Vaistininko užrašai

Vaistinėje apsilankė vienos vaistų ir papildų firmos atstovas. Kaip ir visi kiti, jis labai norėjo matyti savo papildus kuo arčiau pirkėjų akių, tačiau, juk vaistinė – ne guminė, o ir demonstracinių lentynų skaičius ribotas. Taigi, žodis po žodžio, išsakėme vienas kitam pastabas ?

Atstovas (A) – Laba diena, kaip sekasi?
Vaistininkas (V) – Puikiai.
A. – O kaip su mūsų produktais? Nematau lentynose.
V. – Štai čia xxxx, o čia xxx, kiti – stalčiuje. Ką dar norite pamatyti?
A. – Na, būtų gerai, kad iš stalčiaus padėtumėte ten, kur labiau matoma.
V. – Nebūtinai perkama geriau tas, kas labiau matoma.
A. – O jūs nepamirštate pasiūlyti? Nes čia labai geri produktai.
V. – Visi jūs taip sakote. O pats ar tikite tuo, ką sakote? Ar naudojate tuos labai gerus produktus?
A. – Na, naudoju kelis.
V. – Ir ką pajutote?
A. – Nervai susitvarkė, ir šiaip geriau.
V. – O gali būti, kad ne nuo papildų?
A. – Nežinau
V. – Tada ir nespėliokime. Mano nuomonė apie papildus yra kitokia, todėl dėl jūsų aš dirbti kitaip nepradėsiu. Pas mane ateina pastovūs klientai, kurie tiki mano žodžiais ir pasitiki manim, todėl jų neapgaudinėsiu ir nesuteiksiu jiems vilties, kad nuo xxx, ar kito xxx jie pasveiks ir problemų neliks.
A. – Tai ką, jūs jiems neparduodate papildų, jeigu jie prašo ??
V. – Žinoma, kad parduodu. Jei žmogus nusprendė, kad jam reikia, kokia gali būti kalba? Tačiau nematau prasmės siūlyti menkos vertės ir abejotino veiksmingumo gaminį ir dar garantuoti, kad jis veiks efektyviai. Jūs, manau, taip pat norite gauti patikimą informaciją apie kokią nors jus dominančią prekę ir tikitės, kad taip ir bus, jūsų neapgaus. Man taip pat klientai yra svarbūs ir aš visai nenoriu, kad kitą kartą atėję į vaistinę, jie kaltų mane prie sienos už tai, kad jiems vis dar blogai. Skaityti toliau »

Dalis medikų mano, kad mobiliojo telefono skleidžiamos radijo bangos yra kenksmingos, ypatingai vaikams. Daugelyje nepriklausomų tyrimų buvo nustatyta, kad šios bangos padidina riziką susirgti smegenų vėžiu. Populiarioje spaudoje pasirodo nemažai straipsnių šia tema. 2011 m. pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad dažnas naudojimasis mobiliuoju telefonu padidina riziką susirgti vėžiu. Kai kurie gydytojai mano, kad mobiliųjų telefonų naudojimas yra pavojingesnis nei rūkymas.

Bet šį kartą ne apie draudimus, norėjau šiaip pagąsdinti jus ? Pakalbėkime apie situacijas. Na, kad ir vaistinėje.

Ateina senučiukė į vaistinę. Perka vaistus, bet neturi nuolaidų kortelės. Pasiūlau įsigyti. Padedu užpildyti anketą. Pildau amžių: gimimo metai 1926. Kai priartėju prie grafos – telefono numeris (mobilus arba laidinis), paklausiu, ar įrašyti telefoną, jeigu tokį turi (visgi 91 metai). O ji sau ramiausiai padiktuoja mobiliojo numerį ? ir sako:

– Dabar be šio aparato nei žingsnio.

Galvoju, o kaip seniau išsivertė be jo? Bet, matyt, laikai tokie – naujųjų technologijų atėjo.

Viskas gerai su tais aparatais, tik su naudotojais ne visada būna gerai. Kartais, kai daugiau žmonių susirenka vaistinėje ir kuris nors klientas pradeda šnekėtis telefonu, tai mes visi likusieji būname priversti klausytis pokalbio kartu. Nes dažnu atveju per triukšmą nepavyksta susišnekėti su pirkėjais. Tada kantriai laukiame, kol baigsis pokalbis, tada padėkojame, kad jau baigė ir mes toliau galime bendrauti ?

Būna ir kitaip. Pradedu šnekėtis su pirkėju, o jam suskamba telefonas. Skambučių būna visokių: ir svarbių, ir nelabai, todėl negaliu teisti žmonių dėl jų elgesio. Kiekvienas elgiasi pagal savo išprusimą. Vakar atėjusiai moteriškei (~65m) suskambo telefonas, kai ji ruošėsi pirkti. Ji atsiliepė ir tiek įsijautė į pokalbį, kad užsimiršo ir laike, ir erdvėje. Aš stovėjau prieš ją, stebėjau ir prievartiniu būdu klausiausi, kaip ji tauškia: apie viską – vaikus, anūkus, politiką, televizijos laidas, kainas (nes pasisakė, kad vaistinėje dabar stovi), sodą, orą ir t.t. ir pan. Man nusibodo klausytis svetimų tauškalų, taigi, paėjau į šalį. Praėjo 5 minutės, ji vis dar šaukė į ragelį, neužleisdama savo pozicijų nuo kasos. Galvoju, kai ji baigs kalbėti, aš iš karto neprieisiu, duosiu ramiai pagalvoti, ko jai reikia, o, pagaliau, padėti susiprasti, kad taip elgtis yra nemandagu. Ir ką sau manote. Ji baigė pokalbį ir pradėjo šaukti (iš karto net nesusigaudžiau, kad man, galvojau, kad ji vis dar kažkam šneka):

Skaityti toliau »

Prabėgo tik viena savaitė, o apie žmonių nuotykius vaistinėje jau vėl galima rašyti nesustojant. Kartais atrodo, kad man dažniau tenka bendrauti ne ligų ir negalavimų temomis, bet išklausant keistas ir linksmas gyvenimo istorijas ? Kadangi rutinos nemėgstu, tokie pokyčiai – tik į gera. Svarbu yra tik mokėti atsiriboti nuo svetimų problemų ir nepradėti gyventi kitų gyvenimo. Bešališkai galiu vertinti tik tai, kas manęs betarpiškai neliečia ?

Važiuojant į darbą, kaip įprasta, junginėjau radijo stotis ir ieškojau kažko gerai nuteikiančio. Bespaudant mygtukus, išgirdau pagyvenusios moterytės balsą, kuri prisiskambino į eterį ir paprašė sugroti dainą:

Man labai patinka Oginskio Polonezas, prašau man jį sugroti. Žinokite, aš net savo artimųjų paprašiau, kad kai numirsiu – man jį užleistų…

Ir išgirdau tą muziką, kuri buvo tokia maloni mano ausims, jog trumpam užsimiršau, kad vairuoju, ir kad, aplamai, važiuoju į darbą ?

Na, o darbe pasijutau visai ne kaip vaistinėje. Įžengė senjoras ir tarė:

– Man reikia skruzdžių rūgšties bitėms.

– Kad mes turime tik skruzdžių spiritą žmonėms.

– Bet man nereikia spirito, aš jo pats turiu. Man reikia skruzdžių miltelių bitėms.

– Tai gal džiovintų skruzdžių susimalkit, bitėms tiks ?

– Hmm…bet jeigu jūs neturite, tai kur man tada nusipirkti?

– Tai gal jums reikėtų užeiti į specializuotą parduotuvę, kur prekiaujama „bičių reikalais„? Yra gi bitininkų parduotuvėlių.

– Gal ir gerai sakot, bet aš galvojau, kad vaistinėje tai viską gausiu.

– Bet čia juk ne veterinarinė vaistinė, o žmonių.

– O bitės dar geriau nei žmonės!

– Nežinau, neauginu, gal ir geriau. Todėl ir vaistų joms neturime ?

Tada kurį laiką dirbu pagal specialybę. Kai moteriškė jau apsipirko, ko jai reikėjo, taria:

Skaityti toliau »

Du politikai vaikšto sostinės gatvėmis. Vienas sako:

– Pažvelk į šias kainas: kelnės – 4€, švarkas – 5€, o kostiumas – 7€. Štai kaip sėkmingai mūsų valstybė juda į priekį.

– Klausyk, čia juk cheminės valyklos vitrina, – sako kitas.

Čia tik anekdotas, bet kas žino, ar jis nesukurtas, remiantis tikrais įvykiais ? Nes valdžios mąstymas daugeliu klausimu yra panašus.

Apie aukštas vaistų kainas jau prirašyta tiek, kad net neįdomu skaityti, bet dar kartelį trumpai paliesiu šią aktualiją. Didžioji diskusija vyksta dėl kompensuojamų vaistų kainų, bet didžiąją vaistinės pirkinių krepšelio dalį sudaro ne kompensuojami, o, atvirkščiai, nereceptiniai vaistai nuo įvairių skausmų, peršalimų ir uždegimų, taip pat papildai. Apie tai šį kartą ir pakalbėsiu.

Kas liečia papildus, žinoma, galima nepirkti, bet daugelis senjorų nelabai ir supranta, kad perka papildus, nes daktarai užrašo ant lapuko, ką nusipirkti papildomai, o gydytojo žodis yra šventas daugeliui. O ir įsitikinimas, kad jei nesugersi, kas liepta ar rekomenduota, vis dar yra gajus. Taigi, kur link aš suku? Ogi niekur. Nes kiekvienu atveju ką pirkti, o ko ne – sprendžia pacientas. Aš tik galiu profesionaliai paaiškinti, kas parašyta, kur yra vaistas, kur – papildas, o kur- medicinos prietaisas ir ką, galų gale, yra geriausiai pasirinkti. Taip susidarysite optimalų pirkinių krepšelį. Deja, ne visada tai pavyks. Nes vaistinių darbuotojai, kaip žinia, turi būti ne tik puikūs specialistai, bet ir geri pardavėjai, kuriems „rekomenduojama” įsiūlyti kuo didesnį pirkinių krepšelį, kuris įtakoja ir didesnę algą. O pirkdami daug ir ne visai reikalingų prekių, tikrai nesumažinsite minėtų prekių kainų. Nes tai rinkos dėsnis – yra paklausa, bus ir pasiūla, jei perka už tokią kainą, pirks ir už didesnę, nes prekė turi paklausą. Kodėl nelaikyti aukštų vaistų kainų ir kartas nuo karto dar šiek tiek jas kilstelėti, jei žmonės, nors ir bambėdami, bet perka? Galiausiai, tuos pabambėjimus girdime tik mes, dirbantys vaistinėse, o į viešumą iki karštų diskusijų dažniausiai iškyla tik kompensuojamų vaistų problema. Ir tie nuolat TV ir spaudos reklamose šmėžuojantys nereceptiniai vaistai ir stebuklingi papildai nuo visų ligų ir toliau nesustojamai brangsta. Ir vis tiek juos perka. O kaip nepirks, jei garsus aktorius ar aktorė, o dar geriau gydytojas taip įtikinamai pasakoja apie staiga išnykusius skausmus? Dabar intensyviai per visas įmanomas priemones reklamuojamas gelis sąnariams Flexiseq. Atsiradęs rinkoje jis jau anksčiau, bet dabar, matyt, reikia vėl priminti apie šį stebuklą. Ir patikėkite, reklama veikia puikiai! Tik kaina nereali. Kaip ir daugelio kitų. Ilgą laiką laikėme tik vieną egzempliorių, taip sakant, dėl kvapo. Nes kol neturėjom, žmonės triukšmavo, kad negali nusipirkti. O dabar triukšmauja, kad negali įpirkti ? Sako:

– Duokite man tą stebuklą.

– Prašau, 29€ ir…centų.

– ???!!!

– Bet gi stebuklai neįkainuojami ?

– Tai pasilikite tą stebuklą sau! Jau visai, žiūriu, sąžinės neturite!

Sąžinės aš dar tikrai nepraradau, ją prarado kiti. Tie, kurie tokią kainą nustatė. Žinote, kai girdžiu ką nors dūsaujant, kad gyvenimas yra sunkus, visada paklausiu: „Palyginus su kuo?”
Skaityti toliau »

Smagu matyti, kad nerizikuojate savo sveikata. O tiems, kurie dvejoja rizikuoti pirkti papildus ar vaistus internetu neaiškiuose portaluose ar ne, siūlau perskaityti tikrą istoriją.

Prieš kelis mėnesius į vaistinę buvo užėjusi jauna mergina. Ji buvo labai sutrikusi, susijaudinusi, prašė kokių nors nereceptinių raminančių vaistų. Nusipirkusi prasitarė, kad važiuoja į draugės laidotuves, o vaistai – tos buvusios draugės mamai. O mirė draugė nuo vaistų ar papildų lieknėjimui, kuriuos užsisakė internetu, gyvendama Anglijoje. Nežinau, kiek laiko ji gėrė tuos nuodus, bet faktas, kad į Lietuvą grįžo ne tokios būsenos, kokios išvažiavo ? Labai liūdnas atvejis. Tačiau, mes visi esame savo likimo kalviai, todėl būkime protingi ir neabejingi sau ir kitiems.

P.S. kviečiu sudalyvauti naujoje apklausoje apie vaistų prekiavimą ne tik vaistinėse.

Vieno Lietuvos dienraščio žurnalistė, atstovaujanti sveikatos puslapiui, pernai rašė:

Šiandien norėčiau būti ne žurnalistė, nors labai myliu savo darbą, o farmacininkė. Norėčiau dirbti, pavyzdžiui, BAYER farmacijos kompanijoje. Vartyčiau milijonus, jei ši bendrovė perka kitą už kone septyniasdešimt milijardų JAV dolerių. Vaizduočiau atliekanti kilnią misiją – gydanti žmones, nes šiandien, turbūt, nerastume nė vieno, nevartojusio vaistų…

O aš pagalvojau, kad visai mielai susikeisčiau su ja vietomis, nors taip pat labai myliu savo darbą ? Rašyčiau sau dabar apie vaistų kainas, akių dūmimą ir negražius farmacininkų susitarimus, tačiau… yra kaip yra. Gerai ten, kur mūsų nėra. Kaip kažkada sakė vienas vaistininkas: farmacija – gera specialybė, bet – ne Lietuvoje. Nors taip, tikriausiai, negalvoja kai kurie klientai, užsukantys į vaistinę. Neseniai vienas senjoras, mokėdamas už vaistus, tėškė:

Nu ir plėšiate! Jau tą farmacininkų gaują vieną kartą reikia sutvarkyti! Nieko, greitai vaistus galėsime pirkti ir degalinėse, tai gal jūsų apetitas sumažės, nes dabar nežinote, kur uždirbtus pinigus dėti!

Kai aš jam sakau:

Jūs manote, kad aš nežinau, kur man išleisti gautus savo 500€?

jis net nemirktelėjęs atšauna:

Papasakok kuriam nors kvailesniam, žinome mes, kiek jūs prisiplėšiant iš mūsų, senių. Už 500 čia nestovėtum.

Tie jo žodžiai ir tas paniekinamas žvilgsnis man dar dabar skamba ausyse ir stovi prieš akis. Kita vertus, gerai, kad atsiranda žmonių, kurie priverčia susimąstyti: ar tikrai verta stovėti už tuos 500 ir klausytis užgauliojimų? Bet tada pagalvoji, o kokia tuomet ilgų mokslo metų prasmė? Žinoma, dar yra laiko persikvalifikuoti ir žengti kita kryptim, tik vis stabdo tas kvailas tikėjimas, kad kažkada ir pas mus viskas pasikeis žmonių naudai. Vis viliesi, kad bus atrasta ta stebuklinga piliulė, kuri išgydys mūsų valdžią, verslininkus ir jiems dirbančius lobistus, bet tai jau liks ateities kartoms.

O dabar belieka tik išklausyti ir patarti, patarti ir parduoti, parduoti ir įsiūlyti/pasiūlyti, paguosti ar pabarti, pasijuokti ar įsižeisti ir t.t., ir panašiai ?

Kiekvieną rytą vos atmerkę akis jūs galite rinktis, ką sakyti: „Labas rytas, Dieve”, arba „O Dieve, vėl rytas” ? Ką pasirinksite, tą ir turėsite. Tikriausiai nuo šio požiūrio priklauso ir mano darbo diena. Ir mano reakcija į tam tikras situacijas.

Ką atsakyti moteriškei, kuri, nusipirkusi vaistų, pamato, kad vaistinėje yra kraujospūdžio aparatas ir klausia:

O, turite aparatą, ar galima pasimatuoti spaudimą? Tik aš palto tai nenusirengsiu, nes skubu, o be to, ir tingiu

O paskui dar žmonės stebisi, kodėl jiems aparatas rodo pieno riebumą. Kiekvienas turėtų žinoti, kad prieš matuojantis kraujo spaudimą, reikia bent 5-10 minučių ramiai pasėdėti, o ką jau kalbėti apie paltą arba matavimąsi stovint (nes taip greičiau). Aš jos paklausiau:

O gydytojas kabinete jums irgi matuoja per paltą? O kaip namie matuojatės?

O ji man:

Taigi ten tai aš būnu be palto!

Ir jokia čia farmacinė paslauga nepadės – jei žmogus žino geriau už tave, jis ir elgsis pagal save. Ji išėjo taip ir nepasimatavusi…

Skaityti toliau »