vienu gyvenimo tarpsniu jis bus abejingas, kažkada vis tiek taps kitokiu ? Gal kada pats pajus apgaulę.

Skaityti toliau »

Neseniai vienas pažįstamas manęs paklausė, kaip aš reaguoju į tai, kad vaistinėse mus tikrins slapti pirkėjai, (o iš tikrųjų – Valstybinės vaistų kontrolės inspektoriai (VVKT)) ar mes laikomės Sveikatos ministro reikalavimo siūlyti pigesnius kompensuojamus vaistus. Trumpai pagalvojau ir atsakiau:

Man tas pats, aš kaip dirbau, taip ir dirbsiu, nenusižengiant farmacinei etikai ir žmogiškumui.

Visi žmonės skirtingi, ne tik pagal charakterį, bet ir pagal piniginės storį. Todėl būtų neprofesionalu įkyriai kišti pigius vaistus, jei žmogus nori ir gali sau leisti nusipirkti brangesnius (kalbu apie kompensuojamus vaistus). Ir joks ministras ar dar kas nors neturėtų šios teisės atimti iš piliečio, mokančio ar mokėjusio mokesčius valstybei (o tuo pačiu ir algą ministrui). Laisvoj šaly turėtų būti laisva valia, o taip pat ir pasirinkimo laisvė. Na, bet traukinys jau pajudėjo ir netrukus pamatysime, ką gero žmonėms ir valstybei duos šis įsakymas. Tų slaptų veikėjų atsiradimas niekaip neturėtų paveikti vaistinių darbuotojų. Nes mes visi jau įpratę prie kokių nors tikrintojų. Mus tikrina kas tik netingi: ir VVKT, ir higienos centras, ir maisto ir veterinarijos tarnyba, ir priešgaisrinė sauga, ir darbo inspekcija, ir darbdavių pasamdyti slapti pirkėjai, ir regiono vadovai. Aišku, šie „labai svarbūs” asmenys didelio džiaugsmo mūsų darbe tikrai nesukelia, daugiau jau chaoso įneša, sakyčiau, bet… Kai negali pakeisti situacijos, tenka keisti požiūrį į ją ?

Taip kad, ne tiek patys slapti pirkėjai – tikrintojai kelia pasibaisėjimą, bet pats principas: mes, farmacininkai, baigę ilgus ir nelengvus mokslus, turintys ne vienų metų stažą, užsitarnavę savo klientų pagarbą ir pasitikėjimą, staiga tampame sukčiais ir valstybės apvaginėtojais. Ir tuos sukčius „protingos” galvos sumanė padėti kažkam ant aukuro.

Mums taip pat būtų smagu kaip slaptiems interesantams patikrinti valdininkų darbą. Pažiūrėti, kaip jie siuntinėja iš vieno kabineto į kitą, kaip tvarkydami savo reikalus ir nebūdami darbo vietoje, ginasi, kad išvykę darbo reikalais. Arba patyrinėti, kokiu pagrindu ir kieno užsakymu priėmė vieną ar kitą „nekaltą” įstatymo pataisą. Būtų nuostabu iš šono pastebėti, kaip jie ateina į darbą 8.00, tada išeina pietauti 12.00, o 12.45 jau sėdi prie savo darbo stalo ir kuria naujus planus kaip „gerinti” padėtį farmacijos srityje. Ir 17 val. žengia namų link. O kur dar užkulisiniai susitarimai su farmacinėmis kompanijomis ir būtinuoju vaistų sąrašu? O kaip tas e-sveikatos projektas? Kas prisiims atsakomybę už įvairius trukdžius dirbant su e-receptu? Pravartu pirma patiems savo darže apsikuopti, o tada jau imtis žygių kitus tikrinti.

Skaityti toliau »

Vaistininkai nuo seno buvo laikomi vaistų patikimumo garantais. Ir visai pagrįstai. Jie daug metų studijuoja farmaciją, atlieka praktiką ir tik tada įgyja teisę dirbti savarankiškai. Apie vaistus jie nusimano panašiai kaip ir gydytojai. Esant reikalui, jeigu gydytojas neteisingai nurodė dozę ar miligramus, arba tarp dviejų vaistų yra sąveika (apie kurią vaistus paskyręs gydytojas nepagalvojo), vaistininkas, panaudodamas savo įgytas žinias, priima galutinį sprendimą. Tačiau kitas reikalas yra vaistininkų patarimai klientams, kurie renkasi be receptų išduodamus vaistus. Čia vaistininkams tikrai gali kilti konfliktų su sąžine ?

Kas studijavo šiuolaikinę farmakologiją, jos teoriją apie vaistų sąveiką, biotransformacijas ir farmakokinetiką, vaistus rekomenduoti turėtų visa tai blaiviai įvertinęs. Deja, taip elgiasi ne visi. Kai kuriems yra svarbiau ne kliento sveikata, o pinigų skambėjimas kasoje.

Bet daugelis iš jų priversti taip elgtis, nes kitaip – gale mėnesio neturės už ką prasimaitinti ar už būstą susimokėti. Tokia liūdna realybė yra Lietuvoje. Kai susitinki su kolegomis, tai taip ir girdi aplink sklindančias šnekas:

Aš tai 100€ prisiduriu iš reitingų

Pas mus tai pavyksta ir 400€, jei gerai prekyba einasi

O mūsų vaistinėj vidutiniškai galima 200-300€ pasidaryti

Kaip jums žodžių derinys: VAISTINĖ ir PASIDARIAU, PRISIDŪRIAU? Dar tada reikėtų pridėti: PAVYKO APGAUTI, IŠDURTI, ĮKIŠTI, PRAKIŠTI. Ir tegul nepyksta mano kolegos – kaip bebūtų gaila, tai vyksta. Bet už tai turėtume „padėkoti” sistemai ir verslininkams. Todėl ir vaistinių vitrinos tapo daugiau ar mažiau abejotinų preparatų reklamavimo vieta ir šiuo atžvilgiu nenusileidžia reklaminiams skelbimams iliustruotuose laikraščiuose.

Skaityti toliau »

Prabėgo tik viena savaitė, o apie žmonių nuotykius vaistinėje jau vėl galima rašyti nesustojant. Kartais atrodo, kad man dažniau tenka bendrauti ne ligų ir negalavimų temomis, bet išklausant keistas ir linksmas gyvenimo istorijas ? Kadangi rutinos nemėgstu, tokie pokyčiai – tik į gera. Svarbu yra tik mokėti atsiriboti nuo svetimų problemų ir nepradėti gyventi kitų gyvenimo. Bešališkai galiu vertinti tik tai, kas manęs betarpiškai neliečia ?

Važiuojant į darbą, kaip įprasta, junginėjau radijo stotis ir ieškojau kažko gerai nuteikiančio. Bespaudant mygtukus, išgirdau pagyvenusios moterytės balsą, kuri prisiskambino į eterį ir paprašė sugroti dainą:

Man labai patinka Oginskio Polonezas, prašau man jį sugroti. Žinokite, aš net savo artimųjų paprašiau, kad kai numirsiu – man jį užleistų…

Ir išgirdau tą muziką, kuri buvo tokia maloni mano ausims, jog trumpam užsimiršau, kad vairuoju, ir kad, aplamai, važiuoju į darbą ?

Na, o darbe pasijutau visai ne kaip vaistinėje. Įžengė senjoras ir tarė:

– Man reikia skruzdžių rūgšties bitėms.

– Kad mes turime tik skruzdžių spiritą žmonėms.

– Bet man nereikia spirito, aš jo pats turiu. Man reikia skruzdžių miltelių bitėms.

– Tai gal džiovintų skruzdžių susimalkit, bitėms tiks ?

– Hmm…bet jeigu jūs neturite, tai kur man tada nusipirkti?

– Tai gal jums reikėtų užeiti į specializuotą parduotuvę, kur prekiaujama „bičių reikalais„? Yra gi bitininkų parduotuvėlių.

– Gal ir gerai sakot, bet aš galvojau, kad vaistinėje tai viską gausiu.

– Bet čia juk ne veterinarinė vaistinė, o žmonių.

– O bitės dar geriau nei žmonės!

– Nežinau, neauginu, gal ir geriau. Todėl ir vaistų joms neturime ?

Tada kurį laiką dirbu pagal specialybę. Kai moteriškė jau apsipirko, ko jai reikėjo, taria:

Skaityti toliau »