Vaistininko užrašai

…Ošia šilas
Ošia pušys
Ošia senos mergos kūš…

Dainuodamas įlinguoja į vaistinę “šiltas” vyrukas ir paprašo uspaskicho, tada pasitrina pakaušį ir pasitaiso: Man uspaskino. Na, vis tiek nesuprantu, bet įtariu, ko jam reikia: 

– Ar Upsarino norėsite?

– Taip, žinoma!

Jaučiuosi kaip išgelbėjęs pusę pasaulio, bet džiaugsmą išblaško kitas pilietis:

– Duokite man Verygos! 

Ar apsėdo juos kas šiandieną 🤔 Ar vaistinė su Seimu supanašėjo (apsaugok, Viešpatie 😇). Klausiu, ko jam iš Verygos reikia, o jis atkerta:

– Kaip kam reikia? Aš jį geriu!

– Ir nuo ko, jei ne paslaptis? Gal ir kitiems parekomenduosiu…

– Nuo ko, nuo ko, nuo cukraus ligos!

Užtrunkame, kol paaiškėja, ko nori pirkėjas. Iš tikrųjų, koks skirtumas, ar veryga, ar forxiga 😄 abu – prieš cukrų 🍭

Keistuolis keičia keistuolį, tokia jau netradicinė vieta yra vaistinė, nėra ko stebėtis. Įlekia toks savimi pasitikintis, pačiame jėgų žydėjime jaunuolis. Bando vaizduoti save kaip pasiturintį, vietinės reikšmės mafiozą. Kalbėjimo stilius išduoda vieno iš kelių Lietuvos regionų kilmę: 

– Nui, labuks!

– Sveiki!

– Kuom nustebinsi?

– 🧐

Tada prieina prie savitarnoje stovinčio Išpardavimų staliuko ir sako:

– Nui, kuo gero šiandie šūdų lentynoje yr?

– Visko turime. Dar nemokamai pridėsiu tualetinio popieriaus ruloniuką dėl viso ko. Ir kvepalų mėginuku papurkšiu, jei ką nusipirksite iš tos šūdų lentynos.

Gerai, kad slaptas pirkėjas nestovėjo ir neužsirašinėjo mano bendravimo stiliaus su vietine fauna. Gerai, kad regiono vadovė turi svarbesnių reikalų nei vaistinių vizitavimo, tai irgi nieko nematė ir negirdėjo.Gerai, kad iš viso tuo metu nieko nebuvo vaistinėje, tik mudu abudu prie šūdų lentynos stovėjome. Kaip sakoma: jeigu niekas nematė, vadinasi, nieko ir nebuvo, arba jeigu prie kasos nieko nebuvo, tai ir vagystės nebuvo… 

Į vaistinę įžengia senas (ne amžiumi) klientas:

– Mačiau reklamą apie kažkokį vaistą ar papildą. Neatsimenu, bet kažkas tokio, kad “sąnariai šoktų ir dainuotų”. Nes dabar tik aš “dainuoju” iš skausmo 🤨 Nesuprantu, kodėl taip yra. Mano tėvai ilgaamžiai. Tėvukui jau devyniasdešimt pirmi, mamai – devyniasdešimt. Abu dar gyvulėlius apeina. Na, jiems paskauda, tai šen, tai ten, bet ne taip, kaip man. Trata visi sąnariai, galvos palenkti negaliu. Druskos nusėdę kakle, stubure, kojų, pirštų sąnariuose. Naktimis nemiegu. Nejaugi taip ir girgždėsiu iki smerties?

Taip skundėsi į vaistinę užsukęs ilgaamžių ir sveikų tėvų sūnus. Ko gero, šis žmogus taip ir girgždės iki senatvės, tik ji bus kur kas trumpesnė negu tėvelių, nes jau dabar sutrikusi jo kraujo apytaka – kankina aukštas kraujospūdis ir per anksti pasenusios, kalkėjančios kraujagyslės. Sunkių darbų nuvarginti tėvai yra sveikesni už šiek tiek daugiau nei pusę amžiaus pragyvenusį sūnų, kuris daug patogiau gyvena, geriau valgo, ir kurį vairuotojas kasdien vežioja į darbą. Taigi, kadangi dirbu ne batų ar maisto prekių parduotuvėje, visą savo esamą laiką skiriu klientui:

– Taip, jeigu ir toliau vesite tokį gyvenimo būdą, be abejo, “dainuosite” iš skausmo ir girgždėsite iki smerties. Judate mažai, o nejudantys sąnariai – kaip nesisukantys mašinų velenai, apsitraukia apnašomis… O  ir kiek vaistų naudojate – širdžiai, kraujagyslėm, aspirinas, raminantys, migdomieji. Ryte – ženšenio preparatai, pora puodelių stiprios kavos dėl budrumo. Prie viso to, dar gydotės kepenis, kurios jau nesugeba panaikinti neigiamo daugybės nuolat vartojamų vaistų poveikio. Ar žinote, kad galimybę judėti suteikia darnus sąnarių ir raumenų darbas. Jūsų nejudrus gyvenimo būdas  mažina sąnarių kraujotaką, o kartu ir kremzlės elastingumą. Nekokybiška mityba, antsvoris, amžius alina sąnarius, jie greičiau susidėvi. Metams bėgant gali sutrikti sąnarių funkcijos. Kai sąnario kremzlė labai suplonėja, ji trinasi į kaulą. Pirmasis kremzlės nykimo požymis – sąnarių sąstingis. Jūsų sąnariams svarbus fiziškai aktyvus laisvalaikis, visavertė mityba, svorio reguliavimas. Sąnariai – pati lanksčiausia ir labiausiai pažeidžiama žmogaus skeleto dalis. Siekiant išsaugoti sąnarius svarbu, kad kremzlinis audinys gautų pakankamai reikalingų medžiagų, saugančių sąnario kremzlės struktūrą 🙂 Noriu priminti ir…….

Deja, laukiantys eilėje klientai nutraukia mano paskaitą  pasipiktinusiais komentarais:

– Kiek dar čia šū…. malsite?

– Čia jums pašnekesių kambarys, ar ką?

– Mažiau ėsti reikia, tai ir sveikas būsi!

Ne veltui yra sakoma: Iš pradžių prašo, paskui, reikalauja ir pagaliau priverčia. Na, mano atveju, labiau tiktų ne priverčia, bet grasina.

– Aš labai blogai jaučiuosi. Duok greičiau širdies lašų! Bet pinigų aš neturiu…

Prieš mane stovėjo apgailėtinai atrodanti žmogysta, kurią kankino abstinencijos požymiai. Įlašinau į stiklinę su vandeniu keliasdešimt lašų ir padaviau, kad apsiramintų. Pačiupo ir nusliūkino į vaistinės kampą. Įsitaisė ant grindų ir pamažu pradėjo glebti. Nesuprasi, ar nuo dozės, ar šiaip, nurimo. Pasisiūliau iškviesti greitąją pagalbą, atsisakė. Sako, man taip būna. Pasnūduriavo keletą minučių ir tyliai pasišalino. Nei “ačiū”, nei “viso gero”. Tiesą sakant, geriau taip, nei su vitaminais kišenėje 😄

Po savaitės vėl pasirodo matyta fizionomija:

– Man laaabai blogai. Duok Relaniumo. Ne? Tada Clonazepamo. Kodėl? Tai ir Xanaxo neduosi?!

– Šiandien ir širdies lašų nemokamai neduosiu

– Šūdas tie tavo lašai. Aš metadoną naudoju. Man reikia ko nors rimčiau.

– Rimčiau tik reabilitacijoj ar priklausomybių centre. 

– Rytoj ten eisiu, o gyventi reikia šiandien.

– Nugalėti blogus įpročius ir priklausomybes taip pat reikia šiandien, o ne rytoj.

– Kokia čia priklausomybė? Man narkotikai kaip tik laisvę suteikia. Susileidžiu ir skrendu. Ar skridai kada nors ant skrendančio kilimo? Nuneša tave ten, kur tik užsimanai…

– Tai kokia čia metadono programa? Dieną – metadonas, o vakare – injekcija ir Aladino kelionė skraidančiu kilimu?

– Iliuzija, o ne programa 😇 Kažkas juk turi pasipinigauti. Gerai, duok tada tris insulininius švirkštus ir injekcinio vandens dėžutę. 

– Insulininių neturiu.

– Nu bl.. ir gaidynas čia 🐔

Pažėrė saują centų, pasigriebė 2 ml švirkštus, ampules ir nurūko. Nei “ačiū”, nei “viso gero”. Kai suskaičiavau centus ir supratau, kad trūksta, jo ir pėdos jau buvo ataušę.

Praėjo dar kelios dienos ir vėl pamačiau prieš akis išnyrant gyvenimo ir priklausomybių išvargintą veidą. Išsitraukia iš krepšio kavos pakelį ir primygtinai reikalauja, kad nupirkčiau už pusę kainos. Kai atsisakau, ištraukia Omega žuvų taukų. Irgi už pusę kainos. Sakau, gal iš manęs išnešei, atkerta, kad savam kieme nevagia. Pamanyk, atrado SAVO kiemą. Kai pareiškiu, kad vogtų prekių man nereikia, iškoneveikia ir išeina. Na, suprantama, kai vartoji narkotikus tiek metų, smegenys taip sunaikinamos, kad sunku įžvelgti asmenybę. O poreikis apkvaišti viską nusveria.

“Tik nedaugeliui lemta būti nepriklausomiems – tai stipriųjų privilegija”

F. Nyčė

Vaistinių darbuotojų profesinė sąjunga paviešino vaistinių darbuotojų apklausos rezultatus, kurie daugelį žmonių lengvai šokiravo. Vaistinių darbuotojai atvirai pasidalino savo išgyvenimais, kuriuos tenka patirti atliekant savo tiesioginį darbą. Tik 15 % apklausoje dalyvavusių specialistų atsakė, kad krautuvininkų taikomos poveikio priemonės nekeičia jų pasirinkto sprendimo konsultuojant klientus ir parduodant vaistus. Tačiau likusi apklaustųjų dalis daugiau ar mažiau pasisakė, kad krautuvininkai vaidina nemažą vaidmenį jų darbiniame gyvenime, t.y. 36 %  atsakė TAIP ir 49 % – IŠ DALIES TAIP. O tai reiškia, kad mokamas priedas prie atlyginimo (už parduodamas tam tikras prekes, aktyvūs lydintys pardavimai, asmeniniai pardavimų rodikliai ir pan. dalykai) keičia farmacininkų sprendimą aptarnaujant klientus. Ir tas sprendimas dažnai būna naudingas ne klientui, bet darbuotojui, na, ir žinoma, krautuvininkui. 

Taigi, kaip sakė filosofas, tik nedaugeliui lemta būti nepriklausomiems, todėl stipriems.

Kiekvienas parsiduoda už skirtingą kainą. Kad uždirbtum pragyvenimui, reikia dirbti. Kad praturtėtum, jau reikia sugalvoti kažką kita. Todėl krautuvininkai, pasitelkę savo išmonę bei darbuotojus, traukia pinigus iš svetimų kišenių neprievartaujant. 

Visi žinome, kas atsitinka žmonėms, kurie sustoja vidury kelio – juos suvažinėja. Todėl, arba, nors suvoki savo pareigą, bet jos nevykdai, arba ieškai teisybės, o po to – kito darbo 😂 Juokauju. Mes juk dabar įrašyti į Raudonąją knygą, todėl taip lengvai į kairę ir į dešinę mūsų jau nebemėto. Tačiau atsiranda kitokių poveikio priemonių, kurioms dažnas darbuotojas paklūsta. 

Aišku, gali nesiimti darbo, kuris tau nepatinka. Bet ką daryti tuomet, kai darbas patinka, tik nurodymai, kaip turi tą darbą atlikti, nepatinka?

Sako, kad laimė būna įvairi… Aš galvoju, kokia kvailystė. Laimė. Kada ji būna? Kai viskas idealu? Absoliučiai viskas? Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol supratau, kad laimė – tai ne absoliučiai viskas, o:

• Kai niekur neskauda…
• Kai sveiki vaikai…
• Kai jie užauga padoriais žmonėmis…
• Kai yra kam papasakoti savo sapną…
• Kai yra apie ką pamąstyti vienatvėje…
• Kai yra namai, į kuriuos norisi sugrįžti…
• Kai sieloje ramybė…
• Kai sulauki ryto…
• Kai tau skambina šiaip sau…

Laimės, iš tikrųjų, tiek daug. O mes jos vis laukiame ir laukiame, nežinodami, kad ji būna įvairi, ne tik gyvenimiška, bet ir profesinė laimė:

• Kai dirbi taip, kaip norisi ir tinka tau, net jei tai netinka niekam kitam…
• Kai tu nieko ypatingo nepadarei, bet tau ateina padėkoti…
• Kai ateini į darbą ir nepajunti, kad jau laikas namo…
• Kai tavęs neiškoneveikė, neapvogė, neapspjaudė ir neužkrėtė…
• Kai gali pasirinkti gerą knygą vietoje žlugdančio ir tuščio pokalbio…
• Kai gali tylėti, kai norisi, ir būti su savo tyla pasaulyje, kuriame visi visada turi ką pasakyti…
• Kai žinai, kad darbas nepasirūpins tavimi, kai sirgsi. Tai padarys tavo draugai ir tėvai…

Tikra laimė, kai vieną dieną suvoki, jog tiek gyvenime, tiek ir darbe reikia šiek tiek melo ir šiek tiek tiesos, kad galėtum išlaikyti pusiausvyrą.

Ar jūs norite iš ryto eiti į darbą? O ar norite po darbo eiti namo? Jeigu į abu klausimus atsakėte teigiamai, jūs laimingas žmogus 🤗 Kodėl? Nes darbas jums  – ne sunki našta, o maloni būtinybė. Iš ryto jūs norite kuo greičiau imtis įprastų darbų, pasinerti į darbo nuotaiką. Laimingas – nes po įprastos darbo dienos jus traukia namai, kuriuose ilsitės ir džiaugiatės.

Ar aš noriu eiti į darbą? Taip, kol ateinu iki jo 🫢 Praėjus kelioms valandoms (o kartais nereikia ir tiek), jau labai noriu namo. Kodėl? Staiga suprantu, kad labai noriu tylos, ramybės, vienatvės, valgyti karštą maistą ir gerti neatšalusią kavą ar arbatą. Po nakties slogūs įspūdžiai pasimiršta, ir aš vėl su šypsena ir daina žygiuoju į darbą. Kodėl? Nes žinau, kad manęs laukia dar viena diena 🤣 Ne tik įtempta ir ilga. Bet ir nenuspėjama, nepakartojama, kupina plunksnos vertų akimirkų: 

– Man reikia lašų akims. Bet tik nekonservuotų. Tų konservų ir taip per gyvenimą prisivalgiau.

xxx

– Debilo dėžutę.

– 🙄?

– D-E-B-I-L-O.  Dabar jam akcija.

– Nuo skausmo? A-D-O-B-I-L?

– Taip, taip, debil.

xxx

– Man reikia raumenims.

– Tepalo ar geriamų tablečių?

– Tai kaip aš ištepsiu šlapimo pūslę?

– Kad apie šlapimo pūslę neužsiminėte 🤓

– Taigi akcija yra šį mėnesį kapsulėms. Ką nesusigaudote, kokiems raumenims? Šlapimo pūslės raumenims! 

xxx

– Man reikia tų, kur moki už vieną, o gauni du.

– O ko konkrečiai jums reikia?

– Sakau gi – kur du už vieno kainą.

– Daug turime tokių prekių.

– Tai duokite man geresnių.

– 🤯

xxx

– Jūs čia lenktyniaujate? Visose vaistinėse, kaip susitarę 1+1. Vaistai 1+1, papildai 1+1, higienos prekės 1+1, arbatos 1+1. Bet ko reikia man, tai jokios nuolaidos! 

– O ko jums reikia?

– Viagros. Ir receptą turiu.

– Tai gal pritaikysim kaip senjorui kokią nuolaidėlę 🔞

– Gal juokaujate? Koks aš jums senjoras? Nereikia man senjorinių nuolaidų.

– Tai ko jums  tada reikia 😇

– Ospamox 1+1

Rytoj – rugsėjo 1-oji – Mokslo ir žinių šventė 🎓🎉 Gatvės prisipildys juoko, vaikų klegesio, geros nuotaikos, na, ir žinoma, gėlių jūros 💐 Šią dieną dar lydės vasariška nuotaika, kurią pamažu keis rudeniška. Taigi, paskutinę vasaros dieną siunčiu trumpą žinutę visiems, kurie, net ir turėdami nemenką žinių bagažą, nesustoja ir žengia pirmyn, taip pat ir tiems, kurie vis dar trypčioja vietoje ir kažko laukia. 

“Ženk per mokslą žingsnį platų, kad mažiau reikėtų batų”, prieš daugel metų rašytas klasės draugo palinkėjimas šiandien siunčiamas jums 🤓

Kelias link žinių nėra lengvas ir nesidriekia per gėlių nusėtą pievelę. Jis visada vingiuoja per kalnus, todėl žmogui tenka lipti į plikas uolas. Norint, kad atsirastų tai, kas įmanoma, turi nuolat daryti tai, kas neįmanoma.

Moksleiviams, studentams

“Niekas taip nepadeda kurti ateities, kaip drąsios svajonės. Šiandien – utopija, rytoj – kūnas ir kraujas.”

V. Hugo

Jei kantriai dirbsite, ir jūsų rankoms atsiras darbo 🤗 O jeigu rimčiau – mes visi gauname trejopą išsilavinimą: vieną – iš tėvų, kitą – iš mokslo draugų ir trečią – iš gyvenimo. Ir šis trečiasis prieštarauja viskam, ko moko pirmieji du. Vėliau tuo įsitikinsite patys.

Krautuvininkams

Viena mašina gali atlikti penkiasdešimties eilinių žmonių darbus, bet nė viena mašina neatliks vieno neeilinio žmogaus darbo. Taigi, kiek bepastatysite išmaniųjų robotų ar vaistų paštomatų vaistinėse, jie niekada nepakeis gyvo žmogaus. Jie niekada neturės tokių supergalių, kokias turi vaistininkai ir jų padėjėjai, kurie per akimirką gali pasakyti, ką reiškia rožinė pailga ar apvali tabletė, baltai geltona kapsulė ar nuodų tepalas. Tik specialistui suprantama, ką paduoti pirkėjui, kuris prašo Salvadoro. Ar tie išmanieji įrenginiai sugebėtų išsiaiškinti, kad kliento prašymas visiškai nesusijęs su paveikslais ar dailės terapija? Mums tai lengvai pavyksta, kadangi mes žinome, kokius klausimus reikia užduoti, kad rastume teisingą atsakymą, kuris šiuo atveju buvo Suvartar vaistai nuo hipertenzijos.

Užuot ieškoję lengvų kelių  darbo vietų užpildymui, išlaisvinkite savo žmones nuo darbų, kuriuos tikrai gali atlikti robotai ar kitų specialybių atstovai. Pirmiausia, išvaduokite nuo popierizmo ir akcijų dėlionių, kurios paskutinėmis mėnesio dienomis veda mus iš proto.

Vaistininkams ir jų padėjėjams

Tikroji branda reiškia sugebėjimą atlaikyti asmenybę žlugdančius smūgius ir neprarasti tikėjimo savo padorumu ir galimybėmis. Tikiu, kad daugelis mūsų jau pakankamai subrendę ir vardan savo klientų, pajėgūs pasipriešinti krautuvininkų įgeidžiams, kurie, deja, dažnai prasilenkia su sąžine ir žmogiškumu. 

Ką pats laikai teisinga, tą ir turi daryti. Teisybė galų gale vis tiek išplaukia į paviršių. Kartais – kaip paskenduolė 🫢