Vaistininko užrašai

Džiaugiamės galintys pasitarnauti žmonijos labui, spausdindami galimybių pasus. Neatsidžiaugia ir valdžia, nepailstamai viena ranka dalindama nurodymus, kita ranka rašydama rašinėlius apie vaistinių svarbą ir reikalingumą, dėkodama už darbuotojų kantrumą, supratimą. Kad mes kantrūs ir supratingi, kartoti nereikia, patys puikiai žinome. Šiuo atveju, gal aktualiau būtų ne liaupsės, o kiti strateginiai veiksmai – spausdintuvų kasečių savalaikis pristatymas bei darbo jėgos papildymas. Dabar gi keturi laukia galimybių paso, o penktam stovinčiajam potencialiam pirkėjui, kuris nori pirkti vaistų, trūksta kantrybė ir jis išeina kitur… Ir tai ne išimtis, greičiau tendencija, o tu, žmogau, būdamas vienas, nelabai ką gali ir pakeisti. Žinoma, kažkada tai baigsis. Tačiau eilinį kartą pasitvirtina neginčytina tiesa – vaistinėje negali darbuotis vienas specialistas. Suprantu, kad mes esame patys pačiausi, kiečiausi, ištvermingiausi, tačiau nesame batų parduotuvė, kurioje vienas darbuotojas vienu metu gali suspėti pakonsultuoti du tris ir daugiau klientų. Nesvarbu, kad tenka konsultuoti plaukų dažų ar lūpdažių suderinamumo klausimais, dažniau, visgi, bandome suderinti naudojamus vaistus, todėl papildoma galva nepamaišytų 👱🏻‍♀️👱🏼‍♂️👩🏻‍🦱 Bet apie ką aš čia sapalioju 😮 Jeigu yra kolegų, kurie vieni dirbdami savo pagrindinį darbą dar ir vakcinuoti tuo pačiu metu sugeba, tai atspausdinti 50 galimybių pasų per dieną turėtų būti vienas juokas. Tiesa, žmonės vaistininką, matyt, vis tiek laiko stebukladariu. Kitaip juk neateitų su tokiais keistais prašymais:

– Laba diena! Gal pas jus galima pasidaryti antikūnių tyrimą? Suprantate, man reikia GERO atsakymo. Nu, tokio, su kuriuo visur galėčiau patekti. Nedarote? Gaila, bet pas jus vis tiek daugiau galimybių yra. Gal žinote, kur galėčiau neoficialiai pasidaryti, kad man išduotų dokumentą su teigiamu antikūnių kiekiu? Aš jums paliksiu savo telefono numerį, jei ką, pranešite man.

Toliau dar įdomiau. Ta pati diena, tik kitas klientas, palinkęs per visą prekystalį šnabžda vos ne į ausį:

– O jūs girdėjote apie galimybę gauti galimybių pasą, kad esi vakcinuotas, bet iš tikro – nevakcinuotas? Aš girdėjau, kad yra tokių savanorių, kurie sutinka vakciną gauti ne vieną kartą, vis kita pavarde, bet, žinoma, už tam tikrą mokestį. Pagalvojau, kad jūs tai tikrai žinote, kurioje vietoje galima rasti tuos savanorius. Vaistinėse  lankosi visokio plauko tipeliai, gal kokį kontaktą turite. Mūsų yra penki asmenys, tai paliksiu telefonuką, jei ką, paskambinsite.

Na, sakyčiau, įdomi patirtis. O ir žmonės tokie neeiliniai 🤕

Vaistininkas – viena iš labiausiai gerbtinų profesijų nuo pat jos atsiradimo ištakų. Tai patvirtina istoriniai šaltiniai ir grožinės literatūros kūriniai bei amžininkų liudijimai. Ar vis dar tuo tikite 🤔

Kiekvienais metais atsidaro po keliolika naujų vaistinių. Vadinasi, kažkam tai gana pelningas versliukas. Ne kartą teko girdėti viešai aimanuojančius krautuvininkus, kad jaučiamas didelis vaistininkų trūkumas (ypač kai buvo svarstomas farmakotechnikų egzistencijos klausimas). Tuomet jie garsiai šaukė, kad nėra kam dirbti, o mažesniuose miesteliuose vaistinėms iš viso gresia užsidarymas 😮 Tik niekas neišdrįso įvardinti tikrosios tiesos – ne vienus metus sunkius mokslus krimtęs aukštos kvalifikacijos specialistas nenori eiti dirbti už siūlomus grašius. Darbo sąlygos kardinaliai skiriasi nuo siūlančiųjų tą darbą – tikrai ne sėdėjimas minkštoje patogioje kėdėje. Anaiptol, darbas vaistinėje reiškia nuolatinį bėgimą, amžiną stresą ir įtampą,  išnaudojimą, patyčias, žeminimą, normalių savaitgalių ir švenčių neturėjimą, alkio jausmą ir pūslės pilnumą, narkomanų ir kitų neadekvačių personų keliamas grėsmes. Žinoma, šiame darbe netrūksta ir žavingų, malonių akimirkų, tačiau jos – tik asmeniškomis pastangomis susikurtas gėris. 

Taigi, kodėl krautuvininkas, atsidarinėjantis vis naujas vaistines negali pasiūlyti konkurencingos algos? Tokios, kuri atpirktų tas gana sudėtingas darbo sąlygas ir leistų suvokti, jog “Už tokį solidų atlyginimą galiu visa tai atlaikyti”. Dabar gi, visi lakstome po tuos tinklus, lyg pyzdukai jaujas padegę, vis tikėdamiesi, kad kažkur bus geriau… Geriau nebus. Nes gera ten, kur mūsų nėra 😇 Gera gali būti tik pradžia, o paskui – tas pats šūdas, tik kita diena. Čia kaip migruojant po mobiliojo ryšio paslaugų bendroves – kol esi vienoje, tai sąlygos tik blogėja. Bet užtenka tik išeiti ir po kurio laiko grįžti kaip naujam klientui 🤭, žiūrėk, ir sąlygos pagerėja, ir sąskaitos sumažėja, ir paslaugų padaugėja už tą pačią arba dar mažesnę kainą. Taip ir vaistinėse: senai dirbantiems lojaliems darbuotojams – trijų pirštų kombinacija arba riestainio skylė. Bet naujai ateinantiems – šviesesnis rytojus 💫 O kaip gi kitaip prisivilioti šviežieną? Reikia paminėti, kad norint prisivilioti/pervilioti darbuotojus iš kitų tinklų, skatinami ir senieji darbuotojai su pasiūlymu: “NORI GAUTI PREMIJĄ? REKOMENDUOK VAISTININKĄ, KURIS NORĖTŲ DIRBTI XXX VAISTINĖJE VISOJE LIETUVOJE IR GAUK XXX PREMIJĄ”. Premijos dydis – nelygu kuris tinklas teikia siūlymą. Suma varijuoja nuo 200 iki 500 EUR. Kaip visur, taip ir čia yra tam tikrų sąlygų. Viena jų – premija išmokama pasibaigus 3 mėn. bandomajam laikotarpiui. Pasirodo, kartais ir mes esame aukso vertės 💎

(Neišgalvotos kelių vaistininkų istorijos, sujungtos į vieną).

Ankstyvas rytas, kava išgerta, pats laikas pradėti darbus. Kompiuteris įjungtas, administracijos nurodymai, surašyti elektroniniu paštu, perskaityti, kai kurie iš jų – įvykdyti, spausdintuvas naujais popieriaus lapais papildytas ir paruoštas galimybinių pasų spausdinimui, kraujospūdžio matavimo aparatas įjungtas, patalpos išdezinfekuotos, vadinasi, vaistinė dienos darbams pasiruošusi.

Dažną rytą, dar nespėjus praverti durų, lankytojai jau trypčioja, nekantraudami nusipirkti kaukių, dezinfekcinio skysčio ar pleistriukų. Taigi, pradedame suktis lyg voverės rate.

– Tris kaukes. Dvi įprastas, vieną kitokią.

– ? O kuri yra kuri?

– Dvi mėlynas, o vieną – ne.

– Tai tą vieną – žalią?

– Ne, žalia – įprasta. Man reikia juodos.

xxx

– Galite greičiau suktis? Koks skirtumas, kokios spalvos kaukės, čia ne koks kaukių balius jums. Man reikia galimybių paso. Atspausdinsite? 

– Be abejo 🙂

– Stokite į eilę. Čia daug kam to paso reikia, – pasigirsta pikti balsai eilėje.

– Negaliu, labai skubu.

– Visi mes čia skubame.

xxx

– Pažiūrėkite mano čekį, man atrodo, jūs nuolaidos nepaskaičiavote!

– Parodykite, tuoj pažiūrėsiu 🙂

xxx

– Gal vandens galite įpilti?

– Žinoma, tuojau 🙂

xxx

– Man kojinė suplyšo. Gal galima pas jus užeiti pasikeisti?

– Masta man, prašau.

– ???

– Neaiškiai pasakiau?

– Gal Mastu žvakutės nuo hemorojaus?

– Ne, man Masta reikia.

– Tai ką gydotės?

– Nu ten toks vaistas, Masta parašyta.

– Tai gal Mastodynon, moterims?

– Ne, ne. Nuo aukšto kraujo spaudimo.

– Tai gal Moxonidin?

– Taip, taip. Juk tokį pavadinimą ir sakiau.

– 😮🤭

xxx

– Ką nors rūgščiai nuimti.

– Ar ilgalaikė problema, pastoviai naudojate kažką, ar momentinis diskomfortas?

– Ne, ne.

– Kas ne, ne? Ar jau naudojote vaistus anksčiau? Kokiam pavidale, kramtomos, čiulpiamos ar ryjamos tabletės, kapsulės, skystis?

– Parodykite, ką turite.

– Tai turime daug preparatų. Sukonkretinkite problemą ir apibūdinkite skausmus. (Parodau keletą pakuočių vaistų).

– Oi, ne. Ne tokia dėžutė. Cinko man reikia.

– Tai rūgštims mažinti jau nereikia?

– Ne. Man reikia cinko miltelių.

– Tokie? (Rodau vieno gamintojo cinką miltelių pavidale).

– Ne, ne.

– Tai kokio jūs norite?

– Kepenims man reikia. Kepenys gamina cinką…

– Hmm, įdomu. Iki šiol žinojau, kad  kepenyse gaminasi ir išsiskiria tulžis. Taip pat kepenys pašalina tai, kas nereikalinga, atlieka apsauginę funkciją, kontroliuoja cholesterolio, kai kurių hormonų ir kepenų fermentų kiekį…

– Žinau, žinau. Bet nuo to laiko, kai jūs mokėtės, medicina smarkiai pasistūmėjo į priekį.

– 🥴 Supratau. Tai sakote jums reikia cinko miltelių kepenims?

– Gerai supratote, cinko miltelių kepenims.

– Gal tokie? (Parodau miltelius Hepa-Merz kepenims, bet tikrai be cinko😀).

– Taip, taip. Šitie.

Na, pavadinimas tai jau tikrai labai panašus į Zn 🙄.  Čia jau ne dešimtas hemorojaus lygis, bet visiškas jo išsiveržimas ☄️

Dar vieni metai, dar vienas rugsėjis, dar viena (o gal ir ne🤔) pandemijos banga. Jeigu vis dėlto, jos neišvengsime, tai bus jau ketvirtoji 😕 Greitais tempais didėjantis užsikrėtusiųjų skaičius ir pandemijos padariniai kol kas nesustabdė moksleivių kelionės (ne virtualios) į mokyklą, tačiau niekas nežino, kaip ilgai tuo džiaugsimės. Nuotolinis mokymas (-is) išvargino ne vieną, tačiau labiausiai pakenkė socializacijai. Nėra taip paprasta nuotoliniu būdu išugdyti asmenybę, kuri gebėtų prisitaikyti sparčiai besikeičiančioje visuomenėje. Manau, kad visos mokymo įstaigos tinkamai pasiruošė gausiems lankytojų srautams iki minimumo sumažindamos užkrato grėsmę, todėl tikėkimės, kad pernykštis scenarijus nepasikartos 🦠 Taigi, sveikinu visus moksleivius ir studentus bei jų mokytojus ir dėstytojus su NAUJA PRADŽIA 🖋📒

O apie tai, ką visiems teko išgyventi praėjusiais metais, lai primena tik labai gražus rašinėlis, kurį perskaičiau tuomet, kai pandemija sukaustė visą pasaulį: 

“Aš užmigau vienokiam pasaulyje, o atsibudau kitame. Disnėjus staiga nustojo būti pasakišku. Paryžius – jau nebe romantiškas miestas, Niujorkas – jau nebe svarbiausias didmiestis, Didžioji Kinijos siena – jau nebe tvirtovė, Meka – tuščia. Apsikabinimai ir bučiniai tapo ginklais, o nelankymas tėvų ir draugų rodo, kaip smarkiai juos mylim. Tu staiga supratai, kad valdžia, pinigai ir grožis nieko nereiškia ir jie nesugebės tau duoti taip reikiamo deguonies. O Žemė ir toliau gyvena. Ir tampa vis gražesnė. Ji tik uždarė mus, žmones, narveliuose. Galima pagalvoti, kad ji sako:

– Jūsų čia gali ir visiškai nebūti. Oras, žemė, vanduo ir dangus puikiausiai apsieina ir be jūsų. Ir kai pagaliau jūs galėsit išeiti iš savo narvų, visiems laikams atminkite: jūs čia tik SVEČIAI, bet ne ŠEIMININKAI.”

Darykime išvadas.

Klientai

– Na ir dienelė šiandien prasidėjo “nuotaikingai” – nuėjau į polikliniką pas akių specialistą ir urologą, tai per valandą per abu galus “padarė” – ir akis, ir užpakalį pakrapštė 🙄

– Man reikia Trichopol tablečių. 

– Reikia recepto.

– Kokio dar recepto? Pomidorus laistysiu nuo parazitų.

– Vis tiek reikia recepto.

– Tai juk receptus rašo, kai vaistus skiria žmonėms, o čia – pomidorai.

– O gal kitą kartą paprašysite Xanax tablečių agurkams laistyti 😀

Slapti pirkėjai

Karantino metu iš administracijos gavome puikią žinią: Vaistinėse sustabdytas klientų aptarnavimo tyrimas. Papildomai informuojama, jog laikinai stabdomas mentorių projektas ir mentorių vizitai į vaistines yra atšaukiami. Taip visi džiaugėmės, galvojome, jog pagaliau esame patikimi darbuotojai ir mūsų nereikia TIKRINTI, tačiau skaudžiai klydome. Nepraėjo ir metai, kaip tie maži niekšeliai vėl atsliūkino 🥴

Ištrauka iš slapto pirkėjo anketos:

“Kai atsakiau, kad lojalumo kortelės neturiu, vaistininkė nepasiūlė jos įsigyti.”

“Vaistininkė atsisveikino fraze VISO GERO, nieko malonaus man nepalinkėjo.”

O ką turėjau palinkėti? Gero kelio ar linkime pasveikti 🧐

Nieko asmeniško. Tai tik biznis

Rinkodaros, marketingo ar dar koks, atliekantis tą pačią funkciją skyrius nuolat stengiasi apie save priminti, kad toks egzistuoja ir yra labai svarbus mūsų kasdieniame gyvenime:

“Konkurentams pradėjus komunikaciją senjorų kategorijai, prašau vaistinėse ant lentynų pakabinti akcijos SENJORŲ PUSDIENIS vėliavas.”

“Primename, kad xxx vaistas nuo xxx bus nekompensuojamas. Pasistenkite likučius išparduoti, ką dar turite vaistinėse.”

Taigi, kai reikia planuoti vaistinės likučius, niekas neklausia, ar tau reikia to vaisto tiek, ar nereikia visiškai – tiesiog paima savo nuožiūra marketingas ir atkrauna prievartiniu būdu. Tačiau, kai rinkoje įvyksta pokyčiai, vaistinės, o ne marketingo pirdžiai turi pasirūpinti, kad nepageidaujamų vaistų vaistinėje neliktų 🙅🏻‍♂️

Karantinas

“Siekdami sumažinti grūstis vaistinėje nutraukėme bet kokią reklaminę komunikaciją per išorinius kanalus (televizija, radijas, internetinė erdvė ir vaistinių A1 plakatai), bet remdamiesi patikslintu vyriausybės raštu, plakatus ir visą siųstą reklaminę medžiagą vaistinės viduje mes galime toliau pasikabinti/ išstatyti kaip ir kiekvieną mėnesį.”

Taip mąstė rinkodaros asai.

”Na nepykit, bet pasakysiu, tikrai nustebau, pamačius tiek lapų naujų akcijinių kainų, na turėkit jūs nors kiek supratingumo ir užjautimo tiems savo darbuotojams vaistininkams, konsultantams, kurie ir taip atlaiko padidintą klientų srautą ir dar visomis priemonėmis. Jeigu galvojat, kad labai lengva ir paprasta su tom kaukėm, respiratoriais, akiniais ir pirštinėm dirbt, kainas karpyt ir jas dėliot, tai labai klystat. Kiti savo veiklas sustabdo, o čia karavanas eina, ligos karantinas ar dar kas nesvarbu, svarbiausia akcijos ir nuolaidos.”

Taip pasisakė vieno tinklo vaistininkė, kalba netaisyta.

Šie du monologai puikiai parodo, kad vaistinių darbuotojai ir viršūnėlės, sėdinčios administracijoje – tai dvi atskiros planetos, judančios savo orbitomis, sukančios ratus šalia, bet niekada nesusiliečiančios 🌓

Kas paneigs, jog gyvenimas yra nesąžiningas, bet vis dėlto, labai geras 🙂 Su nesąžiningumu susiduriame gana dažnai ir gana įvairiose vietose. Kadangi didžiąją savo laiko dalį praleidžiu vaistinėje, čia pirmiausia ir pamatau visas suktumo užuomazgas. O kiek dar jų pripasakoja klientai, kurie nesąžiningo  elgesio apraiškas patiria kitose vaistinėse ir ateina pasiguosti…

Kaip žinia, visi vaistinių tinklai garsiai skelbia apie aukštą aptarnavimo lygį ir nuolatinį rūpinimąsi savo klientais. Tačiau savo lozunguose minėdami sąžiningumą ir atsakingumą, deja, ne visada būna nuoširdūs.

Na, kad ir toks pavyzdys, nepuošiantis nei darbdavio, nei darbuotojo. Moteris norėjo nusipirkti vieną lapelį receptinių vaistų nuo aukšto kraujo spaudimo. Kadangi dabar atostogų metas, atostogauja ir jos šeimos gydytoja. Tai lyg ir neturėtų būti kliūtis likti be svarbių vaistų. Juolab, kad ir sveikatos apsaugos ministerija numatė tokius atvejus, todėl įpareigojo vaistines parduoti minimalų kiekį receptinių vaistų (žinoma, ne psichotropų ir antibiotikų), prieš tai įsitikinus, jog žmogus vartoja tuos vaistus nuolat. Tai nesunkiai leidžia padaryti e-sveikatos sistema, kurioje išlieka visi ligonio gydymosi etapai ir vaistų paskyrimai. Svarbu tik, kad ta sistema reikiamu momentu nesušlubuotų (kaip dažnai būna). Tačiau net ir nepavykus prisijungti, kiekvienas dėmesingas vaistininkas pirmiausia stos į žmogaus, o ne biurokratų pusę ir parduos tas nelemtas 10 tablečių.  Beliks tik užregistruoti pirkėjo duomenis, kaip mus įpareigojo dar A. Veryga. Tačiau net ir labai gerą idėją galima lengvai nužudyti, kaip ir labai gerą teisės aktą blogai pritaikyti 🤨 Neminėsiu vaistinių tinklo, nes nežinau, ar tai darbuotojo, ar administracijos “dėka” buvo taip gražiai “sužaista”. Kaip pasiguodė klientė, vaistininkė vaisto parduoti nesutiko, pareiškusi, kad reikalingas receptas. Tačiau pasiūlė sandėrį: “Jeigu pirksite papildų pakuotę, tada jums parduosiu ir vaistų”. Va taip! Ir moteriškė nusipirko ir vaistus, ir papildus. Taigi, krautuvininkų šūkis “MES PADEDAME ŽMONĖMS BŪTI SVEIKESNIAIS IR GYVENTI GERESNĮ GYVENIMĄ” visiškai sutampa su veiksmais.

Kitas vaistinių tinklas didelėmis raidėmis rašo, jog “RŪPINDAMIESI JŪSŲ GYVENIMO KOKYBE IR SVEIKATA, TOLIAU TAIKOME JUMS NUOLAIDAS”. Tačiau atėjus į vaistinę paaiškėja, kad nuolaidos galioja tik turintiems lojalumo kortelę (ne visi pamato smulkiomis raidelėmis surašytą netrumpą informaciją skelbimo apačioje). Bet jeigu žmogus neturi tos stebuklingos kortelės, ar šio vaistinių tinklo administracijai jau neberūpi to žmogaus sveikata ir jo gyvenimo kokybė 🧐