Vaistininko užrašai

Būk pirmas, kai reikia klausytis, ir paskutinis, kai reikia kalbėti

Pasitaiko tokių atvejų, kai tenka pabūti tik liudininku tarp susiginčijusių klientų. Tuomet vadovaujuosi kita taisykle: didelis menas laiku pasakyti savo nuomonę, bet nemažas menas ir laiku patylėti. Nes kartais gali kliūti ir tau ?

Matau per langą, kaip į vaistinę bando patekti senyvas vyras. Sunkiai daro duris, todėl einu jam į pagalbą. Atidarau duris, o jis sako:

– Taip blogai jaučiuosi.

Esanti vaistinėje klientė, nepatenkinta, kad jai reikia laukti, kol aš padėsiu tam žmogui, todėl išrėžia:

– Tada namie reikia sėdėti, o ne lakstyti po vaistines!

– Patylėk, višta, čia ne tavo reikalas! Perki ir pirk.

O klientė nepėsčia:

– Užsičiaupk pats, senas krienas…

Senolis įsižeidžia:

– Na, žinai, man dar taip niekas nesakė.

Kažin kiek dar būtų trukęs tas jų pokalbis, jei ne mano priminimas, kad jie ne gatvėje, o vaistinėje. Ir kaltinti nereikia nei vieno, nes kalta – aplinka, kurioje gyvename, ir aplinkybės, kurios mus supa.

Kitas senolis pasakoja apie sąnarių problemas ir kaip jam daktarai išrašė aitvarą nešioti. O, sakau, tai dabar galėsite ne tik vaikščioti, bet ir skrajoti ? O jis rėžia:

– Taigi čia įtvaras!

Na, tada, sakau, užteks ir vaikščioti. Sakoma, visada reikia juokauti tik su protingais žmonėmis. Bet ne visada pavyksta tai suprasti iš pirmo žvilgsnio.

Skaityti toliau »

Jei lenkiesi, kai lenktis galima, ir išsitiesi, kai išsitiesti galima – panašus esi į šešėlį.
Jei tyli, kai neklausia, ir atsakinėji, kai esi klausiamas – panašus esi į aidą.

Tačiau kokia nauda iš šešėlio ir aido?

Ypač mano profesijoje. Tokioje reikalingoje, atsakingoje, kone šventoje. Abejonė ir ryžtingumas, melas ir tiesa, verslas ir pareiga, pataikavimas ir pinigai, patirtis ir pripažinimas, taip pat vienatvė, viltis ir Žmogus. Visa tai labai glaudžiai susiję tarpusavyje. Apie visa tai tenka galvoti nuolat ir laviruoti lyg ant peilio ašmenų. Kokia bus tavo diena, nežinai nei pats, nei žvaigždės tavo žvaigždyne ?

Pradėkime nuo Žmogaus. Aš esu žmogus, jūs, pirkėjai, esate žmonės, mano tiesioginiai ir netiesioginiai viršininkai – taip pat žmonės. Tik žmoniškumo turime ne visi vienodai. Mano vadovai kas mėnesį reikalauja, kad pardavimai vaistinėje didėtų. Jeigu jie nedidėja, o dar ir sumažėja, šie veikėjai praranda žmogiškumą ir užsiima šantažu. Na pavyzdžiui, grasinimais, kad

jei taip dirbsi ir toliau, tai su mumis tau ne pakeliui, nes stovi eilė laukiančiųjų ir norinčiųjų dirbti pas mus ir pagal mus.

Tai kaip tada su tais skambiais šūkiais, kad vaistininkas jums visada padės ir patars. Ką patars? Vietoj vieno vaisto nusipirkti tris? Ir dar vieną kitą papildą kokiam nors negalavimui pridės? Nes taip liepta iš aukščiau. Nes ne jums tai reikalinga, o kažkam kitam. O čia jau pasireiškia abejonė, baimė ir ryžtingumas. Tada bandai valdžiai išdėstyti savo argumentus, kad esi diplomuotas specialistas, turintis patirties ir įgavęs savo klientų pripažinimą, todėl visiškai nenorintis prarasti žmonių pasitikėjimo ir nenusiteikęs jų apgaudinėti. Deja, verslininkams rūpi tik verslas ir pinigai, o žmogus… Nesvarbu, kad tas žmogus gali būti kažkieno mama, tėvas, brolis, sesuo ar šiaip artimas. Ir ką gi, vieni išsigąsta, kad jei nevykdys reikalavimų, praras darbą, kiti – skaičiuoja reitingus, treti – nešvaisto gyvenimo abejonei ir baimei ir atlieka savo pareigą – nemeluoti ir būti nuoširdžiam. Neteisiu nei vieno. Nes jei vienu gyvenimo tarpsniu jis bus abejingas, kažkada vis tiek taps kitokiu ? Gal kada pats pajus apgaulę.

Skaityti toliau »

Neseniai vienas pažįstamas manęs paklausė, kaip aš reaguoju į tai, kad vaistinėse mus tikrins slapti pirkėjai, (o iš tikrųjų – Valstybinės vaistų kontrolės inspektoriai (VVKT)) ar mes laikomės Sveikatos ministro reikalavimo siūlyti pigesnius kompensuojamus vaistus. Trumpai pagalvojau ir atsakiau:

Man tas pats, aš kaip dirbau, taip ir dirbsiu, nenusižengiant farmacinei etikai ir žmogiškumui.

Visi žmonės skirtingi, ne tik pagal charakterį, bet ir pagal piniginės storį. Todėl būtų neprofesionalu įkyriai kišti pigius vaistus, jei žmogus nori ir gali sau leisti nusipirkti brangesnius (kalbu apie kompensuojamus vaistus). Ir joks ministras ar dar kas nors neturėtų šios teisės atimti iš piliečio, mokančio ar mokėjusio mokesčius valstybei (o tuo pačiu ir algą ministrui). Laisvoj šaly turėtų būti laisva valia, o taip pat ir pasirinkimo laisvė. Na, bet traukinys jau pajudėjo ir netrukus pamatysime, ką gero žmonėms ir valstybei duos šis įsakymas. Tų slaptų veikėjų atsiradimas niekaip neturėtų paveikti vaistinių darbuotojų. Nes mes visi jau įpratę prie kokių nors tikrintojų. Mus tikrina kas tik netingi: ir VVKT, ir higienos centras, ir maisto ir veterinarijos tarnyba, ir priešgaisrinė sauga, ir darbo inspekcija, ir darbdavių pasamdyti slapti pirkėjai, ir regiono vadovai. Aišku, šie „labai svarbūs” asmenys didelio džiaugsmo mūsų darbe tikrai nesukelia, daugiau jau chaoso įneša, sakyčiau, bet… Kai negali pakeisti situacijos, tenka keisti požiūrį į ją ?

Taip kad, ne tiek patys slapti pirkėjai – tikrintojai kelia pasibaisėjimą, bet pats principas: mes, farmacininkai, baigę ilgus ir nelengvus mokslus, turintys ne vienų metų stažą, užsitarnavę savo klientų pagarbą ir pasitikėjimą, staiga tampame sukčiais ir valstybės apvaginėtojais. Ir tuos sukčius „protingos” galvos sumanė padėti kažkam ant aukuro.

Mums taip pat būtų smagu kaip slaptiems interesantams patikrinti valdininkų darbą. Pažiūrėti, kaip jie siuntinėja iš vieno kabineto į kitą, kaip tvarkydami savo reikalus ir nebūdami darbo vietoje, ginasi, kad išvykę darbo reikalais. Arba patyrinėti, kokiu pagrindu ir kieno užsakymu priėmė vieną ar kitą „nekaltą” įstatymo pataisą. Būtų nuostabu iš šono pastebėti, kaip jie ateina į darbą 8.00, tada išeina pietauti 12.00, o 12.45 jau sėdi prie savo darbo stalo ir kuria naujus planus kaip „gerinti” padėtį farmacijos srityje. Ir 17 val. žengia namų link. O kur dar užkulisiniai susitarimai su farmacinėmis kompanijomis ir būtinuoju vaistų sąrašu? O kaip tas e-sveikatos projektas? Kas prisiims atsakomybę už įvairius trukdžius dirbant su e-receptu? Pravartu pirma patiems savo darže apsikuopti, o tada jau imtis žygių kitus tikrinti.

Skaityti toliau »

Jeigu reikėtų įvardinti ligą, pavadintume ją kirmėline liga arba moksliškai – helmintoze. Skamba nekaip, bet atrodo dar baisiau ?

Helmintozę sukelia daugialąsčiai parazitai, kurie priskiriami paprastosioms kirmėlėms. Dažniausiai pas mus apsigyvena nematodai, arba apvaliosios kirmėlės, cestodai, arba kaspino formos kirmėlės ir trematodai, arba siurbikės. Visi šie gyviai sutrikdo normalią žmogaus organizmo veiklą. Dažnas atėjęs į vaistinę net nežino, kokių kirmėlių jis turi ir ar iš viso jis jų turi. Bet žinant, kokia laki yra žmogaus vaizduotė, skubama gydytis, kol tariamos ar esamos spalinės, askaridės ir kiti parazitai nepradėjo šliaužioti po tualeto grindis ?

Tais senais senais laikais, prie ruso (?) buvo labai aktyviai vykdoma sveikatos profilaktika. Mokinukai (o tiksliau – jų tėveliai) gaudavo užduotį: degtukų dėžutėje atnešti ten patalpintą vaiko ekskrementą. Ant dėžutės užklijuodavo pavardę, vardą, gal dar klasę (nepamenu) ir pristatydavo į medicinos kabinetą. Bet tai jau istorija. Dabar tokie tyrimai – vis retesni, dažniau atliekami, kai ieškoma negalavimo priežasties ir diagnozės viena po kitos yra atmetamos, vis nerandant ligos.

Sergant helmintoze gali pasireikšti šie negalavimai: dispepsiniai sutrikimai ir žarnyno nepraeinamumas, intoksikacija (galvos skausmas ir svaigimas, nemiga, padidėjęs jautrumas), alergija (odos bėrimas, perštėjimas, dilgėlinė, bronchospazmai). Taip pat gali atsirasti apetito pokyčiai, pykinimas, vėmimas, skausmas pilvo srityje, dujų kaupimasis arba viduriavimas. Šie požymiai būdingi daugeliui ligų, todėl visada verta išsitirti ir nuo helmintozės. O jei dar yra rizikos veiksnių (gyvūnų auginimas ar kontaktas darbe su gyvūnais), tada ir profilaktiškai rekomenduojama metuose vieną kartą sugerti vaistų dozę nuo kirminų. Be to, nebūtinas kontaktas su gyvūnu, kad įsigytum šių parazitų. Pakanka pasivaikščioti basomis ar pagulėti ant žemės be pakloto (kartais taip smagu nukritus pievoje pasvajoti, žvelgiant į debesis) helmintų paplitimo židiniuose ar pasmaguriauti neplautų vaisių, uogų ar daržovių. O taip pat, atsidūrus Viduržemio jūros regione pasivaišinti žalia, nevirta, nekepta ar nepakankamai pasūdyta žuvimi ar jūros gėrybėmis. Žodžiu, pavojai slypi ne kažkur anapus, o visai šalia mūsų.

Skaityti toliau »

Vaistininkai nuo seno buvo laikomi vaistų patikimumo garantais. Ir visai pagrįstai. Jie daug metų studijuoja farmaciją, atlieka praktiką ir tik tada įgyja teisę dirbti savarankiškai. Apie vaistus jie nusimano panašiai kaip ir gydytojai. Esant reikalui, jeigu gydytojas neteisingai nurodė dozę ar miligramus, arba tarp dviejų vaistų yra sąveika (apie kurią vaistus paskyręs gydytojas nepagalvojo), vaistininkas, panaudodamas savo įgytas žinias, priima galutinį sprendimą. Tačiau kitas reikalas yra vaistininkų patarimai klientams, kurie renkasi be receptų išduodamus vaistus. Čia vaistininkams tikrai gali kilti konfliktų su sąžine ?

Kas studijavo šiuolaikinę farmakologiją, jos teoriją apie vaistų sąveiką, biotransformacijas ir farmakokinetiką, vaistus rekomenduoti turėtų visa tai blaiviai įvertinęs. Deja, taip elgiasi ne visi. Kai kuriems yra svarbiau ne kliento sveikata, o pinigų skambėjimas kasoje.

Bet daugelis iš jų priversti taip elgtis, nes kitaip – gale mėnesio neturės už ką prasimaitinti ar už būstą susimokėti. Tokia liūdna realybė yra Lietuvoje. Kai susitinki su kolegomis, tai taip ir girdi aplink sklindančias šnekas:

Aš tai 100€ prisiduriu iš reitingų

Pas mus tai pavyksta ir 400€, jei gerai prekyba einasi

O mūsų vaistinėj vidutiniškai galima 200-300€ pasidaryti

Kaip jums žodžių derinys: VAISTINĖ ir PASIDARIAU, PRISIDŪRIAU? Dar tada reikėtų pridėti: PAVYKO APGAUTI, IŠDURTI, ĮKIŠTI, PRAKIŠTI. Ir tegul nepyksta mano kolegos – kaip bebūtų gaila, tai vyksta. Bet už tai turėtume „padėkoti” sistemai ir verslininkams. Todėl ir vaistinių vitrinos tapo daugiau ar mažiau abejotinų preparatų reklamavimo vieta ir šiuo atžvilgiu nenusileidžia reklaminiams skelbimams iliustruotuose laikraščiuose.

Skaityti toliau »

Aukštos pareigos yra kaip piramidė: ją pasiekia tik dviejų rūšių žmonės – šliužai ir ereliai.

Bendraudami savam draugų ir kolegų rate, priėjome išvadą, kad šiandieną nėra taip svarbu, pas ką dirbi. Svarbu, už kiek tu dirbi. Todėl pastaruoju metu yra labai suaktyvėjusi darbuotojų kaita vaistinėse. Farmacininkai ieško geresnių darbo sąlygų, o darbdaviai – pigesnės darbo jėgos ir šviežienos. Su nauja sutartimi kiekviena pusė tikisi maksimalios asmeninės naudos. Praėjus sutartam laiko tarpui, kai darbdavys įsipareigoja dėl tam tikrų garantijų, užlieja nusivylimo banga, kuriai atslūgus, vėl pasinešama į naujas paieškas.

Keista situacija: užuot pagerinus esamų darbuotojų sąlygas, į tai plačiai numojama ranka ir ieškoma kitų patiklių žmonių. Ratas sukasi nesustodamas, tačiau rezultatas nebūtinai būna teigiamas.

Per savo darbinę praktiką pakeičiau ne vieną vaistinę, teko dirbti skirtinguose tinkluose ir privačiose vaistinėse. Teko bendrauti ne su vienu regiono vadybininku, moterimis ir ne tik. O jų būta įvairių ? Laisvu nuo darbo metu tenka su kolegomis pasidalinti nuomonėmis apie šiuos veikėjus. Dauguma jų save laiko dievais, gal net aukščiau esančiais už pačius įmonės direktorius. Kai kurie veikia direktorių vardu, o kiti – tiesiog, daug sau leidžia. Prisimenu vieną regiono vadovą, kuris atvažiuodavo, atsistodavo vaistinės gale ir stebėdavo, ką pardavinėji žmonėms. O po 5-10 min. prieidavo ir reikalaudavo pasiaiškinti, kodėl nepasiūliau „reikalingų” vaistų. Kai nusibodo man tie jo vizitai ir pamokslai kaip reikia dirbti, apsisukau ir išėjau. Kaip nekeista, jis palinkėjo man sėkmės ir jos neradus – sugrįžti atgal. Pasakiau jam:

Nežinau, kaip nutiks gyvenime, bet sugrįžimas atgal man reikštų profesinę mirtį ir tapimą eiline marionete.

Teko girdėti ir apie kitus psichologinius terorus. Kai viena kolegė tapo „netinkamu” darbuotoju, regiono vadovė jai surengė egzaminą! Atrinko retus vaistus nuo sunkių ligų (kuriuos skiria tik gydytojas), padėjo prieš ją ir liepė išsamiai papasakoti apie kiekvieną – viską, kas surašyta dviejuose metruose anotacijos. Kadangi pasakojimas vadovo netenkino, šiai darbuotojai buvo sumažintas krūvis iki minimumo (0,25 etato) ir liepta pasiruošti sekančiam egzaminui po mėnesio. Kolegė pasirodė nepelnytai pažeminta, todėl nelaukusi sekančio egzamino, išėjo laimės ieškoti kitur.

Skaityti toliau »

1. Nusipirkite dviratį arba treniruoklį
2. Įsimylėkite! Niekas taip nedisciplinuoja kūno, kaip noras patikti
3. Lieknėkite! Su amžiumi prieš žmogų iškyla dilema – pasirinkti veidą ar kūną? Palaikyti kūno formas įmanoma, o veido grožį – sunkiai (bent jau be plastinės chirurgijos ar brangios kosmetikos)
4. Nevalgykite po 19 val. (nors tam reikia didelės valios)
5. Nepavydėkite ir nemeluokite!
6. Miegokite ne mažiau 8 val. (išskyrus atvejus, nurodytus 13 punkte)
7. Leiskite pinigus lengvai ir linksmai. Kaupti santaupas toks pats senėjimo požymis kaip ir plaukai ausyse ?
8. Ilsėkitės ir atostogaukite. Mažiausiai du kartus metuose
9. Būkite smalsūs. Žmogus, kurį domina tik jis pats, greitai, bendraudamas galės pasakoti tik apie savo ligas
10. Išmokite džiaugtis smulkmenomis – gražia diena, pražydusiomis alyvomis ar lakštingalos giesme
11. Nepainiokite prabangos ir komforto su laime
12. Niekada nesakykite: „Aš bijau, aš negaliu…”
13. Jeigu pasitaikytų proga vykti naktį – važiuokite. Geriau pramiegoti darbą, bet ne gyvenimą
14. Būkite dosnūs
15. Netikėkite sąmokslo teorijomis
16. Būkite paslankūs. Nesivelkite į ilgus svarstymus, apmąstymus ir sugretinimus. Veikite! „Svarbiausia stoti į kovą, o ten bus matyt”, tvirtino Napoleonas. Taip, jis blogai baigė, niekas nesiginčija…Bet kaip spalvingai jis gyveno!
17. Būkite kaip paukščiai, gyvenkite šia diena, ne vakarykšte ir ne rytojumi
18. Nesikūprinkite
19. Nesistenkite atrodyti jauniau – atrodysite juokingai. Reikia atrodyti gerai, bet pagal savo amžių
20. Nesiskųskite gyvenimu. Nesiskųskite bendrai niekuo

Ir svarbiausia:
Jeigu žmogui neduotas humoro jausmas, reiškia tam buvo priežastis ?