Vaistininko užrašai

– Laba diena, ar turite kūčiukų ir plotkelių? – klausia dar prieš Kalėdas į vaistinę užėjęs senjoras. Tas pats, kuris, beje, lankėsi ir 2022-aisiais 🙃 Ir tada jam knietėjo vaistinėje gauti šių produktų.

– Ne, neturime,- atsakau jam, kaip ir praeitą kartą.

– O kada bus iškepti?- lyg niekur nieko klausia.

– Eikite į bažnyčią.

– To dar nebuvo!

Ir išėjo. Taip ir nesupratau, kas jį taip nustebino ar papiktino – kad vaistinė, o ne bažnyčia dalina šiuos gaminius, ar tai, kad bažnyčia jam ne prie širdies 🧐 Kaip ten bebūtų, senus metus užbaigiau su gera nuotaika, o Nauji taip pat prasidėjo linksmai:

– Labas! Man ką nors tokio…

Įdomu, ką žmonės turi omeny, kai sako: Man ką nors tokio? Skanaus? Saldaus? Efektingo? Belieka daryti mažą pauzę ir sulaukti konkrečiau suformuluoto prašymo. Taigi, stoviu, žiūriu ir bandau skaityti iš akių:

– Jums sloga, jūs peršalęs?

– Taip, atspėjote. Galvą kabina, kaulus griebia…

– Tai stipresnių cheminių, ar augalinių vaistų pageidaujate?

– Man reikia tokio, kad nereikėtų viskį gerti

– Gal Gripex tada? Peršalimo simptomams mažinti.

Vyras traukia telefoną ir kažkam skambina:

– Man bando įkišti Gripex”.

– Čia juk paracetamolis, o tu neturi temperatūros. Nusipirk čiulpinukų gerklei.

– Kad man neskauda gerklės.

– Vietoj viskio bus gerai.

Tada atsisuka į mane ir sako:

– Man Jox į gerklę pasipurkšti.

– Sakėte, kad jums neskauda gerklės.

– Nu ir kas, bet aš užtat tą purškalą gerai žinau.

– Man nuo kojos piršto bezdalo ką nors.

– Aha, taip ir jaučiu, kad nuo to jūsų bezdalo taip trenkia bakterijomis, dvokas net kvapą gniaužia.

***

– Nuėjau išsiimti sveikatos pažymą, nes kitaip vairuotojo teisės nustos galioti. Gydytojas liepė pasidaryti kraujo tyrimą, sako, reikia patikrinti cholesterolį. Tai jei per didelis, pažymėjimo neišduos? Kaimynas epilepsija serga, bet jam galima vairuoti, o aš dėl aukšto cholesterolio vairuoti negalėsiu 😳?

***

– Kiek jums metų? Noriu patikslinti vaisto dozę.

– Ai, kiekvienais metais vis kitaip…

***

– Gal turite ką nors nuo grybelio?

– Kurioje vietoje tas grybelis?

– Aš nežinau. Žinau tik, kad pelėsinis.

– Pelėsinis? Kodėl taip nusprendėte?

– Kaimynas sakė, kad jį užpuolė pelėsinis grybelis, o aš skaičiau, kad juo užsikrečiama.

– Tai ar kaimyną užpuolė, ar jo butą?

– Velniai jį žino! Bet aš tikrai nenoriu jį pasigauti. O ką galima profilaktiškai panaudoti?

***

– Man nuo revoliucijos ką nors.

– Prancūzijos didžiosios, socialistinės Rusijoje ar Ukrainos Oranžinės revoliucijos?

– Aš rimtai.

– O aš dar rimčiau. Tai nuo kokios?

– Pilve man revoliucija, ar nesuprantate?

***

– Ar galite man pamatuoti alkoholio koncentraciją?

– Kokiu būdu?

– Kaip suprast kokiu būdu? Alkotesteriu!

***

– Kritau ir susitrenkiau galvą, gal man smegenų sutrenkimas? – klausia vyras.

– Koks sutrenkimas? Kokios smegenys? Neįmanoma sutrenkti tą, ko neturi! – sako šalia vyro stovinti žmona.

– Na, gal aš ir neturiu smegenų, bet nors tu ir esi beširdė, aš tau vis tiek perku širdies darbą gerinančius lašus! Ir kam tau jų reikia, jei tu neturi širdies?– atsikerta vyras.

– O tu nors ir esi beprotis, aš tau nuperku papildų protinei veiklai gerinti! – ramiai taria žmona.

– O aš tau nuperku papildų akims, nors tu ir esi akla višta! – nenusileidžia vyras.

– O tau jokie kvepalai nepadės atsikratyti seno ožio kvapo! – piktdžiugiškai ištaria žmona.

– O tau nėra ko eiti į mišką grybauti, nes pas tave grybai auga ant kojų nagų!

– O tu vietoj žuvų taukų galėsi savo sužvejotas kilkes graužti!

– O tu…

– O tu…

– Na, gal jau gana? Aš manau, kad jums abiem neprošal pagerti ką nors nuo smegenų rūko 🤯

Va, taip. Artėja gražiausios metų šventės, bet gyvenimo rutina ima viršų. Kartą girdėjau linkint: “Venk triukšmingų ir agresyvių žmonių, jie žeidžia tavo dvasią.”  Deja, dirbant vaistinėje tokiems palinkėjimams išsipildyti nelemta 🥴 Tačiau aš galiu ramiai eiti per pasaulio triukšmą žinant, kad ramybė egzistuoja tik tyloje. Savo tiesas sakau ramiai ir aiškiai, bet ir kitus stengiuosi išklausyti – net ir tuos, kurie kalba nemokšiškai.

Nebūnu priešiškas, su visais stengiuosi palaikyti draugiškus santykius. Su džiaugsmu kuriu planus, su džiaugsmu juos ir įgyvendinu. Nelyginu savęs su niekuo – visada atsiras didesnis ar mažesnis už mane. Stengiuosi būti savimi, bet kartu ir priimu laiko patikrintus patarimus. Nesikremtu dėl nevykusios dienos ir neįvykdomų svajonių – tai sukelia nuovargį. Būnu atsargus, nes pasaulis pilnas klastos. Nepaisant visų klastų, varginančio triūso ir sudužusių svajonių, pasaulis yra gražus.

Artėjančių švenčių proga linkiu jums nenustoti svajoti, gyventi harmoningai, nesikrimsti dėl smulkmenų – VISKAS TĖRA SMULKMENOS 🤓

Per daugelį metų susidėliojau šiokį tokį vaizdą apie įvairios paskirties objektus, kuriuose žmonėms suteikiamos kažkokios paslaugos. Ir padariau išvadą – yra tik viena YPATINGOS PASKIRTIES VIETA, kurioje jūs gausite visas (na, gerai, beveik visas) pačias skubiausias, svarbiausias ir neatidėliotinas paslaugas. Koks tai objektas? Žinoma, kad VAISTINĖ.

Nugvelbę maisto papildų, du narkomanai blaškosi, norėdami sužinoti, kas tai per turtas, kiek jis kainuoja, ir kiek už jį galima būtų gauti. 

– Einam į vaistinę, pažiūrėsim ar paklausim, kiek kainuoja. Sužinosim realią kainą. Tada parduosim. 

Gatvėje kalbasi dvi senjorės, kurių vienai susvaigsta galva:

– Užsukime į vaistinę. Ten galima spaudimą pasimatuoti, o jei prireiks, ir pagalbą suteiks 🤓

Ankstus saulėtas rudens rytas. Tik ne visiems jis – saulėtas 🤪 Nes – ankstyvas, o parduotuvėje gėrimų niekas dar neparduoda. Todėl vienintelė galimybė pataisyti sveikatą – vaistinė. 

– Man reikia ko nors stipresnio, pavyzdžiui spirito ar gudobelės tinktūros…

Bet vaistinė teikia ir kitas būtinąsias paslaugas:

– Tai kur man dabar tą dokumentą atsišviesti?

– Einam į vaistinę. Man praeitą kartą ten atšvietė ir net pinigų nepaėmė ☺️

Kalbasi du vyrai: 

– Tai kiek aš tau skolingas už praeitą kartą?

– 10 eurų.

– Bet pas mane tik 100 vienoje vietoje!

– Tai užeikime į vaistinę, ten pasmulkins 😁

Į vaistinę įžengia be perstojo kosinti moteris:

– Man nuo kosulio KĄ NORS.

– Bet jūs taip negražiai kosinate, jums reikia pas gydytoją.

– Aš ką tik iš jo. Paklausė plaučius, sakė, nieko nėra, liepė eiti į vaistinę ir paprašyti KO NORS nuo kosulio…

– Mama, labai noriu į tualetą,- įnirtingai tampo moterį už rankos mažametis.

– Va, vaistinė šalia, užeikim. Ten geros tetos ir dėdės dirba, mus įleis į tualetą.

Karšta liepos mėn. diena. Kvėpuoti nėra kuo, temperatūra pakilusi virš 30 laipsnių. Žmonės, laukdami autobuso, žvalgosi kokio didesnio medelio, kad pasislėptų nuo saulės. Autobusas vėluoja, karštis kyla, o čia kaip tik  prieš akis sušmėžuoja užrašas „vaistinė„:

– Einam, Vytai, į vaistinę palaukti autobuso, nes jau neturiu jėgų stovėti 😔

Bet vasarą keičia ruduo, o rudenį žiema, tada ateina pavasaris, ir vėl vasara. Taigi, ar kausto ledinis šaltis, ar degina kaitri saulė, ar kaip iš kibiro pila lietus, o gal siaučia uraganinis vėjas, vaistinėje VISI ir VISADA ras užuovėją ne tik nuo oro išdaigų, bet ir nuo gyvenimo negandų:

– Ar galite man iškviesti taksi? Tiek prisipirkau visko turguje, kad nepatempiu krepšių, o telefoną namie pamiršau. Aš čia pasėdėsiu, kol taksi atvažiuos…

Netrukus pro akis pražygiuoja moksleiviai, pilnom rankom ir burnom gatvės maisto. Pamatę per langą vaistinėje stovintį vandens aparatą, visi suguža į vidų:

– Ar mes galime atsigerti vandens? O galima įsipilti į gertuvę?

Atsidūstu, nusišypsau ir tariu:

– Žinoma, kad galima. Juk geriau nei coca cola 😇

O mintyse pratęsiu – čia juk VAISTINĖ, čia viskas yra aukščiausiame lygyje 😉

Šio mano rašinėlio atsiradimą išprovokavo vaistinių lankytojai, kurie dėl visų savo negandų ir nuoskaudų įpratę kaltinti kitus. Mano atveju – vaistines ir juose dirbančius žmones. Tai jiems kainos netinka, tai – vaistų, kokių reikia, nėra, tai – kažkokio suš…. recepto iš jų reikalauja, tai – rusiškų vaistų vaistinė neturi, ir t.t. ir pan. Išrėkę savo nepasitenkinimą, jie dar mėgsta pasigirti, kad viską gaus ir viską jiems parduos KITI ir KITUR. Ir kaip jūs manote, kas gi TIE KITI? Ir KUR KITUR?

Turgus

Ne paslaptis, kad tokia stebuklinga vieta – turgus. Jeigu negavai vaistų vaistinėje, yra nemaža tikimybė, kad juos pavyks įsigyti turguje. Ir kainos prieinamos, ir asortimentas nemenkas, ir farmacinė paslauga bus suteikta – nespėsi išvardinti visų sveikatos problemų, kaip tavo rankose atsiras vaistai ir nuo skausmo, ir nuo uždegimo, ir miegui, ir net nuo kovido. Tik ne visi supranta, kad dažnai perka katę maiše. Kas gi patikrins tų įsigytų vaistų tapatybę ar kokybę? Kaip ir kur jie buvo gaminami, kaip ir iš kur gabenami, kaip ir kur laikomi – nėra taip svarbu. Svarbu tai, kad GAVAU. Tačiau nėra ko stebėtis žmonių naivumu ir patiklumu – juk yra tokių, kurie drąsiai vaišinasi sausainiais, paskanintais įmaišytomis narkotinėmis medžiagomis, musmirėmis, įsigytomis interneto platybėse ar Facebook grupėje pasidalintais nuo ligonio atlikusiais vaistais 🤯

Parduotuvės

Bet šį kartą norėčiau paminėti ne tik turgų. Yra ir daugiau įdomių vietelių, kuriose galima įsigyti vaistų. Skirtumas nuo turgaus – vaistai čia parduodami legaliai. Tai – mažmeninės prekybos įmonės, kuriose galioja kitos nei vaistinėse taisyklės. Ir tik todėl, kad vaistų asortimentas nedidelis. Tačiau vaistai juk tie patys, kokius laikome vaistinėse. Pardavinėja juos eilinės pardavėjos, neturinčios jokio supratimo apie vaistų sąveikas ar šalutinį poveikį. Įstatymas draudžia joms teikti bet kokius komentarus apie parduodamus vaistus, tačiau kas uždraus atokaus kaimo gūdumoje dirbančiai pardavėjai pasijusti vaistininke? O ir kaimo žmonės paprasti, vienas kitą pažįstantys, kaip broliai, ir sesės, kaip viena šeima, kuri įpratusi tartis bet kokiais klausimais ir drauge priimti sprendimą. Gaila man farmakotechnikų, kurių statusas pardavėjų atžvilgiu net menkesnis – jie negali vieni savarankiškai dirbti vaistinėje, ne taip, kaip degalinių ar parduotuvių darbuotojai, pardavinėjantys vaistus.

Na, nieko nepadarysi, juk Lietuvoje prastas vaistų prieinamumas, todėl verkiant reikėjo žengti šį žingsnį. Svarbu, kad žmonės laimingi būtų. Ir jeigu klerkai, leidę tokią prekybą, vis dar tiki, jog gelbėja žmoniją nuo perteklinio ir neracionalaus vaistų vartojimo, tai siūlau jiems dažniau apsilankyti ne vaistinėje, o kaimo parduotuvėje.

Farmacinė paslauga ir kiti ypatumai

Teko man apsilankyti tokiame taške vienoje kaimo parduotuvėlėje. Užėjau tikrai ne vaistų pirkti. Prireikė degtukų. Parduotuvėlė, prekiaujanti maisto ir kitomis smulkiomis pramoninėmis prekėmis, įrengta konteineryje. Lankiausi vasarą, todėl viduje buvo ganėtinai šilta. Maisto prekės sudėtos į vitrininius šaldytuvus, pardavėja vėsinasi ventiliatoriumi, viskas puiku. Bet mano žvilgsnis netikėtai užkliuvo už vaistų, išrikiuotų lentynėlėje šalia kasos. Taip gyvenime jau būna, kad batsiuviai pastebi visus batų trūkumus ir nešvarumus, stomatologai – nevalytus ir ėduonies pažeistus dantis, o vaistininkai – visur ir visada mato vaistus 🤓 Staiga užėjo begalinis noras ir man vieną kartelį pabūti vaistų pirkėju, todėl nusprendžiau pažaisti vaistinę. Buvo labai įdomu sužinoti, ar tik vaistinės laikosi teisės aktų reikalavimų, prekiaudamos vaistais, ar ir visi kiti vaistų rinkos dalyviai. Juolab, kad puikiai žinau, jog tokiame taške galiu prašyti tik konkretaus siūlomo vaisto ir nesileisti į ilgas diskusijas apie sveikatą. O mane aptarnaujantis asmuo privalo nieko neklausinėti, o tik paduoti tą vaistą, į kurį rodau pirštu. 

B. Franklinas sakė:

“Būk mandagus su visais, draugiškas – su daugeliu, familiarus – su kai kuriais”.

Stengiuosi įsiklausyti į šiuos žodžius. Deja, patirtis yra žiaurus mokytojas, nes pirmiausia pasiunčia išbandymą, o tik po to pamoką…

Pasakysiu jums vieną tiesą: NĖ PATS VELNIAS NIEKO NEGALI PADARYTI ŽMOGUI, KOL ŠIS DAR SUGEBA JUOKTIS. Todėl, pasijuokime iš visos širdies, ir iš savęs, ir iš kitų 🤣

– Man prašau “jegermeisterio”

– Kad stipriaisiais gėrimais neprekiaujame, nebent salicilo rūgšties spiritu, bet jis netinkamas vartoti į vidų

– Ne gėrimo man reikia, o tablečių.

– Hmmm, ir kur man dabar surasti jums tas jegermeisterio tabletes? Pasakykite bent jau kokį negalavimą jomis gydotės?

– Kraują skystinu. Va gi, matau, už jūsų lentynoje stovi. Su akcija.

– Hjertemagnyl?

– Taip!

– 🙄

XXX

– Akumuliatorių turite?

– Nei kronų, nei baterijų, nei akumuliatorių neturime.

– Tai man ne automobiliui. Man telefonui.

– Jau sakiau, kad neprekiaujame tokiomis prekėmis.

– Kai paklausai tų reklamų, tai, atrodo, kad viskuo prekiaujate, net ir pačiu velniu, o kai ateini, tai nieko negausi…

XXX

– Ką čia man ta gydytoja parašė ant lapelio?

– Omega žuvų taukų.

– Nereikia man jokių taukų, aš riebią žuvų valgau 🐟

XXX

– Man reikia papildų akims, bet būtinai – mėlynakiams.

– Negirdėjau, kad dar ir tokių būna 🙃

– Mačiau reklamą – ant vienos dėžutės mėlyna akis, o ant kitos – žalia. Tai man duokite su ta mėlyna akimi.

– Jie skirtingi savo sudėtimi, o ne dėl akių spalvos. Ką tada rudaakiams daryti?

– Greitai ir tiems prigamins. Duokite tą su mėlyna akimi.

Vaikystėje rašiau laiškus Kalėdų Seniui. Pasakodavau, koks geras buvau visus metus ir kokios dovanos priklauso už tą mano gerumą 😊 Vėliau rašiau draugams, gyvenusiems Lietuvoje ir draugiškose Rytų bloko valstybėse. Kitataučių adresus rasdavome mokykloje taip vadintame Pionierių kambaryje arba laikraštyje panašiu pavadinimu, kurio dabar tiksliai ir neįvardinsiu (gal tai buvo Pionierius). Siunčiau atvirukus į Lenkiją (tuomet ji vadinosi Lenkijos Demokratinė Respublika), keliavo jie ir į Vokietiją (taip pat Demokratinę). Žodžiu, pažintys ir draugystės be atsako mezgėsi baltame popieriaus lape. Bet rašiau ne tik draugams. Buvo ir tėvams skirtų laiškų – sveikinimo atvirukų. O kai vasaros (ir rudens) metu mus, moksleivius išveždavo į kolūkio laukus padėti ūkiams vykdyti penkmečio planų, visus įspūdžius ir patirtis vėl išguldydavau popieriaus lape, kuris paštu nukeliaudavo pas kiemo draugus, laimingai išsisukusius nuo priverstinų darbų 🍎🥔🍓

Toliau eilė atėjo meilės laiškučiams bei atvirutėms 💝, kuriuos vėliau keitė laiškai – prašymai šeimos nariams kažką padaryti, kažko nepamiršti, kažką nupirkti… Dar buvo (ir yra) kelionių atvirukai, kuriuos VISADA išsiunčiu NAMAMS ir tėvams iš bet kurio pasaulio kampelio, kur bebūčiau, kokiomis aplinkybėmis bekeliaučiau. Ir nors popierių sparčiai keičia naujosios technologijos, ir šiandien randu nemažai progų pasiųsti linkėjimus įvairiomis progomis senoviniu būdu, t.y. rašant ant atviruko ir klijuojant pašto ženklą. Beje, ar žinote, kiek šiuo metu kainuoja pašto ženklas siunčiant laišką Lietuvoje? Jeigu kam įdomu – 1,2 EUR . Kiekvienoje valstybėje kainos ir tvarka  skiriasi, tad kartais, norint išsiųsti atvirlaiškį iš tolimojo Ekvadoro ar saulėtosios Australijos, tenka ir pavargti. Tačiau kaip smagu būna lenktyniauti su laiku ir spėlioti, kas pirma pasieks namus – tu ar tavo ranka rašyta atvirutė ✈️🛳🕺

Bet, o dangau! Niekada negalvojau, kad turint farmacininko išsilavinimą ir dirbant vaistinėje teks laiškus – palinkėjimus  rašyti klientams. Taigi, vienas vaistinių tinklas sugalvojo naują projektą – Palinkėjimai klientui. O jei sugalvojo vienas, tai, žiūrėk, netrukus ir kiti paseks iš paskos. Kas tai per projektas? Ogi projekte dalyvaujantys vaistinių darbuotojai ant atvirukų užrašys palinkėjimą klientui ir kartus su įsigytomis prekėmis įdės į pirkinių maišelį. Ooooo, kiek visko buvo dėta į tą pirkinių krepšelį 🫢 Ir laikraštukus, ir žurnaliukus apie sveikatą, ir 5 litų vertės kuponus, ir kremų mėginukus, ir vaikiškas žaidimų kortas, ir vaikiškas knygutes krovėm be paliovos. Net ir kuponus vištoms su nuolaida nusipirkti.