Vaistininko užrašai

Protingas ėjimas – pabranginti tą vaistų grupę, kuri yra naudojama kasdien. Nors ir keliais ar keliolika euro centų, bet jei tų vaistų per dieną nuperkama daug, tai per kelis šimtus vaistinių išeina visai neblogas rezultatas.

Visų vaistų ir papildų kainų atsiminti neįmanoma. Kad jos pasikeitė, pamatome, kai mėnesio pradžioje spausdiname akcijines kainas. Kadangi etiketėje viena kaina būna perbraukta ir šalia parašyta akcijinė, tada ir sužinome, kad ta perbraukta jau gerokai didesnė, nei senoji lentynoje. Tada jau žinai, kad mėnesio gale, kai baigsis akcijos, reikės vėl iš naujo spausdinti naujas kainas, nes jos neatitinka tikrovės. Aišku, kol galioja nuolaida, žmonės perka, nes kaina – viliojanti. Pasibaigus akcijai, ta kaina atrodo labai jau bauginančiai ? Bet pamažu ir prie to priprantama.

Bėda, kai nesužiūrime ir nepakeičiame kainų. Tada, kai pirkėjas klausia, kiek kainuoja – žvilgteli ir pasakai. O kai jau besiruošiančiam pirkti nuskenuoji ir kompiuteryje pamatai, kad kaina skiriasi 1€, 2€ ir daugiau, tada nežinai, kaip suktis. Vieni būna tolerantiški ir nieko nesako, kiti – atsisako pirkti, treti – pyksta ir vadina apgavikais ir aferistais. Gerai, kad tų pirmųjų pasitaiko daugiau ?

O tų kasdienių prekių kainas žinom jau mintinai. Populiariausios – visos spiritinės tinktūros ir ekstraktai. Tikriausiai nebuvo nei dienos, kad niekas nenupirktų buteliuko šio gyvybės eleksyro ?

Taigi, klientui pasiteiravus, kiek kainuoja lašai, atberiu kaip žirnius mintinai žinomą kainą. Bet nepagalvoju, kad ji gali būti pasikeitusi. Laimė, žmogus nesureikšmino ir viskas baigėsi gerai. Bet kai buteliukas pabrangsta 5-15 centų, jautiesi kaltas, kai kasdieną perkanti lašus močiutė žiūri į tave, kaip į tautos priešą ir prašo dar kartą pakartoti kainą. Ir tas kaltės jausmas tavęs dar ilgai neapleidžia, nors, tikriausiai, kaina pakilo ne tik mūsų vaistinėje, bet ir kitose. Tiesiog, esi pirmas žmogus šioje ilgoje grandinėje, kuriam tenka priimti visą pyktį ir nesusipratimus.

Skaityti toliau »

Iš jūsų atsakymų matau, kad kai kuriems vis dar pavyksta nusipirkti antibiotikų be recepto. Nežinau, kaip jums tai pavyksta ?, ir kodėl jums jų prireikia, tai nėra gera praktika. Turite žinoti, kad tik gydytojas pasakys, ar jums tikrai verta juos naudoti. Neignoruokite gydytojų ir neužsiimkite savigyda ?
P.S Kviečiu sudalyvauti naujoje apklausoje apie „rusiškus vaistų kioskelius” ?

Nesvarbu, kad nuo ankstaus ryto pliaupia lietus, vaistinėje vis tiek vyksta judesys. Smagu, kad mes reikalingi?, liūdna – kad dažnai perkama ne tai, kas tikrai reikalinga ? Bet taip buvo, yra ir bus.

Nepamirškime, kad gydantis vaistais visada reikia pasverti gydymo naudą ir riziką. Kartais būna taip, kad parėjęs namo, ligonis perskaito vaisto anotaciją, išsigąsta ir nesiryžta vaisto vartoti. O jeigu alkoholio gamintojai privalėtų ant kiekvieno butelio išvardinti visas mokslui žinomas jo vartojimo rizikas, gal pavyktų kiek sumažinti alkoholio vartojimo mastą ? ? Bet kaip tada elgtis su spiritinėm tinktūrom, ekstraktais ir kitais spiritiniais vaistais?

Turiu tokią moterėlę, kuri 2-3 kartus per savaitę nusiperka pora širdies lašų buteliukų ir valerijono tinktūros. Ateina jau su lengvu „kvapeliu”, atrodo ji – su kiekvienu kartu vis prasčiau ir bijau, kad lašų išgeria daugiau, nei nurodyta anotacijoje. Bet neparduoti aš neturiu teisės, o žmogus degraduoja…

Dėl to „daugiau”, tai pasakysiu, kad daugelis ligonių linkę savarankiškai dozes padidinti iki neleistinų. Kai bandai paaiškinti, kad tai yra nesaugu, atkerta – kuo daugiau jų (vaistų) naudoju, tuo man geriau veikia, o su viena tablete nėra čia ką žaisti. Va taip ?

Kiekvienas žmogus yra individas, asmenybė , o jo poelgiai kartais būna nesuprantami net jam pačiam ? Todėl stengiamės per daug nesistebėti tom įvairiom saviraiškos formom ?

…gyveno kartą žmogus, kuris naktį šlapindavosi į lovą. Gydytojas išrašė jam raminamųjų vaistų. Pacientas pas gydytoją daugiau nebesirodė. Po kiek laiko gydytojas, atsitiktinai sutikęs jį, paklausė, ar jis vis dar šlapinasi į lovą. „Taip,- patenkintas atsakė pacientas. Tik dabar manęs tai nebejaudina”.

Skelbiama, kad amerikiečiai sunaudoja labai daug raminamųjų/migdomųjų vaistų. Kartą paskaitoje apie vaistus buvo parodyta skaidrė: prie sudegusio namo stovi besišypsanti šeima. Lektorius paaiškino, kad žmonės iš tikrųjų šypsosi, nes sudegęs namas – tai ne pasaulio pabaiga. Tai – naujo gyvenimo pradžia. Ir pridūrė: bet tai ne lietuvių šeima, čia vienos iš Amerikos valstijų gyventojai. Nes Lietuvoje – nebent kaimynas šypsotųsi tokioj situacijoj (bet gal ir mes jau keičiamės?). O raminamųjų/migdomųjų vaistų lietuviai taip pat sunaudoja nemažai.

Skaityti toliau »

Turbūt kiekvienas iš mūsų esam susidūrę su knarkimo sukeltomis bėdomis. Vieni tai jaučia kasnakt, kai šalia gulintis „pučia į ūsą”, kitiems teko tai pajusti ligoninėse, kelionėse ar sėdint neįdomioje paskaitoje (būna ir taip ?).

Ir kaip mes elgiamės su „auka”? (auka, nes jai dažniausiai kliūna).

Visi skirtingai ir pagal nuotaiką. Žadinam gražiai (su bučiniu), bet dažniausiai tai neveikia ? Tada prašom gražiuoju. Dažniausiai – irgi neveikia (nes, paprasčiausiai, negirdi). Kartais – šaukiame, nes trūksta kantrybė (tuo labiau, kad keltis reikės už poros valandų) – suveikia, bet trumpam. Jei triukšmadarys prasikaltęs – įspiriame (ir ne kartą). Deja, bet suveikia irgi ne ilgam. Bandom ridenti ant šono. Bet kartais tai – misija neįmanoma! O ką daryti, kai ir ant šono gulint knarkia? Užkemšam nosį ? (trumpam). Suveikia, bet irgi trumpam. Tada visais šventaisiais prisiekinėjame, kad iš pat ankstaus ryto lėksime į vaistinę. Arba, užrašysime savo artimą žmogų vizitui pas gydytoją. Arba, kraustysimės į kitą kambarį ?

Siūlyčiau antrą variantą, nes vaistinėje nieko efektyvaus negausite (visos naujovės, kurios staiga atsiranda rinkoje, taip pat staiga ir pradingsta). Greičiausiai, dėl neefektyvumo ir brangumo. O pas gydytoją svarbu apsilankyti, kad nustatyti knarkimo priežastį. Nes knarkimas yra didelis diskomfortas ne tik šalia esančiam, bet ir pačiam tylos drumstėjui. Nekalbu apie mėlynes, likusias nuo spardymo. Be jų dar išlieka ir nuovargis po neproduktyvaus miego, irzlumas, neretai vargina galvos skausmai, mažėja darbo našumas. Taip pat yra grėsmė gyvybei, jei sergate miego apnėja. Sergant šia liga protarpiais ar beveik visiškai nutrūksta kvėpavimas.
Todėl, pirmiausiai, ką jūs turite padaryti, tai nueiti pas ausų, nosies ir gerklės gydytoją, nes nemaža dalis knarkiančiųjų serga įvairiomis viršutinių kvėpavimo takų ligomis. Vaikus reikia tirti ir gydyti dėl adenoidų bei lėtinio tonzilito.

Knarkimo tikimybę padidina visi sutrikimai (įgimti ar įgyti), dėl kurių susiaurėja viršutiniai kvėpavimo takai (didelis liežuvis, nosies polipai, iškrypusi nosies pertvara, padidėjusios nosies kriauklės, apatinio žandikaulio struktūra, nosies gleivinės paburkimas dėl slogos) ir sutrinka normalus kvėpavimas. Nutukimas ir migdomųjų vaistų, alkoholio vartojimas – taip pat yra rizikos veiksniai.

Skaityti toliau »