IN VINO VERITAS – Vyne teisybė
Jeigu pagalvojote, kad skatinsiu alkoholio vartojimą, tai suklydote ?
Noriu tik pasidalinti T. Meko mintimis iš jo naujos knygos „Senoji vaistininkystė”. Šis žmogus yra nuostabus dėstytojas, puikus specialistas ir senosios vaistininkystės žinovas ?
Taigi, radau įdomių dalykų, kurie, manau, sudomins ir kažką iš jūsų.
Ar tikrai vyne yra nugrimzdusi teisybė, nežino niekas, tačiau, kad vynas buvo vaistas, neverta abejoti.
Viduramžių vaistinės rūsiuose stovėjo raudonojo ir baltojo vyno statinės. Dažnai skiriamu vaistu tuomet buvo vaistingųjų augalų užpiltinės vynu. Gydymui buvo vartojamos kelios vyno rūšys ir visos jos turėjo savo vietą vaistinės rūsyje.
XIX a. vynas buvo vartojamas gydomiesiems ir dietiniams tikslams. Į vidų vynas buvo skiriamas po arbatinį ar valgomąjį šaukštą, kas dvi- tris valandas (sergant difteritu ar šiltine). Sergant cholera, kas pusvalandį buvo patariama išgerti šampano. Pati veiksmingiausia priemonė rachitui gydyti – 3x per dieną išgerti po arbatinį šaukštelį Tokajaus vyno. O raudonasis prancūziškas vynas gydė mažakraujystę; pašildytą su cinamonu skirdavo viduriuojant.
Vynas naudotas ir kaip išorinis vaistas. Juo buvo skalaujamos dantenos sergant skorbutu, įtrinama, plaunama, daromos vonios, dedami kompresai. Vynas buvo švirkščiamas (sergant gonorėja) ar daromos inhaliacijos.