Mano dienoraštis 
2533
Skaičiai niekada nebuvo mano “arkliukas’. Su matematika, algebra, geometrija taip pat nedraugavau. Bet atsižvelgiant į tai, kad nuo pirmojo įrašo Vaistininko užrašuose praėjo visas dešimtmetis, padariau išimtį ir trumpam pamiršau savo nemeilę skaičiams 😉
Taigi, dešimt metų pralėkė kaip viena akimirka. Per šį sąlyginai netrumpą laikotarpį parašiau nei daug nei mažai – 532 straipsnelius. Šis – jau 533-ias 🤗 Kiekvieną ketvirtadienio rytą į virtualų pasaulį paleisdavau po rašinėlį. Per 3677 dienas – jokių išimčių, jokių blogų nuotaikų, jokių mūzų išeiginių, jokių NE. Tiesiog, tai tapo įpročiu, kurį visą laiką lydėjo atsakomybė.
Įrašai buvo įvairūs – ilgesni, trumpesni, linksmi ir verčiantys susimąstyti. Visus juos vienijo mano didelis noras atskleisti vidinį vaistininko pasaulį: kuo jis kvėpuoja, ką jaučia, dėl ko pyksta, dėl ko liūdi, dėl ko pergyvena… Parodyti ne tik gražiąją vaistinės pusę, bet atverti ir tamsiąsias jos kerteles. Padėti suvokti, kad vaistinių darbuotojai – tokie patys žmonės kaip ir daugelis. Jie taip pat serga, jiems taip pat skauda, jie pavargsta, išsenka ir būna pikti. Ne visada būna laimingi, nors ir šypsosi. Kartais tenka šypsotis net tada, kai iš skausmo verkia širdis.
Per dešimt metų buvo daug juoko (kalti klientai), daug pykčio (kalti nelogiški teisės aktai ir absurdiški reikalavimai), dar daugiau neapykantos (kalti krautuvininkai, kurie mus padarė pardavėjais).
Tie metai buvo kupini tikėjimo geresne ateitimi. Tai buvo vilties metai, kad ir į mūsų kiemą pagaliau ateis šventė 🎉 Deja, šventė taip ir neatėjo. Išliko tik prievolė dirbti per šventes. Tikėjau, kad išauš ta diena, kai dirbsiu išimtinai TIK VAISTININKO darbą. O vaikiškas naivume! Toms svajonėms taip ir nebuvo lemta išsipildyti.
Koks paradoksas – per tokį ilgą laikotarpį gimsta ir užauga vaikai, miršta žmonės, pasikeičia pinigai, valdžia, įstatymai, ištobulėja technologijos, ateina ir išeina pandemijos, randasi nauji vaistai, nauji gydymo metodai… Tačiau vaistinėje nesikeičia (neskaitant naujų vaistų ir kainų) niekas. Kaip pradėjau prieš dešimt metų karpyti etiketes, taip sėkmingai karpau jas iki šiol. Kaip prieš dešimt metų mikrobangų krosnelėje nesustodama sukosi lėkštė su kotletu, taip besisuka ir dabar – tarsi nebūtų niekada ir sustojusi. Ir kotletą valgau vis dar tokį patį šaltą ir taip ilgai, kartais net pora valandų. Pasikeitė tik krautuvininkai – tapo gobšesniais, suktesniais ir turtingesniais.
10 metų, 3677 dienos, 533 įrašai, daugiau nei 1000 valandų, atiduotų kūrybai. Ir pavogtų iš šeimos… Jaučiu, kad artėja laikas tinklaraštyje suguldytas mintis perkelti į knygą ir taip užbaigti ilgai trukusį įspūdingą vieną savo gyvenimo laikotarpių.
Kažkada jums sekiau pasaką pagal S. Nėries eilėraštį “Senelės pasaka” bei žadėjau, kad bus pasakos tęsinys. Ir nors šiandien ši rašytoja vertinama dviprasmiškai, aš dar kartą pasinaudosiu jos eilių rimu, bet įdėsiu savo žodžius:
Nebe šaltos mūsų žiemos, Sniego maža, kur dairais, Tačiau pasakas kasdieną Mums vis seka padarai. Apie vaistininkų darbą, Ir jų nuostabias algas, Apie požiūrį į tvarką Ir kitas “mažas” bėdas. Apie pelną ir jo naudą, Apie uždarbį VISŲ Apie tai, kaip žmones gaudyt Ir meluot jiems už akių. Apie puikią prekę žmonai Koks jos poveikis staigus, Apie “vitaminus” ponui Nepamirštant ir vaikų. Kaip svarbu parduoti prekę Ir pasiūlyt jų daugiau, Nesileist į ilgą šneką Ir priverst sugrįžt dažniau. Kaip negalima sėdėti Ir kramtyti per pietus. Kaip išmokti pailsėti, Dirbant darbus įvairius. Vaistininkai gero būdo Nepalieka bėdoje. Bet KRAUTUVININKAS - ŠŪDŽIUS 💩 Todėl pasaka baigta.
