Vaistininko užrašai

Neseniai “Santakos” slėnyje vyko renginys “Farmacijos dienos 2019”, skirtas studentams ir potencialiems jų darbdaviams. Diskusijoje dalyvavo daug įdomių žmonių: iš akademinės visuomenės, valdžios institucijų, profsąjungų, tinklinių vaistinių ir, be abejo, patys dirbantieji vaistinėse. Kadangi susirinko platus žmonių ratas, buvo paliestos įvairios aktualios temos. Pabandysiu ir aš pasidalinti savo mintimis 🙂

Darbą turės visi

“Net 98,2% farmaciją baigusių absolventų po pusės metų jau turi darbą!”

“Šiandien galima padaryti dvi išvadas: kad farmacijos magistrai yra itin paklausūs darbo rinkoje ir, antra, galima džiaugtis ir didžiuotis, kad mūsų absolventai lieka dirbti Lietuvoje.”

Tai farmacijos fakulteto dekanės išsakyti teiginiai.

Taip, specialybė tikrai paklausi darbo rinkoje, nes vaistinių daugiau atsidaro nei užsidaro. Ir darbą randa beveik visi baigusieji ir norintys dirbti.

Tik ar tas išsvajotas darbas atitinka lūkesčius? Išėję iš universitetų su dideliu bagažu žinių, jaunieji specialistai tikisi, kad jie ne tik gaus darbo vietą, bet ta darbo vieta garantuos jiems daugiau nei vidutinį pragyvenimo lygį ir gaunamas atlyginimas nevers ieškoti papildomo darbo naktimis budinčioje vaistinėje, kad užtektų pinigų ne tik maistui, bet dar ir buto nuomai arba bankiniams įnašams už nuolatinį būstą.

Neužtenka turėti darbą, svarbiau yra turėti GERAI APMOKAMĄ DARBĄ 🙂

Deja, deja, deja…

Sakoma: “Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai – saldūs.” Tačiau atėjus vaisių raškymo metui, žiūri, kad tie vaisiai ne tokie jau ir saldūs 🤔

Motyvacija

Kaip neprarasti motyvacijos dirbti vaistinėje, kai žmonės ateina į vaistinę jau viską žinodami, vaistininką laiko tik pardavėju?

Šitas klausimas neduoda ramybės kiekvienam dirbančiam vaistinėje. Man – taip pat. Nesvarbu, kiek pastangų įdėsi bendraujant su klientais, kiek žinių parodysi, ne kiekvienam įrodysi, kad vaistinė – ne parduotuvė, o mes – ne pardavėjai, o ypač, kai pati aplinka kartais verčia susimąstyti ir gerai pagalvoti, kur atėjai – į kosmetikos, parfumerijos parduotuvę, grožio saloną ar vaistinę. Kai aplink tave keliais aukštais išdėlioti dažai plaukams ir nagų lakas, pats kartais suabejoji, kur dirbi ir kokia tavo specialybė.

Paradoksas – dabar vaistų pirkti keliaujame į degalinę, kosmetikos – į vaistinę, o akinių – į prekybos centrą.

Anot vienos dalyvavusios diskusijoje vaistininkės, vaistinėje pardavinėjama dermatologinė kosmetika. Taip, tokia priemonė tarp vaistinės prekių tikrai yra, tačiau dekoratyvinės kosmetikos ir parfumerijos prekių – tikrai daugiau. Ir rinkdami pardavimo reitingus bei vykdydami planus parduodant šias prekes, savo, kaip vaistininko profesijos tikrai nestipriname.

“Kartu su Lietuvos farmacijos darbuotojų profesine sąjunga nerimaujame dėl to, kad šalyje mėginama įteisinti valdiškas vaistines. Argumentų ir pasiūlymų ignoravimas bei valdžios atstovų nenoras diskutuoti, kaip toks sprendimas gali paveikti Jūsų profesiją, paskatino kreiptis ir sužinoti Jūsų, mieli vaistinių darbuotojai, nuomonę.”

Labai keistai skambanti išplatinta žinutė ir visiškai neaiškus tos žinutės tikslas – apsaugoti vaistininką ar savo tinklines vaistines nuo papildomos konkurencijos? Ir kam į visą šį reikalą įpainiota profsąjunga? Kas pagrindinis šio skelbimo autorius? Ar tik ne didieji vaistinių tinklai su D. Mikutiene priešakyje? Nuo kada šiems veikėjams parūpo vaistininkas ir jo problemos? 

Ne nuo to galo

Nelabai man suprantamas tas nerimas, kuriuo bandoma prisidengti kreipimosi pradžioje. Mielieji, dėl ko jūs nerimaujate? Ar kad vaistininkai turės didesnį pasirinkimą darbų paieškoje? Ar dėl to, kad valstybinės vaistinės galės pasiūlyti geresnes sąlygas nei siūlote jūs? Ar jūs pergyvenate, kad mus engs ir nesiskaitys? 

Tikriausiai jau neįžengs į rinką blogesnis žaidėjas nei šiuo metu esami. Ir neatsiras didesnių plėšikautojų nei yra dabartiniai. Todėl jeigu nuoširdžiai pergyvenate dėl farmacijos specialistų gerovės, pirmiausiai ką jūs turite padaryti, tai sukurti tokias sąlygas savo darbuotojams, kad jie nesižvalgytų per petį ir neieškotų geriau. O dabar, išplatinote kvailas anketas su dar kvailesniais klausimais. 

Kur jūs buvote ištisus dešimtmečius, kur esate dabar, kai mes šnekame apie įšaldytus atlyginimus, nepanaudotas atostogas ir prievartinius pardavimus? 

Kieno nenoras diskutuoti?

Cituoju:

“Argumentų ir pasiūlymų ignoravimas bei valdžios atstovų nenoras diskutuoti”. 

Šitą sakinį mes galėtume skirti pirmiausiai savo tiesioginiams darbdaviams, kurie yra ir kurti, ir akli daugeliui mūsų prašymų. Jūs rašote apie valdžios ignoravimą jūsų atžvilgiu, o kad mes, farmacininkai, esame ignoruojami kasdieną savo darbdavių, jūs to taip ir nepamatėte. Tik kai pradėjo svilti užpakalis, kai susivokėte, kad jūsų pelnui iškilo grėsmė, staiga prisiminėte įrankį, kurio pagalba bandysite įrodyti, kad valstybinės vaistinės yra blogis.

Anketa

Kaip vertinate siūlymą kurti valdiškas vaistines?

Koks būtų mano atsakymas? Puikus siūlymas! Kodėl turėčiau jam nepritarti? Jeigu šiuo metu mano darbdavys yra puikus žmogus, kuriam rūpi jo darbuotojai ir todėl man saugu dirbti pas jį, aš net nesižvalgysiu kitur. Ir tai, kad atsiras naujų vaistinių, manęs visiškai nejaudins. Nejaudinti turėtų ir jo. Deja, šiai dienai tokių šviesuolių nėra daug, taigi, konkurencingesni veikėjai jam nereikalingi. O mums jie tikrai nepamaišys 🙂

Te nesupyksta mano vienas skaitytojas, kuriam pažadėjau parašyti straipsnį apie depresiją 🙂 Savo pažado tikrai nepamiršau, tačiau šį kartą dar noriu pratęsti praėjusios savaitės diskusiją apie laisvą vaistininkystę. Tikrai neplanavau ties šia tema užstrigti, tačiau mane užkabino tie vadinamieji ofisiniai darbuotojai.

Žodžių žaismas

Ką galėčiau parašyti šiai EUROVAISTINĖS vadybininkei?

Pirma, kad pareiga išaukština žmogų. Ne pareigos, o PAREIGA.

Mūsų, vaistininkų, pareiga padėti žmogui, jai gi suteiktos pareigos niekaip nesusijusios su gerų darbų darymu. 

“…Gudrūs pakalbėti, pasibėdavoti ir pasimatuoti, kas didesnė auka…”

O kodėl pasibėdavojimai? O kodėl ne nuomonės išsakymas? Vienas protingas žmogus pasakė: “Gebėjimas remti savo nuomonę – stiprybės ženklas. Tai įrodymas, kad mes tobulėjame.” Pilnai pritariu šiai minčiai, nes savo profesiniame darbe mes tobulėjame kiekvieną dieną, ko negalėčiau pasakyti apie vadybininkus ar regiono vadovus. Jie, atvirkščiai, degraduoja, nes daugelis jų nesugeba būti tikrais tarpininkais tarp darbuotojo ir valdžios.

Kai valdžios netenkina pelnas, ji spaudžia regiono vadovus. Šie, negaudami bonusų – spaudžia mus. O ką spausti mums 😕? Valdžią, žmones ar dar kažką? Vaistinių daugėja, jos atsidarinėja viena šalia kitos, viena priešais kitą arba dvi – po vienu stogu, netgi tuo pačiu adresu, tai apie kokius planų vykdymus ir didėjančius pardavimus galima kalbėti? Tinklai konkuruoja tarpusavyje, bet mes, kolegos nenorime sekti tuo nesąžiningos konkurencijos keliu, mūsų prioritetai kitokie 🙂

Kita barikadų pusė

Turėjau karčios patirties su daugelio vaistinių tinklų vadybininkais. Nežinau, ar man tikrai nepasisekė sutikti tokių, kurie būtų buvę vaistininko pusėje, ar tokių jau iš viso nebeliko?  Visko buvo: ir šaukė, ir žemino, ir nesiskaitė, ir gudravo, ir taikė psichologinį smurtą, ir grasino. Per ilgus darbo metus sutikau tik vieną ŽMOGIŠKĄ regiono vadovę. Visi kiti – kultūros ir pagarbos stokojantys žmonės 😕 Todėl ir požiūris yra atitinkamas. Galbūt, esmė tame, kiek laiko tam vadybininkui teko dirbti eiliniu vaistininku ir ar iš viso teko… Jei nepatirsi didelio pasiaukojimo ir sunkaus darbo, tavo raškomi vaisiai nebus tikri 😕 Regiono vadybininkai dirba kaip šnipai ar agentai: jų tikslas – surinkti kuo daugiau informacijos apie darbuotoją (jo pajėgumą pardavimuose, lojalumą, tarnystę, nuolankumą, socialinę padėtį, finansinį stabilumą). Tuomet žinai, kurį gali priversti dirbti non stop’u, kuris niekada nesiginčys ir neįrodinės savo teisių. O nepaklusniuosius privalu stebėti ir sudaryti kuo nepalankesnes darbo sąlygas. Gal tada susisgribs ir išeis savo noru laimės ieškoti kitur.

Dažno regiono vadovo tikslas – padėti vaistinėms siekti užsibrėžtų tikslų. Gal galėtumėte papasakoti, kaip tai darote? Teko girdėti įvairių patarimų, tokių kaip “Laikykite praviras duris, užeis daugiau žmonių” (nesvarbu, kad lauke per daug vėsu, kad atsidaryti duris, arba toks triukšmas sklinda nuo pagrindinės gatvės, kad negali susikalbėti), “Būtinai siūlykite vaistažoles, prie kiekvieno pirkinio”, “Jūsų vaistinei reikėtų prailginti darbo laiką, daugiau suprekiautumėte”, “Šį mėnesį vaistinėje bus atliekami cholesterolio matavimai, nepamirškite kiekvienam pasitikrinusiam įpiršti papildų”, “Jei neperka papildų, siūlykite kosmetiką” ir t.t. ir pan. Ar tai regiono vadovo pagalba vaistininkui? Yra tekę girdėti ir “aukso vertės” patarimų moteriškajam pradui: “Ištekėkit už turtingo vyro, kad jus išlaikytų”. Su visais šiais patarimais geriau jau netrukdytumėte dirbti. Arba, padirbėkite vieną mėnesį ranka rankon, koja kojon, kartu su mumis. Mes stovėsime šalia, stebėsime jūsų darbą, jūsų pastangas, dalinsime jums praktiškus patarimus, mokysime bendravimo ir kantrybės. Gal tada ir supratimas atsiras? O jei save atrasite iš naujo, pavyzdžiui, pardavinėjant dažus plaukams?

Vienam interneto portale (Mokymai farmacininkams) užtikau diskusiją, vertą dėmesio:  “Kas yra LAISVA vaistininkystė?” Viskas prasidėjo nuo paskelbto darbo pasiūlymo: “Siūlome LAISVĄ vaistininkystę už pinigus”. Vėliau sekė skelbimo autoriaus nusivylimas, nes besidomintys pirmiausiai klausė apie atlyginimą 🙂 Na, tai yra natūralu, žinant, kokias algas mes gauname. Nesinori daugžodžiauti, o po to išgirsti, kad siūloma alga dar mažesnė už esamą. Klausimas “Ką mokate?” daugumą specialistų papiktino: 

“…pirmoj vietoj, jog darbdavys suvoktų, kad bet kuris žmogus nėra darbinis arklys. Kaip vaistininkui, man svarbu kad darbdavio požiūris būtų kaip į vaistininką, o ne prekybininką…”

“…visi vaistininkai yra farmacijos magistrai, todėl visi mūsų kolegos, nesvarbu, kur dirba, yra PROFESIONALAI”

“…kaip fainai būtų dirbti nuo dūšios, kai virš kupros nekaba Damoklo planas, kai nereikia galvoti, kaip čia blem dar spėti sutvarkyti mėnesio dokus, susidėt akcijas ir dulkes prasivalyti, o kur dar lydinti prekė, krepšelis, reitingiukai, norisi teisėtos pietų pertraukos ir dirbti savo darbą. Dar būtų gerai ne iki 22.00 bent jau savaitgaliais…”

“Universitete mūsų nemokė karpyt kainų, dėliot akcijų…negaliu pakęst akcijų dėliojimo tiesioginio savo darbo metu…”

“Neretai susiduriam su situacija, kai ateina pasikonsultuoti, o perka, “kur pigiau”, vaistai “iš po stalo baltarusiški, rusiški ir pan. ir kaip man vartoti? Išvis, konsultacijas reikėtų apmokestinti…”

“…kokie dar gali būti klausimai “ką moki?” Kitas dalykas, jau ir taip negana to, kad mums siūlomas atlyginimas prasilenkia su proto ribom, yra dvigubai mažesnis uz vargšų mokytojų, tai gal mums išvis pradėt už dyką dirbt???”

Į užduotą klausimą “Ką mokate?”, daugelis gali atsakyti:

“Suteikti kvalifikuotą farmacinę paslaugą!”

Šiandien tai reiškia – ne tik spręsti sveikatinimo klausimus, bet ir suteikti nemokamas paslaugas darbdaviui:

1. Plauti grindis, valyti dulkes
2. Karpyti kainas
3. Dėlioti akcijas
4. Klijuoti lipdukus (“Laukti čia”, “Darbo laikas” ir pan.)
5. Prižiūrėti aplinką
6. Dirbti vietoj tariamai įdėtos stebėjimo kameros

Taip tiksliai atpasakoti laidos, kurią neseniai mačiau, man nepavyks, todėl, kas nematė, tikrai rekomenduoju ją pažiūrėti. Diskusija verta jūsų brangaus laiko. Ją pažiūrėti galite internetu per “Laisvės TV” kanalą. O kas neturi galimybių tai padaryti, pabandysiu pristatyti savais žodžiais.

Laidoje buvo diskutuojama apie naują vaistų kompensavimo tvarką, pirmą vaisto paskyrimą ir kuo tas paskyrimas naudingas (visuomenei ar liaudžiai).

Pirmas paskyrimas

Ateina ligonis su pirmu paskyrimu į vaistinę. Pagal vieną iš laidos dalyvių, premjero patarėją sveikatos klausimais P.G.

“nieko tokio neatsitiks, nes visi vaistai yra geri ir veiksmingi, todėl netikėtumų nebus. O jeigu bus, tada irgi nieko tokio, nes galima bus sugrįžti pas gydytoją ir pranešti apie visas atsiradusias blogybes.”

Tada gydytojas pildys visokias ataskaitas, o atsakingos institucijos spręs, ar tą vaistą mesti lauk ir pripažinti kenksmingu, ar palikti.

Kaip pavyks atrinkti ligonius, kuriems iš tikrųjų pasidarė kažkas blogai, o kurie tik šiaip sugudravo, tikėdamiesi pasikeisti vaistą? Kaip pavyks nustatyti, ar vaistas tikrai daro daugiau žalos nei naudos? O dar žinant, kad didesnei daliai ligonių praktiškai visada pasireiškia visi įmanomi šalutiniai reiškiniai, kokie tik nurodyti informaciniame lapelyje 😀, kyla klausimas, ar nenukentės niekuo dėti vaistai?

Ir kas toliau? Gydytojas išrašo antrą pagal pigumą vaistą iš sąrašo🙂 Tai kokia tos naujos tvarkos prasmė?

Pasirinkimo laisvė

Laidoje dalyvavęs šeimos gydytojų asociacijos pirmininkas paklausė sveikatos patarėjo, ar negalima įtraukti į sąrašą dešimt vienos cheminės grupės vaistų ir suteikti jiems valstybės kompensaciją , pvz. 5€. Jeigu vaistas bus brangesnis, žmogus ir sumokės brangiau, neskriausdamas valstybės, tačiau pirks tai, kas jam tinka geriausiai. O jei norės nemokamai, tai ir rinksis tokį, nemokamą. Tačiau nebus jokios prievartos ir nurodymų iš viršaus.

Ką atsakė sveikatos patarėjas?

“Valdžia rūpinasi, kad žmogus išleistų mažiau pinigų ir galėtų nusipirkti vitaminų ar daugiau skirti geresniam maistui ar šildymui. Todėl reikia priversti žmones taupyti, perkant pigiausią.”

Gal geriau išmokykite žmones nepirkti papildų ir taip sutaupyti sveikesniam maistui?

Pagrindinis tikslas 

“Mažinti pacientų priemokas ir padaryti jas stabilias.”

Bet ligoniai, neturėdami pasirinkimo laisvės, perka originalius vaistus, mokėdami pilną kainą ir išleidžia daugiau.

“Taigi, kokia nauda iš naujos tvarkos?”, – paklausė premjero patarėjo žurnalistė.

– Vaistų kainos nekils. Ar tai blogai? Na, pavyzdžiui, jei būtų pasakyta, kad benzino kaina bus 1,10 ir daugiau nekils, ar jūs nebūtumėte laiminga?

– Jei lieptumėte pirkti vienos rūšies benziną, tikrai nebūčiau patenkinta”,- atsakė žurnalistė. 

– Jeigu jūs galite nusipirkti pigesnį daiktą, negi pirksite brangesnį?

– Tikrai ne visada pirkčiau pigesnį.

Ir ji visiškai teisi: nebūtinai turime visada pirkti tik tai, kas pigu.

– Ar priimate senus vaistus? 

– Taip, priimame.

– Ar galiu atnešti?

– Taip, galite drąsiai nešti čia ar į bet kurią kitą vaistinę. 

– Tada atnešiu.

– Gerai, tik nepamirškite pasiimti papildomo maišelio, rūšiuosime kartu, nes vaistinės priima tik vaistus, o jūs linkę sunešti viską, kas tik šauna į galvą – kremus, papildus, tuščius buteliukus, sudužusius gyvsidabrio termometrus ir dar bala žino ką 🙂

Kodėl tai parašiau? Todėl, kad žmonės iš tiesų nežino, ką jie turėtų grąžinti į vaistines. Retai būna, kad atsineštame maišelyje gulėtų kelios pakuotės vaistų, kurie jau nebegalioja, arba, tiesiog, atlikę nuo kito žmogaus, kuriam jau jų nebereikės. Dažniau pamatome kokio nors prekybos centro maišelį, plyštantį nuo visokiausių gėrybių. Tarp tų gėrybių randame ir keletą vaistų 😀, o visa kita…Reikėtų pamatyti! Žinoma, tokie radiniai dažniausiai atkeliauja iš vyresniosios kartos piliečių. Kartais pagalvoji, kad žmogus susimaišė ir vietoj šiukšlių konteinerio, pasinaudojo vaistinės paslaugomis, nes maišelyje randame net panaudotų vatos gabalėlių, kurie buvo naudojami leidžiant vaistus. Arba priskretusių pipečių ar panaudotų vienkartinių pirštinių ir apsauginių kaukių. Taigi, papildai – dar ne pats didžiausias blogis, bet… Niekas nenori knaisiotis po šlamštą, kuriam, galbūt, kokie 50 metų. Todėl bandome auklėti žmones švietimo keliu. Kai esi priverstas atskirti vaistus nuo viso kito, pats nustembi, kiek nedaug pasilieka vaistinėje.

Ką sako statistika?

19,4 tonų – tiek pernai iš gyventojų surinkta pasenusių ar nebereikalingų vaistų. Tai yra net 5 tonomis daugiau nei prieš keletą metų, skelbia Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba. Specialistai džiaugiasi, kad gyventojai atsakingiau rūšiuoja atliekas. Aš kažkodėl manau, kad žmonės ne atsakingiau rūšiuoja, bet vis dar neracionaliai perka ir vartoja, todėl jų nuolat daugėja.

Išlikę įpročiai

Kaupti daiktus – sovietmečio palikimas. Kad tai tiesa, byloja atneštų maišelių turinys. Ten galima rasti buteliukus nuo jodo ar kseroformo miltelių, kurių pagaminimo data, pvz. 1973 metai! Daugelio vaistų pavadinimai parašyti rusų kalba, o kainos net ne litais, o rubliais, tiksliau, kapeikomis, nes vaistai buvo pigūs. Vaistų asortimentas nebuvo platus, tačiau eiliniam susirgimui gydyti, užteko. Labiau buvo vartojami gamybiniai vaistai, kuriuos gamino bene kiekviena vaistinė. Vaistų kaupti gal ir nebuvo populiaru, tačiau kiti įsigyti deficitai dar ir dabar ne pas vieną guli kokiam apdulkėjusiam kampe. Taigi, kaupimas išliko daugelio sąmonėje net ir šiam laikmečiui. 

Naujo sąrašo vaidmuo

Ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir nauja kompensuojamų vaistų tvarka, kai vaistų sąrašas nuolat keičiamas. Žmonių baimė likti be įprastų vaistų yra visiškai suprantama. Ne vienas patyrė lengvą šoką, kai naujame sąraše jų vartojamų vaistų neliko. Todėl kitą kartą žmogus jau gudrauja. Jeigu naujam sąraše išliko bent vienas jo mėgstamas vaistas, jis gydytojo prašo išrašyti maksimaliam laikotarpiui, pvz., 6 mėn. Gerai, jei per šį laikotarpį vaistai nesukels jokių šalutinių reakcijų ar neduok dieve, žmogus nepasimirs. Vaistai bus suvartoti sąžiningai ir pagal nurodymus. 

Kita naujovių problema – nuolatinis vaistų trūkumas. Kai sąraše liko tik keli gamintojai, jų siūlomų vaistų visiems nepakanka. Ištisomis savaitėmis vaikščioti po vaistines ir klausinėti, kada jau pagaliau atsiras tie reikalingi vaistai, išbandymas ne menkas. Todėl kitą kartą vėlgi gydytojo prašoma išrašyti kuo ilgesniam laikotarpiui, kad (jei pasiseks)  bent jau pusę metų būtų ramu.

Tikriausiai ši valdžia turi planą – chuliganą įvesti kuo daugiau draudimų. Ir jiems neblogai tai sekasi. Su naujai įvestais draudimais ar apribojimais susiduria ne tik sveikatos priežiūros specialistai, bet ir kitose srityse dirbantys Lietuvos piliečiai. Deja, esame ne visada pajėgūs įrodyti, kad daugelis priimtų sprendimų yra nelogiški ir neigiamai veikiantys gyvenimo kokybę. Apie visus sopulius daugiau kalbame savame rate, kartais aptariame ir viešoje erdvėje ar profsąjungose. Mes, vaistininkai, tikriausiai esame iš prigimties labai tolerantiški ir draugiškai nusiteikę, todėl ir trukdžių darbe sulaukiame daugiausiai. Trumpai sakant – kiek krauna, tiek vežame 😕 Paskutinis malkų vežimas vėl išpiltas prie vaistinės durų – turėsime nuspręsti, kokio gydymo nusipelnė ligonis (jei gydytojas apie tai nepažymės pats). 

Lygtis su daug nežinomųjų

Jeigu tai būtų matematinis uždavinys, gal jį ir lengvai išspręstume. Tačiau uždavinys visiškai nekvepia matematika:

Į vaistinę atėjo klientas x. Jam išrašyti kompensuojamieji vaistai. Kadangi jokio papildomo specialaus įrašo recepte nėra, vaistininkas pasiūlo rinktis vaistą pagal sąrašą. Klientas pigiausio vaisto nenori, nes prieš tai naudojo kito gamintojo vaistą, kuris yra brangesnis. Vaistininkas tokios informacijos neturi. Kokią formulę pritaikyti vaistininkui, kad uždavinys būtų išspręstas teisingai ir:

1. nebūtų pažeistas SA ministro įsakymas  (pagal dabartinį įsakymą privaloma išduoti pigiausią vaistą, esantį kompensuojamųjų vaistų sąraše), jei klientas dievagojasi, kad jam priklauso brangesnis originalus)
2. patenkinti kliento norus ir lūkesčius, išduodant jo anksčiau vartotą preparatą, nors recepte apie tai nepažymėta
3. nediskriminuoti klientų pagal tai, kelintą kartą jis vartoja paskirtą vaistą
4. gydytojui netyčia nepažymėjus, kad vaistas jau buvo vartotas, vis tik išduoti brangesnį.

Šiam uždaviniui išspręsti mes turime lygiai mėnesį. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu, tikėtina, mūsų niekas nebaus. Jau pirmomis dienomis kilo daug klausimų, deja, atsakymų laukti nėra kada arba jų tiesiog niekas  nežino. Todėl dažną kartą liekame žmonių pusėje 🙂 

Keista tvarka

Kadangi gyventojų nepavyko priversti gydytis pigiais vaistais geruoju, dabar bus bandoma tai padaryti piktuoju. Gydytojams uždrausta išrašyti, o vaistininkams parduoti brangesnį kompensuojamą vaistą. Nuo kovo 1d., išrašant kompensuojamą vaistą pirmą kartą ar po ilgesnės pertraukos, recepte turi automatiškai atsirasti žyma – pirmas paskyrimas. Deja, realybė kitokia. Kol kas mes vadovaujamės savo valdžios duotais nurodymais. Pavyzdžiui, jei gydytojas neparašė “pirmas paskyrimas”, o paskyrė vaistą pirmą kartą, tai bus jo atsakomybė 🙂 Jei gydytojas nežinojo, kad turi pažymėti, galime parduoti, kaip įprastai. Visgi, turime bandyti parduoti pigiausią analogą. Jeigu kažkuo abejojame, galime elgtis savo nuožiūra (man tai labiausiai patinka 🙂). Elektroniniai receptai taip pat nėra dar tobulai pritaikyti šiam perversmui – informacijos iš viso nėra, arba ją surasti yra ne taip paprasta ir greita kaip norėtųsi. Be to, forminant receptą yra svarbesnių punktų, kuriuos turime sužiūrėti. 

Situacijos absurdiškumas

Renkasi ligonis vaistus pagal sąrašą (ir pigumą). Šalia vienas kito rikiuojasi du gamintojai. Pirmas – pigiausias, antras – 1centu brangesnis. Žmogus nori to “brangesnio”, tačiau aš privalau išduoti vienu centu pigesnį, nes gydytojas parašė pirmas paskyrimas. Negana to, gydytojas ant lapelio pažymėjęs, kad parduoti tą brangesnį (nors žino, kad mes negalime, arba nežino). Kaip pasielgti? Suma rimta, net 0,01€! Kas žalą paskui atlygins? Kadangi, pereinamasis mėnesis, išduodu “brangesnį” ir gaunu daug liaupsių🙂