Vaistininko užrašai

Gyvenimas – kaip supermarketas, imk viską, ko nori, bet nepamiršk – priekyje kasa. Už viską reikės sumokėti 💶 Tikra tiesa, kaip ir tai, kad nemokamai –  tik sūris pelėkautuose 🐭

Svarbu, kad viskas būtų pasakyta skambiomis frazėmis, tuomet į smulkmenas dėmesį jau nelabai kreipiame. Bet velnias slypi detalėse…

Vienas didžiųjų vaistinių tinklų (vaistinė Camelia) išplatino naujieną, kad Lietuvos paralimpiniam komitetui skyrė finansinę paramą ir kartu, šviesdami visuomenę, sieks mažinti žmonių su negalia patiriamą atskirtį. PAGIRTINA. Taip pat pristatė “naują” lojalumo programą žmonėms, turintiems negalią – numatyta didinti reikalingų prekių prieinamumą mažinant kainas žmonėms su negalia. Visi, kurie taps lojalumo programos nariais, vaistinėse gaus šias nuolaidas: iki 30 proc. maisto papildams, iki 25 proc. – kosmetikai, iki 20 proc. – nereceptiniams vaistams, iki 15 proc. – receptiniams vaistams ir iki 20 proc. kitam asortimentui. NIEKO NAUJA.

Beje, kiekvienas “patrauklus” pasiūlymas, kaip ir šis, turi išimčių – nuolaidos netaikomos prekėms, kurioms taikomos kitos akcijos, nuolaidos ar pasiūlymai. Akcija taikoma administracijos patvirtintam prekių sąrašui, kurį galima rasti vaistinėse. Nuolaidos netaikomos mineraliniam vandeniui, dovanų kuponams, kompensuojamiesiems vaistams ir med. prekėms, perkant su kompensuojamų vaistų receptu. Nuolaidos ir sąlygos administracijos sprendimu gali būti pakeistos.

Tik apie išimtis taip garsiai jau neskelbiama. Dažnu atveju, klientai apie nepriklausančias nuolaidas sužino tik vaistinėje, mokėdami už prekes. Taigi, kaip visada, visą nepasitenkinimą ir rūstybę tenka išjausti vaistinių darbuotojams 😢 Bet ir tai dar ne viskas. 

“Ir gėda, ir bėda”, taria vyriškis, pasislėpęs po masyviais geltonai žaliais polaroidiniais akiniais. “Tai kas nutiko?”, klausiu jo, bet jis kaip užsukamas mechaninis žaisliukas vis kartoja “Ir gėda, ir bėda, ir gėda, ir bėda, ir…”. Šiek tiek susinervinu, nes matau, kad nei gėdos, nei bėdos aš nepašalinsiu – niekaip nepavyksta užmegzti kontakto – nei akių 👁 (neleidžia veidrodiniai akiniai ), nei jokio kito 🦹🏼‍♀️ “Tai gal pirma apie bėdą?”, ieškau priėjimo. “Ne, pirma apie gėdą. Labai bijau, kad Onutė su manim neišsiskirtų.” “Ir ko jai skirtis?” “Ir gėda, ir bėda, ir gėda, ir bėda…” “Dešimtas hemorojaus lygis”, pagalvoju ir staiga suprantu, kad ne tik pagalvojau, bet ir garsiai ištariau 🤭 “Ne, ne, ne taip supratote, man ne hemorojus, man Viagros reikia. O, dieve, ir gėda, ir bėda…” “Gal jau gana tą mantrą kartoti?”, tariu ir apsidžiaugiu, kaip lengvai praslydau su ne kiekvienam suprantama savo pojūčių vertinimo skale 🤓 “Nei čia gėda, nei čia bėda, šiais laikais viskas išsprendžiama, tik va, recepto reikia”. “Parašė man gydytojas elektroninį”. “Puiku, tada jokių bėdų”. Vyriškis nusiperka ir išeina. Po kelių minučių girdžiu: “Ir gėda, ir bėda”. Pakeliu galvą ir prieš save veidrodiniuose akiniuose išvystu nustebusį savo žvilgsnį 🧐 “Nepaklausiau, per kiek laiko man suveiks?” Gavęs atsakymą, tyliai pasišalina. “Vienuoliktas hemorojaus lygis”, tariu mintyse, kai per langą pamatau vėl grįžtantį tą patį vyriškį. “Ir gėda, ir bėda, ir gėda, ir bėda”, jau nuo durų girdžiu spėjusią įgrįsti dainelę, bet giliai įkvepiu, suskaičiuoju iki septynių ir ramiai laukiu sekančio klausimo, kurį netrunku išgirsti: “O ar aš jos nesuplėšysiu?” “Ko? Onutės?” Dabar jau aš mintyse kartoju mantrą: “Suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos – keisti, ką galiu pakeisti ir išminties – tą skirtumą suprasti.” Ir pajuntu, kaip iš mano ramybės ateina gerumas ir ilgalaikė stiprybė 😇 Bet nuraminus savo mintis taip pat svarbu jas vėl sutelkti, todėl ramiai atsakau: “Turėkite drąsos pasikliauti savo protu.” Klientas patenkintas išeina. Kai skaitysite toliau, turbūt, galvosite: “nesąmonė, taip negali būti, čia jau per daug sutirštinta”, bet, deja, nieko neperdedu. Po kelių minučių vėl girdžiu: “Ir gėda, ir bėda, ir gėda, ir bėda, ir…” Aš žinau, kad kantrybė yra ypatingas bruožas. Pristigę jos, per valandą galime pridaryti tiek klaidų, kad joms ištaisyti prireiks savaičių, todėl įdėmiai klausau. “Ar man šie vaistai nepakenks odai? Girdėjau, kad nuo jų greičiau senėjama. Matote, kokia mano lygi ir graži oda?”, išdidžiai taria vyriškis ir pagaliau nusiima akinius, kad parodytų savo raukšlėtą veidą 😎

LAIKYKIS. LAIKYKIS TVIRTAI. ATSILAIKYK. KANTRYBĖJE GENIALUMAS 😜

Atsiverčiu populiarų savaitinį žurnaliuką ir skaitau:

“Sena ir įdomi mūsų vaistininkystės istorija. Aišku, nebūtų jos be iškilių vaistininkų. O kokia nūdiena?

Vargina progresuojančių sąnarių ligų skausmai, tad dažnai perku vaistinėse įvairių tepalų. Pastebėjau, kad paklausios, efektyvesnės prekės yra brangios. Tenka rinktis iš pigiausių, o nedidelė 50 g tūbelė greitai išsibaigia, todėl nusprendžiau pirkti 100 g pakuotę, tikėdamasi, kad ji dar bus ir pigesnė. Nuėjau į vaistinę. Iškart pamačiau lentynoje savo prekę. 50 g pakuotė kainavo 3,49, o 100 g – daugiau nei 9 eurus! Prie abiejų užrašas “Pigu”. Juodasis humoras?! Ar farmacininkai nusprendė pasityčioti patys iš savęs? Kiekvienas žmogus šiais laikais tiek aritmetikos dar moka… Gėda dėl tokių akibrokštų – juk tikslumas ir sąžiningumas visada buvo vaistininkų prioritetas.” Pensininkė N. Z.

Kokios mintys mane aplankė? NIEKUOMET NESVAIDYKITE PURVU. JŪS GALITE PATAIKYTI Į TAIKINĮ, BET JŪSŲ RANKOS VISADA BUS PURVINOS 😏 O jeigu rimčiau, tai liūdna, kai klientai, permokėję už pasirinktus vaistus pirmiausia kaltina vargšą vaistininką, kuris niekada nenustatinėja kainų ribų ir jokio patariamojo žodžio jų parinkimui, deja, neturi 🙁 Jau kam kam, bet vaistininkui ar jo padėjėjui, tikrai nereikia svetimų pinigų, juolab senjorų. Žinoma, apmaudu, kai atsiduri aprašytoje situacijoje, tačiau ji gali turėti ne vieną, o penkiasdešimt pilkų atspalvių 🌕🌔🌓🌒🌑 Visi žinome, kad velnias slypi detalėse, o vaistinėje – jų labai daug. Na, kad ir tokia maža (matoma tik įgudusiai akiai), bet reikšminga detalė – vaisto veikliosios medžiagos kiekis grame. Dvi identiškos pakuotės (dydis, spalva), tik procentiniai skaičiai, rodantys vaisto stiprumą, skiriasi (1% ir 5%). Ir, be abejo, kaina. Dažnas gamintojas pasiūlo kelias vaisto formas – kremą, tepalą. Tiesa, jų kainos dažnai būna vienodos, bet juk pasitaiko ir išimčių. Kaina gali skirtis ir dėl poveikio – kaitinančio, šaldančio ar neutralaus. Arba gamintojas pateiks naujieną ir mažom raidelėm kamputyje parašys Nauja formulė. Gal vaistas savo gydomosiomis savybėmis mažai kuo skirsis nuo savo pirmtako, bet kaina bus jau kita.

Kartais kainos skirtumą gali lemti ir vaisto kelionė iki prekystalio: vienas vaistas atvyko tiesiai iš gamintojo, kitas – lygiagretaus importo, leidžiančio pasiūlyti tuos pačius vaistus žemesne kaina, pagalba. Ne paslaptis, kad Lietuvoje vyksta vaistų perpakavimas. Tokias paslaugas siūlo ne viena, ir ne dvi įmonės. Ne visi pirkėjai domisi vaisto kilme. Labiau juos domina kaina, o ne ant pakuotės užklijuota informacija, skelbianti, kad vaistą Lietuvoje perpakavo X įmonė.

Ankstyvas ir saulėtas rudens rytas. Garuojanti kvapni rytinė kava, nepašildyta mikrobangų krosnelėje, o užpilta ką tik užvirintu vandeniu, nuteikia mane pozityviam dienos darbui vaistinėje. Netrukus prasiveria durys ir žengia pirmasis klientas. Po jo – dar vienas. Ir dar vienas.

Klientas Nr.1

– Man reikia pamatuoti promiles. Ar galite?

– Galiu pamatuoti kraujo spaudimą, kūno temperatūrą, deguonies įsotinimą kraujyje, patikrinti regėjimą, nustatyti odos būklę, paskiepyti, bet promilių nepamatuosiu.

– Tai laikas pagalvoti ir apie šitą paslaugą 😤

Klientas Nr. 2

– Narkotikų testų turite?

Klientas Nr. 3

– Vieną indelį mėšlui. Mat netiko degtukų dėžutėje! Farmacininkų biznis!

Mano trys pirmieji rugsėjo 1-osios klientai 🙃 Prisiminus posakį Atmink – geriausia dar priešaky, su nerimu laukiu kitų lankytojų. Sekantis labiau prajuokina nei suglumina, pasidalindamas savo rytiniais įspūdžiais:

– Labas rytas! Aš ką tik po pornografinės nuotraukos.

– 🤭

– Oi. Kaip aš pasakiau? Panoraminės nuotraukos?

Po teisybei, man visai nesvarbu, kokia buvo ta fotosesija, medicininė ar pramoginė, svarbiausia, neprarasti humoro jausmo, kuris dažnai yra neatsiejama mūsų darbo dalis 🤗 Kartais bandai į situaciją pažvelgti rimtu veidu, o klientas ima ir paverčia viską juokais. Bet pasitaiko ir taip, kad tavo pajuokavimai apie ligas ar gyvenimą lieka nesuprasti ir tada jau lauk bėdos, nepadės nei akcijos, nei asmeninės nuolaidos 🎁 “Man pirštelių geriamų”, sako klientas, o aš nežinau, į kurią vaistinės pusę pasiduoti ir kokį stalčių atidaryti… Bandau aiškintis, kas tai per piršteliai (tikriausiai, ne žuvų, nes jie valgomi, o ne geriami🤭), bet klientas tik kraipo galvą, nesuprasdamas, kas man neaišku. Kadangi tokio prašymo dar neturėjau (visada būna pirmas kartas), sunkiai sekasi susieti vaistą su piršteliu. “Reklaminiame leidinyje yra tie piršteliai, virškinimui jie”, sako klientas ir tada suprantu, kad geriamieji piršteliai todėl, nes jų įpakavimas yra pailgoje plonoje vienkartinėje pakuotėje, kurią atkirpus/nuplėšus, jos turinį gali įspausti tiesiai į burną.

– Pažiūrėkite, ar man parašė elektroninį receptą?

– Deja, bet ne.

– Tai ir puiku! Skrandis pailsės nuo vaistų 🤩 Geros jums dienos! 

Pasirodo, kai gydytojas neparašo recepto, ne visada būna blogai. Žinoma, tai vienetiniai atvejai, kai receptas neparašytas ir mes negauname velnių, kad jis neparašytas 🙂 Laimė! Kiekvienam ji – vis kitokia. Alkanam – jo duona. Ištroškusiam – vanduo. Skęstančiam – draugo ranka. Ieškantiems ligų – neišrašytas receptas 😃

Prisimink mokyklą
Ir tą juodą suolą
Karalienę “dvoikę”
Generolą “kuolą”.

Prisiminiau kažkada išmoktą ketureilį, kuris atitiko tą laikotarpį, kuomet lankiau mokyklą. Taip, taip, turėjau savo pažymių knygelėje įvairių skaičių – pradedant nuliu, baigiant – penketu 🙂 Tada buvo penkiabalė pažymių sistema ir mūsų žinių vertinimas paprastai turėjo tilpti į keturis skaičius – 2, 3, 4, 5. Tačiau ypatingais atvejais galima buvo gauti ir žemesnį įvertinimą. Pavyzdžiui, kai mane pakvietė atsakinėti rusų klb. mokytoja ir aš nesugebėjau išlementi nei žodžio (šiaip, šio dalyko mano pažymiai buvo gana aukšti – 4-5, bet tada kažkas, matyt, užplaukė), ji ramiai tarė: “Kadangi visą laiką pratylėjai, rašau tau 0”. Ir tikrai parašė! Turiu išsaugotą daiktinį įrodymą – pažymių knygelę 📒 Joje taip pat yra įsitaisęs ir kuolas, t.y. vienetas. Už nepasiruošimą biologijos pamokai. Kai mokytoja pakvietė atsakinėti, nieko nepapasakojau 🤭, todėl gavau dvejetą. Kitai pamokai specialiai nesiruošiau, nes pagalvojau, kad antrą kartą iš eilės tikrai nekvies atsakinėti. Ir ką sau manote? Pakvietė. Kadangi vėl nieko doro nepasakiau, parašė vienetą 😢 Bet toks vertinimas, kaip jau rašiau, būdavo skiriamas ypatingai retomis progomis. Kita vertus, nors buvo penkiabalė sistema, keista, bet vienetai buvo beveik nerašomi, o nuliai – tuo labiau. Smagu prisiminti senus nerūpestingus laikus atėjus rugsėjo pirmajai 💐

Tiems, kas turi darželinukų

Vaikų čiauškėjimas – tai daugiau negu žodžiai; tai ne muzikos garsai, bet vis dėlto tai  – giesmė; tai ne skiemenys, bet vis dėlto sudaro kalbą.

– Kodėl tu neateini, kai aš tave šaukiu? Aš tave šaukiau keletą kartų! – sako mama.

– Kai tu pašaukei mane ketvirtą kartą, aš išgirdau tik pirmą kartą 🤭

Visos puikiosios žmogaus savybės – kilnumas, padorumas, gerumas, darbštumas – formuojasi pirmiausia vaikystėje, šeimoje ir yra tėvų auklėjamųjų veiksmų rezultatas.

Milda atsisėdo prie pianino nešvariomis rankomis. Mamai pradėjus ją barti, ji tarė:

– Nesirūpink, nieko neatsitiks. Aš skambinsiu tik juodais klavišais 🎹

Vaikai išauga mus nepalyginamai greičiau, nei mes išaugame juos 🤓

Tiems, kas turi 6 -12 metų amžiaus mokyklinukų

Jie labai nori adaptuotis tame pasaulyje, kuris yra už jų šeimų ribų. Jie nori mėgdžioti tokio paties amžiaus ir lyties vaikus.

Jie nori tapti kuo mažiau priklausomi nuo savo tėvų.

Jie išeikvoja daug energijos įvairiems įgūdžiams įgyti, pažinti viskam, kas yra aplink juos, tyrinėti prieš juos atsiveriančiam nuostabiam pasauliui 🔍

Kitų žmonių reiškiama pagarba sužadina giliai slypinčius geriausius pradus, tas vidines jėgas, kurios padeda ne tik sąžiningai atlikti kartais nelengvas pareigas, bet ir įveikti dideles kliūtis, trukdančias siekti tauraus tikslo, išlikti žmogumi pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Ten, kur vyrauja tarpusavio pagarba, lengviausiai pasisavinamos teigiamos vertybės, kurios perduodamos kitiems. Tuomet geriausiai išgirstama, suprantama. Tačiau nepagarba gimdo nepagarbą…

“Labiausiai jaučiuosi nelaimingas tada, kai su manimi visiškai nesiskaito mano tėveliai. Vos tik pradedu sakyti savo nuomonę, kuri nesutampa su jų, tuoj mama ir tėtis lyg susitarę mane nutraukia, sakydami, kad aš dar per mažas, kad man pienas nuo lūpų nenudžiūvęs 🍼, kad aš valgau jų duoną ir tik tada galėsiu turėti savo nuomonę, kai pats užsidirbsiu… Nutariau daugiau niekada tėvams nesakyti, ką jaučiu ir ką galvoju.”

Žmonių būna įvairių. Pradėję pokalbį piktai, išeina gerai nusiteikę ir laimingi. Arba, iš pradžių juokiasi, o vėliau grasina atleisti iš darbo. Vieniems prekes sudedi į maišelį, o jie tą maišelį nutrenkia tau atgal, kitas pasipiktina, kai vienos dėžutės neįdedi į maišelį. Vieni nori, kad jiems patartum, kiti – patarimus dalina patys. Vieni supyksta, kai gauna mažą nuolaidą, kiti – didžiuojasi tuo, kad įstengia nusipirkti be jokių nuolaidų.

Vaistininkų irgi būna visokių – linksmų, rimtų, susiraukusių. Vieni aptūpčioja klientą nuo jo įėjimo į vaistinę iki kol jis ją palieka, kiti – laukia, kad klientas kuo greičiau išsinešdintų 😳 Vieniems pavyksta slaptą pirkėją aptarnauti taip, kad surinktų 100 %  ir gautų premiją, kiti – dirba ne ką prasčiau, bet pasiūlo mažiau ir premijos negauna ☹️ Vieniems pavyksta apsipirkimo kvitą ištempti iki 20 cm ilgio, kitiems – suteikti kvalifikuotą pagalbą užtenka ir su viena preke. Juk vaistininko profesionalumas nematuojamas kvito ilgiu ir parduotų prekių skaičiumi 😬 Vienas vaistininkas mėgsta plepėti, kitas – atvirkščiai, geriau patylės ir daugiau išklausys. Visais atvejais svarbiausia yra padėti sveikti.

Vaikų taip pat vienodų nebūna. Vieni kantriai laukia, kol tėvai ką nors nupirks arba nenupirks. Kiti – tampo už rankų, rodydami į vieną ar kitą patikusį daiktą. Treti – kad nevargti, iš karto krenta ant žemės ir gauna, ko nori arba į užpakalį 😥

Norėčiau parašyti ir apie dar vieną kategoriją – pasipinigautojus ir kitus prašytojus. Beje, jie taip pat skirtingi. Vieni ko nors prašo, nes jų likimas pasisuko ne ta linkme, kiti prašo, nes jų toks gyvenimo būdas, treti – patologiniai tinginiai, kuriems bet koks darbas yra gyvenimo rykštė. Dar kiti – apsimetėliai, besinaudojantys kitų vardu ir parankia situacija. Pastaruoju metu sutikau nemažai prašytojų, prisidengusių Ukrainos vardu. Pasirinkę tas miestų vietas, kuriose lankosi daug gyventojų (prie didelių prekybos centrų) bei naudodamiesi esama situacija, jie pasistato aukų dėžutes su ukrainietiškais užrašais bei simboliais ir ne lietuvių kalba kviečia paaukoti ukrainiečiams. Atidžiau pažiūrėjus į tuos pinigų prašančius jaunus vyrus, suvoki, jog jų vieta bent jau šiandien tikrai turėtų būti ne čia, o ir jų elgesys – labiau chamiškas, nei nuoširdus. Ką gi, per prievartą iš tavęs pinigų niekas neatiminėja, todėl tik pačio reikalas, kam, kada ir kiek savo pinigų paaukosi.

Yra ir sąžiningų prašytojų. Kartą beapsipirkinėjant viename prekybos centre prie manęs priėjo visiškas bomželis ir paprašė 2 litų (tada dar buvo ši valiuta) alui, nes jis labai blogai jaučiasi ir jei neišgers alaus, tai mirs ☠️. Teko gelbėti gyvybę 🤷 Už sąžiningumą ☝️

Metai, deja, bėga greitai, todėl kas buvo prieš 30 – 40 metų, atrodo, kaip buvę visai neseniai. Vertinant šį laikotarpį, iš vienos pusės atrodo, kad pasikeitė VISKAS IŠ ESMĖS, iš kitos – kad tam tikros tendencijos kartojasi. Na, pavyzdžiui, kad ir tai, jog deficito laikai niekur nedingo ir šiandien tai – gana aktuali problema. 

Sovietmečiu egzistavo tokia Vyriausioji farmacijos valdyba, kuri deficitinius vaistus vaistų sandėliams paskirstydavo pagal koeficientą: vaistų sandėlio aptarnaujamų vaistinių bendrąją apyvartą ir vaistų sandėlio išorinę apyvartą. Vaistų sandėlių buvo penki: Respublikinis, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio vaistų sandėliai. Pagal miestų dydžius ir buvo paskirstomi deficitiniai vaistai.

Tuomet šie deficitai dar buvo skirstomi vaistinėms. Taip pat pagal  koeficientą 😀 Jie buvo apskaičiuojami pagal vaistinių prekių apyvartos dydį ir aptarnaujamų gydymo įstaigų darbo apimtį.

Pasirodo, per tuos dešimtmečius netoli tenuėjome. Šiandien mes taip pat susiduriame su deficito laikais. Vaistų vaistinėse trūksta, žmonės blaškosi, pyksta, vaistininkai neriasi iš kailio, kad suvaldytų situaciją, tačiau kartais gerais norais kelias tik į pragarą būna grįstas 😈. Tiekimo trukdžiai pirmiausia atsiranda pirmoje grandyje – kai reikiamų vaistų dėl kažkokių priežasčių nepavyksta įvežti į Lietuvą. Antroji trukdžių banga užplūsta tuomet, kai viena didmeninė vaistų tiekimo įmonė pagaliau įveža reikalingus vaistus, bet neskuba dalintis su kitomis analogiškomis įmonėmis, o visą vaistų kiekį sutelkia savo rankose ir paskirsto tik savo įkurtoms vaistinėms (todėl visada ir sakiau, kad didmeninės vaistų tiekimo įmonės negali turėti savo vaistinių, nes čia ir prasideda nešvarūs žaidimai). Taigi, ta įmonė aprūpina deficitiniais vaistais savas vaistines ir tada, arba parduoda likutį kitiems, arba… to likučio jau neturi 😂 Ir čia dar ne pabaiga. Trečioji banga smogia tada, kai įmonė skirsto deficitus savoms vaistinėms. Čia taip pat atsiranda kažkokie užkulisiniai susitarimai ir paskirstymai, nes viena tinklinė vaistinė gauna 50 pakuočių vaisto, o kita po tuo pačiu ženklu veikianti vaistinė – 2 pakuotes, nors ligonių, kuriems reikalingi tie vaistai, abi turi vienodai. Kas pirmesnis, tas gudresnis – laikui nepavaldi taisyklė. Beje, teigiamo rezultato, t. y. apyvartos ir planų vykdymo valdžia reikalauja iš abiejų vaistinių, nesvarbu, kad viena turėjo kuo prekiauti, o kita – galėjo tik žadėti…

Ankstesniu laikmečiu visos vaistinės buvo valstybinės ir jose buvo nustatytos vaistinės darbuotojų darbo sąlygos ir valandos – 7 darbo valandų darbo diena, žinoma, su normalia pietų pertrauka. Tai nebuvo problema, nes vaistinėje dirbo ne po vieną, ir ne po du specialistus. O ką turime šiandieną 🧐 Daug privačių vaistinių ir jokio privatumo jose 😕 Dažnas specialistas dirba daugiau nei 7 val. ir neturi normalios pietų pertraukos. Ką ten pietų… Kartais vandens ne visada pavyksta netrukdomai išgerti.