Vaistininko užrašai

Artėjant gražiausiai pavasario šventei, mane pradėjo kankinti egzistenciniai klausimai. Vienas tokių kilo po  nesibaigiančių straipsnių ir  diskusijų vaistininkų ir farmakotechnikų tema.

Žinojau, kad esu geras žmogus 😀, bet geras žmogus – ne profesija. O aš noriu pakalbėti apie profesiją. Taigi, KAS AŠ ESU dabar, buvęs farmakotechnikas ir esantis vaistininkas. Kurioje pusėje turėčiau būti šiandieną? Manau, kad visi mes, kaip niekad, turėtume būti vienoje barikadų pusėje, kad sugebėtume pasipriešinti krautuvininkų užmačioms.

Apie pradžią

Prieš daugelį metų nusprendžiau studijuoti tokius mokslus, kad vėliau galėčiau dirbti vaistinėje. Kaip tariau, taip ir padariau – įstojau į P. Mažylio aukštesniąją medicinos mokyklą, farmacijos studijas. Kodėl nestojau į tuometį medicinos institutą? Nes nesijaučiau pakankamai stiprus biologijos srityje, o institute, šalia lietuvių kalbos ir chemijos, laukė ir šis egzaminas. Kadangi viską lėmė bendras egzaminų rodiklis, būtų užtekę gerai pasirodyti lietuvių kalbos ir chemijos egzaminuose, o iš biologijos gauti patį prasčiausią pažymį – ir aš jau kelio tiesiojoje. Taigi, gal viskas būtų išsisprendę ir palankiai, bet toks jau esu žmogus – jeigu jaučiu, kad žinau ne tiek, kiek reikia, nenoriu apsijuokti. Pagalvojau, kad eisiu į priekį mažais žingsneliais: baigsiu aukštesniąją mokyklą, tada įstosiu į aukštąją. Dėl šio sprendimo vėliau teko ne kartą gailėtis. Stojamuosius egzaminus išlaikiau labai gerais pažymiais 🎉 Vėliau buvo visko 🤭 Studijų metais į save gėriau viską – bandžiau kuo geriau įsisavinti teorines ir praktines žinias, stebėti gerus ir blogus pavyzdžius, daryti išvadas ir atsirinkti, kas yra svarbiausia.

Pirmieji savarankiški žingsniai

Baigus pirmąsias studijas, tapau vaistininko padėjėju (farmakotechniku). Toliau tęsti mokslų neskubėjau. Vaistinėje niekas netrukdė dirbti savarankiškai. Baigę šią farmacininkų kalvę, buvome labai laukiami. Ne vienas vyresnis kolega vaistinėje pabrėždavo, kad mes esame labai gerai paruošti specialistai, sugebantys gerai dirbti ne tik receptarais (priekyje, su klientais), bet ir stiprūs gamyboje. Buvome universalūs specialistai. Vaistinių buvo nedaug, darbuotojų jose – didelė komanda – kiek pamenu, visos vaistinės gamino vaistus, todėl žmonių reikėjo ir gamyboje, ir fasavime, ir analitiniame darbe, ir prekyboje. Net kasininko etatas vaistinėse buvo – vaistininkas receptaras išrašo popierėlį, su kuriuo klientas eina į kasą apsimokėti už pirkinį. Tada pirkėjas grįžta pasiimti savo lauknešėlio. Taigi, nesijautėme prastesni už vaistininkus.

Signalai

Ilgą laiką dirbome įprastai ir komandoje. Tačiau laikai keitėsi, pamažu artėjo permainos, kurios vėliau įnešė pirmąsias korekcijas išsilavinime. Su šia permainų banga mokslo įstaigos keitė pavadinimus, iš institutų tapo akademijomis, vėliau universitetais, aukštesnės mokyklos tapo kolegijomis, išsilavinimai turėjo atitikti įstaigos pavadinimą. Ankstesniu metu baigę institutus absolventai, automatiškai įgydavo bakalauro laipsnį. Mes, baigę aukštesniąsias mokyklas laipsnių neturėjome, tik specialybes. Norintys išsilyginti studijas ir pasikelti laipsnį, turėjo mokytis toliau. Dažnam darbe netgi buvo pareigybių reikalavimas – bakalauro ar magistro studijos.

Ar daug matėte kosmetikos, avalynės ar drabužių parduotuvių, kuriose dirbtų vienas pardavėjas-konsultantas? Net ir padėvėtų prekių parduotuvėse nepamatysi vieno darbuotojo. Matyt, šiuose prekybiniuose taškuose yra sunkios ir pavojingos darbo sąlygos, o darbas – reikalaujantis ypatingo atidumo ir begalinės atsakomybės, nes vieno asmens ten darbuotis nepaliekama. O ir savininkai, greičiausiai gerai pelnosi iš tokių prekybų, nes kitaip – juk nesamdytų dviejų – penkių ir daugiau darbuotojų.

Krautuvininkų vargai

Visai kitaip yra su vaistinėmis. Jų savininkai jau priartėjo prie skurdo ribos, todėl nenustoja verkti ir reikalauti iš valdžios įvairių formų kompensacijų savo verslams. Darbuotojų trūksta, jų žvalgosi trečiosiose šalyse, esantiems darbuotojams didesnių nei pardavėjams algų mokėti neišgali. Žodžiu, visiškas krachas 🙄 Ir Konkurencijos tarnyba taip negailestingai pasielgė jų atžvilgiu 🤭 O dar kaip tyčia, tie septyniolika metų taip greitai praskriejo, kad nesuspėjo krautuvininkai savo verslo modelio pritaikyti taip, kaip jis veikia normaliame pasaulyje.

Darbo imitavimas

Sveikatos apsaugos ministerija, įstatymų leidėja, taip pat keliolika metų trypčiojo vietoje, vis atidėliodama vieno straipsnio įsigaliojimą, o seimūnai, sėdėdami savo patogiose kėdėse ne vieną kadenciją (vadinasi per 8-16 metų) taip pat nieko apčiuopiamo nenuveikė vaistinių darbuotojų labui. Keista, kad tokia situacija, kokią dabar turime, neverčia raudonuoti Sveikatos reikalų komiteto pirmininko, kuris tame poste sėdi nežinia kiek metų, bet net per centimetrą nepasistūmėjo į priekį. Kaip prieš keliolika metų, taip ir šiandien jis gieda tą pačią dainelę, kaip rykliai tik nori gero… Ar ne laikas pagalvoti apie tai, kad tokiems “veikliems” žmonėms pats laikas užleisti vietą kitiems, kurių mąstymas dar neapkerpėjęs ir jie pasiruošę TIKRAI dirbti Lietuvos piliečiams, ne tik po Seimo koridorius zujantiems krautuvininkams.

Kas yra vaistinė?

Neatmetu ir tokio varianto, kad p. Matulas ir kitos personos, tarnaujančios krautuvininkams ir jų asociacijoms (bet ne žmonėms) net nežino, kuo skiriasi parduotuvė nuo vaistinės. O ir iš kur jiems žinoti, jeigu krautuvininkai pasistengė vaistines ir jų darbuotojus prilyginti parduotuvėms ir pardavėjams. Tik kodėl užmiršo, kad parduotuvėse dirba komanda? Nejau, jų protu, vaistinėse turi būti kitaip?

Galbūt, pasiklydę tarp savo kitų vaikų (norfų, maximų), jie pamiršo, kad vaistinė – tai vieta, kur žmonės ne duoną ir batus perka. Vaistinėje vykdoma farmacinė veikla, apimanti vaistų įsigijimą, laikymą, pardavimą, išdavimą gyventojams, farmacinių paslaugų teikimą, gamybinių vaistų gamybą, kontrolę, išdavimą, farmacinę rūpybą, senų vaistų iš gyventojų priėmimą, jų saugojimą, registravimą, pridavimą naikinimui, receptų saugojimą, naikinimą, falsifikuotų vaistų kontrolę, vakcinaciją ir daugelį kitų ne visų akiai matomų darbų…

Kiekvieną kartą, kai tik parašau straipsnį dėl farmakotechnikų ir vaistininkų darbo po liepos 1 d., vis sau pasižadu, kad daugiau šia tema nerašysiu. O ir ką gi naujo čia galima parašyti? Atrodo, kad viskas, kas tik įmanoma, jau parašyta ir pasakyta 🙄 Tačiau, užtenka išgirsti kvailus pezalus, ir nepajuntu, kaip pirštai patys pradeda po kompiuterio klaviatūrą lakstyti 👨‍💻👩🏻‍💻

Pezalai

Šį kartą sugrįžti prie aktualios temos plėtojimo mane privertė Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkas A. Matulas.

Pasak jo, nuo liepos 1 dienos įsigaliojant reikalavimui farmakotechnikams dirbti vaistinėse tik kartu su vaistininku, 135 vaistinės Lietuvos regionuose nebegalės tęsti veiklos. Kaip pažymi politikas, mažų miestelių vaistinės neturės galimybės įdarbinti vaistininkų dėl mažų apyvartų ir darbuotojų trūkumo.

Ar tikrai dėl to? Pagrindinė priežastis, tikriausiai – dėl krautuvininkų nenoro mokėti didesnės algos. Jei kažkas mokėtų atitinkamą atlyginimą, nereikėtų skųstis vaistininkų trūkumu.

Gal seimūnas nežino, kad jau dabar krautuvininkai uždaro tas vaistines, kurios neneša pelno. Jiems nereikia laukti, kol bus priimti ar nepriimti tam tikri teisės aktų pakeitimai. Jie stebi situaciją ČIA ir DABAR. Bet šantažui pasirinkta visai nebloga strategija – uždarysime tik po liepos 1 d.

Skirtingi skaičiai

“Ir dabar, pagal surinktus duomenis, gali įvykti taip, kad apie 135 vaistinės mažesniuose miesteliuose, kurių apyvarta yra maža, tiesiog negalės toliau tęsti veiklos, nes nebus šalia galimybės įdarbinti vaistininką, nes arba jų nebus, arba apyvarta vaistinės tokia maža, kad arba privatus, arba tinklinė vaistinė nebus suinteresuota jų išlaikyti. O farmakotechnikai neteks darbo“, – nurodė Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas.

Įdomu būtų sužinoti ir kokie tie surinkti duomenys 🤔 Ar tik ne krautuvininkai juos rinko? O gal Krautuvininkų asociacijos vedlė? Bet remiantis jos duomenimis, kalba eina jau apie 200 vaistinių. Tai kaip yra iš tikrųjų? 

Šantažas kitomis lūpomis

2006 metais Europos Sąjunga priėmė direktyvą, pagal kurią farmakotechnikų veikla turi būti kontroliuojama vaistininkų. Taigi, A. Matulas su kompanija teikia siūlymą, kad “Tiems, kurie baigė farmakotechniko mokslus iki 2006 metų, (…) leisti pabaigti savo veiklą kontroliuojant ją vaistininkui nuotoliniu būdu“ ir pridėjo, kad Lietuvos vaistinės taip dirba jau keletą metų. 

Ar šiuo klausimu taip pat buvo surinkti duomenys, kiek atlikta tokių nuotolinių konsultacijų? Kad nebuvo sulaukta skundų dėl farmakotechnikų darbo, seimūnas suskubo pasisakyti jau anksčiau, bet kad tokie duomenys iš viso nebuvo renkami, nutylėjo… Gal todėl, kad visiškai nesiorientuoja šioje sistemoje? Beje, o farmakotechnikai, įgiję specialybę po 2006 metų jau bus klasifikuojami kitaip? 

“Nes jeigu mes to nepakeisim, nuo liepos 1 dienos šių metų gali būti, kad regionuose užsidarys kai kurios vaistinės”,- kaip darželinukas ar užsispyręs pirmokas kartoja vis tuos pačius žodžius. 

Bet gali būti, kad tos vaistinės ir neužsidarys. Ir dirbs kaip dirbę. Tik krautuvininkai bus priversti padidinti vaistininkams algas arba kaip visam normaliam pasaulyje, įdarbinti du žmones vienoje pamainoje.

Sveikatos apsaugos ministerija su partneriais organizuoja nemokamų seminarų ciklą, kurio metu gyventojams pristatomi racionalaus vaistų vartojimo principai. Gal ir protingas žingsnis žengtas, tik ar tai nors kiek paveiks žmonių sąmonę ir privers juos, prieš perkant vaistus, šiek tiek susimąstyti?

Nerealieji

Ne paslaptis, kad kiekvienais metais yra sunaikinamos tonos vaistų, kurie kasdieną maišais velkami į vaistines. O kiek jų nuteka kanalizacijos vamzdžiais, galime tik paspėlioti.

Lietuviai visada pasižymėjo praktiškumu, todėl nenuostabu, kad esant viliojančiam pasiūlymui įsigyti du ar tris preparatus už vieno kainą, atsispirti sunku, o gal ir visai neįmanoma.

Lietuviai pasižymi ir taupumu. Todėl artimam žmogui išėjus Anapilin, jo nesunaudoti vaistai dažnai būna suvartojami tų pačių artimųjų.

Lietuviai – draugiška tauta, todėl nesibodi vaistais pasidalinti su kaimynais ir gerais draugais.

O ir savigyda jiems tikrai ne – svetima. Todėl belaukdami savo eilės vaistinėje, jie dažnai savo planuojamą pirkinių krepšelį jau mintyse pradeda pildyti neplanuotais pirkiniais, kuriuos perka priešais eilėje stovintys kiti žmonės. Na ir kaip nepirkti, kai “tas vaistininkas taip gražiai ir įtikinamai sako, kad vaistai padės ir ligonis tikrai pasveiks? Jeigu anas pasveiks, vadinasi, ir man reikia turėti tų stebuklingų piliulių, o gal ir man rytoj jau raižys pilvą ar kamuos nemiga” tyliai pamąsto ne vienas lankytojas. Ir perka, perka, perka…

Lietuviai – išradinga tauta. Dar nesirgdami ir nejausdami ligos simptomų, jie sugeba užbėgti įvykiams  (ir ligoms) už akių ir iš anksto apsirūpinti gydytojų receptais, kad prieš atostogas ar emigraciją prisipirktų antibiotikų ar nervus raminančių tralialiuškių. 

Ir kas pasakys, kad tai neracionalu. Turėti visada ir visko. O jeigu karas? O jeigu maras? O jeigu nauja korona? O jeigu…

Vienintelė problema?

Panašu, kad apie vaistininkų trūkumą kalbėsime įvairiose medijose dar keletą mėnesių. O tiksliau – iki įstatymu nustatyto termino, t.y. iki liepos 1 d. Liūdniausia tai, kad šiuose pasisakymuose yra daug netiesos, kuri kiekvieną kartą veda į pasiutimą. Nuolat virkauja krautuvininkai, jiems tą daryti padeda K. N. Gagė, tam pritaria ir Lietuvos farmacijos darbuotojų profesinė sąjunga, prie jų prisijungia ir universitetų bei kolegijos dekanai ir dėstytojai. Visi įvardina vieną ir vienintelę problemą – vaistininkų trūkumą.

Kitu kampu

Bet kodėl visi šie veikėjai į susidariusią situaciją nepažvelgia kitu kampu, farmacijos specialistų, dirbančių vaistinėse, akimis? Kodėl per keliolika metų nei vienas iš jų nepasiūlė papildyti Farmacijos įstatymą sakiniu, jog vaistinėje jos darbo metu turi dirbti ne mažiau kaip du farmacijos specialistai. Tuomet dabar nereikėtų aimanuoti, kad šimtai farmakotechnikų liks be darbo, vaistinės – be specialistų, o žmonės – be vaistų. Kodėl žongliruojama faktu, kad kaimų ir mažų miestelių vaistinės užsidarys, nes nebus kam dirbti? Kolegija ir toliau ruošia farmakotechnikus, kurie gali komandoje dirbti su vaistininku, tai paskirstykime žmogiškuosius resursus taip,  kad visiems sukurtume darbo vietas.

Gal krautuvininkai nežino, kad kaimo ar miestelio vaistinėje darbo yra ne ką mažiau nei miesto vaistinėje – kas mėnesį pagal planogramas prekes sudėlioti, naujas kainas atspausdinti, popierizmą sutvarkyti, likučius sužiūrėti ir dulkes pasivalyti – tai darbai, kurie nepriklauso nuo vietovės ar vaistinės dydžio. Taigi, darbų užtenka keliems žmonėms. Tik tokioje vaistinėje dabar visą dieną dirba vienas darbuotojas, retai – du. Todėl, kad tas darbuotojas sutinka dirbti vienas, nes nori užsidirbti daugiau pinigų. Ne paslaptis, kad dirbant daugiau nei etatu, alga šiek tiek priartėja prie protingos.

Viena buvusi klasiokė kartą manęs paklausė patarimo:

“Mano dukra norėtų būti vaistininke. Gal gali pasakyti, ar verta šiandieną rinktis šią profesiją?”

Mano atsakymas buvo trumpas – NE. Tada sekė kiti klausimai ir vienas atsakymas: “Bet jeigu…” “NE” “Tada, kaip galvoji…” “NE” “O tada…” “NE” “Tai kodėl tu pasirinkai šią specialybę?” “Nes tai buvo seniai, labai seniai” “Ir ką tai keičia? Seniau,  ir dabar?” ”VISKĄ!”

Keitėsi viskas po truputį, mažais žingsneliais žingsniavome pirmyn, kol žingsniai didėjo ir perėjo į šuolius. Sulig šuoliais lyg rudeniniai lapai pradėjo kristi privačios vaistinės, o kartu su jomis griuvo ir senoji vaistininkystė. Atėjo nieko bendra su farmacija neturinčių krautuvininkų era, kuri smarkiai pakoregavo vaistininkystės sąvoką. Vaistinė tapo parduotuve – turgumi, vaistininkai – pardavėjais, vitrinos – margaspalvių reklamų vieta, poilsio kambarėliai – vaistinės prekių (bet nebūtinai vaistų) sandėliais, o vaistus iš lentynų baigia išstumti maisto papildai, lūpdažiai ir kvepalai.

Provizorius pakeitė krautuvininkai, farmacijos specialistus – vadybą baigę prekybos centrų ir degalinių vadybininkai. Tik pirmoje barikadų pusėje stovinčius vaistininkus pakeitė TIE PATYS,  tik jaunesni vaistininkai, kurių šiandien “taip trūksta”, kad net visa spauda ir portalai mirga ir skamba nuo cirko klounų raudų.

Vaistinių darbuotojų profesinė sąjunga uždavė klausimą su galimais atsakymais: koks turėtų būti VAISTININKO (ne vedėjo) atlyginimas, kad jaustis oriai, būti laisviems ir savarankiškiems priimant sprendimus (kad niekas negalėtų daryti įtakos), parenkant pacientams vaistus, maisto papildus ir kt. 1100€ ar 3000€? Paminėta ir daugiau variantų. Apklausos tikslas – suprasti farmacininkų lūkesčius algos atžvilgiu. Daugiausiai balsų atiduota už 3000€ ir 2400€. 2700€ liko trečioje vietoje.

Žmogaus prigimtis yra gūdi laukinė giria ir niekam neduota jos iki galo pažinti.

Pilnatis

– Atėjau su tokiu skundu. Man per mėnulio pilnatį skauda dantis.

– Tik per pilnatį?

– Taip.

– Na, tada vartokite šiuos vaistus (paduodu skausmą mažinančias tabletes) du kartus per dieną mėnulio pilnaties metu 🌘 

Laikrodis

– Atėjau dėl laikrodžio. Jūs turite jį išjungti, nes jis man baigia suėsti elementus!

– Kokį laikrodį 🧐

– Kokį kokį…Praeitą kartą pas jus pirkau.

– Mes laikrodžiais dar kol kas neprekiaujame.

– Kaip neprekiaujate? Va.

Senjoras iš krepšio ištraukia kraujo spaudimo matavimo aparatą, kurio ekrane yra laikrodis ir reikalauja jį išjungti 😲

Erosas

– Man Eroso. Gydytoja paskyrė po tyrimų.

– 🙄 Negirdėtas pavadinimas, receptą gal turite ar gydytojos duotą lapelį kokį, kur užrašė?

– Nieko nedavė, pasakė, kad eičiau į vaistinę ir nusipirkčiau.

– Hmmm, tai kokie tyrimai, kokie rodikliai? 

– O man iš kur žinoti? Va, imkite tyrimo rezultatus.

– Na, matau, hemoglobinas labai žemas, ir lapelis reklaminis įdėtas FerroHemo, maisto papildas.

– Tai sakiau juk panašiai Eroso ar Hemoso, tas pats gi.

– Praktiškai, tas pats 🤭